Kalba Maskva

Pabaiga. Pradžia Nr. 19

 

VI

 

 

Georgij Bolotin, „Poilsis žygy“

 

 

Lioviausi vaikščioti į darbą. Paskambinau į redakciją, pasakiau, kad sergu. Voliojausi lovoje, slankiojau po kambarį ir valandomis piešiau profilius ant vyniojamojo popieriaus, kuriame parsinešdavau iš parduotuvės dešrą.

Per visą tą laiką pas mane užsuko tik Volodka Margulis, ir jis iškart, vos atėjęs, uždavė kvailą klausimą: „Kam jiems vis dėlto prireikė to Įsako?“ „Jiems“ – tai vyriausybei. Nutylėjau, ir jis, apsidžiaugęs, jog neturiu savo samprotavimų, ėmė aiškinti, kad visa ta velniava neišvengiama, kad ji yra pati mokymo apie socializmą esmė.

– Kodėl? – paklausiau.

– O kaipgi? Viskas teisinga: jie turėjo legalizuoti žudymą, paversti jį įprastu reiškiniu, todėl ir neaiškina nieko. Anksčiau aiškindavo, agituodavo.

– Niekus paistai! Kada?

– Per revoliuciją.

– Nusikalbi. Revoliucija ne taip ir ne tam buvo vykdoma.

– O trisdešimt septintaisiais?

– Kas trisdešimt septintaisiais?

– Tas pats. Visiška galabijimo laisvė. Tik tada buvo su padažu, o dabar be nieko. Žudykite – ir baigta! Be to, anuomet žudikų paslaugoms buvo visas aparatas, didžiulis personalas, o dabar – teikitės patys. Patys apsitarnaukite.

– Och, Volodka, užteks! Tavo antisovietiniai monologai nebejuokingi.

– O ką – įsižeidei dėl sovietų valdžios? Manai, kad ją reikia užstoti?

– Tikrą sovietinę – žinoma, reikia.

– Tai tokia, kur be komunistų? Kaip Šolochovo „Tykiajame Done“?

– Eik velniop!

– La-abai įtikinantis atsakymas! – įgėlė Volodka. – O tu…

– Užteks, – tariau.

Mes patylėjome, o paskui jis įsižeidęs išėjo.

Vėl atsiguliau į lovą ir ėmiau galvoti. Kodėl ir kam išleistas tas Įsakas – man vis vien. Ir nėra reikalo pritempti prie šito mokslą ir taukšti apie revoliuciją. Aš to nemėgstu. Mano tėvas Pilietinio karo laikais buvo komisaras ir, manau, žinojo, už ką kariauja. Aš jį menkai prisimenu – jį suėmė trisdešimt šeštaisiais, vieną iš pirmųjų, – bet po motinos mirties radau jo laiškus. Perskaičiau juos ir manau, kad mano kartos žmonės neturi teisės plepėti apie tuos laikus. Galime ir privalome spręsti kiekvienas už save. Tai viskas, kas mums liko, viskas, ką mes pajėgūs padaryti, bet ir tai yra daug. Per daug.

Tas Arbatovas, senis iš Danilovo bulvaro, mane suerzino. Taip, aš nenoriu ir negaliu žudyti, bet gali panorėti ir galėti kiti. Ir jų uolumo objektu galiu tapti aš – aš, Anatolijus Karcevas! Dar kartą, kaip paskutinio susitikimo su Zoja dieną, perkračiau galvoje savo priešus. Tas negali. Tas norėtų, bet pabijos. Tas gali – akmeniu, plyta iš už kampo. Kas dar? Šitas? Ne, jis man ne priešas. Ne priešas? O iš kur aš žinau? O gal ir priešas! Be to, kodėl mane nužudyti gali tik priešai? Bet kuris praeivis, bet kuris pasigėręs ar kvaištelėjęs avigalvis gali šauti man į veidą, kad pasigrožėtų, kaip trūkčioja mano kojos. Kaip išleidžiu gyvastį ant asfalto. Kaip paaštrėja nosis, sukrenta skruostai, atlėpsta žandikaulis. Kaip pro skylutę kaukolėje išeina mano akys, rankos, žodžiai, mano tylėjimas, mano jūra, mano smėlis, mano moterys, mano negrabūs straipsniai…

Velniop! Velnio viską! Negaliu jiems leisti mane nužudyti. Privalau gyventi. Aš pasislėpsiu, užsibarikaduosiu, prasėdėsiu savo kambaryje. Nenoriu mirti. Ne-no-riu! Gyvieji gėdos nejaučia. Geriau gyvas šuva…

Stop! Reikia susiimti. Reikia nusiraminti. Geriau gyvas šuva. Išvakarėse nusipirksiu maisto ir sekmadienį visai nekelsiu kojos iš namų. Gulėsiu lovoje ir skaitysiu Anatolį Fransą. Labai mėgstu Anatolį Fransą. „Pingvinų salą“. „Angelų sukilimą“. Turiu dar „Anatolį Fransą su chalatu“. Kai kartais nakvodavau pas Zoją, ji apvilkdavo mane Pavliko chalatu ir beprotiškai linksmindavosi. Tada nesupratau, ko ji taip džiaugiasi, o dabar suprantu. Ji įsivaizdavo, kad tapo našle ir ištekėjo už manęs. Įdomu, kokiu būdu ji ketino nužudyti Pavliką? Prasėdėti sekmadienį. Kaimynai taip pat sėdės. Žinoma, gali įsiveržti į butą. Reikia sustiprinti laukujes duris. Pavogti iš statybvietės apačioje dalbą ir jas užremti. Dalba per galvą. Jeigu jie įsiverš, daužysiu juos dalba kaip šunis. Geriau gyvas šuva. Neseniai lankiausi šunų parodoje. Labai patiko kurtai – siauros ir ilgos galvos, tarsi dvikovos pistoletai. O dvikovoje pajėgčiau kautis? Puškino kulka atsimušė į Danteso sagą. Jei sekmadienį kur nors eisiu, reikės į vidinę švarko kišenę, kairiąją, kur širdis, įsidėti portsigarą. „Kairėje, kur širdis“ – tai Leongardo Franko romanas, labai nuobodus. O Brunas Frankas – tai visai kas kita, jis parašė knygą apie Servantesą. O ką rugpjūčio 10-ąją darytų Don Kichotas? Jodinėtų po Maskvą ant savo Rosinanto ir visus užstotų. Ant savo asmeninio Rosinanto. Keistuolis su variniu dubeniu ant galvos nujotų į Raudonąją aikštę, pasiruošęs sulaužyti ietį dėl Nuostabiosios Damos, dėl Rusijos. Vargšas riteris, jis ant 1960-ųjų Maskvos grindinio ieškotų savo draugo, savo bendraminčio – Ukrainos vaikio, kadaise sudainavusio dainą apie Grenadą. Bet karo žirgų pėdsakai užkloti akmenimis, o duobutės, išmuštos žemėje pulko vėliavų kotais, užlietos asfaltu. Nieko jis nesuras, tas fantazuotojas iš La Mančos, nie-ko! Tą tai jau tikrai žinau. Kur jie – tie, kas sektų paskui Don Kichotą? Čiuprovas? Margulis? Igoris? Ne, ne, jeigu jie kovos, tai tik kiekvienas už save. Kiekvienas už save kovos, kiekvienas už save spręs. Pala, pala, kas neseniai sakė: „Privalome kiekvienas spręsti už save“? A-a, tai aš taip sakiau, pats priėjau prie šios minties. Tai kodėl ėmiausi teisti kitus? Kuo jie blogesni už mane? Kuo aš geresnis už juos?

Pašokau iš lovos ir pasišlykštėjęs įsidėbsojau į pagalvę, išsaugojusią įdubimą nuo mano galvos. Tai aš čia gulėjau? Tai aš kaupiau ėdalo atsargas ir rėmiau duris dalba? Tai aš kaip paskutinis liurbis drebėjau dėl savo brangiojo kailio? Tai aš vos nepridėjau iš baimės į kelnes? Tai ko aš vertas su savo nuostabiuoju demaskavimo ir paniekos patosu, su savo prasmirdusia atsiribojimo pozicija? Poncijus Pilotas, kiekvieną dieną išduodantis savo sielą, – ko aš vertas?

Taip, kiekvienas atsako už save. Bet už save, o ne už tą, kuo tave nori paversti. Aš atsakau už save, o ne už potencialų savanaudį, skundiką, juodašimtį ar bailį. Negaliu jiems leisti mane nužudyti ir šitaip išsaugoti savo gyvybę.

Palauk, o ką aš darysiu? Poryt išeisiu į gatvę ir rėksiu: „Piliečiai, nežudykite vienas kito! Mylėkite savo artimą!“? O ką tai duos? Kam aš padėsiu? Ką išgelbėsiu? Nežinau, nieko nežinau… Galbūt išgelbėsiu save. Jei dar nevėlu.

 

 

VII

 

 

 

 

Georgij Bolotin, „Jums, poetai!“

 

 

Rugpjūčio dešimtą atsikėliau aštuntą valandą ryto. Nusiskutau, papusryčiavau, paskaičiau. Ko tik nesiėmiau, vis tiek įkyriai galvojau, kad turiu išeiti iš namų. Apie tai man priminė ir reproduktoriai, už lango pliekiantys bravūriškus maršus, ir katės, zigzagais slankiojančios grindiniu, sužavėtos, kad staiga dingo visi žmonės, ir tai, kad kaimynai nevaikščiojo nei į virtuves, nei į išvietes – viską darė savo kambariuose.

Vienuoliktą valandą apsirengiau, ten, kur ketinau, įsidėjau portsigarą ir išėjau į laiptinę.

Lipau laiptais neskubėdamas ir be garso, tad kai posūkyje susidūriau su kaimyne iš trečio aukšto, tai buvo netikėta mums abiem. O tai, kas nutiko vėliau… Ji suriko, metėsi į šoną, regztukas su buteliais trenkėsi į turėklus. Sužvangėjo stiklas, pro regztuko akutes ant laiptų aikštelės plūstelėjo kefyras. Moteris paslydo tirštoje kefyro baloje ir aiktelėjusi sunkiai atsisėdo ant laiptelių. Puoliau jai padėti. Čia ji suriko antrą kartą ir užsimerkusi ėmė drebančiomis rankomis silpnai stumti mane į šalį.

– Tolia, Tolia, – murmėjo ji neaiškiai. – Aš juk jus mažą… ant rankų… aš jūsų mamą… Tolia!

– Ana Filipovna, kas jums? Čia stiklas, juk susipjaustysite!

Ji atsimerkė, lėtai pakėlė į mane savo mirtinai išbalusį veidą.

– Tolia, – tarė ji, – aš juk… aš juk… aš pagalvojau… Nešiau kefyrėlio Anečkai, anūkėlei… Och, Tolia!

Ir ji pravirko, jos sunkus, išpurtęs šešiasdešimtmetis kūnas kretėjo. Pakėliau ją, paėmiau maišelį.

– Zinočka serga, o Borisas komandiruotėje, tad aš kefyrėlio…

Iš viršaus, trečio aukšto, jau bėgo atsilapojusiu chalatu vilkinti Zina, jos duktė, mano bendraklasė.

– Mama! Kas tau? Kas tave? Kas tau?

– Nieko, Zinočka, nieko. Aš pargriuvau…

– Sakiau tau, – pradėjo Zina.

– Zina, nuvesk mamą namo, o aš nueisiu kefyro.

Ištraukiau kefyru aplietus batonus ir padaviau Zinai.

– Tolia, o pinigus, pinigus!..

…Kai atsikračiau kefyru ir vėl išėjau į gatvę, pasidarė dar karščiau. Šutino kaip prieš audrą, ir aš užsimečiau švarką ant rankos, užmiršęs apie gelbstintį portsigarą. Širdyje buvo bjauru; prieš akis stovėjo išbalęs kaimynės veidas, girdėjau jos nerišlų ir beprasmį vapaliojimą: „Tolia, Tolia…“

Ėjau Nikitos bulvaru. Jis buvo kaip visada – linksmas, puošnus, dėl mažyčių lapijos metamų šešėlių panašus į obuolmušį žirgą. Tik šiandien čia nebuvo vaikų. Paaugliai, vilkintys marškinius atraitotomis rankovėmis, išsidrėbę ant suoliukų spjaudėsi per petį į veją, o tarp alėjų pasipūtėliškai pakėlęs smakrą ėjo pagyvenęs vyras, vesdamasis už pavadėlio didžiulį dogą be antsnukio.

Kai išėjau į Arbato aikštę, pamačiau bėgančius žmones. Jie skubėjo kažkur už senojo metro, kur – negalėjau matyti: trukdė kino teatro pastatas. Perbėgau kelią ir stumdydamasis prasibroviau pro minią.

Ant žemės, galva į sieną, gulėjo žmogus. Gulėjo lygiai tokia pat poza, kaip buvo nupieštas lavonas Sašos Čiuprovo plakate: išskėtęs rankas, pakreipęs į šoną sulenktą per kelį koją. Ant marškinių skleidėsi raudona dėmė; marškiniai buvo balti, vietnamietiški – ir aš tokius turiu, man juos pavasarį nupirko sesuo. Žmogus gulėjo visiškai nejudėdamas, ant siaurų madingų jo batų galiukų atsispindėjo saulė. Net ne iškart supratau, kad jis miręs; o kai supratau, ėmė krėsti šaltis. Ir pribloškė mane ne nužudymas, ne mirtis, o vos ne mistinis Čiuprovo grafinių kliedesių virtimas tikrove: kodėl lavonas guli būtent tokia poza? Atlošta galva jis beveik rėmėsi į afišos rėmą; nespalvotoje afišoje šaunus šokėjas skelbė osetinų meno ir literatūros dešimtadienį. Šalia kabojo pusiau nuplėšta Politechnikos muziejaus reklama: „Ekonomikos mokslų kandidatas G. S. Gornfeldas skaitys paskaitą „Planavimo ir darbo organizavimo problemos įmonėse…“ Toliau buvo nuplėšta.

Susirinkusieji ėmė negarsiai šnekėtis:

– Jaunas.

– O gal dar gyvas?

– Ką jūs! Jis mirė: buvau pridėjusi veidrodėlį, štai šitą, iš rankinuko.

– Kas jį taip?

– Gėlininkė sako: „Pripuolė toks ilgšis, įdegęs, ir šovė. Pašaukė jį, o kai atsisuko, tas ir šovė.“

– Kas atsisuko?

– Viešpatie, nagi velionis!

– Ir milicijos, lyg tyčia, nėra!

– Kai nereikia, jie visada atsiranda.

– Palauk, tėtuši, o kuo čia dėta milicija?

– Kaip – kuo dėta? Žmogų nužudė!

– Na ir kas?

– Tfu, koks kvailys! Žmogų, sakau, nužudė!

– O tu, tėvai, ramiau. Ne kvailesnis už tave. Laikraščius skaitai? Šiandien – galima!

– Tu, vaikine, nerėk: lavonas šalia. Laikraščiai – laikraščiais, o sąžinę turėti taip pat reikia.

– Jūs, gerbiamasis, kažką ne taip kalbate. Pasak jūsų, sąžinė ir vyriausybės įsakas – skirtingi dalykai? Aš jumis dėtas vengčiau užsiimti agitacija!

– O tu, mielasis, žygiuok iš čia, kol lazda į akinius nevožtelėjau!

– Koks karingas seniokas!

– Muses tai reikėtų nuvaikyti. Negerai.

– Ką tai reiškia, mielieji mano: koks nors chuliganas bakstels štai šitaip – ir nieko jam už tai nebus?

– Laikraščius, mamule, skaityti reikia. Pasakyta: „Nevaržomas žudymas.“ Bet tu nesijaudink: priplos, ką reikia, – ir viskas.

– O ką jau taip reikia?

– Ten žino ką. Be reikalo įsako nerašys.

– Kad tik neišrengtų velionio. Jis gi su batais…

– Plėšti negalima. Tai jau valstybės reikalas.

Išsibroviau iš minios ir nuėjau šalin.

Dabar nepamenu, kur klaidžiojau, kiek gatvių ir aikščių perėjau ir kaip nusigavau iki Raudonosios aikštės.

Iškila, stačiakampė, į dėžutę panaši aikštė iki pat stogų ir kupolų buvo perpildyta ilgametės, tirštos ir aiškiai juntamos pagarbos. Nuogos betoninės lygiagrečios tribūnos, triaukščiai kapavietės kubai, tiesūs neaukšto parapeto kampai, naivios dvidantės sienos – visas šis nuo vaikystės, nuo kūdikiško vapėjimo man pažįstamas ir mylimas marginys, nepakeičiamas ir bekompromisis lyg nubrėžta teorema, staiga smogė į smegenis, sielą, širdį. Duota: idėja; reikia įrodyti: įgyvendinimas. Ir braižo, braižo iš uolumo sustingę geometrai, braižo, pasidėję popierių ant sulenktos prieš juos nugaros, braižo ir nepastebi, nenori pastebėti, kad popierius suplyšo, kad nulūžo grifelis, kad per odą, per mėsą braižo špicrutenu virtęs pieštukas! Sustokite! Negalima, negalima tokia kaina! Juk žmonės! Juk ne šito jis norėjo – tas, kuris pirmas atgulė į šias marmurines sienas!..

Mane išvertė iš kojų. Parkritau, ir, nespėjus pakilti, mane užgriuvo kažkoks žmogus. Jis sugniaužė man gerklę, bet smarkiai trūktelėjęs išlaisvinau kaklą. Ėmėme ridentis, trankydamiesi galvomis į tašytus akmenis, gniauždami vienas kitą ir veltui bandydami įsiremti į slidų, neseniai nulytą grindinį. Prieš akis šmėkščiojo žydras dangus, margos Vasilijaus Palaimintojo soboro spalvos, raudonas mauzoliejaus marmuras ir dvi nejudrios, mirusius saugančios statulos su šautuvais. Nusiritome prie sargybinių kojų. Čia man galiausiai pavyko stuktelėti jam keliu į pilvą. Jis atgniaužė plaštakas, o aš pašokau, susverdėjau, užlipau ant sargybinio kojos. Mano priešininkas taip pat pakilo, tvojau jam į žandikaulį, dar ir dar kartą, jis vėl pargriuvo ir nušliaužė, norėjo stotis, bet jo rankos nusilpo, tad jis atsisėdo, atsirėmė nugara į mauzoliejų ir, išspjovęs raudonas seiles, sušvokštė:

– Aš pasiruošęs. Mušk!

Pakėliau ant parapeto besivoliojantį švarką ir gaudydamas kvapą tariau:

– Išgama…

Jis atsakė:

– Tėvynės įsakymu…

Atsigręžiau į sargybinius. Jie toliau stovėjo nejudėdami, kaip ir prieš tris minutes, ir tik vienas iš jų nuleidęs akis žvelgė į dulkėtą dėmę, kurią mano kulnas paliko ant jo išblizginto bato…

Pasukau namo.

 

 

VIII

 

 

 

Ričard O’Hara, „Lagūna“

 

 

Spalio revoliucijos sukaktuves šventėme ta pati kompanija. Po ilgų derybų buvo nuspręsta susirinkti pas Zoją ir Pavliką: jie turi atskirą dviejų kambarių butą, magnetofoną su Vertinskio ir Leščenkos įrašais, gausybę indų – žodžiu, moterys nusprendė, kad taip bus geriausia.

Kai sužinojau, kad vakaras rengiamas ten, iš pradžių nutariau neiti, bet paskui… bet paskui pagalvojau: „O kokio velnio, tiesą sakant? Kompanija sava, maistas ten geras, o tai, ką žinau apie Zoją… tarsim, kad nieko nežinau.“ Tiesa, buvau ne visai tikras, ar Zojai vis vien – būsiu aš ar nebūsiu, todėl pasakiau Lilei, kad dar nežinau, ar apskritai kur nors eisiu, kad esu blogos nuotaikos, ir tegu Zoja man paskambina išvakarėse – tada tiksliai pasakysiu. O mintyse nutariau, kad pokalbio metu ir nuspręsiu, ką daryti.

Ir Zoja paskambino.

Ji pasisveikino lyg niekur nieko, paklausė, kaip sveikata, kaip nuotaika ir ar ateisiu. Ji kalbėjo su manim, aš atsakinėjau ir girdėjau jos kvėpavimą telefono ragelyje. Zoja pasakė:

– Ateik, Tolia. Labai prašau. Lauksiu tavęs. Sugadinsi man šventę, jei neateisi.

Tariau į ragelį:

– Žinai, Zoja, jei ateisiu, ateisiu ne vienas.

– O su kuo?

– Tu jos nepažįsti, – atsakiau.

Zoja truputėlį padelsė ir tarė:

– Na, žinoma, ateik su kuo nori. Juk žinai, kad visi džiaugsimės tavo draugais.

Ir mes atsisveikinome.

„Tu jos nepažįsti“, – pasakiau. Tai buvo šventa teisybė: ir pats nežinojau, ką turiu omeny.

Perkračiau mintyse visas pažįstamas, – suprantama, vienišas. Jų buvo nemažai, tik bėda, kad tokį pakvietimą jos suprastų pernelyg daugiaprasmiškai, o aš neturėjau jokio noro užmegzti naujų romanų. Gal eiti vienam? Bet mane staiga užvaldė berniukiško kerštingumo kipšas: aš žūtbūt turiu Zojai įrodyti, kad man į ją nusispjaut. Nutariau paskambinti Svetlanai. Svetlana – mūsų leidyklos dailininkė, 23 metų. Ji labai miela, akivaizdžiai man neabejinga ir užtektinai kukli, kad neprisigalvotų Dievas žino ko. Ji labai apsidžiaugė, kai pakviečiau, sumišo ir suvebleno, kad kažkaip nepatogu, kad ji nieko nepažįsta, kad išties kažkaip…

– Niekai, Svetočka, – tariau. – Visi jie labai mieli žmonės, ir jeigu jūsų netrikdo, kad jie pasigers, dainuos „zonos“ dainas ir galbūt dainuodami keiksis, tai… Žodžiu, laukiu jūsų rytoj pusę dešimtos prie Stolešnikovo kampo, ten, kur knygynas.

…Atėjome, kai visi jau buvo seniai susėdę prie stalo. Buteliai buvo trečdaliu ištuštinti, vyrai nusivilkę švarkus, ir kažkas jau veržėsi uždainuoti. Bet šventinio stalo grožis dar nebuvo visiškai subjaurotas: nuorūkų dar nesmaigė į lėkštes ir taurelių nepainiojo.

Mus pamatę visi džiugiai suklegėjo. Klegėjo ir apžiūrinėjo Svetlaną.

– Tai Svetlana, prašom mylėti ir gerbti, – tariau. – Čiupkit butelius, maitinkit ir girdykit mus.

– Svetlanočka, vaikeli, eikite čionai, – užgiedojo Lilia. – Tie vyrai visai nebeklauso, patys valgo ir geria, ir nerodo mums jokio dėmesio. Bet mes be jų apsieisime, tiesa?

– Be mūsų neapsieisite! – nusikvatojo Pavlikas. – Mes…

– Pabaudos taurelė, pabaudos taurelė! – rėkė Volodka.

– Svetlana, štai jūsų taurė, – Igoris įpylė sauso vyno. – O gal išgersite konjako? Degtinės siūlyti nesiryžtu.

– Ne, ne, ką jūs, ačiū, – Svetlana kiek įsitempusi šypsojosi.

– Tolia, kur jūs prapuolėte, kodėl neateinate? Mišenka visą laiką klausia: „O kur dėdė Tolia? O kada jis ateis?“ – Ema, Volodkos žmona, pasidėjo biustą ant stalo ir suapvalino burną bei akis, vaizduodama sūnų. Apsirengusi, kaip visada, ryškiai ir neskoningai.

– Taigi? – Zoja ištiesė man degtinės taurelę.

– Taigi? – atsiliepiau.

– Su švente! Su švente jus, pavėlavusieji! – Pavlikas pasilenkė per stalą prie manęs susidaužti taurelėmis. – Jau bijojau, kad neateisite. Mudu su Zoja…

– Pavlikai, tu laistai.

– Atleisk, mieloji… Mudu su Zoja…

– Pavlikai, gal galėtum perduoti salotas.

– Mudu su Zoja… Ko tu man žodžio neleidi pasakyti?!

– Tiesiog norėjau paprašyti, kad ir man įpiltum vyno.

Triukšmas stiprėjo. Jau nebebuvo bendro pokalbio. Jau Igoris atvirai asistavo Svetlanai, jau iš už stalo pašokusi Lilia pakibo ant kažkokio aukšto vaikino, kurį visi vadino „geologu Jura“, o Volodka garsiai skaitė madingo jauno poeto eiles – prastas eiles netvarkingais, tarsi kabaruojantys raišteliai, rimais. Jį užsipuolė aštrianosė mergužėlė, rėkdama, kad tas poetas – nepraustaburnis, o eilėraščiai – be lašelio talento.

– Nepraustaburnis? O pilietinė drąsa?! – šaukė Volodka. – Be lašo talento? O „Komjaunimo tiesa“ jį bara!

Visi linksminosi. Pavlikas derino magnetofoną. Ema valgė salotas. Geologas Jura kartojo: „Mes ten atpratome nuo majonezo.“ Išgėriau tris taureles ir kažin ko įpykau.

– Klausykite, draugai, – tariau perrėkdamas puotos gausmą. – O žinote, kad aš jus visus velnioniškai myliu!

– Tolenka!

– To-lia!

– Tolia, širdele!

– Siaubingai kvaila, kad mes taip retai susitinkame, – kalbėjau toliau. – Kada paskutinį kartą buvome susirinkę?

– Paskutinį kartą?

– Iš tikrųjų – kada?

– O aš žinau! – sušuko Lilia. – Paskutinį kartą buvome susirinkę vasarnamyje! Kai paskelbė Atvirų žmogžudysčių dieną!

Visi iškart nutilo. Netgi jau ėmęs groti magnetofonas sugirgždėjo ir sustojo. Ir tik įsibėgėjusi Ema tarškėjo toliau:

– …o pas juos mokykloje organizuoti karšti pusryčiai…

Bet, stojus tylai, atsigręžusi nurimo ir Ema. Pauzė tęsėsi, užsitęsė, pasidarė nepadori.

– Iš tikrųjų, – tarė Igoris, – tiek laiko praėjo, tiek įvykių. Rugpjūčio dešimtą…

– Mudu su Zoja, – suriko Pavlikas, – mudu su Zoja prasėdėjome ramutėliai… Televizorius, magnetofonas… Kitą dieną manęs darbe klausia…

Ir tada visi tarytum pratrūko:

– …o aš jam sakau: „Aš tave pirmą nudėsiu! Tu, sakau, bjaurybė!“ Ir užlenkiau, žinai, kaip kad moku!..

– Odesoje vagys pagavo milicijos viršininką. Na, jis, žinoma, buvo uniformuotas. Tad ką jie padarė? Perrengė jį kažkokiais skarmalais ir paleido. Suprantate, paleido! O paskui pavijo ir… pribaigė! Juos paskui dar teisė.

– Na-a?

– Nuteisė… už apiplėšimą!

– Klausykit, klausykit, kas nutiko Peredelkine! Kočetovas nusisamdė apsaugą – iš pamaskvės padugnių. Maitino, girdė, žinoma. O kiti rašytojai taip pat nusamdė – suprantate? Kad Kočetovą nugnybtų!

– Na, ir kas nutiko?

– Kas nutiko! Muštynės buvo – štai kas! Padugnės tarpusavyje kūlėsi!

– Bičiuliai, o kas žino: daug aukų buvo?

– RTFSR nedaug: aštuoni ar devyni šimtai, maždaug apie tūkstantį. Man vienas žmogus iš CSV* sakė.

– Tiek mažai? Negali būti!

– Teisingai, teisingai. Tokius pat skaičius perdavė per radiją. Užsieninį, žinoma.

– Uch, na ir skerdynės ten buvo! Gruzinai armėnus, armėnai azerbaidžaniečius…

– Armėnai azerbaidžaniečius?

– Na taip, Kalnų Karabache. Tai juk armėnų sritis.

– O Vidurinėje Azijoje? Ten taip pat turbūt susipjovė?

– Ne-e, ten tarpusavio vaidų nebuvo. Ten visi rusus skerdė…

– CK laišką skaitėte?

– Skaitėme!

– Neskaitėme! Pasakok!

– Visų pirma apie Ukrainą. Ten Įsaką priėmė kaip direktyvą. Na ir pasidarbavo. Jaunimo aktyvistų komandos, rekomenduojamieji sąrašai: na, apie sąrašus iškart tapo žinoma – argi nuslėpsi tokį dalyką? Ir liko spec. komandos nieko nepešusios: visi, kas buvo įtraukti į sąrašus, pasipustė padus. Taigi, iš to reikalo jiems išėjo šnipštas. Ir dar CK pridėjo – už idėjos vulgarizaciją, už persūdymą. 14 rajkomo sekretorių ir 2 obkomo sekretoriai – lauk!

– Nejau?

– Gryna teisybė. O Pabaltijyje nieko nenužudė.

– Kaip – nieko nenužudė?!

– O taip! Nenužudė – ir viskas!

– Tai juk provokacija!

– Ir dar kokia! Ignoravo Įsaką, ir viskas. CK laiške nustatoma, kad Pabaltijyje nepakankamai atliekamas politinis auklėjamasis darbas. Taip pat kažką „nuėmė“.

– …bėga skersgatviu, rėkia ir šaudo, šaudo! Papliūpomis į langus! Ir iš kur jis automatą gavo? Aviaciniame technikos institute dėsto medžiagų atsparumą…

– O mes duris užsirakinome, užuolaidas užtraukėme – ir žaidžiame šachmatais…

– Aš jam sakau: „Nedrįsk, pagalvok apie vaikus!“ O jis: „Aš eisiu į gatvę!“ – ir net dantimis sugriežė. Miša verkia… Vos jį atkalbėjau.

– …„Žiniose“ straipsnis tos, kaip ją ten… Jelenos Kolomeiko. Apie auklėjamąją tos dienos reikšmę jaunimui. Ji tai dar kažkaip susiejo su politechnizacija ir žemės plėšiniais…

– „Krokodile“! Ten toks piešinys: jis guli…

– O mudu su Zoja tik gailėjomės, kad nieko iš savų nėra: būtų buvę linksmiau…

Praėjo, praėjo, praėjo! Šis neištartas žodelis veržėsi pro anekdotinius pasakojimus, pro nervingą juoką, pro priešiškas replikas vyriausybės adresu. Pirmą kartą nuo Atvirų žmogžudysčių dienos išgirdau, kaip žmonės kalbasi apie tai, kas nutiko. Iki tol apie tai užkalbintieji kažkaip keistai pažiūrėdavo ir nusukdavo šneką į šalį. Kartais sugaudavau galvoje besisukant klaikią mintį: „O ar neprisisapnavo man visa tai?!“ O dabar – praėjo! O dabar mes švenčiame 43-iąsias Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos metines!

Keturi iš mūsų – Svetlana, Zoja, Volodka ir aš – tylėjo. O įspūdžių, pasakojimų, gandų, liudijimų verpetas sukosi, pakibo marga vaivorykšte, drabstė putomis smėlio spalvos tapetus:

– Pas mus ekspedicijoje buvo tylu ramu. Pas mus negalima – aplink taiga. Šiandien – tu, o rytoj aš…

– Auštant jis nusižudė, mūsų kaimynas… Tylus toks senukas, „Prahoje“ dirbo padavėju…

– Aš visą naktį negalėjau užmigti, atrodė, kad kažkas brazda…

Prisiminiau, kaip naktį į rugpjūčio 11-ąją išėjau laukan ir pamačiau Sodo gatve važiuojančias gatvių plovimo mašinas; jos važiavo plačiai išsidėsčiusios, išskėtusios vandens šepečius ir plovė, plovė, plovė grindinį ir šaligatvius…

Sulaukęs, kol Svetlana pasisuks į mane, tyliai parodžiau akimis į duris. Ji išėjo, po minutės išėjau ir aš. Virtuvėje buvo jauku ir tylu.

– Na kaip, Svetlana? Patinka?

– Nesuprantu, Tolia. Jie iš tikrųjų buvo labai mieli, bet paskui, kai pradėjo apie tai kalbėti… Kodėl jie taip džiaugiasi?

– Jie džiaugiasi, kad liko gyvi, Svetočka.

– Bet juk jie visi slapstėsi! Juos juk, – Svetlana užsikirto, ieškodama žodžio, – juos juk… įbaugino!

– Įbaugino? – suėmiau Svetlaną už pečių. – Sveta, jūs suprantate?..

Ne, ji nesuprato. Ji negalėjo suprasti, kad šiuo vieninteliu žodžiu atsakė į klausimą, kurį sau ir vienas kitam uždavė milijonai sutrikusių žmonių. Ši mergina negalėjo suprasti, kad ji susilygino su valstybės vyrais, su akylais liaudies ganytojais, su išmintingu popieriaus šiugždesiu užtemdytuose kabinetuose, su negarsiu ir pagarbiu referentų murmėjimu, su tuo, kas taip iškilmingai vadinama Valstybe. Jai atrodė, kad pasakė šį žodį man, o iš tikro netyčiom metė jį į veidą milžiniškiems vyriausybiniams pastatams, nespalvotiems laikraščių hektarams, kasdien nuklojantiems visą šalį, darniai baubiantiems bendriems susirinkimams, velniškai čerškiantiems vikšrams, nešantiems pražiodytus pabūklų nasrus į eilinį šventinį paradą.

Apkabinau ją ir tariau:

– Užteks apie tai, Sveta. Noriu jus pabučiuoti, seniai noriu, argi nematai?..

…Ir štai, palydėjęs Svetlaną, einu namo. Einu pažįstamomis gatvėmis, skersgatviais, kuriais galėčiau pereiti ir užsimerkęs. Pro tiulio užuolaidas rausvai šviečia puošnūs į krinolinus panašūs lempų gaubtai. Prie laiptinių atsisveikina ir niekaip negali atsiskirti porelės. Akmeninis Timiriazevas mąslus kaip prie kaktos pridėtas pirštas. Kažkur griaudžia radijas, kažkur suspiegia mašinos stabdžiai. Triukšmauja įsilinksminusios kompanijos, kaip ir aš grįžtančios iš viešnagės. Kažkur savo kambariuose, kažkuriuose aukštuose, sėdi žmonės ir murma keiksmus, eilėraščius, meilės prisipažinimus.

Tai – kalba Maskva.

Einu gatve, tyliu jaukiu bulvaru, čiupinėju kišenėje sąsiuvinį ir galvoju apie tai, ką parašiau. Galvoju, kad tai, ką parašiau, galėjo parašyti bet kuris kitas mano kartos, mano likimo žmogus, kaip ir aš mylėjęs šitą prakeiktą, šitą nuostabią šalį. Ją ir jos žmones, o ir save patį, vertinau geriau ir blogiau, nei derėjo. Bet kas man dėl to priekaištaus?

Einu ir sakau sau: „Tai – tavo pasaulis, tavo gyvenimas, ir tu – jo ląstelė, dalelytė. Turi neleisti, kad tave įbaugintų. Turi atsakyti už save, ir šičia – tavo atsakomybė už kitus.“ Ir tyliu nesąmoningo sutikimo, nuostabos kupino pritarimo gaudesiu man atsako begalinės gatvės ir aikštės, krantinės ir medžiai, snaudžiantys namų garlaiviai, milžinišku karavanu plaukiantys į nežinomybę.

Tai – kalba Maskva.

 

1961 m.

 

Vertė Aidas Jurašius

 ___

*ЦСУ (Центральное статистическое управление) – Centrinė statistikos valdyba.