Lietuviškumas, nieko ypatinga

Vienas dalykas išsaugoti savo atskirybes užsidarius tvarte, kitas dalykas išsaugoti išdidžias atskirybes gyvenant Niujorko pastogėse, vaikštant po pačius didžiausius pasaulio turgus.

Egidijus Aleksandravičius

Ar kada vaikščiojai va taip vienas nepažįstamo miesto gatvėmis žinodamas, kad esi vienas su savo šlapiu rudeniniu lietpalčiu, visiškai vienas su savo lietuviškais žodžiais?

Jonas Mekas

Jeigu dabar gimčiau iš naujo ir galėčiau rinktis tautybę, lietuve aš tikrai nebūčiau. Rinkčiausi būti žyde arba amerikiete, nes pasaulyje nieko geriau nėra. Visgi tautybė gyvenime lemia nedaug – daug svarbesnis yra charakteris. Jeigu rinkčiausi jį, tai imčiau tokį patį, kokį turiu dabar, nes kitokio nenoriu.

Lietuviškumas nėra niekuo ypatingas. Jis yra ypatingas tik man, nes yra mano, ir dar dėl to, kad daug vaikščiojau po pačius didžiausius pasaulio turgus. Dėl jo aš kartais jausdavausi esanti viena su savo šlapiu rudeniniu lietpalčiu nepažįstamo miesto gatvėse. Kartais lietuviškumas tapdavo išdidžia atskirybe – lietpalčio pamušalu, kurio melsvai žalia spalva šmėsteldavo man rengiantis arba lipant laiptais. Tokiais atvejais jis patraukdavo kito žmogaus žvilgsnį ir užsimegzdavo trumpas kontaktas. Aš šypteldavau, o paskui pasigirsdavo aplinkinių triukšmas, ir aš eidavau toliau. Kartais apie tą pamušalą pamiršdavau, ir netikėtai vitrinoje pasirodęs jo atspindys nustebindavo mane pačią. Stabteldavau ir, trumpai žvilgtelėjusi, eidavau toliau.

Kada paskutinį kartą buvai primyžęs į lovą? Indiškas mitas

Kaip ir visi išsilavinę lietuviai, gerai žinau pasakojimus apie lietuvių kalbos archajiškumą ir jos sąsajas su sanskritu ir senąja indų civilizacija. Šis indiškas mitas man visada buvo tik graži pasaka, kuria mėgdavau kitus gluminti („Lietuvių kalba tikriausiai panaši į rusų?“ – „Ne, panaši į sanskritą“). Kartais dar užsimindavau apie baltišką pagonybę („O tai jūs ne ortodoksai?“) ir iš kišenės išsitraukdavau gintarinį pakabutį – Juodkrantės lobio figūrėlės kopiją. Aplinkinių reakcija man būdavo desertas.

Tačiau kartą indiškas mitas pagavo mane pačią ir tai buvo momentas, nuo kurio jis nustojo būti mitu. Tamsų vakarą viename tarptautiniame mokslo parke du mano pažįstami – palestinietis matematikas ir chemijos mokslų daktaras indas – buvo išėję į lauką parūkyti. Eidama pro šalį stabtelėjau pasisveikinti ir išgirdau palestinietį su neviltim ir pykčiu balse pasakojantį indui savo giminės tragediją – per vakar įvykusią Izraelio ataką prieš Palestiną žuvo visa didelė jo giminaičių šeima, kuri kaip tik tą dieną ruošėsi pabėgti į Jordaniją, tačiau nespėjo. Pasakodamas jis tamsoje smilkstančios cigaretės galu brėžė raudonas linijas – Gazos Ruožo žemėlapį su kaimais, sieną su Jordanija ir kryptis, kuriomis skrido Izraelio naikintuvai. Mohamadas, kuris paprastai būdavo gana rūstus ir atšiaurus, tąkart atrodė visiškai sugniuždytas, vienišas ir bejėgis. Jo akyse kaupėsi ašaros. Man labai jo pagailo, ir ėmiau justi, kad tuoj susigraudinsiu ir aš. Kaip tik tuo momentu šalia išgirdau prunkštelėjimą – indas vos tvardė juoką.

– Mohamadai, kada paskutinį kartą buvai primyžęs į lovą? – nutraukdamas tragišką palestiniečio pasakojimą paklausė jis.

Raudona švieselė tamsoje sustojo ir nusileido.

– Ką? Ką tu pasakei? – Mohamadas neteko amo.

– Jeigu seniai, tai gali būti, kad taip atsitiks jau šiąnakt. Labai labai įdomiai atsitiks. Mohamadas myš į lovą labai gražiai.

Taip pasakęs, indas prapliupo kvatoti. Kvatojo net susilenkęs.

Nelabai noriu įsivaizduoti, ką tuo metu jautė Mohamadas, ir nežinau, kaip jam baigėsi ta naktis, bet labai gerai prisimenu, kas atsitiko man. Aš ėmiau riedėti tuneliu. Patyrusieji klinikinę mirtį pasakoja apie tamsų tunelį, šviesą jo gale ir visa apimantį begalybės ir gerumo jausmą. Tas pats atsitiko ir man, tik aš buvau su sąmone ir viskas vyko tik šiek tiek ilgiau, nei trunka vienas akies mirktelėjimas. Tokią būseną sukėlė indo ištartas sakinys – senas, keistas ir retas prietaras. Jis buvo tūkstantmetės istorijos atplaiša, labai staiga ir netikėtai užkliudžiusi mano baltišką pasąmonę. Apie tai, kad tamsoje negalima smilkstančiu pagaliuko galu braižyti linijų, nes naktį privarysi į lovą, iš viso pasaulio žmonių žino gal tik koks tūkstantis lietuvių (net jeigu ir šimtąkart daugiau, tai vis tiek mažai), tas chemijos mokslų daktaras indas ir, spėju, keli milijonai žmonių Bihare, jo gimtinėje. Vėliau pasiteiravau, ar kada bandė nusižengti draudimui ir ar tikrino, kokios to pasekmės. Sakė, kad ne. Aš pati raudonas linijas tamsoje buvau braižiusi tik kartą, ir tas kartas, anot Jono Biliūno, buvo vienintelis, bet laimingas – vieno staigaus perspėjimo užteko visam gyvenimui. Vėliau klausinėjau daugybės kitų tautybių žmonių, ar žino šį prietarą. Antrąkart tokio tyrimo nekartočiau, nes mano respondentai rimtai galvojo, kad man ne viskas gerai su galva.

Šis sutapimas neatsitiktinis. Kitą kartą, jau daug vėliau, teko girdėti vaikišką indoneziečių dainelę apie arkliais kinkytu vežimu į turgų važiuojantį tėvą. Joje atpažinau senovinius ir tarmiškus žodžius – ašva, ratai, dalmonas, sapnas, ugnis ir akys. Tąkart ne riedėjau tuneliu, o pajutau labai stiprų, vieno lietuvių indologo žodžiais tariant, „archetipinį pasąmonės dvelksmo virpulį“. Dar vėliau požeminiame traukinyje išgirdau stiprų trenksmą, o iš priešais esančio vagono ėmė ristis dūmų kamuoliai. Iš visų išsigandusių keleivių per petį nusispjovė tik du – aš ir šalia manęs stovinti indė. Aš jai nusišypsojau, o ji palingavo galvą.

Po šių nutikimų indiškas mitas man nebėra tik graži pasaka. Tiesa, kartkartėmis jo tema vis dar sugalvoju kokių nors istorijų ir apie save sukuriu mistišką miglą, kurioje pasiklysta patiklieji ir viską žinantys, tačiau iš esmės jis yra visiška tiesa, ir su ta tiesa aš nebejuokauju.

Laukinė širdis

Keturiasdešimt dvejų metų estas tvankią vasaros naktį Azijoje pasisamdė „daryk su manim ką nori už dvidešimt dolerių“ tipo azijietę prostitutę ir, įsisodinęs ją į savo automobilį, pasiūlė važiuoti prie ežero ir kartu nuogiems išsimaudyti po žvaigždėtu dangumi. Išgirdusi jo pasiūlymą mergina pravirko – ji pagalvojo, kad klientas veš ją skandinti. Ji buvo patyrusi viską ir visaip – portugališkus pusryčius, per abu galus su trimis iš karto, su aliejum ir lipnia juosta, – bet toks esto noras pasirodė keistas, baisus ir neįtikėtinas. O aš jį puikiai suprantu. Jį suprastų ir keliolika milijonų lietuvių, latvių, skandinavų, airių ir ukrainiečių. Nes tai yra laukinė širdis.

Milane, Paryžiuje ir Niujorke madingos pasiturinčios moterys šaltuoju metų laiku vaikšto nuogomis kojomis ir ant basų išpuoselėtų pėdų avi atvirus aukštakulnius dizainerių kurtus sandalus, o išvaizdūs italai ir prancūzai prie puikiai pasiūtų kelnių ryši netvarkingai užrištus šalikus ir dėvi senus sportinius megztinius. Visai tai yra ne klaida, tai – rafinuotas atsainumas, sprezzatura. Aš elgiuosi taip pat kaip ir jie. Turiu įliemenuotą šilko kostiumą, siūtą rankomis garsiuose mados namuose Italijoje. Niekada tvarkingai nesegu jo sagų – užmetu vieną skverną ant kito ir surišu senu diržu. Naudoju vieną geriausių šampūnų pasaulyje („O’right“, pagamintą Taivane), bet plaukų niekada nesušukuoju tvarkingai ir visada palieku juos taršyti vėjui, o sandalus žiemą vasarą aviu tik ant nuogų pėdų. Très chic, sako man rafinuoti snobai, ir jie teisūs. Laisva interpretacija klasikos tema ir laisvas prabangių daiktų derinimas su paprastais reiškia gerą toną, nepretenzingumą, pasitikėjimą savimi, kultūrinį išprusimą ir laisvę. Visa tai aš turiu, bet istorija čia nesibaigia. Nepaisant stiliaus pojūčio panašumo, mane nuo sprezzatura meistrų kai kas skiria. Jie daug stengiasi, kad atrodytų, jog nesistengė (pati mačiau, kaip vienas jų kaklaraištį tyčia rišosi tamsoje, ne prieš veidrodį, kad neatrodytų per daug tvarkingai), o man stengtis nereikia, nes turiu laukinę širdį. Man patinka pėdomis jausti šaltį, nes jis primena vėsumą, kuri slenka pažeme prasidedant pavasariui ir rudeniui. Geriausiai jaučiuosi, kai vėjas taršo plaukus, nes užaugau prie jūros.

Gyvenime turėjau daug dalykinių susitikimų, pokalbių ir derybų. Sunkiausia man buvo ne tada, kai buvo sunku ar labai sunku. Sunkiausia man būdavo tada, kai sėdėdavau kur nors aukštai dangoraižyje veidu į didelius langus ir už aukštas pareigas einančių bankininkų pečių matydavosi dangus su spalvotais, dramatiškais, tapybiškais debesimis. Tokiais atvejais man kažkas atsitikdavo. Mano akys nuklysdavo į tolumas, ir viskas aplinkui tapdavo nebesvarbu. Susikaupti darbui padėdavo tik stipri valia. Kai apie tai papasakojau vienam pažįstamam švedui, tarptautinių bestselerių autoriui, dešimtmečius praleidusiam JAV, jis pritariamai nusikvatojo („po tiek metų civilizacijoje aš vis dar turiu valdytis, kad nuogas neišeičiau iš namų – ypač jei ryte atsidarau langą, ir oras toks gaivus ir tyras“). Laukinė širdis yra tyliai veikiantis, galingas mechanizmas, kuris kartais pasireiškia labai netikėtai, netgi labiausiai civilizuotose situacijose. Aš klausiausi įvairiausios muzikos, bet kaskart, kai išgirstu trimitą – tai gali būti Milesas Davisas, gali būti ir Vytautas Grubliauskas, – kažkas atsitinka, nes garsas man primena aukštą dangų, koks būna giedrą vasaros dieną, o arijos „Casta Diva“ skambesys man yra dangaus skambesys šaltą žiemos naktį. Tokia yra laukinė širdis ir kitaip niekad nebus.

Mano šiaurės vakarai

Pasaulis didelis, bet jame yra tik keturios pagrindinės kalbos: rytų, vakarų, šiaurės ir pietų. Tos keturios kalbos yra keturios skirtingos logikos, emocijų raiškos, asmeninės erdvės, humoro jausmo ir santykio su kitais rūšys ir jos nebūtinai sutampa su konkrečiomis pasaulio šalimis. Aš moku kalbėti visomis keturiomis, bet vienintelė, kuria kalbu be akcento ir kuri yra man gimtoji, yra šiaurės vakarų.

Mano lėktuvas Kinijoje vėluoja išskristi, ir aš prarandu jungiamąjį skrydį. Kreipiuosi į oro linijų skyrių, kad išduotų naują bilietą. Ten randu du darbuotojus – vienas žaidžia telefonu, kitas prieš veidrodį spaudo veido inkštirus. Eik pirkti naujo bilieto į kasą, sako net nepakėlę galvos, nes nė vienas manęs nesiklauso ir nė vienam nerūpi. Iš patirties žinau, kad šioje situacijoje man galėtų padėti tik a) grasinimas paskųsti arba b) blatas (guanxi). Imuosi b) – susirandu viršininką. Tu graži, sako, aš tau padėsiu, ir įpareigoja pavaldinius imtis darbo. Šie imasi, bet patys nežino ko. Skambina, klausinėja, ieško. Viršininkas vėl išeina. Nieko neišeis, mykia, reikės pirkti naują bilietą. Aš žinau, kad tai netiesa – jie tik nori manęs atsikratyti. Tvarkykitės, sakau, arba paskųsiu viršininkui. Suveikia – mano prašymas išsiunčiamas į centrinę būstinę Šanchajuje, kas turėjo būti padaryta jau prieš dvi valandas. Bilieto laukiu 15, 20, 40 minučių, laukiu valandą – nėra. Skambinu į Šanchajų pati – meta ragelį. Skambinu vėl – meta vėl. Gerbiamas viršininke, sakau, aš bėdoje. Tuoj aš tau padėsiu, šypsosi, tą paną Šanchajuje aš pažįstu. Padeda. Po penkiolikos minučių gaunu naują bilietą. Nusileidusi Vilniuje išgeriu taurę šampano už Vakarus – tvarką, taisykles ir efektyvumą.

Didžiulėje korporacijoje skaitau pranešimą, manęs klausosi trys žemynai. Pranešimo struktūra tipiška, aiški ir lengvai nuspėjama kaip dantų pastos reklama. Yra problema, sakau. Tada, gerbiami kolegos, yra visiems jums pažįstami tos problemos sprendimo būdai. Vienas, kitas, trečias. Nė vienas jų neveikia. Ką daryti? Turiu pasiūlymą – naują sprendimo būdą. Tada pateikiu aprašymą, išvardiju privalumus ir pažingsniui išdėstau strategiją. Trys žemynai man ploja. Neploja tik Pietų Amerika. Jie mane pertraukia pačioje pradžioje („Bet kodėl tu kalbi apie tai, kas blogai? Siūlytume kalbėti apie tai, kas gerai“). Mintyse galvoju: „%^$^*%“, bet greitai suvokiu, kad jų reakcija intuityvi – jie nepratę prie šiaurės vakarų logikos, struktūros, analizės, gilinimosi ir neturi kantrybės klausytis, nes darbo valandos jau eina į pabaigą, o saulė dar šviečia. Kitąkart pranešimą surengiu jiems atskirai – jokios įžangos, tik pagrindinės idėjos rožinės spalvos raidėmis, o paskutinėje skaidrėje pripaišau fejerverkų. Visi patenkinti, bet labiausiai patenkinta aš, kad man nereikia tarp jų gyventi. Kitąkart su pietiečiais susitariu susitikti 11 valandą. Jie atvyksta 13 valandą, ir jų ne 6, o 9, ir tie trys papildomi nori pietauti. Kiekvienas nori skirtingo maisto, bet visiems reikia valgyti tame pačiame restorane. Į kelionę išvažiuojame 15 valandą. Aš nepykstu, bet tik todėl, kad man atostogos. Muziejus, kurį tarėmės aplankyti, dirba iki 18 valandos, mes į jį patenkame 17:30, bet apsaugos darbuotojas leidžia pasilikti iki 19 valandos, nes vienas iš tų 9 universitete mokėsi kartu su jo pusbroliu. Pura vida.

Važiuoju traukiniu Šilko keliu ir padėjusi galvą ant stalo užmiegu. Atsibudusi pamatau, kad šalia sėdinti keleivių grupelė varto mano užrašų knygelę, į kurią rašiau savo dienoraštį. Ten prirašyta keiksmažodžių jų kalba (tuo metu intensyviai mokiausi gatvės slengo). Man truputį nesmagu, bet tai rytiečių kalba vadinama bendruomenišku rūpesčiu. Su tajais tariuosi, kada geriau pradėti darbą. Nesvarbu, sako, kada tu atsikelsi, tada ir pradėsim. Hmm, tai kada maždaug? O kada tu nori? Tai sakykite jūs. Na, kada atsikelsi, nesvarbu. Tąkart jau netenku kantrybės (miego trūkumas ir nuovargis visada atskleidžia tikrąjį žmogaus veidą) ir sakau: „Galiu atsikelti antrą dienos, galiu atsikelti ketvirtą ryto. Sakykite, kada.“ – „Antrą dienos? Antrą? Oooo antrą dienos, antrą dienos.“ Kyla sumaištis. O, žodi, žvirbliu išskridęs. Ką aš padariau. Kiekvienas mano žodis čia suprantamas kaip įsakymas, nes aš viešnia, sarkazmas čia netinka. „Devintą? Pradėkime devintą?“ – „Devintą? Devintą gerai. Mes paprastai pradedame devintą. Devintą geriausia.“

Po kelionių po didžiuosius pasaulio turgus grįžtu į savo šiaurės vakarus ir nepažįstamame rajone nueinu į pirmą pasitaikiusią užeigą pusryčių. Padavėjas šypsosi ir kalbina, bet jis mainais už mane niekam nesiūlo kupranugarių. Internetu įkuriu įmonę per pusvalandį pati, be jokių kyšių ir pusbrolių. Kol esu gydytojo kabinete, jo durys lieka uždarytos, o kai seselė ima kraują, jos pirštinės nėra suteptos kito paciento krauju. Šalia manęs autobuse sėdintis žmogus neatidaro mano rankinės. Jei man nepatinka kieno nors padarytas darbas – aš pasakau, ir tas kas nors bando pasitaisyti, o ne žudytis. Aš kalbu, ir mane supranta.

Visa tai nėra šiaip paprasti dalykai. Tai yra mano kalba, mano namai, mano šiaurės vakarai.