3 novelės

Paslaptingieji lakstytojai

 

– Žiūrėkite, žiūrėkite! – sušuko mažoji Astutė, pirštu besdama į langą. – Kas čia vyksta!

Pirštu mergaitė galėjo ir nemosikuoti, nes lauke tvyrojo tiršta prieblanda. Buvo naktis. Tiksliau – jos galas. Galbūt po truputį brėško (tad į akis tas pirštas jau nebūtų įsmeigęs). Lauke (o laukas – tai trijų penkiaaukščių rėminamas kiemas su išlūžusiais vaikų atrakcionais, išmindžiota žole ir dulkina automobilių aikštele, pilna dar dulkinesnių automobilių) šmirinėjo kelios būtybės. Vadinti tuos žmones būtybėmis galbūt būtų pernelyg neapibrėžta. Būtybės buvo viso labo porelė vyriškių, raumeningų ir plikų (be barzdų ar galvaplaukių, raukšlėtais skruostais ir kaktomis, pilka kaip pelenai oda), išsirengusių iki pusės ir basų. Matėsi, kad jie be galo stiprūs. Kieti it uolienos. Gysloti kaip trauklapiai. Greiti lyg tarakonai. Būtent tokiu greičiu jie ir zujo po kiemą. Tartum kokios Brauno dalelės jie ne tik lakstė skirtingomis trajektorijomis po stačiakampį kiemą. Atrodė, kad vyriškiai neišsitenka jame. Lakstytojai ropštėsi viršun – sienomis. Jų nestabdė vertikalios plokštumos. Nepristabdė net langų stiklai. Pusnuogių vyrų delnai ir padai lipo prie šių it guminiai prielipai – tokie naudojami stiklams kilnoti, kažkas panašaus taikoma ir kriauklėms atkimšti.

Vyrai gana greitai pajuto, kad juos stebi šeima. Keista, nes šie stovėjo kambaryje tyliai, užgniaužę kvapą, stengdamiesi net nekrustelėti. Tuo labiau kad buvo dar gana tamsu. Vienas iš vyriškių pakėlė galvą, šūktelėjo kažką tolėliau zujančiam bendrininkui ir jie, tartum pagal kažkieno trečio komandą, puolė link stebinčiųjų. Lyg gigantiškos skruzdėlės milžinišku greičiu siena užsiropštė į trečią aukštą (šeima gyveno šiame). „O Dieve!“ – iš siaubo net suaimanavo mama. „Tsss… Tyliau“, – vilties dar nebuvo praradęs tėtis. Mažoji Astutė stovėjo, netekusi žado.

– Įleiskite! – šūktelėjo vienas vyriškis.

Abu jie vandeningomis akimis žvelgė į kambarį, prispaudę veidus prie stiklo. Tamsiai pilko dangaus fone su tamsiais dėžutinių namų siluetais ir viena tuopa tolėliau šmėžavo jų juodi siluetai.

– Įleiskite! – šūktelėjo ir kitas. – Mes vis tiek įeisime!

– Nė nemanome! – baimė mamos širdyje pagimdė beatodairišką drąsą. – Dinkite iš čia! Arba kviesime policiją!

– Ha, ha, ha! – šiurpiai vienu balsu nusižvengė laipiotojai.

Jų raumeningi kūnai su raukšlėtais veidais tirtėjo nuo juoko. Keista, kad ir šiame name, ir aplinkiniuose visi miegojo. Tartum būtų užmigdyti kokios hipnozės ar masinio vaisto.

Visa laimė, kad pragydo gaidys. Viename balkone jį laikė kaimynas, pavarde Telyčėnas. Giesmininkas išgąsdino pusnuogius lakstančius vyrus. Ir jie kažkur nubėgo, šnarėdami basomis kojomis bei delnais (nes juk visą laiką ropojo), prieš tai pažadėję:

– Mes dar sugrįšime!

 

 

 

Nes juk didžiausia pergalė yra pralaimėjimas

 

1500 m. liepos 14 d. – Vedrošos mūšis, netoli Dorogobužo miesto. Lietuvos kariuomenę sumušė Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė. Į nelaisvę paimtas kariuomenės vadas, LDK didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis ir didžioji dalis LDK kariuomenės elito.

Mūšio rezultatai buvo apgailėtini ilgu laikotarpiu – praradusi kariuomenės lyderius LDK nesugebėjo sutelkti pakankamo pasipriešinimo, todėl vėlesniais metais praradusi dar keletą miestų 1508 m. buvo priversta pasirašyti Amžinosios taikos sutartį, kuria įtvirtinti didžiuliai teritoriniai pasikeitimai – LDK neteko beveik trečdalio teritorijos, Šiaurės Rytų Ukrainos ir kelių su Maskvos kunigaikštyste besiribojančių sričių (iš Vikipedijos).

 

– Nes juk didžiausia pergalė yra pralaimėjimas, – karčiai pasakė jis ir nusispjovė į dulkiną pakelės žolę.

Dar dulkinesnis buvo jo veidas. Kaktą, skruostus, nosį srūvantis prakaitas kaip pats patvariausias rišiklis aplipino smulkiausiais žemių grumsteliais. Iš porų besiskverbiantis skystis veidą dar pagražino ir vinguriuojančių takelių tekstūromis. Mūšis buvo pralaimėtas. Didžioji dalis vadų – nelaisvėje. Bendražygiai – Danguje arba ten pat, kur vadovavę pralaimėjimui – maskvėnų rankose. Liūdniausia, kad nemažai paskendo it avių banda, bėgdami ir besigrūsdami Trosnos vandenyse. Prigargaliavo kaip bejėgiai kačiukai… Paspruko tik keliese. Nedidelis būrelis traukė į vakarus, link Smolensko, kurio sienos žadėjo saugumą ir poilsį. Reikėjo tiek vieno, tiek kito.

– Nes juk didžiausia pergalė yra pralaimėjimas, – pakartojo jis netrukus, bet jau ne taip energingai ir užtikrintai. Beviltiškai, su gilios desperacijos intonacijomis balse.

Brovėsi jie brūzgynais, tartum medžiojami gyvūnai besiklausydami – ar netreška šakos kur nors netoliese, ar medžiotojų azarto pagauti nugalėtojai neseka jų kruvinais (sužeisti, paplūdę kraujais – tegul ir ne tokiomis upėmis kaip žuvusieji – buvo jie visi) pėdsakais. Kelis kartus iš tiesų teko lindėti krūmuose ir baugiai stebėti, kaip ieškodami pralaimėtojų veržliai ant savo arklių jodinėjo maskvėnai. Vienas rudaplaukis ilgabarzdis rėkė: „Išlįsk, Litva, žinome, kad slapstotės, kalės vaikai. Vis tiek surasime!“

– Nes juk didžiausia pergalė yra pralaimėjimas, – trečią kartą ištarė jau Smolenske.

Buvo išsigelbėję. Nusiplovę dulkes nuo veido ir apsitvarstę įdrėskimus, nukirtimus bei apkapojimus. Sėdėjo karčemoje ir gėrė po kažkelintą ąsotį alaus. Norėjo viską užmiršti.

– Bet leiskite, aš jums paaiškinsiu, – beveik maloniai (iš tiesų – atsipalaidavęs po baisios įtampos) pradėjo jis, – kodėl taip sakau. Nes iš tiesų didžiausia pergalė yra pralaimėjimas. Jis, žlugimas ir visiška pragaištis mus sukrečia ir supurto. Verčia apmąstyti gyvenimą. Vien dėl to vertėjo pralaimėti… Tik tai ir norėjau pasakyti…

Bendražygiai sėdėjo ir beprasmiais žvilgsniais žiūrėjo į alų. „Geriau jis nebepliurptų“, – pagalvojo kažkuris.

 

 

Tiesa

 

Ji sėdėjo, dengėsi krūtinę raudono chalato skvernu ir rūkė. Dūmus pūtė pro pravirą virtuvės langą. Čia ir rūkė, verdant vandeniui žydrai švytinčiame virdulyje, ant šaldytuvo grojant radijui (M1 – tokia stotis), kitame kambaryje garsiai tiksint sieniniam laikrodžiui.

Į pašnekovą beveik nežiūrėjo.

– Man svarbiausias dalykas yra tiesa, – pasakė ji, kažkelintą kartą išpūtusi dūmą.

– O kas yra tiesa? – Poncijaus Piloto vertu klausimu gynėsi jis.

– Tiesa yra tiesa. Tavo vidus niekuomet nesumeluos. Išsiaiškink, ko nori.

Jis murksojo ir nerūkė. Gėrė jos padarytą arbatą (juodųjų serbentų uogienė, užpilta verdančiu vandeniu, – virdulyje ūžė vanduo, jei reikės papildyti). Galvojo: „Mano smegenys yra pernelyg primityvios, kad sau galėčiau atsakyti, kas yra tiesa. Juo labiau – ko noriu ir kokia tiesa glūdi manyje.“

Leiskite pristatyti šios virtuvinės dramos veikėjus. Ji – nuostabi moteris. Juodaplaukė, žaliaakė, labai protinga, mokanti keletą užsienio kalbų. Emancipuota, laisva ir nepriklausoma. Inteligentiška ir intelektuali. Moters darbas ir buvo susijęs su kalbomis. Vertimai, dalyvavimas pokalbiuose, spaudos konferencijose – vietose, kur nuolat tvyrojo tiesos ir teisybės dilema bei problematika. Jis – rupūžius. Pilkoji jų atmaina. („Bufo bufo“, – pasakytų Linėjus.)

Visas šis keistas ir įtemptas pokalbis buvo nulemtas vieno netipiško atvejo. Ji pabučiavo jį, tikėdamasi, kad, būdamas varliagyvis, jis pavirs gražiuoju princu ir galutinai, aiškiai, be jokių kompromisų sudėlios Gyvenimą teisingai ir iš tiesų. Tačiau jis buvo rupūžius. Vyriškosios lyties rupūžė, Berno konvencijos saugomas ir žvyro karjere gyvenantis padaras, pavirtęs į paprastą vyrą. („Diedelį, – su pasišlykštėjimu vėliau konstatuos ji, – niekuo neišsiskiriantį personažą išsipūtusiu pilvu, plike ir kreivais sukirmijusiais dantimis.“)

Dabar sėdėjo virtuvėje (jos virtuvėje!) ir dideliais gurkšniais maukė karštą arbatą. Dama sėdėjo, rūkė, siautėsi frotiniu chalatu. „Reikėtų išsiskalbti“, – pasąmonės kertelėje pagalvojo moteris ir mąstė, kad viskas yra sušikta, be proto, be galo sumauta, suvelta, sunarpliota ir komplikuota.