Du žvilgsniai
EVELINA PAUKŠTYTĖ
Miglos idėja
Yra įvairiausių atsipalaidavimo būdų. Pavyzdžiui, mano – tvarkyti namus. Šluostau dulkes, plaunu grindis, rikiuoju daiktus į lentynas, stumdau baldus, perkabinu paveikslus, sukeičiu juos vietomis. Kelias dienas verčiu viską aplinkui, apsikuičiu, teršiu, o paskui tvarkausi, plušu, siautėju. Mano vyras pyksta, sako, kam tu priverti, o paskui vaidini, kad dirbi, pavargus, pikta. Tačiau jis nežino, kad man tai palaima, tas begalinės pilnatvės jausmas, kai po sunkaus triūso užlieja ramybės banga. OM. Įsivaizduoju, kad maratono bėgikai kažką panašaus išgyvena. Sunku paaiškinti, bet visi turi kokių nors keistenybių.
Pastaruosius dvejus metus dirbu su akrilu. Iki tol visiškai man svetima technika, niekada jo nemėgau, nors stebėjau, kaip artima kolegė su juo dirba ir mėgaujasi. Tačiau pačiai sunkiai tokie dažai lipo: emancipuotas guašas ar kažkas tokio. Skysta plastmasė – nei kvapo, nei gražaus potėpio. Dešimt metų dirbau su akvarele – tol, kol nebeliko, ką ja pasakyti. Man svarbu, kad būtų įdomu ir prasminga visapusiškai. Kitaip nėra reikalo terliotis, painiotis. Ir be to, tai, ką dariau, vadinau iliustracijomis, o man visada norėjosi daryti „meną“. Tik rimtus paveikslus taip galiu vadinti (dėl rimtumo nesiginčiju, kiekvienam pagal galimybes – oooo, girdžiu ošimą ir atodūsius). Taigi, apie ką mes čia? Akvarelių niekaip tokiomis nelaikiau, na, bent jau tų, kurias kūriau. Technika ne ta. Arba etapas baigėsi. O gal išaugau. Nuolat augu, džiaugiuosi dėl to, nes aukštos moterys man labai patinka. Taigi, galvojau, kaip savo iliustracijų stilių (o jis ryškus, negaliu pabėgti nuo savęs, nors kartais noriu) perkelti į „normalius“ paveikslus. Buvo visokių bandymų. 2012 metais dvi parodas su kolege surengėm – „Jubiliejus“ ir „Ramybės uostas“. Po jų man tapo aišku, kad tai, ką dariau kelerius metus, yra niekalai, kad reikia kitaip, nes aš visko noriu, man visko reikia ir man viskas įdomu. Taip prasidėjo ieškojimai, ėjimas į studiją, molis, glazūros, aliejiniai dažai, dar visokie bandymai. Tik per savo patyrimą galiu suprasti. Emociškai kristi į dugną, patūnoti, padaryti išvadas ir vėl pakilti. Kitų pavyzdžiai niekaip manęs neveikia. O ir protingo žmogaus šalia niekada nebuvo. Patarėjo, mokytojo. Aš iš savęs, per save, savyje, su savimi… Klaidžioji labirintuose, sunku, bet žinai, kad kelias tikrai yra, nes tas, kas statė, turėjo ir pats išeiti. Apie tai ir mano akriliniai paveikslai – apie klaidžiojimą. Apie prisiminimus, analizę, savistabą. Ten daug skausmingų patirčių, bet labai vertingų. Visa kūryba yra tų patirčių grąžinimas į išorę. Akrilą pamėgau ir prisijaukinau. Šia technika galiu pasiekti norimą rezultatą: greitai džiūva, neblunka, neskleidžia kvapo (aktualu dirbant namuose), nesilieja, ja dirbama tiksliai ir tvarkingai.
Tai buvo lyrinis intarpas, kad būtų aiškesnis kontekstas. Dabar pakalbėsiu apie paveikslą „Migla“. Jis nėra nei mėgstamiausias, nei geriausias. Tiesiog pats naujausias. Kol kas nepriskirtas jokiai serijai, bet parodoje jau eksponuotas. Pirmiausia brėžiu horizontą. Atskiriu dangų nuo žemės. Pagrindas labai svarbus. Padeda sukonstruoti erdvės vaizdinį. Paveikslo viršuje ant mėlynos platformos rikiuojasi vaivorykštės spalvų kolbelės: raudona, oranžinė, geltona, žalia, žydra, mėlyna ir violetinė. Iš kiekvienos jų kyla baltos linijos. Tai lazeriai, skleidžiantys kryptingą šviesą ir vaivorykštės spalvomis nušviečiantys įsivaizduojamą viršų. Pasijuntu valdove. Baseino fragmentas. Matosi tik jo dalis. Išklota plytelėmis, kaip įprasta baseine. Tuo ir baigiasi paprastumas. Vyksta veiksmas. Šeši hominidai eina tiesia linija, jungiančia abu baseino kraštus. Rankose laiko geltoną masę – ėdalą jūrų arkliukui. Jis yra maitinamas, kad užaugtų storas, didelis ir riebus. Kad būtų tinkamas pramonei, pvz., kimšti skilandžiams. Kam auginti kiaules, jaučius, juk galima ir šitas keistas žuvis. Baseino plote matosi sulipę du kiškiai, kurie žaidžia su didžiule atlieka – kito jūrų arkliuko uodega. Apdoroto, atlikusio savo pareigą. Didžiulio. Skilandis – šio keisto pasaulio maitinimosi esmė. Kabo centre, kaip įžeminantis inkaras. Darbo rezultatas. Apie jį ir dėl jo vyksta veiksmas. Kubas nieko nereiškia, jis atklydęs iš kito paveikslo kaip dėmė, kaip elementas. Viskas yra vientisa. Migla susidarė dirbtinai. Du simetriškai išsidėstę kiškiai (tos pačios rūšies kaip ir anksčiau minėtieji) iš savo stebuklingų tešmenų prileido jos. Pirmiausia ji pripildė baseiną (tekėjimo kryptis aiškiai nurodyta), o kai netilpo, pradėjo veržtis per kraštus, užpildydama visą erdvę. Migla funkcionuoti netrukdo. Priešingai, ji padeda balansuoti, lyg kokia oro pagalvė. Dėl to visi laikosi ir nenukrenta, nenuskęsta. Tokia yra istorija ir teorija. Išvadų nepateiksiu, nes niekas o niekas nesugebėtų to padaryti. Tai kaip užkoduota slapta ženklų kalba, rafinuota alchemija. Reiškinių pasaulio daugialypiškumas. Miglos idėja. O idėjos panašios į potvynius ir atoslūgius: jos staiga atsiranda, kyla, auga, o paskui slūgsta, traukiasi ir galų gale išnyksta. Jei pagausi, jos bus tavo ir tau paklus. Idėjos kaip sėkmės paukšteliai, kuriuos norisi pačiupti už uodegų ir patupdyti į narvelius. Manau, paveikslai yra geriausios tokių pačiuptų idėjų talpyklos. Dieviška, visagalė vaizduotė!
AINĖ JACYTĖ
Neaiškūs debesys
Dulksnos subadytomis lapkričio popietėmis po miestą išsibarsčiusiose kavinėse užsiimu rašymo praktika. Nieko jose nelaukiu, sutikti nesitikiu. Įslenku tik pasiklausyti ir užsirašyti.
Šį kartą, kai patogiai plestelėjau ant minkštos sofutės, rašymo įrankius pasidėjau greta ir rengiausi užsiimti refleksijomis apie Evelinos Paukštytės paveikslą „Migla“, mintis sutraukiojo už nugaros sėdinčios dvidešimtmetės tarškuolės, kurios viena kitai pasakojosi kelionių nuotykius. Daugybę kartų buvo minimi skirtingose geografinėse vietose esantys oro uostai, juose sutinkami tautiečiai ir jų elgsenos ypatumai, kaip didžiausias minusas buvo įvardintas nemandagus, išsišokantis jų elgesys lėktuvuose ir nemokėjimas kalbėti angliškai, dėl to nesuprantama net ką skrydžio metu kalba pilotas ir nesilaikoma elementarių elgesio viešoje erdvėje taisyklių. Vienai iš tarškuolių dėl to buvo „labai labai gėda“, kad net „nu nėra žodžių“.
Merginos šaipėsi iš lėktuvuose skambančių mobiliųjų, plojimų nutūpus, skubėjimo atsiimti bagažą. „Neskubėk, palauk“, – pataria viena, ir tai taip nekaltai dramatiška. O dramą sukuria visai ne gerbiami tautiečiai. Juk jie tik žmonės. Visi turime trūkumų. Drama – tai požiūris (žiūros taškas).
E. Paukštytės „Migla“ pratęsia kelionių, kurių maršrutai driekiasi vaizduotės labirintais, koridoriais ir landomis, temą. Čia neskraido lėktuvai, tik mintys.
Sugrįžtu prie dvidešimtmečių, kurios neatsikvėpdamos viena kitai tiekia istorijas apie nenusisekusias keliones. Užsigalvoju, kaip žmogus gali taip nemokėti planuoti savo kelionių? Ausys susigarankščiavo nuo to, kaip merginos vėlavo į autobusus, traukinius, kaip jų, nusileidusių svetimame mieste, niekas neatvažiavo pasitikti, kaip jos blaškėsi po gąsdinančias apylinkes vienui vienos ir t. t. Labiausiai stebino, kad visada viskas baigdavosi gerai, kaip filmuose.
Kai kalbasi dvi moterys, priklausomai nuo to, kiek jos yra artimos viena kitai, įvyksta magija: pasaulis pagražėja, įvykiai keičia vieni kitus, aplink atsiranda daugybė išorinių pavojų, tačiau jie lengvu rankos mostu įveikiami. Pranyksta vidiniai išgyvenimai, egzistencinės dvejonės, o nesėkmės išsilaksto į šalis. Miglos debesis kuriasi iš garų, sklindančių nuo tarškančiųjų lūpų. Jis tankėja, plečiasi, raibuliuoja vaivorykštės spalvomis, kol viską užtraukia.
„Toks yra jos kelias“, – į erdvę iššnypščia viena iš tarškuolių. Mano kelias „Migloje“ sunkus. Vos atsidūrusi paveiksle jį pamečiau ir nuo tada blaškausi. Galėčiau jame sapnuoti ir nieko nerasti.
Pasaulyje yra įvairiausių atstumų įveikimo priemonių, kurių vienos laikinai pabūna uždarytos, nes kažkas apsisprendžia jose palikti savo gyvybę. Niekas į tai nebekreipia dėmesio. Per daug įprasta, kasdieniška. Jausmas toks, kad ir aš paveiksle kažko nepastebiu: kas jame įvyko? kaip veikėjai čia pateko? kodėl sustingo? kur jie? kur aš? Lakstau akimis po rožinį kūrinio paviršių, tūnodama migloje, o debesys plaukia.