Adrianas Zandbergas: „Nesant kairiųjų, kurie kvestionuotų neteisingus socialinius santykius, politika žlunga“

Adrianas Zandbergas (g. 1979) – lenkų istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, vienas iš Lenkijos kairiosios pakraipos politinės partijos „Razem“ (lenk. drauge, kartu) kūrėjų ir tarybos narių. 2015 m. gegužę įsteigta „Razem“ vos nepateko į Lenkijos Seimą per tų pačių metų rugsėjį vykusius rinkimus. Su šiuo metu kompiuterių programuotoju dirbančiu Zandbergu kalbasi portalo „openDemocracy“, nagrinėjančio žmogaus teisių ir laisvių, demokratijos ir teisingumo pasaulyje problemas, redaktoriai Alexis Sakalis ir Rosemary Bechler.

 

– Gal pradžioje galėtumėte truputį papasakoti apie „Razem“: kas šią partiją skiria nuo kitų Lenkijos politinių partijų ir kaip ji atsirado?

– „Razem“ – tai bandymas Lenkijoje sukurti kairiosios pakraipos alternatyvą, kurios, tiesą sakant, iki šiol nebuvo; „Razem“ yra visavertė kairioji politinė partija. Ši erdvė metų metus buvo užimta buvusių komunistų. Jų ekonominė politika buvo nuožmiai neoliberali. Būdami valdžioje, jie įvedė vienodo tarifo mokesčius verslui, sumažino korporacinius mokesčius ir liberalizavo darbo teisę. Jau neminint to, kad entuziastingai palaikė Irako karus ir George’o W. Busho imperialistinę politiką. Visa tai buvo daroma „politinės kairės“ vardu. Ir tai mus varė į begalinę neviltį. Jei paklaustas apie savo politines pažiūras būtum atsakęs, kad esi „kairysis“, būtum susietas su tais postkomunistiniais, neoliberaliais ir dešinės pakraipos politikais bei jų vykdoma politika.

Lenkijoje būta bandymų suburti nepriklausomą kairę, daugiausia universitetuose. Mūsų pagrindinis iššūkis buvo – kaip išeiti už universiteto ribų. Ir mums pavyko – sugebėjome suburti gyvybingą politinę partiją. Lenkijoje tai ne taip lengva: vien tam, kad galėtum dalyvauti rinkimuose, reikia surinkti šimtą tūkstančių rėmėjų parašų.

Šiuose rinkimuose mes peržengėme 3 proc. rinkėjų balsų barjerą. Tai reiškia, kad parlamente neturime savo atstovų, tačiau iki kitų rinkimų gavome visuomeninį finansavimą. Šio barjero įveikimas yra ypač svarbus, nes dabar, pavyzdžiui, galime kurti partijos būstines visoje Lenkijoje su pakankamais ir efektyviais įrankiais, reikalingais rinkimų kampanijai. Ir, svarbiausia, dėl savo veiklos sugebėjome atverti duris kairiosios pakraipos argumentams žiniasklaidoje, suabejoti neoliberalia politika ir dominuojančiomis konservatyviomis pažiūromis, kurių laikosi visos stambiosios politinės partijos parlamente. Žinoma, tai yra tik pirmieji žingsneliai. Laukia ilgas kelias, kol po pergalingų rinkimų Lenkijoje bus galima imtis progresyvių darbų.

– Kai minite šį pasiekimą, dažnai pabrėžiate faktą, kad kuriate kairiąją partiją iš pagrindų, kad pradedate nuo nulio.

– Mes paprasčiausiai neturime didelio pasirinkimo. Nėra taip, kad mums tereikėtų suburti draugėn jau egzistuojančias politines organizacijas tam, kad darytume politinę įtaką, kaip buvo naujųjų kairiųjų atveju įvairiose Vakarų Europos valstybėse po 2008-ųjų. Jei palygintume Lenkiją su Ispanija, mūsų ir „Podemos“ [kairiosios pakraipos Ispanijos partija – K. D.] patirtį, tai būtų du skirtingi pasauliai. „Podemos“ gimė iš socialinės mobilizacijos bangos, kuriai tereikėjo politinės formos save reprezentuoti. Akivaizdu, kad Lenkijos kapitalistinio išsivystymo stadija visai kita: profsąjungų dalyvavimas ir socialinio aktyvizmo lygis yra žemas. „Razem“ neturi galimybės pasinaudoti jau veikiančiais socialiniais judėjimais: mes privalome veikti kaip partija ir drauge skatinti socialinę mobilizaciją.

– Portale „openDemocracy“ esame aptarinėję įdomias „Podemos“ derybas su socialiniais judėjimais. Visos pusės yra labai ambicingos. Tačiau jūs kalbate apie išskirtinį iššūkį, kylantį iš politinių aspiracijų ir vilties stygiaus?

– Nemanau, kad tai būdinga tik Lenkijai. Ši problema egzistuoja daugelyje Europos šalių. Auga skaičius rinkėjų, kurie politinės sistemos atžvilgiu neturi jokių lūkesčių ar vilties, kad jų balsai galėtų ką nors reikšti, kad jiems duoti pažadai bus išpildyti, kad koks nors politinis judėjimas spręs jiems aktualias problemas.

Šis rinkėjų cinizmas neatsirado „tiesiog“. Tai tiesioginė ilgus metus trunkančio tikro pasirinkimo stygiaus pasekmė, kai dėl globalizacijos spaudimo centro kairės ir centro dešinės vyriausybės vykdė panašią politiką. Nesant kairiųjų, kurie kvestionuotų neteisingus socialinius santykius ir teiktų tvarių perspektyvų, kaip pasaulį pakeisti į gera, politika žlunga. Ji tampa administracija, kurioje veidai ir simboliai keičiasi, o politika – ne.

Šis vilties stygius yra kertinis: jei žmonės neatgaus tikėjimo politinėmis permainomis, kurios būtų įmanomos rinkimų būdu, politinis pasyvumas toliau silpnins progresyviąją stovyklą ir prisidės prie dominavimo arba neoliberaliųjų technokratų – esamos sistemos vadybininkų, – arba tų, kurie kvestionuoja ją, bet iš dešinės pakraipos perspektyvos.

Būtent taip ir nutiko Lenkijoje. Pereinamuoju laikotarpiu (praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje) buvo išsikeltas toks šūkis: „Vejamės Vakarus, taigi turime prie jų priderinti savo ekonomiką; alternatyvos nėra.“ Nesant patikimos kairiosios politikos kaip alternatyvaus pasirinkimo, autoritarinė dešinė užgrobė erdvę. Žinoma, su šia problema susiduriama visoje Europoje: socialinės grupės, kurioms tradiciškai atstovavo kairiosios pakraipos politinės partijos, pamatė, kad socialdemokratai apleido jas.

Pasekmė: tos socialinės grupės pamažu atsigręžė į kraštutinę dešinę, kuri nepasitenkinimą dėl ekonominių sunkumų efektyviai verčia neapykanta migrantams, gėjams ir įvairioms mažumų grupėms. Šiuo požiūriu Lenkija nėra išskirtinė, tiesiog kitur šie procesai vyko anksčiau ir buvo kur kas stipresni.

– „Razem“ sulaukė nemažai paramos. Tai kaip jūs sprendėte tą vilties klausimą?

– Iš pradžių visi turime susitaikyti su tuo, kad neoliberalams puikiai sekėsi įžiebti viltį dėl individualios sėkmės. Tačiau metų metus trukęs laukimas, neatnešęs jokios apčiuopiamos sėkmės, baigėsi socialine frustracija. Tad dabar didžiausias politinis klausimas: kas sugebės tą nepasitenkinimą atliepti?

Pavyzdžiui, Lenkijoje, turime tokį neįprastą reiškinį – darbuotojus, kurie klaidingai apibūdinami kaip „dirbantys savarankiškai“. Tiesą sakant, šie žmonės tėra darbininkai: jie buvo priversti įregistruoti savo verslą tam, kad juos samdančios korporacijos galėtų sumažinti įdarbinimo išlaidas. Ir, žinoma, šie žmonės labai dažnai klaidingai suvokia pasaulį: jie įsitikinę, kad yra rizikos nebijantys savo pačių laimės kalviai, besimušantys į milijonierius. Viena iš mūsų užduočių – pasakyti jiems tiesą, parodyti, kad jie klysta, tačiau drauge suteikti jiems realią viltį pakeisti savo gyvenimą: dėl viešųjų paslaugų prieinamumo ir ilgalaikio gyvenimo stabilumo užsitikrinti socialinį saugumą, kuris šiuo metu iš jų atimtas.

Kad galėtų kovoti už šias teises, jie turi susiburti ir liautis tikėję, esą vienintelis būdas užsitikrinti ilgalaikį gyvenimo saugumą – tai savo jėgomis, pavieniui konkurencinėje kovoje įveikti visus kitus. Norint suteikti realią viltį reikia sudaužyti tą netikrą neoliberalų jiems įpirštą viltį, supažindinti su tikrove ir parodyti praktišką ir realistišką išeitį.

– Tačiau kaip savoje visuomenėje sukurti naujas reikiamo masto priemones, kurios paskatintų pokyčius? Nuo ko pradėti?

– Turime užpildyti atsivėrusią tuštumą. Anksčiau darbininkas, susidūręs su problemomis darbovietėje, galėdavo kreiptis į profsąjungą, ir ši jam suteikdavo pagalbą. Po Lenkijos transformacijos daugelis ekonomikos šakų visai neturi profsąjungų. Milijonai darbininkų neturi jokios dalyvavimo profsąjungose patirties, jokios kolektyvinių derybų dėl atlygio ar darbo sąlygų patirties. Tradicinės profsąjungos negali įžengti į mažai apmokamo, nesaugaus ir neužtikrinto darbo, pavyzdžiui, sargo ar valytojo, sferą.

Ką mes stengiamės daryti, tai žingsnis po žingsnio mažinti šį atotrūkį. Pavyzdžiui, valstybiniai universitetai užsako apsaugos paslaugas iš privataus verslo, kuris samdo sargus šiems nepalankiomis sąlygomis. Mes sugebėjome pasiekti, – nes esame politinė partija, – kad į šią padėtį būtų atkreiptas žiniasklaidos ir visuomenės dėmesys. Padedame apsaugos darbuotojams vienyti jėgas, kad jų problemos būtų svarstomos viešai. Kai buvo išrinkti nauji universitetų vadovai, suorganizavome kampaniją ir trijuose šalies universitetuose pasiekėme pergalę: netikusios samdos sutartys buvo pakeistos normaliomis darbo sutartimis. Pasiekėme apčiuopiamų pokyčių ir užsitarnavome pasitikėjimą.

Steigdami savo partijos biurų tinklą siekiame paversti juos socialiniais centrais, vietomis, į kurias atėję žmonės galėtų susiburti į vartotojų kooperatyvą arba įsitraukti į veiklą, susijusią su švietimu. Norime, kad „Razem“ būtų pačiam socialinio gyvenimo sūkury. Galima sakyti, kad tai yra grįžimas prie šaknų. Kaip socialdemokratai patraukė savo pusėn darbininkų klases ir įtikino dirbančius žmones, kad jie – bendro intereso siejama klasė? Jei atsigręžtumėte į XX a. pradžios Vokietiją, pamatytumėte darbuotojų kooperatyvus, apimančius sportą, teatrą, savišvietą, – visos šios gyvenimo formos buvo politizuotos. Mums reikia atgaivinti šią dvasią.

Kas padeda kovoti su jaunų žmonių apatija politikos atžvilgiu? Tai, kai politika nustoja būti tuo, „ką jie daro“, ir tampa tuo, „ką mes darom“. Neoliberalai padalino visuomenę į milijonus tarpusavyje besivaržančių individų, kurių kiekvienas laiko vėliavą su užrašu „Pasidarysiu pats!“ Neužtenka šnekėti apie alternatyvą, mes turime pademonstruoti, kad kooperacija veikia. Ir tai jau vyksta. Pastebimai išaugo tokių įvairiose vietose dygstančių kooperatyvinių iniciatyvų skaičius. Manau, tai esminis dalykas.

– Tie jūsų minėti „save įsidarbinę“ žmonės vis tiek pirmiausia bus individualūs asmenys, ar ne? Kaip nusakote tą didesnįjį reikalą, į kurį jie galėtų įsitraukti?

– Kad tie individualūs strategai išgyventų, turi organizuotis. Tai ne pirmas kartas istorijoje – tradiciniai kairieji judėjimai taip pat bandė įlieti individualių pastangų dinamikos į kolektyvinę patirtį. Amatininkai, daugybės šalių ūkininkai – šių žmonių veiklos sferose kooperatyvai suteikdavo kolektyvinio veiksmo patirties. Žinoma, tai nenutinka per naktį. Puikiai suprantame, kad socialiniai pokyčiai, apie kuriuos kalbame, neįvyks, vos tik kairieji laimės rinkimus. Turime ugdyti socialiai aktyvius žmones. Tačiau akivaizdu, kad politinės partijos lygiai taip pat turi mąstyti, kaip palengvinti, t. y. kokiomis valstybinėmis priemonėmis skatinti šių socialiai aktyvių žmonių santalkų augimą ir vystymąsi.

– Tai, kad individai galės rinktis kolektyvinę veiklą, užuot kliovęsi valstybe kaip atseit vienintele galima alternatyva, galėtų būti didelis pranašumas.

– Susidomėjimas kooperatyvizmu yra daug žadantis. Jis sustiprėjo po 2008-ųjų, kai daugelis akivaizdžiai pamatė, kad susibūrusiems į kooperatyvus lengviau išgyventi. Manau, kad viena iš didžiųjų Europos kairiųjų užduočių – sugalvoti, kaip valstybė galėtų paremti kolektyvinės veiklos bandymus.

Pateiksiu pavyzdį. Lenkijoje ideologinė meilė individualiai veiklai išvirto į labai praktiškas neoliberalų įsteigtas institucijas. Jei esi bedarbis, tau siūloma pradėti savo verslą – valstybė skiria pinigų smulkiojo verslo pradžiai. O kodėl nepadarius atvirkščiai? Kodėl, užuot rėmus individualų verslą, nepadėjus draugėn demokratiškais pagrindais susiburti 20–30 žmonių, kad šie galėtų pretenduoti į didesnį finansavimą ir įkurti funkcionuojantį kooperatyvą? Tai visiškai įmanoma, praktiška ir lengvai įsivaizduojama. Tokiais savarankiškais dariniais būtų galima sekti. Kai matai žmones, organizuojančius savo darbą demokratiškai ir kontroliuojančius savo gyvenimą, ne kovojančius tarpusavyje, o besikooperuojančius, tai teikia vilties.

– Kokios jūsų partijos ypatybės padėjo sprendžiant šias problemas?

– Stengiamės atgaivinti tai, kas būdavo pagrindinė demokratiškų kairiųjų stiprybė: tai įtampa tarp labai praktiškų politinių pasiūlymų ir drąsios žymiai teisingesnės ekonominės sistemos vizijos. Drąsa padėjo praplėsti įmanomų dalykų ribas, o praktiškumas – pritraukti žmonių. Kaip matyti daugelyje Europos valstybių, be šios įtampos, kurstančios kovą dėl realaus gyvenimo, demokratiški kairieji yra mirę. Tačiau balansuoti tarp šių dviejų polių nėra lengva. Menka nauda iš universitetinių socialistų, kurie tik sėdi ir diskutuoja apie „revoliuciją“. Bet nenorime eiti keliu tų, kurie iš didelio praktiškumo pritarė Vašingtono konsensusui.

Tarkim, debatai dėl „Brexit“. Kiek suprantu, pagrindinė britų kairiųjų, siekusių pasilikti Europoje, problema buvo ta, kad jie nežinojo, kaip pasakyti: „Norime pasilikti Europoje, bet ne dabartinėje Europoje, kuri yra neoliberalų projektas.“ Kaip organizuoti palaikymo kampaniją už tai, kas, tavo manymu, negali egzistuoti be visapusiškos reorganizacijos? Būta bendros „pokyčių“ idėjos, tačiau be išsamesnio jos pristatymo kampanija tapo visiškai neįtikinanti ir perdėm hipotetiška, kad pajėgtų emociškai mobilizuoti žmones.

Ir ši problema tebeegzistuoja. Daugybė kairiųjų judėjimų kalba apie ES demokratizavimą. Ne be priežasties. Tačiau šiuo metu turime tik ganėtinai blankią viziją, kuri menkai teatliepia kasdienę europiečių patirtį. Ko mums dabar verkiant reikia, tai simbolinių, bet drauge ir praktinių veiksmų, kurie pagautų masių vaizduotę. Aš visiškai palaikau Varoufakio pasiūlymus, bet bijau, kad Europos centrinio banko protokolų skelbimas internete – ne visai tai, ko reikia. Turime imtis realesnių dalykų, tarkim, europinių bazinių socialinių išmokų, minimalaus darbo užmokesčio ar bet kurios kitos minimalias pajamas užtikrinančios formos. Apsitarkime, įvertinkime sąnaudas, įvardinkime skaičius: tarkim, kiekvienam namų ūkiui skirkime po 200 eurų per mėnesį – kaip europinės socialinės politikos išdavą. Surenkime emocingą kampaniją, ir Europos integracijos idėja garantuotai sulauks daugiau žmonių pritarimo negu (nors ir būtinas) institucinis skaidrumas.

Jei norime daugumos pritarimo, turime kalbėtis su žmonėmis, kurie ne itin domisi politika, kurie nėra pratę svarstyti prekybos sutarčių, su žmonėmis, kurie kiekvieną mielą savaitę, kiekvieną mėnesį stengiasi išgyventi, išlaikyti bent šiokį tokį stabilumą. Tiesioginės išmokos šiuo atveju yra puiki išeitis, kaip rodo tiesioginių išmokų ūkininkams pavyzdys; tos išmokos stiprino Europos integraciją, kai šis procesas dar turėjo socialinių ambicijų. Dabar šiuo keliu nebeinama, ir tai viena iš priežasčių, kodėl kraštutinių dešiniųjų argumentai šiuo metu skamba taip įtikinamai. Jie užpildė vakuumą. Jie duoda klaidingus, bet pragmatiškus atsakymus.

– Regis, daugybei žmonių Europa yra abstrakcija.

– Vis dėlto socialiniai elitai į šią diskusiją yra įsitraukę todėl, kad jiems Europa nėra abstrakcija. Ji jiems reiškia didesnių pajamų galimybę. Tai irgi byloja apie sistemos korumpuotumo lygį. Po Mastrichto sutarties sunku Europos politiką įvardinti kaip ginančią paprastų žmonių teises.

– Stereotipiškai manoma, kad nuo pereinamojo laikotarpio pradžios buvusios komunistinės šalys, nesulaukusios kitokio pasiūlymo, kaip tik eiti neoliberalizmo keliu, virto visiškai apatiškomis, depolitizuotomis visuomenėmis, nepaisant kritinės ekonominės situacijos. Tačiau atrodo, kad pastaruoju metu tokiose šalyse kaip Lenkija, Bulgarija, Rumunija ar Serbija žmonės bunda politine prasme, ypač gimusieji XX a. 9 ir 10 dešimtmečių sandūroje. Ar tai tiesa?

– Manau, tiesos yra. Štai daugumai į „Razem“ susibūrusių žmonių yra per trisdešimt, visi jie patyrę, ką reiškia neprognozuojama darbo rinka. Tai kirtosi su tuo, ko jie buvo mokomi mokykloje: kad rinka pati išspręs visas įmanomas mūsų problemas ir kad kiekvienam individualiai gali pasisekti, – jie įsitikino, jog tai neveikia. Kita vertus, tai yra karta, kuri dėl laisvo darbo jėgos judėjimo įgijo daug tarptautinės patirties. Socialinės Vakarų Europos sistemos, kurios šiuo metu ardomos ir jau dabar yra nepalyginti mažesnės nei XX a. 8–9 dešimtmečiais, gerokai skiriasi nuo egzistuojančiųjų Lenkijoje. Visa tai lemia, kad alternatyvos besižvalgančiųjų gretos tik tankėja.

Problema, su kuria susiduriame Lenkijoje, – ir manau, ne tik Lenkijoje, – yra ta, kad, neoliberalizmo konsensusui silpstant, kairieji, deja, dar neturi tiek politinės jėgos, kad galėtų pasinaudoti šiuo nusivylimu. Užtat konservatyvios nacionalistinės jėgos gana efektyviai pasinaudojo neoliberalaus kapitalizmo krize. Su politiniais priešininkais turime kovoti dviem frontais: t. y. su neoliberalų stovykla, kuri gina esamą padėtį, ir su nacionalistais, kurie stengiasi įsitvirtinti, kvestionuodami esamą Lenkijos santvarką, susikūrusią per pastaruosius du dešimtmečius. Tos kovos būdas – supažindinti jų šalininkus su savo žinia, kad patrauktume savo kairiojo projekto pusėn.

– Gal galėtumėte paaiškinti, kaip pagrindinės partijos ir Lenkijos socialinis judėjimas išsiteko tokioje dualistinėje trajektorijoje?

– Pasidalinimas dažnai slypi institucijų viduje. Tarkim, valdančioji partija „Teisė ir teisingumas“ (Prawo i Sprawiedliwość). Tai dešiniosios pakraipos, autoritarizmo bruožų turinti konservatyvi partija, jos narys yra buvęs „Santander“ banko generalinis direktorius, o dabar vadovauja šalies Plėtros ministerijai. Dabar ši partija skelbiasi išplėsianti socialinę politiką. Reikia pripažinti, kad ji sugebėjo įgyvendinti vieną svarbią naujovę: skirti po 500 zlotų išmokas už vaiką šeimoms, auginančioms du ar daugiau vaikų. Pasaulio banko duomenimis, tai turės milžinišką poveikį vaikų skurdo ir apskritai skurdo mažinimui.

– Ar „Teisė ir teisingumas“ šitaip siekia atskirti save nuo „Piliečių platformos“ (Platforma Obywatelska) ir parodyti, kad pildo savo pažadus?

– Iš dalies. Kita vertus, jie šitaip siekia išlaikyti socialiai orientuotus rinkėjus. Paanalizavę, kaip šiai partijai pavyko laimėti rinkimus, pamatytume, kad ji ne vien tik mobilizavo socialinės pakraipos konservatorius ir tautiškus katalikus – tradicinius šios partijos ramsčius. Pirmiausia jie pasinaudojo tuo, kad žmonės buvo pavargę nuo korupcijos ir politinės inercijos. Tačiau svarbiausia, kad ši partija pristatė save kaip socialinių permainų šalininkę, kuri keis socialinę politiką, ir sugebėjo savo pusėn patraukti didelę socialiai angažuotų rinkėjų dalį. Šiuos rinkėjus turime susigrąžinti į kairiąją stovyklą.

Tai nėra neįmanoma. „Teisė ir teisingumas“ ant prekystalio deda paketą, kuriame esama ir tam tikros gana nenuoseklios socialinių permainų politikos, ir autoritarizmo demokratinių institucijų atžvilgiu. Autoritarinėms pažiūroms priskirtini ir antigėjinės emocijos, ir bandymai priimti griežtus abortų draudimo įstatymus. Jeigu taip nutiktų, būtų visiška katastrofa. Ir daugybė žmonių, balsavusių už „Teisę ir teisingumą“ paprasčiausiai nusisuktų nuo jų, jei pradėtų kišti moteris į kalėjimą dėl abortų.

Pagrindinė opozicijos stovykla, susibūrusi aplink „Piliečių platformą“ ir Šiuolaikinę partiją (Nowoczesna), yra šimtaprocentinis neoliberalizmo atavizmas, grąžinantis mus į paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį. Jie įsitikinę, kad mūsų ekonominė transformacija buvo didžiulės sėkmės pavyzdys: Šiuolaikinė partija nori įvesti vienodo tarifo mokesčius, t. y. pakeisti mokesčius taip, kad būtų privilegijuojami turtingieji, kurie sudaro 10 proc. gyventojų, ir surinkti reikiamus pinigus iš visų likusiųjų. Didžiulės prieš vyriausybę nukreiptos demonstracijos yra organizuojamos buriantis aplink šias politines jėgas, tačiau, kita vertus, daug žmonių eitynėse dalyvauja ne dėl savo palankumo regresinei mokesčių sistemai ar iš meilės susikompromitavusios „Piliečių platformos“ politikams, o paprasčiausiai dėl to, kad yra nepatenkinti „Teisės ir teisingumo“ vykdoma politika. Kairieji šiuos žmones taip pat gali patraukti savo pusėn.

– Net jei jie priklauso vidurinei klasei?

– Kai kurie iš jų iš tiesų yra vidurinės klasės atstovai. Tačiau Vidurio ir Rytų Europos vidurinė klasė labai skiriasi nuo Vakarų Europos vidurinės klasės. Ar mokytojas, uždirbantis 2 000–2 500 zlotų per mėnesį, priklauso vidurinei klasei? Mano nuomone, jis greičiau priklauso likučiams to, kas anksčiau buvo vadinama inteligentija. Ir dauguma jų, tikiuosi, ateityje balsuos už kairiuosius. Norime įgyti jų paramą, tačiau ne bet kokia kaina. Vienas dalykas, kurio „Razem“ neketina daryti, – ir tai nepaprastai siutina Lenkijos žiniasklaidos ekspertus, – tai lipti į tą pačią tribūną su neoliberalais ir skelbti: „Vienintelė mūsų problema yra Kaczyńskis. Ir jeigu susibūrę draugėn išvysime jį, viskas bus šaunu!“ Ne, taip nebus. Grįžimas prie pasaulio tvarkos, buvusios iki praėjusių rinkimų, nėra išeitis. Kaczyńskis – tai simptomas, kad ši politika paprasčiausiai neveikia.

 

Pabaiga kitame numeryje

 

 

www.opendemocracy.net
Vertė Karolis Dambrauskas

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.