Apie miesto erdvių užkalbėjimus, gatvės rašytojus ir Žaliojo tilto žalumą

„Mielas menininke,

pasak vietinio mito, Vilnius yra vieno žmogaus asmeniškos, nors ir nesąmoningos, fikcijos produktas. Vilnius gimė iš sapno.“

Sapnavo Vladimiras Toporovas, Gedimino prospektą paversdamas šv. Jurgio ietimi, o Nerį – drakonu.

Sapnavo ir Mindaugas Navakas, kablį pagavęs ir mums Vilniaus sąsiuvinius palikęs.

Sapnavo Viktoras Cholinas, todėl vis dar apgailestaujame praradę jo nepaprastąjį Karoliniškių kosmodarželį.

Sapnavo ir Aidas Giniotis, todėl ir išrado taisyklę Nr. 1 „Sapnuoti Vilnių draudžiama!“

Sapnavo Eglė Vertelkaitė mažutėlį Aidą Marčėną gatvėje literatų, gdzie mieszkał Mickiewicz i Jakimowicz.

Sapnavo ir Vladas Urbanavičius – jo mechaninis Vilnius išmetė į paviršių savo vamzdišką virškinamąjį traktą.

Sapnavo Rimas Sakalauskas, Televizijos bokštą perprojektuodamas į NSO paleidimo punktą…

Kiek gediminų! Išsapnuotas, išsapnuojamas, išsapnuosimas miestas. Ir kieno gi tas sapnas – nebe taip ir svarbu. Gediminas čia – tik metafora. „Tekstai kuriami. Jie niekada nebus sukurti“, – skelbia šiuolaikinės lietuvių literatūros antologijos portalo poraštė. Taip ir su Vilniumi.

Lizdeikos pranašystė tebesipildo – kiekvienas nešiojamės savy Gedimino sapną, gal dar ir negimusį, bet tikrai būtinai pagimdysiantį. Vaido Ramoškos angeliukų ar Gitenio Umbraso stebuklų prigijimas liudija, kad miestas pasiilgo naujų apžavų. Vienas iš Vilniaus erdvių užkalbėtojų yra ir poetas, tarpdisciplininių menų kūrėjas Julius Žėkas, sapnuojantis gediminaitis. Kartą Gintaras Beresnevičius jam išsipasakojo, kad Gedimino sapne būta kažko daugiau – ne tik vilko, bet ir kiškio. Dargi tokio prašmatnaus, su musulmonišku auskaru. Nuo to laiko Julius ir sapnuoja – tai kažkur sostinėje paslėptą milžino Alkio kuoką, tai Meilės tunelį, tai Rašytnamio laiptus, tai geltonojo viaduko kaklaraiščius… Paklaus(y)kite jo paties ir galbūt vieną dieną patys susitiksite sindbadiškąjį Vilniaus kiškį. Šiandien vis dėlto norėčiau jums pasekti naują Juliaus sapną, išsipildžiusį „Kultūros nakties“ proga. Projektas „Kalba Vilnius. Eteryje – Žaliasis tiltas“ sužibo žaliomis lazerio projekcijomis: gatvių rašytojų tekstais ir ąžuolo lapų vainikais, atkartojančiais tilto turėklo ornamentą. Projektą pristatė menų ir mokslo sintezės judėjimas „Sintezija“, kurio įkvėpėjas Julius kvietė praeivius pasiklausyti, kaip kalba gyvasis Vilnius. Taigi: „Achtung Achtung!“

Laikas eina per miestą (A. G.). Vilnius naujinasi sparčiau, nei spėja senti. „Helios city“ simuliuoja kultinį Heliopolį. Stačios akys medinių Šnipiškių dievukų beviltiškai įsmeigtos į parūkavusią padangę. Bernardinų kapinių nuošalumas jau nuolaidžiauja paryžietiškai tendencijai apjuosti ir prisijaukinti liūdną vėlių erdvę moderniomis pastogėmis.

 

(J. M.)

 

Stiklomanija, kranomanija, pelnomanija… modernieji Azkabano sargai. Nesisieloju, matyt, taip ir turi būti.

 

…vienoje iš Gedimino prospekto kavinių išgirstu Nina Simone. Atrodytų, barokas vis dar su mumis, traktorių dirbtuvėmis niekas nebegrasina, o vis tiek tavasis urbs-civitas kartais tampa pasauliu, kur jautiesi kažkoks svetimas, kažkoks… ne iki galo. Arba, kaip pasakytų Walteris Benjaminas, anestezuotas. Miestas miršta tiek, kiek mes jį pamirštame. „Visame tame urbanistiniame šurmulyje dažnai tiesiog nebepastebime išrašytos sienos ar grindinio plytelės, užmirštame pažvelgti vienas kitam į akis, – sako Julius. – Pažvelk į sulytą katiną. Miestas nėra tik faktai ir artefaktai. Šiandien, gyvendami greitųjų technologijų pasaulyje, neturime laiko stabtelėti ir įsiklausyti ne tik į aplinką, bet net į pačius save.“ Žinoma, tuo rūpinasi urbanistinei nejautrai besipriešinantys įvairūs „City Repair“ projektai, taktinio urbanizmo judėjimai ar netradicinės ekskursijos, darydami viską, kad atkreiptum dėmesį į savo miesto aplinką, kad pamiltum vietas ir galėtum čia jaustis gerai. „Bohemiškojo Vilniaus“, LUNI ar „Gatvės gyvos“ veikla, „Vilnius Street Art“ dalyvių reliktai, „Laimikis.lt“ akcijos, anoniminės sūpuoklės, spalvotos šiukšliadėžės, grafičiai…

„Šiandien yra laikas, kai vėl iš naujo turime atrasti santykį su savimi pačiais, miestu ir jo ženklais bei simboliais“, – teigia Julius. Mūsų santykis su Žaliuoju tiltu tebėra įjautrintas. Ideologinė konfliktų siera tebegraužia. Tai kliudo atsimerkti plačiau ir pastebėti ne tai, ko nebėra, o tai, ką tiltas tebeturi: susinėrusią Kunoto Vildžiūno grandinę, ąžuolo lapų vainikus, rozečių žiedus… Ir dar daugiau. Na, kad ir štai: šiais metais juk galėtume švęsti tilto 630 metų jubiliejų. Seniausias Vilniaus tiltas, „Didysis Vilniaus tiltas“ – o šiandien teturime tik diskusijas dėl pernykščio sniego ir greitaeigį ant postamento? Aš norėčiau švęsti. Bet visų pirma Žaliojo tilto erdvę turime iš naujo prisijaukinti.

Gerosios Vilties stotelės šiukšlių dėžė skelbia: „Gatvės kaip jūsų butas.“ Nuostabus šauksmas miesto tyruose: viena vertus, tai – šmaikštus įspėjimas nešiukšlinti kur pakliūva, kita vertus, reaguoju į tą užrašą kaip į reikšmingą nuorodą, kviečiančią permąstyti savo santykį su tam tikromis miesto erdvėmis ir ieškoti būdų, kaip tą ryšį domestikuoti. „Kad miestas svajotų, jis turi virsti namais!“ – sušnabžda į ausį Gastonas Bachelard’as. Prisijaukinti miestą – tai išmokti lokalizuotis jo erdvėje tarsi savo namų „sterblėje“, kur, bašliariškai tariant, drėgna ir šilta, ir jauku. Kur svajoti, sapnuoti, kurti ir veikti yra drąsiau nei bet kur kitur.

Maxas Weberis kalbėjo apie kerų būtinybę moderniajame amžiuje. Anot jo, dėl dabartinio mokslo ir technologijų išsivystymo lygio mes atsidūrėme atkerėtame pasaulyje ir tam, kad vėl jį užkerėtume, vis labiau auga poreikis grįžti prie religijos, šamanizmo ir alternatyvių maginių praktikų. Na, Tvardovskio į Vilnių nebeparsikviesi. O ir žymiojo mago šiandien niekas nebesuprastų – mažų mažiausiai palaikytų pasipinigauti atskridusiu fokusininku. Su bazilisku irgi reikia ką nors daryti – nebeužtenka vien to, kad gidai porintų apie jį turistų grupelėms. Šiandien reikia kitokių stebuklų. Kokių? Atsakymą radau Louis Aragono pasibastymuose po Paryžių – čia autorius ieško „stebuklinės kasdienybės“.

Radai sau mielą neužkalbėtą kertelę – suteik jai gelmės, užkalbėk. Kad ir Gitenio Umbraso „Stebuklo plytelė“ – tikrų tikriausias golemas, kasdien minkomas praeivių batų ir atgaivinamas jų norų. Šis „stebuklinės kasdienybės“ apreiškimas yra priminimas praeiviui, kad jo būtis netaptų užliūliuojančiu métro-boulot-dodo (pranc. metro–darbas–miegas) arba atbukimo mantros realizacija. Juk tada taip lengva pasiduoti inercijai ir nuslysti į konfliktinius vandenis… Lygiai toks pat kasdienybės stebuklas mane pagavo ir aną naktį prie Žaliojo tilto. Ne paslaptis, kad Maxo Weberio žodžius būsiu išgirdusi iš Juliaus lūpų. „Tikriausiai labiausiai miesto užkerėjimui tinka jo paties kalba“ , – aiškino savo sumanymą didžiojo sociologo įkvėptas kūrėjas.

Į grafičius žiūrėti galima daugiabriauniškai: viena vertus, tai tūlo piliečio malonės nevertas „Saugrafos“ pajamų šaltinis; kita vertus, jie yra kaip lakmuso popierėliai, indikuojantys žmogaus mieste savijautą, situaciją – jo dasein. Tai taip pat ir protesto ar kritikos forma, kartais – apeliavimas į kolektyvinę sąmonę apklausų formomis. Pavyzdžiui, vieša anoniminė apklausa dėl grafičių Malūnų gatvėje arba gatvės rašytojo 209 organizuota akcija siekiant sužinoti, kaip visuomenė juos vertina. Pastaruoju atveju įdomu tai, kad 209 buvo davęs pažadą nustoti rašyti ant sienų, jei sulauks daugiau neigiamų vertinimų nei teigiamų. Kaip matome, jo mintys vis dar gaivina miesto sienas…

Iš esmės, tiek gatvėje, tiek privačioje savo namų zonoje kiekvienas disponuoja lygiai tokia pačia galimybe mokytis, atrasti, išgyventi ir kurti. Tik ne kiekvienas pasižiūrėjęs į parduotuvių iškabas įmanytų jose, kaip Benjaminas, įžvelgti kambario sienų dekoracijas, o skelbimų lentose – rašomąjį stalą. Šiuo atveju grafitininkai, tarsi įsisąmoninę Benjamino mintį, miesto sieną mato kaip drobę, dienraštį ar tinklaraštį, naikindami ribas tarp privataus ir viešojo sektorių. Garbė Gerosios Vilties šiukšliadėžei! Žavu ir tai, kokia nemenka yra grafičių žanrinė įvairovė: nuo satyros iki poezijos, nuo balsavimo biuletenio iki pjesės…

Kaip viešosios erdvės kūnams, grafičiams būdingas polilogiškumas. Būna, jie reiškiasi kaip klausimas–atsakymas, provokacija–atsakas, tezė–antitezė, tezė–pritarimas. Štai po užrašu „Graffiti vartokime saikingai“ kažkas kitas ėmė ir pridūrė: „Ir socialiai atsakingai.“ Įdomu stebėti tuos „pašnekesius“: grafičiai – tai amžina interkomunikacija, pasižyminti savais kodais ir kodeksais. Čia ypač aktyvios teritorinės sąvokos „aš“ ir „kitas“. Įsibrovei į mano karaliją – būk tikras, būsi pastebėtas, tačiau svetingumo nelauk. Street art invazija ant amžinatilsį „Lietuvos“ kino teatro sulaukia šiurkštaus atkirčio: „Hands off real graffiti.“ Kas sutramdys grafitistą? Dėdė policininkas? dėdė šaltis? dėdė Algis? ar dėdė miegas? Niekas – tai paties miesto tautosaka, ir ji turi išlikti anonimiška. Legaliems vardiniams piešiniams viešosiose miesto erdvėse grafitininkai tarė šiurkštų STOP, ir tas jų aktas liudija perdėm gyvenimišką kovą už kiekvieno iš mūsų įsitikinimus.

Ir vis dėlto to, ką šiandien matau ant daugelio miesto sienų, nepavadinčiau nei polilogu, nei įsitikinimu. Tarkime, tagų erzelynė ant Žaliojo tilto mūro – kas tai? Anarchija, my friend. „O prieš 15 metų Žaliasis tiltas buvo viena prestižiškiausių grafiterių vietų“, – pasakoja grafitininkas Moloko. Anot jo, ten kadaise atsiradęs milžiniškas skandalingas užrašas „BRA“ buvo labai gerbiamas. Atkakliai spėliota, kam užteko drąsos šitaip garsiai driokstelėti. O svarbiausia – niekas kitas iš grafitininkų nedrįso tos liemenėlės „numauti“… Ir čia priėjo Kindziulis su baltų dažų kibiru. Ir karaliaus Saulės viešpatavimas baigėsi. Sterilizuota patiltė tapo masinių pjautynių vieta. Kaip danguje, taip ir ant žemės, – nukirsdinus karalių, ištinka suirutė. Monarchiją keičia anarchija, įsitikinimus – tušti principai. Moloko nuomone, šiandien dažnas, vedamas populiarumo troškimo, palikęs savo pėdsaką ant kokios nors miesto sienos, skuba jį tučtuojau įskaitmeninti ir paskelbti virtualiojoje erdvėje nebeslėpdamas savo autorystės. Anonimiškumo kodeksas sumenkęs. Nenorėdama leistis į moralus, tiesiog konstatuoju: sienos – tai mes. Jau vien dėl to man smalsu jas stebėti.

Grįžtant prie „Sintezijos“ projekto, įdomu tai, kad ji užkėlė šiuos laikinuosius gatvės kūrinius ant pjedestalo. Tarsi akcentuodama grafičius kaip memorialinius ženklus. Tačiau argi jie turi išliekamąją vertę? To paties, manyčiau, galima klausti ir apie literatūrą. Kitados, beje, užmačiau vieną gatvės rašytoją, dėliojantį šviežią tekstą ant sienos, t. y. prispaudusį prie sienos kartoninius trafaretus su išpjaustytomis raidėmis ir jau besiruošiantį tai laikinajai amžinybei. Tuomet ir pagalvojau, kaip tai panašu į spausdinimą literomis…

O juk išties, ar monumentaliajam tiltui nebūtų verčiau tikę kažkas literatūriškesnio? Na, kad ir eilės Vilniui. Poetas Julius, paklaustas, kodėl, užuot transliavęs savo eiles, rinkosi retransliuoti svetimas mintis, atsako: „Poetas nebūtinai yra tas, kuris rėkia save. Šiuo atveju man buvo svarbiau įsiklausyti. Bent akimirkai išnykti sau, kad išgirstum kitą.“ Menininkas Šarūnas Miškinis, su kuriuo kartu buvo kuriama projekto koncepcija, komentuodamas idėją teigė, kad kai menininkas, siekdamas būti pastebėtas, bando savarankiškai perprogramuoti pasaulį pagal save, jis dažnai užmiršta apsidairyti aplinkui: į vaikštančius žmones, į supančią gamtą… Ir tai yra šiandieninių kūrėjų problema. Pasak Šarūno, tavo padėtas taškelis mieste turėtų būti ne savęs manifestacija, o visos miesto aplinkos ir tėkmės išjauta. „Modernizmas teigė tik save save save, stengdamasis paneigti kitą, – pratęsia Šarūno mintį Julius. – Postmodernizmas atėjo kaip atsikvošėjimo po karo periodas, šokis ant griuvėsių. Tai laikas, kai supranti, kad viską jau sugriovei, o vis dar norisi gyventi. Imtasi grąžinimo darbų – rinkti šukes ir mėginti iš jų ką nors klijuoti. Remedijavimo laikotarpis.“

Kad tiltas žaliuotų, nebeužtenka vien tik nudažyti jį žaliai, nebeužtenka vien tik nušluoti senas figūras. Kažkas užkėlė automobilį, kažkas bando rašyti tekstus. Klausimas – ne kas laimės. „Esmė dabar – susikalbėti.“

Prieš gerus porą metų žmonės buvo kviečiami į šventę ant geltonojo pėsčiųjų tilto, jungiančio Karoliniškes ir Pilaitę. Juliaus organizuota šventė tebesitęsia – viaduką puošiančių kaklaraiščių gausėja kasdien. Su Žaliuoju tiltu – kiek kitaip. Keista, kad jis, šiemet švenčiantis ne tik savo gimties, bet dar ir savo žaliąjį jubiliejų, – jau 250 metų tiltą vadiname Žaliuoju! – de facto kiūkso perdėm nuvytęs, nors šventės proga galbūt norėtųsi ir pasipuošti. Alea iacta est! – suplojo rankomis „Sintezija“, bet vien tik to nepakaks. Lengva būti karaliumi, kai niekas, išskyrus tave patį, tavo valdose negyvena, bet juk šventės vienas pats nesusikursi.

Kaip ir tame Juliaus sapne, norisi tikėti, kad vieną dieną Žaliąjį tiltą puoš floristų, apželdintojų, aplinkos kūrėjų šedevrai, ir jis vėl sulapos. Žaliuok, tilte, žaliuok! Dabar tavo metas būti poezija (K. B.).

 

Autorės nuotraukos