„Mokėjo akimis net ir juoktis“, arba Igno Končiaus prisimintuvės

Tos prisimintuvės arba mokslinė konferencija „Profesorius Ignas Končius – pamatinių tautos vertybių puoselėtojas ir saugotojas“ vyko šių metų rugsėjo 24 d. Plungėje, Žemaičių dailės muziejuje (direktorius – Alvydas Bakanauskas, renginio kuratorė – vyriausioji rinkinių saugotoja Danutė Einikienė) ir buvo skirta žymiojo žemaičio fiziko, etnografo, kraštotyrininko, mokslinių studijų ir eseistinio pobūdžio knygų autoriaus 130-osioms gimimo metinėms. Pranešimus skaitė gana margas kraštiečių ir specialistų būrelis: Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas plungiškis chemikas dr. Rimantas Vaitkus (apžvelgė mokslininko ir visapusiškos asmenybės darbus ir patirtį, atkasė ir nefasadinių įdomybių), Klaipėdos universiteto etnologas ir mitologas prof. dr. Rimantas Balsys (įvertino etnologinę ir mitologinę darbų vertę, „Žemaičių šnekų“ savitumą), Kauno technologijos universiteto fizikos dėstytoja doc. dr. Judita Puišo (įvertino pirmtako Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus, Fizikos katedros vedėjo nuopelnus), Fizinių ir technologijos mokslų centro laboratorijos vedėjas plungiškis doc. dr. Bonifacas Vengalis (vienintelis išdrįso pranešimą skaityti žemaitiškai ir, klausdamas, kuo mums brangus Ignas Končius, perteikė su meile sukauptą retesnę medžiagą apie iš dalies savivaldybės lygmeniu tik progiškai atmenamą asmenybę, padilgino pareigūnų ir renginiu mažai tesidomėjusių kultūros vadukų ambicijas atlikti būtinus „namų darbus“), neformalius žodžius tarė net šeši giminės palikuonys.

I. Končius gimė 1886 m. liepos 31 d. Purvaičių kaime (dabartiniame Plungės r.; mirė 1975 m. Putname, JAV). Jo vaikaičio Gintaro Končiaus suburtos giminės palikuonių sumanymu gimimo sukaktis šią vasarą jau buvo paminėta rūpestingai, tropniai prižiūrimoje tėviškėje. Neabejotina, kad tai puiki iniciatyva taip pat ir „pirmajame ir kol kas vieninteliame regiono dailės muziejuje Lietuvoje“, kuris turi ambicijų „artimiausiu laiku tapti svarbiausiu Žemaitijos meno ir kultūros centru“. Nors jo, 1994 m. įsteigto tada nutriušusiuose Mykolo Oginskio rūmuose (1879 m. pagal neorenesansinį Karlo Lorentzo projektą pastatyti rūmai neseniai už europines lėšas buvo beveik pabaigti (liko keli kambariai) restauruoti), rinkinių pagrindas – užsienio ir mūsų padangės „pasaulio žemaičių“ menininkų dailės kūriniai (jų jau sukaupta beveik 800), svarbi ir intelektualinė bei kultūrinė fondų ir bibliotekos dalis, kurioje pagarbiai saugomos ir žymių kraštiečių kolekcijos. Tarp jų – profesoriaus I. Končiaus archyvas (asmeniniai daiktai, ikonografinė medžiaga, laiškai, moksliniai darbai), profesoriaus istoriko Zenono Ivinskio (gimusio 1908 m. Kaušėnuose, Plungės valsčiuje) asmeninė biblioteka ir mokslinis archyvas, retų spaudinių rinkinys (630 vienetų; muziejui jį perdavė mokslininko sesers Bronės dukra Aušra Barzdaitė-Pivorienė), taip pat ikonografinė ir etnografinė medžiaga apie Plungės krašto istoriją (fotografijos, atvirukai, darbo ir buities įrankiai), XIX a. liaudies menas (skulptūros, kryžiai).

Ignukas gimė tarp miškų, pelkių ir dirvų žemaičių (tiesa, visai, rodos, nebeatmenančių, kad prieš kelis šimtmečius jų protėviai buvo tiesiogiai veikiami kuršių Gondingos (Gandingos) gynybinės ir kultūrinės šventviečių zonos) Anastazijos ir Antano Končių tuometiniais mastais dideliame 32 ha ūkyje Purvaičiuose (tuomet Telšių apskrities Žarėnų valsčiuje). Įdomu, kad palyginti dar neseniai tėvas buvo Medingėnų dvaro pono Šiukštos baudžiauninkas, bet panaikinus baudžiavą sugebėjo tapti pasiturinčiu ir apsišvietusiu ūkininku (buvo vienas iš pagrindinių Žlibinų bažnyčios statybos organizatorių, darė meteorologinius stebėjimus). Beje, tėvai Ignui padarė ryškią, savaip nulėmusią jo interesus, pomėgius ir veikimo būdus, netgi, sakyčiau, egzistenciškai ir likimiškai užprogramuotą, bet skirtingą įtaką. Pasak Gedimino Zemlicko, tėvo įtaka jam reiškėsi per „persidavusį gamtos, žmonių, aplinkos stebėsenos būdą, kurį galima susieti su praktiško ūkininko gyvenimu ir veikla. [...] Motinos Anastazijos įtaka reiškėsi subtilesniuose dalykuose – mokėjimu įsiklausyti į kasdienę žemaičių kalbą, [...] minčių reiškimo būdu, o jis toks savitas, kad kitas, aukštaitis, pasiklausęs žemaičio, už galvos griebiasi. [...] Svarbiausia, ką iš tėvų gavo – tai savojo žemaičių krašto pamėgimas, iš kurio vėliau išaugo supratimas, kas jame svarbu, esminga ir nusipelno ne tik žinojimo, bet ir didelės pagarbos, išsaugojimo.“

Netoli jų vienkiemio tekėjo neskubrus, per vasaros kaitras beveik išdžiūstantis, tik po liūčių užkliokiantis Sausdravo upelis, už kelių kilometrų prie Stalgėnų įtekantis į Miniją, kurios slėnis irgi driekėsi už poros kilometrų (kiek tolėliau, jei keliautume link aukštupio ir ištakų į Žarėnų pusę, prieitume vadinamąjį Minijos pralaužos kraštovaizdžio draustinį) nuo Končalės (taip kaimynai, kurių sodoje buvo keliolika sodybų, vadino jų palyginti platų „gyvenimą“ su trobesiais ir žemėmis). Beje, vėliau apie ankstyvosios gyvensenos gimtinėje savitumą I. Končius taip rašė: „Mūsų kaimas – ne kaimas: per tris kilometrus 17 kiemų. Kaip susieisi, kaip susitarsi ir kur nueisi per sniegus be kelio, dar vakare, – praeis ir noras vaikščioti, kolei prie artimiausio kaimyno nubrisi.“ Nepaisant to, jis, kaip daug su susiedais bendraujančios šeimos smalsus narys, rasdavo būdų pasimatyti ir pasirokuoti apie tai, kas domino, – tai akivaizdžiausiai primena nemažos apimties rankraštinis sąsiuvinis „Iš mūsų bočių išminties skrynios“. Šiuo metu šis vertingas etnologinis ir tautosakinis rinkinys su autentiškais būsimojo profesoriaus namiškių ir kaimynų pasakojimais saugomas sūnaus Algirdo muziejui padovanotame fonde, o dvi knygeles (brošiūras) jo medžiagos pagrindu Atgimimo sanvartų laikotarpiu suskubo išleisti Žemaičių kultūros draugijos moterėlės…

Aplinkui driekėsi klampūs miškai, pelkės, žemdirbių prakaito nuo lininio marškonio prikapsėtos, nuo aušros iki sutemų arkliais ir kitomis gana primityviomis priemonėmis įdirbamos dirvos, pievos, ganyklos, diendaržiai. Beje, šioje į rytus nuo Plungės nutolusioje vietovėje gausu vietovardžių, turinčių etnokultūrinę (mitologinę) potekstę: miškai – Degsnė, Užkastinis, Giliogiris, gyvenvietės – Patyris (prie tyrelio, pelkės), Viešlaukė, Alkas, upėvardžiai – Alkupis, Raudonupis, Kapupis. Kiek prastirpęs mažylis (turėjo ketveriais metais vyresnį brolį Antaną ir dvejais – seserį Antaniną) jau nuo kūdikystės ir vaikystės namuose ir bendraudamas su kaimynais girdėjo tik žemaitišką, beje, plungietiško sukirpimo, ruodą (kalbą), ji iki pat gyvenimo galo giliai persmelkė jo sąmonę ir pasaulėjautą. Jausdamas giliausiai egzistenciškai įsisąmonintą žemaitybę (lietuvybę), pasipriešinimo cariniams pavergėjams būtinybę ir apšvietos svarbą, realiais poelgiais veikė ir raštingas jo tėvas – žinoma, kad tais laikais jų namų slėptuvėje, buvusioje tarpiniu knygnešystės punktu, buvo priglobiama draudžiama lotyniško raidyno lietuviška spauda, maldaknygės, knygos. Iš jų ir Ignukas, pirmiausia, matyt, su šeimynykščių pagalba, literas ėmė pažinti, dėti jas į kaugeles ir taip pamažu tekstus žleberioti, tad dar būdamas namie pramoko skaityti ne vadinamąja graždanka, o lietuviškai. Beje, ir jis pats, galima sakyti, simboliškai nuo vaikystės buvo knygnešys ir kultūrinės kontrabandos pagalbininkas – užfiksuota, kad kartu su tėvu iš Nemerzatės (dabartinės Nemirsetos), buvusios prie Vokietijos sienos, tarpininkų gaudavo ir į namus parsiveždavo Rusijos imperijoje uždraustos spaudos. Beje, nustatyta, kad vėliau Antanas Končius ir jo sūnus Ignas iš Purvaičių pasirašė peticiją carui prieš spaudos draudimą, kurią po žemaičių kaimus nešiojo pasižymėjęs knygnešys Jonas Mockus, gimęs Kungių kaime, netoli Rietavo, pasirašinėjęs slapyvardžiu Lietuvos Žemaitis.

Vyresniojo brolio Antano prirengtas ir išlaikęs egzaminus Ignas 1899 m. įstojo mokytis į Palangos progimnazijos antrą klasę (kelerius metus ten mokydamasis brolis nuvokė, ką reikia mokėti). Žinoma, ne be tėvų palaikymo lėšomis ir… beveik šešiasdešimties kilometrų pavežimų nuo Purvaičių iki Palangos (ir atvirkščiai) ant arklio tempiamų ratų pasostės košiant vėjams ir drengiant lietums. O grįžus dar reikėdavo pulti prie niekad kaime nepabaigiamų ūkiškų darbų… Akivaizdu, Končiai norėjo, kad jų vaikai neliktų beraščiai, siektų aukščiausių įmanomų tikslų, – skatino juos mokytis, visaip palaikė, tad visi trys sutartinai ir graužė prieinamas pažinimo šakneles. Kurį laiką Končių vaikai net trise Palangoje gyveno „ant kvateros“ – sūnūs lankė progimnaziją, o duktė šeimininkavo (vėliau ir ji mokėsi). Ir visa tai nepigiai kainavo: 52 rubliai už mokslą, rublis – už pirtį, o dešimt per mėnesį už nuomą.

1903 m. Ignas įstojo į Liepojos gimnaziją (susisiekimas per Palangą su namais pailgėjo apie 70 kilometrų). Pasak Vilmanto Krikštaponio, šio miesto įtaka ten besimokiusiems lietuviams buvo didžiulė, nes lietuvybės sąjūdis prieš karą buvo ypač reikšmingas, juolab kad „didžioji lietuvių dvasininkijos dalis jau buvo sulenkėjusi, o caro valdžios dar ir rusinama. Negausios inteligentų gretos buvo beveik praradusios tolesnės kovos pajėgas, tad daug vilčių buvo dedama į jaunimą“, o šis savo ruožtu linko į bajorijos dalį, kuriai lietuviškumas buvo prestižo reikalas. Mokymasis latvių kuršių žemėje (ten mokėsi ir fabrikuose užsidirbti buvo atvažiavę nemažai lietuvių, dauguma jų – žemaičiai) padėjo geriau įvertinti tautinio susivokimo svarbą, nes tuo metu jaunieji latviai buvo labiau patriotiškai nusiteikę, neapsnūdę, kūrė slaptus sambūrius. Į panašią moksleivių Latvijos lietuvių savišalpos draugiją įsitraukė ir jaunasis gimnazistas: užsiėmė savišvieta, gilinosi į kalbos ir istorijos dalykus, padėjo rengti lietuviškos muzikos vakarus, vaidino, net režisavo spektaklius, mokėsi laisviau rašyti, reikšti mintis, net ėjo į revoliucinėmis nuotaikomis kunkuliuojančias mases, prisidėjo prie hektografuotų atsišaukimų rašymo, rėžė karštas, valdžiai oponuojančias prakalbas fabrikuose, – regis, dar jaunikliui tai padėjo geriau socializuotis, pralaužti kaimietiško santūraus viešo bendravimo su žmonėmis kiautus.

Pranciškaus Keblio sodyba Baublių kaime (Kartenos vls., Kretingos apskr.). Apie 1936 m. Igno Končiaus nuotrauka.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuosavybė

Kita vertus, išliko tarsi dvilypis – it į kraują įsigėrusių sengirių autochtonas (lyg prerijų indėnas) žemaitis (kuršis) juste juto, kad iš esmės svarbiausias yra sąmoningas ir nuoseklus domėjimasis gimtojo krašto (savųjų apylinkių ir plačiau) praeitimi ir prigimtine kultūra, nuolat grįždavo į tėviškę, mėgo stebėti gamtą, kuri jam dosniai atsilygindavo: „Gamta duoda žmogui tai, ko jam trūksta. Vis tiek, ar tai būtų kūno poreikiai, sielos polinkiai.“ 1907 m. įstojęs į vadinamojo Petrapilio universiteto Fizikos-matematikos fakultetą studijuoti fizikos tęsė aktyvią visuomeninę veiklą, dalyvavo studentų spektakliuose, pavyzdžiui, Vydūno „Ne sau žmonės“ (vaidino Mykolą). Žurnale „Visuomenė“ kaip fizikas slapyvardžiu Mateušas K. debiutavo pirmuoju rašiniu apie Halio kometą. Buvo Lietuvių studentų draugijos sekretorius, pirmininkas, įsitraukė į Lietuvai pažinti ratelio organizavimą, buvo jo pirmininkas. Vis dėlto nors minėtieji būreliai ir rateliai iš dalies ir veikė kaip varantieji ratai, svarbiausia jo gyvenime buvo tai, kad Peterburgo universitete susitiko su iš Latvijos vokiečių pastoriaus šeimos kilusiu, bet save latviu vadinusiu profesoriumi kalbininku, etnologu Eduardu Volteriu, kuris iki tol jau buvo nemenkai pasidarbavęs fiksuodamas baltų (prūsų lietuvininkų, dzūkų, žemaičių, aukštaičių, latgalių, latvių) ir slavų (ypač gudų) papročius, tautosaką, mitologiją. Pavyzdžiui, Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Adalberto Bezzenbergerio, taip pat latvio kalbininko Augusto Leskieno paskatintas domėtis lietuvių etnologija, 1883 m. jis Mažojoje Lietuvoje (Priekulėje, Drevernoje, Kuršių nerijoje) ir gretimoje Lietuvoje užrašinėjo „mirštančios tautos“ krikštynų, vestuvių, laidotuvių papročius, burtus, tikėjimus, smulkiąją tautosaką, reliktinius kalbinius duomenis. Ir kitus akino nesnausti – rengė duomenų rinkimo programas „Apie Lietuvos ir Žemaitijos tyrinėjimą“, „Apie lietuvių mitologijos tyrinėjimą“, o 1910 m. būdamas Lietuvių mokslo draugijos tautosakos komisijos narys prisidėjo sudarant „Trumpą folkloro dalykams rinkti programą“; jos buvo aukščiausio metodinio lygio, nes skatino remtis tik patikimais šaltiniais, tiksliai juos nurodyti.

Iš esmės E. Volteris I. Končių įvedė į Lietuvos etnografijos pasaulį (paradoksas, kad „pievinant“ senąsias kapines neišliko net jo, tarpukariu dirbusio Lietuvai ir mirusio Kaune, kapas, ką ir kalbėti apie kitokius atminimus). O užsidegęs dirbti gimtajam kraštui jaunasis žemaitis profesoriui buvo patys nagai, kita vertus, ir jauniklis į kultūros paveldo „rankiojimo“ veiklą įkrėta kap į pirkšnius. Tikslingai. Nebeatsitraukiamai. Jau 1911 m. per vasaros atostogas tėviškėje ir gretimose apylinkėse užrašinėjo tautosaką, išmokęs naudotis fotoaparatu fiksavo ir aprašinėjo koplytėles ir kryžius. Be to, nuo 1912 m. rinkdamas medžiagą pamėgo važinėti dviračiu – iš viso 1912–1940 m. Žemaitijos vieškeliais kaip kraštotyrininkas ir žygeivis nukeliavo 2 424 km, suregistravo 3 234 kryždirbystės objektus, padarė 1 111 fotografijų (nuo 1932 m. domėdamasis, kas pasikeitė per dvidešimt metų, juos pakartotinai apvažiavo mašina, „Stalino saulė“ sutrukdė sukarti likusius 300 km). Sukauptą medžiagą 1931–1938 m. sistemintai skelbė žurnale „Soter“ ir „Gimtojo krašto“ žurnalo 1943 m. knygoje.

Apibendrinta publikacija „Žemaičių kryžiai ir koplytėlės“ pasirodė 1965 m. Čikagoje. Be to, nuo 1923 m. rengė etnografines programas, nurodymus, instrukcijas moksleivių kuopelėms ir įvairių praktinių profesijų atstovams, pavyzdžiui, „zimagorams“ (melioratoriams), matininkams, į vienkiemius besikeliantiems žemdirbiams. Svarbūs buvo ir žurnale „Gimtasai kraštas“, ėjusiame 1934–1944 m., paskelbti du jo programiniai straipsniai „Gimtojo krašto pažinimas“ ir „Kraštui pažinti šios dienos metmenys“.

O šiaip I. Končius buvo kuo įvairiausių interesų ir siekimų, savitos mąstysenos tyrinėtojas ir kultūrininkas. Kai skaitydavo paskaitas, auditorijos tiesiog lūždavo nuo įvairiais būdais apie tai sužinojusios ir susirinkusios gana margos publikos. Tiksliau sakant, jis buvo „pagal profesiją – fizikas, pagal veiklos pobūdį – pedagogas, pagal pašaukimą – reto užmojo visuomenininkas“ (G. Zemlickas). Peterburge tapęs diplomuotu fiziku ir išvengęs tarnybos armijoje, kaip mokytojas matematikas dirbo Palangos (Lietuvoje carui vykdant rusinimo politiką tai buvo vienetiniai atvejai) mergaičių gimnazijoje (ir iškart susikirto su direktoriumi popu). 1914 m. vedė palangiškę notaro dukterį Mariją Kentraitę (yra išlikusių jai rašytų eilėraščių), su ja susilaukė keturių sūnų ir tuo visada didžiavosi. Karo metais blaškydamasis su gimnazija iki 1921 m. šiaip ne taip išgyveno Peterburge, Viru (Estijoje), Stavropolyje. Grįžęs dirbo Dotnuvos žemės ūkio ir miškų mokykloje, vėliau ji buvo perorganizuota į Žemės ūkio akademiją (1925 m. išrinktas profesorių tarybos sekretoriumi). Nuo 1926 m. – Kauno universiteto Matematikos ir gamtos fakulteto Eksperimentinės fizikos katedros docentas, greitai tapo ir Valstybinės archeologijos komisijos nariu. 1939 m. sulaukė ypatingo valstybinio įvertinimo – atgavus istorinę sostinę buvo paskirtas Vilniaus universiteto valdytoju (realiai – rektoriumi); manoma, kad sprendimą nulėmusiam Antanui Smetonai darė įspūdį jo žemaitiškas charakteris.

Iš 20 knygų ir maždaug 300 straipsnių fizikos, meteorologijos, etnografijos, kraštotyros temomis išskirčiau su keistuoliu (legendos apie žiemą nuogus grūdintus kūdikius), būsimu dirvožemių ir žemės ypatybių specialistu profesoriumi Viktoru Ruokiu pagal 1922 m. ekspedicijos duomenis parengtą knygą „Palangos kraštas“. Tąkart pirmą kartą tirta krašto geografinė padėtis, dirvožemis, vietovardžiai, klimatas, vėjai, tikėjimai, papročiai ir kt. Knygoje gausu retos informacijos ir įdomybių, pavyzdžiui, nustatyta, kad prie jūros kažkodėl negyvena šarkos, gal kad šalti vėjai aršiai plunksnas plėsčioja ar kad nėra ko vagiliauti… Įsimintinas ir savaip išskirtinis tiems patiems keliautojams bei jų pasikviestam plungiškiui Žemės ūkio mokyklos mokiniui Kaziui Budginui, turėjusiam prie upės aukštupio gyvenusį senelį, buvo daugiau nei dviejų šimtų kilometrų žygis nuo Minijos ištakų Žarėnų apylinkėse iki Gargždų. Pėsčiomis palei iš pradžių vangią, vėliau siautulingą gražuolę upę eita be takų, trūkstant maisto, sulytiems, purviniems, net kai kuriuose kaimuose persekiojamiems, įtariant, kad jie – ieškomi vagys ir plėšikai… Beje, darbuotasi ne vien Žemaitijoje – su aukštaičiu Vladu Švipu prieš karą rinko kraštotyrinę medžiagą Zarasų ir Utenos apskrityse, o su hidrologu, upių tyrinėtoju Steponu Kolupaila keliavo ir rinko duomenis Kauno apskrityje.

Mėgo vaikščioti – apie dešimt kilometrų į gimtuosius Purvaičius iš Plungės dažniausiai parkulniuodavo pėsčiomis, vis pakalbindamas sutiktus sodiečius, pajuokaudamas su jais. O 1944 m. pasiramsčiuodamas lazdele kaip priverstinis bėglys, likęs gyvas po lavonais per Červenės žudynes ir tai aprašęs, karo metais veikęs kaip antisovietinio Savitarpio pagalbos komiteto pirmininkas, su dviem sūnumis traukė nuo „išvaduotojų“ iš Kauno panemuniais ir paskutinį kartą iš širdies atsidžiaugė gimtinės takais (Bronius Kviklys, vėliau žinomas „Mūsų Lietuvos“ ir kitų enciklopedinių leidinių rengėjas, ant nugaros nešė ir išsaugojo draugo rankraščius). Emigracijoje Vokietijoje, vėliau JAV vėl iš lėto įsitvirtino kaip mokslininkas fizikas, tvarkė ir apmąstė surinktas etnografines kolekcijas ir brangiausiąją, širdyje ir smegenyse pulsuojančią žemaitišką patirtį; visa tai sugulė į gyvenimą vainikuojantį darbą – savitu eseistiniu stiliumi su tarminiu podirviu, sodriomis įžvalgomis parašytą ir 1961 m. publikuotą knygą „Žemaičio šnekos“.

Jau ne kartą ir ne vieno sakyta: iš ilgesio visa tai… Atsidūręs už „balos“, iš prigimtinės žemės ir savųjų žmonių pasiilgimo ėmė drožti skulptūrėles, tikslinti ir perleisti kai kuriuos rašinius, bet svarbiausia – prisėdo prie tarsi nekaltų rašinėlių, o iš esmės prie daug reikšmingos ne tik tautotyrinės informacijos pateikiančių atsiminimų, be vilties grįžti ir pakoreguoti gimtinės įrėžas smegenyse. Iš esmės „Žemaičio šnekos“ jį ir padarė didžiuoju ir išskirtiniu Končiumi – dėl neskubria ir itin tikslia kalba, kartu moksline ir eseistine maniera reljefiškai perteikto žemaičių gyvenimo būdo ir charakterių, jų paprotyno bei ratan įsukančios tradicijų laikymosi būtinybės, archajinės žemės atminties, bylos ir tylos girdėjimo, regis, jųjų darnos nė nesiklausant. Iš esmės šis netradicinis rašėjas pateikė žemaičių buities ir būties, mąstysenos ir pasaulėvokos pradmenų enciklopedinį šiupinį, naudingą ir mielą ne tik racionaliesiems visur informacijos ieškantiems knysliams, bet ir galintiems išgirsti tarminių intonacijų ir iš tūkstantmečių ateinančių archajinių aisčių žodžių ir jų jungčių šlamesį. Apie ką tik jis nerašė – regis, kažkas net sukonkliavojo, kad lyg meistras raižytojas ėmėsi net 93 temų, gretimų potemių, atsišakojimų. Apie bajorus, ponus, žydus, žmones žemaičius, apie jaujas, kūtes (juos ir abarėmis, ir staldais vadino), roupes (pastatus iš kelių rąstų ant akmenimis išklotos duobės – juose laikydavo nubrauktus, į stukus surištus linus), sodnus, tvoras, vartus, apie piršlybas, ūkvaizdžius, karšinčius, kalėdninkus, elgetas, baidykles, dvasias, laumes, aitvarus, kaukus… „Jei nori prisivilioti kauką, reik pirma padėti anglių. Kai pastebėsi, jog anglis jau palietė ar pasiėmė, kaukas tavo, jis tau neš skalsą. Jei anglis buvai padėjęs ant pieno puodo, jis neš tau grietinę – vis imsi ir imsi, ir vis tau netrūks. Ar grūdų aruoduose-miegose, ar duonos keptos, ar pašaro, ar ko kito. Kažkoks savotiškas kaukas: čia jis lekia kaip ugnies gniutulas pro kaminą, čia jis nematomai atlekia ir pro rakto skylutę ar pro kokį neįžiūrimą plyšį įlenda ir padaro savo […].“ Anot Linos Dzigaitės, „toli nuo Tėvynės iškilo būtent „ilgos“ – gražios, autentiškos, žemaitiškos – kalbos būtinybė. [...] Kalba įrodė galinti perteikti pasaulėjautą, žmogaus filosofiją.“ Ir kažin ar visa tai surašydamas smarkiai plunkėsi, esybę kiaurai perėmusio žemaitiško mikrokosmo ar, veikiau, makrokosmo pasigesdamas, matyt, kankinančiai mėgavosi detaliai perteikdamas tai, kas „nusėdo“ iš tyrinėjimų, iš paties imlumo ir pagaulumo gebos, iš prisiminimų ir giluminių pajautų. Dėl šių savybių garbių tyrinėtojų jis „laikomas psichologinės krypties lietuvių etnologijos istoriografijos pradininku“. Ir ne tik – pasak prof. Vacio Miliaus, „chronologiniu požiūriu po Karlo Kapelerio „Kaip senieji lietuvininkai gyveno“, Mikalojaus Katkaus „Balanos gadynės“, Elvyros Dulaitienės (Glemžaitės) „Kupiškėnų senovės“ tai ketvirtasis etnografinis lokalinis aprašymas apie lietuvius, pirmasis apie žemaičius“. Ir kam, pasak I. Končiaus, dėl to stengtis ir galus darytis? Ogi: „Duokime mūsų vaikų vaikams ateityje pasmailauti žinių iš savo tėvų ar protėvių gyvenimo bent artimiausioje praeityje.“

Koks I. Končius buvo žmogus, kur slypėjo jo asmenybės „cinkas“? Gal daugiausia tikrų pastebėjimų ir nenublizgintos tiesos apie tėvą savo prisiminimuose yra paskelbęs vyresnysis sūnus miškininkas, ekonomistas dr. Algirdas Končius (1915–2006). Beje, jis per sovietinę okupaciją išsaugojo dvi tėvo paliktas rankraštines knygas su iki karo ištremtų ir nužudytų lietuvių sąrašais. Pasak jo, „tėvas buvo tikras žemaitis. Tai jis nuolat pabrėždavo. Prisimenu, jis mums, savo sūnums, visada sakydavo, jog reikia rūpintis, kad Končių pavardė neišnyktų. [...] Tėvas buvo principų žmogus: jei jau ką sumanys, jei užsispirs, tai savo pasieks. Dirbs dantis sukandęs, šaltai viską apgalvos, bet pasieks. [...] Jis buvo labai liežuvingas. Pats yra rašęs apie save: geras darbininkas, bet patarška, turintis ploną ir ilgą liežuvį. Taigi jis buvo gyvas žmogus ir daug kur pritapdavo. [...] Buvo nedidelio ūgio, bet tvirto sudėjimo, aštrių akių žvilgsnio, mokėjo akimis net ir juoktis. [...] Jis buvo didelis žemaitiškų tradicijų mėgėjas. Mokėjo labai daug žemaitiškų dainuškų, mintinai visas žemaitiškas kantičkas. [...] Vasarą jį galėjai beveik visada sutikti Žemaičių padangėje. [...] tėvas vis prisimindavo, kad kaime visada būdavęs pirmas: ir kojos greičiausios, ir prie darbo… Dainas, kurios tada ėjo iš lūpų į lūpas, taip pat visas mokėjo. Na, o pasakų tai jau tiek ir tiek! Ir visokių talaluškų, patarlių ir priežodžių, mįslių jo galva būdavo pilna.“ Beje, I. Končius šeimoje kalbėjo tik žemaitiškai, o bendraudamas su įvairaus rango, padėties ir interesų žmonėmis nuolat pabrėždavo savo tarmę. Net tarpukariu stodamas į Šiaulių kraštotyros draugiją grafoje „Tautybė“ užrašė „Žemaitis“ (taip pat ir namų valdos knygoje; dabar namas Karo Ligoninės g. 7 pažymėtas I. Končiui skirta atminimo lentele). Mėgo senovinius kaimiškus žemaitiškus valgius – šiupinį, rūgpienį, kastinį, pusmarškonę košę, šeštadieniais – bandeles ir pyragą iš kaimiškų miltų, o su šeima lankydamasis žmonos gimtojoje Palangoje Rąžėje (tiksliau, Ronžėje) ar nuo tilto į jūrą su sūnumis pietų stalui pritraukydavo menkių ir plekšnių.

Tad kaip įamžintas I. Končiaus atminimas Žemaitijoje ir Lietuvoje, kaip jis prisimenamas ir prisimintinas? Jo vardu ir pavarde Plungės naujamiestyje pavadinta gatvė su niūrokais daugiaaukščiais pastatais. Rajono švietimo įstaigų registre 2002 m. radosi Žlibinų Igno Končiaus pagrindinė mokykla (net gelminiams žemaičiams nebemokant vystyti vaikeliukų nuo 2016 m. – Plungės Senamiesčio mokyklos Žlibinų I. Končiaus pradinės mokyklos skyrius). Bazinis, tikrojoje vietoje esantis končiados kapitalas – sūnaus Algirdo minėtam muziejui padovanotas I. Končiaus fondas (daugiau nei trys tūkstančiai eksponatų). Lietuvos nacionalinio muziejaus rūpesčiu išleisti du jo atsiminimų „Mano eitasis kelias“ tomai. Vaikaičio Gintaro ir jo žmonos Virginijos (dzūkės!) bei visos giminės pastangomis atgaivinta profesoriaus tėviškės dvasia, rengiamos vaikų vasaros stovyklos su naudingais užsiėmimais (anot V. Končienės, prie jos bus užrašas „Privati valda. Prašome užeiti“), sutartinai veikiant su Plungės muziejininkais nuo 2011 m. kas penkeri metai imtos rengti I. Končiaus reikšmę Lietuvai aktualizuojančios konferencijos ir parodos. Kas dar? Keli originalesni ir keliolika menkesnių ar „duoninių“ jam skirtų straipsnių spaudoje ir internete. Plungės oikumenos ir netgi Lietuvos mastu I. Končius – vienas originaliausių ir prasmingiausiai pasireiškusių mokslininkų, ir akivaizdu, kad nėra deramai įvertintas ir pristatytas, ypač savo krašte. Plungiškiai kultūrininkai ir valdininkai įjunko treliuoti išties pagrįstas giesmeles dvaro rūmų statytojui ir kultūrininkui, net žemaitiškai laisvai kalbėjusiam M. Oginskiui, gana pamatuotai bando prisisegti ir prie 1889–1894 m. Plungėje fleita muzikuoti ir lietuviškai kalbėti pramokusio neprilygstamojo M. K. Čiurlionio skverno… Esą būtinai reikia šiems garbingiems pranokėjams statyti paminklus (arba bent vieną). O kai taip pasisuka diskusijos, netrūksta ir kitų „maktingų“ ir tikrai vertų kandidatų paminklams po Plungės ar jos miestelių (kaimų) padange nuliuobti – pavyzdžiui, rašytojams Žemaitei, Šatrijos Raganai, Sofijai Kymantaitei-Čiurlionienei, Vytautui Mačerniui, istorikui Zenonui Ivinskiui, liaudies filosofui Justinui Mikučiui, medžio skulptoriui Stanislovui Riaubai, pirmajam linų verpimo įmonės steigėjui Juozui Kučinskui… Ir daugeliui kitų iškilių asmenybių (šiuo požiūriu Plungė – tikra jų kasykla ar perykla), bet I. Končius tarp jų nenublanksta, jis vienas iš ryškiausių. Vis dėlto reikia pripažinti, kad šalies kontekste Plungės savivaldybė nėra abejinga nei kultūrai, nei tradicijų, etninio paveldo, kai kurių objektų išlaikymui. Tvarkomos senosios kapinės, knygnešių kapai, atnaujintas Lurdas, prisimintas mieste esantis piliakalnis, apgerbiama jo aplinka… Vis dėlto kartais pritrūksta ne tik pinigų ar politinės valios, bet ir… Iš dalies galima pritarti plungiškių sprendimui europines lėšas mesti ne šio krašto simbolio Gondingos piliakalnio aplinkai atnaujinti (pavyzdžiui, kretingiškiai įspūdingai susitvarkė paminklinę Kartenos istorijos didybę), bet M. Oginskio rūmams restauruoti (anksčiau buvo apgerbtas ir Žemaitės gimtasis Bukantės dvarelis). Bet juk ir iš vietinių „skrubnių“ lėšų, nelaukiant magiškų „vilniečių žodžių“, galima bent jau nutiesti dviračių takus iki žymiausių piliakalnių ir kitų kultūros paveldo fenomenų, išskirtinių asmenybių tėviškių, originaliau atnaujinti jų atminimą (antai apsamanojusį akmenį pasaulinio masto istorikui Z. Ivinskiui jo tėviškėje Kaušėnuose). Ar bent neprivatizuoti paskutinio miesto knygyno niurzgliams inteligentams „štabeliuotis“ ar susitikti (tiesa, sakoma, kad dalis pastato išlaikys tą pačią kultūrinę paskirtį; juk galima jį susieti su kokia nors prasmingesne veikla, tarkim, retkarčiais atgyjančia mini koncertine arena, kurioje, pavyzdžiui, apsilankęs gimtojoje žemėje galėtų iš arčiau su tėvynainiais pabendrauti ir patrimituoti koks Petras Vyšniauskas ar kiti).

Išties kuo išskirtinė buvo mokslininko ir „reto visuomeniškumo užmojo“ veikėjo I. Končiaus asmenybė, kad jį dažniau nei kitus nusipelniusius didžiavyrius turėtume prisiminti? Juk šiaip su tais pri(si)minimais, ypač valstybinių institucijų paakintais minėjimais suėjus apvalioms sukaktims, ir kitokio pobūdžio „įpaminklijimais“ ne viskas gerai, kultūrininkams priimtina. Žinoma, atskira ir plati tema būtų realieji paminklai to vertiesiems asmenims bei įvykiams. Ir nerimstančios „vizijos“, kartais primenančios lengvą paranoją, statyti vis naujus „abrozdus“ ir monumentus – ir seno kirpimo, ir postmodernius (žinoma, laikui bėgant tų postų vis daugėja) darinius. Aišku, prie šio formato pritiktų ir potemė apie jau esamų ir vis dar pakenčiamų paminklų įvairiems, dažniausiai sovietiniams, veikėjams (pavyzdžiui, P. Cvirkai etc.) likimą – versti ar ne, egzaltuotis dėl jų, tarkim, kelių pavykusių kūrinėlių ar vis dėlto pripažinti, kad jų statymo tikslai buvo kiti. O gal dar tiesiog neturime tikrai mums reikalingų, gyvybiškai būtinų monumentų ar kad ir kuklesnių istorinių skulptūrų rentimo praktikos ir tradicijų? Ir iš kur turėsime, jei LDK laikais nė mados tokios nebuvo, o vėliau patekome į amžinųjų „laisvintojų“ ar „šviesos nešėjų“ germanų ir plataus vergovinių interesų spektro įvaldytojų slavų žabtus. Pavyzdžiui, kartais prakutę architektai ir šiaip pasiskaitę kultūrologai bosija, kad šiukštu istorinėse vietose statyti paminklus kunigaikščiams ir kitiems istorijos lėmėjams, o jei dar juos rodysime raitus ant žirgų ir su apnuogintais ginklais, tai išvis suveiks kaip užmintas purus pumpotaukšlis, tuoj įsijungia fonograma „Europa to nesupras“, o Briuselio tabelininkai išbrokuos „pyraginius“ struktūrinius fondus! Bet juk civilizuotos ir demokratinės žemyno šalys jau šimtais paženklino istorijos kirčius ir kitokias lemtingas skirtis, tad, londonuose ir osluose mums besivejant ne tik istorijos traukinius, bet ir euro kapšelius, verta pasipustyti padus ir pakutrinti kūrybines įsivaizdinimo galias. Žinoma, čia nekalbu apie paminklą aušrininkui, tautos žadintojui Jonui Basanavičiui, jis būtinas, tik iniciatyvinei statytojų grupei būtų svarbu atsiriboti nuo verslo ir politikos dividendininkų, norinčių priglausti prie jo kišeniuotus žiponus. Kita vertus, norėtųsi, kad būsimasis traukos centras nebūtų vien „mąsli ir nebyli galva“, nors šiaip tai ir būtų geriau už kalbančias televizines galvas… Vinco Kudirkos paminklo statybos už visuomenininkų surinktas lėšas prie Vyriausybės namelių pamokos verčia apie tai susimąstyti. O paminklas I. Končiui (nors ir medinis – gero meistro, pavyzdžiui, Antano Vaškio) galėtų iškilti Purvaičiuose ar kur nors prie Babrungo Plungėje (tarkim, prie buvusio malūno užtvankos).