Vėl (arba dar) apie traumas
Danutė Gailienė. Ką jie mums padarė: Lietuvos gyvenimas traumų psichologijos žvilgsniu. V.: Tyto alba, 2008. 246 p.
Ši Vilniaus universiteto profesorės knyga nėra nauja. Vis dėlto tam tikrų sričių mokslininkų tyrimai traumos tematika ir skaitant knygą sau neatsakyti klausimai verčia prie šios monografijos vis grįžti. Turbūt dėl nemenkstančio temos aktualumo ir kyla noras parašyti dar vieną knygos recenziją, taip atkreipiant į Danutės Gailienės darbus ir daugiau skaitytojų dėmesio.
Danutė Gailienė yra psichologijos mokslų daktarė, kurios viena mokslinių interesų sričių – psichologinės traumos. Joms skirta ir ši 2008 m. išleista profesorės knyga, beje, ne vienintelė šia tema. Recenzentės žiniomis, ji yra išsamiausias minėta tematika parašytas darbas. Ši monografija – tai naujas žvilgsnis į skaudžius XX a. Lietuvos istorijos įvykius, profesionalus, reikšmingas ir išsamus darbas, atskleidžiantis, kokiu mastu destruktyvūs vienos ar kitos valstybės okupantės metodai okupuotoje šalyje dėl brutalaus režimo ir sukeltų karų paveikė visuomenę. Knygos pavadinime minimais jais būtų galima laikyti tiek tragedijas nulėmusius įvykius, tiek kuopinį ir dėl nusikaltimus humaniškumui vykdžiusių asmenų gausos sunkiai iki galo apibrėžiamą referentą.
Monografija sudaryta iš 8 skyrių. Tačiau, kaip ir dera, pradedama nuo trumpos pratarmės, kurioje tarsi atsakoma į knygos pavadinime iškeltą klausimą, kad tai, „[k]ą jie mums padarė – iki šiol iki galo nesuvokėme“ (p. 9). Tokiu teiginiu autorė įrodo ir knygos aktualumą, gilindamasi į Lietuvos praeitį.
Pirmame skyriuje „Psichologinių traumų tyrinėjimo istorija“ skaitytojai supažindinami su teoriniais analizuojamos psichologinės srities pagrindais. Tačiau pati skyriaus pradžia nukelia į antikos laikus. Teigdama, kad nuo seno visiems žinoma, kaip įvairūs sukrėtimai gali paveikti psichologinę asmens savijautą ir sveikatą, knygos autorė pateikia trumpą tarsi šią mintį iliustruojančią ištrauką iš Homero „Iliados“. Remdamasi kitais mokslininkais, netgi nurodo, kad Homero veikalus galima skaityti kaip pirmuosius Europoje trauminio streso vadovėlius. Tokia psichologinės knygos pradžia gali nustebinti, o teiginys pasirodyti perdėm hiperbolizuotas ir pritemptas. Tačiau drauge knyga nuo pradžių pateikiama kaip skaitytojui lengviau suprantama. Taigi matyti, kad darbas skirtas ne tik traumos srities specialistams, bet ir plačiajai visuomenei.
Pernelyg nenukrypdama nuo Lietuvos, toliau knygos autorė pateikia gilaus sielvarto pavyzdžių ir pasekmių iš LDK gyvenusių žmonių užfiksuotos istorijos (1770), taip pat dvi Kristijono Donelaičio „Metų“ ištraukas. Taigi nuo pradžių akis užkliūva už šios psichologinės monografijos literatūriškumo. Tačiau čia būtų galima įžvelgti ne psichoanalitinę prieigą grožinei literatūrai interpretuoti, o teksto paprastinimą ir pagyvinimą skaitytojų labui.
Toliau Gailienė jau dėsningai pereina prie skyriaus temos ir įžvalgų apie psichologinę traumą, pasirodžiusių dar XIX a., nors nuodugnesni tyrimai pradėti tik po Pirmojo pasaulinio karo. Svarbu paminėti, kad knygoje vartojama nemažai su analizuojama tema susijusių terminų, mažiau žinomų ne specialistui, tačiau beveik visada tokius terminus ir sąvokas autorė yra linkusi suprantamai paaiškinti. Taigi tekstą suprasti nėra sunku. Beje, skaitytojų dėmesį jau šiame skyriuje turėtų patraukti ir mažiau žinomi, tačiau su Lietuva susiję faktai ir asmenys, tokie kaip XIX a. Vilniuje dirbęs austrų gydytojas Josephas Frankas. Jis gilinosi į Rusijos imperijos ir Prancūzijos 1812 m. karą ir jo pasekmes ir taip prisidėjo prie medicinos raidos Lietuvoje. Žinoma, skyriuje galiausiai aptariama ir Pirmojo bei Antrojo pasaulinių karų pasekmės jų dalyvių sveikatai, potrauminio streso sindromo diagnozės įteisinimas po Vietnamo karo, leidęs lengviau pripažinti įvairius psichikos sutrikimus. Taigi čia išsamiai ir gana nuosekliai, be didelių šuolių supažindinama su teorine traumos prieiga ir istorija.
Antrame skyriuje „Psichologinė trauma ir jos padariniai“ tiksliau apibrėžiamas psichologų ir psichiatrų vartojamas traumos terminas. Taip pat detaliau aptariami labiausiai sukrečiantys gyvenimo įvykiai, juos suklasifikuojant pagal šaltinį-sukėlėją, traumai būdingi požymiai (nuolat nevalingai į sąmonę įsiveržiantys traumos prisiminimai, šokas, košmarai, įvairios ilgalaikės pasekmės ir pan.) ar fiziniai organizmo apsaugos mechanizmai (sustingimas, sąmonės pakitimas, disociacija ir t. t.) ir potrauminiai padariniai, lemiantys asmenybės pokyčius. Skaitytojams visa tai padeda pernelyg neišplėsti traumos sampratos, tačiau, pasak Gailienės, specialistų nuomonės dėl trauminio sutrikimo ribų išsiskiria. Taip autorė atskleidžia vieną srities problemų. Skaitant monografiją, nesunku pastebėti darnų skyrių ar poskyrių jungimą, taigi ir tekstui būdingą tęstinumą. Tai lengvina knygos skaitymo ir suvokimo procesą.
Trečiame skyriuje „Kaip veikia trauma. Teoriniai modeliai“ darkart rašoma apie teorinių apibendrinimų ištakas. Nors informacija nesikartoja ir pateikiami kiti aspektai, recenzentės nuomone, būtų buvę geriau teorines įžvalgas atkelti į pirmą skyrių. Ne itin dėmesingam skaitytojui tokio skaidymo motyvacija gali būti ne visai aiški. Be to, įvairūs traumos simptomai minimi ne vienoje knygos dalyje, šis kartojimasis iš dalies turinį daro painoką. Tokia rašymo strategija reikalauja didesnio atidumo skaitant arba ryškesnių autorės akcentų. Vis dėlto gerai yra tai, kad ir šiame skyriuje aktualizuojama dar viena traumos teorijos problema – „[i]ki šiol nėra sukurta bendra psichologinės traumos teorija“ (p. 71). Taip autorė parodo kritišką požiūrį į teoriją ir problemą, dėl kurios galbūt vis dar sunku numatyti atvejus, ką, kada ir kaip paveiks tam tikras trauminis įvykis.
Ketvirtame skyriuje „Istorijos traumos“ pateikiami daugumai geriau pažįstami XX a. Lietuvos istorijos įvykiai (karai, įkalinimai, trėmimai, kankinimai, artimųjų mirtis, priverstinė emigracija ir t. t.), dėl kurių vienaip ar kitaip nukentėjo dešimtys tūkstančių lietuvių. Skyrius informatyvus, tačiau jame pateikiama medžiaga turbūt ne taip labai pažįstama tik jaunesniajai kartai, mažiau apie tai girdėjusiai iš tėvų ar senelių. Remdamasi kitais šaltiniais, Gailienė pateikia platų istorinį kontekstą, nukentėjusių asmenų autentiškų pasakojimų ištraukų ir taip atskleidžia išsamias tyrinėjamos srities žinias, neabejotiną įsigilinimą į rūpimą temą. Nukentėjusiųjų pasakojimų ištraukos ypač pagyvina tekstą ir yra itin reikšmingos visapusiam kontekstui kurti ir žmonių kančioms reflektuoti. Įdomu tai, kad ir priverstinę emigraciją autorė nurodo kaip galinčią virsti traumos veiksniu, tačiau dėl informacijos apie išvykusiuosius stokos ar susikurto klaidingo jų įvaizdžio šis faktas daugelio sunkiai pripažįstamas.
Apie traumos pripažinimą toliau rašoma penktame skyriuje „Traumos visuomeninio pripažinimo problema“, iškeliant įvairių socialinių sluoksnių požiūrį ir priežastis, sunkinančias traumos pripažinimą. Šią problemą autorė nurodo kaip esminę, nes nuo pripažinimo labai priklauso traumos įvertinimo sėkmė ir pagalba nukentėjusiajam. Kita aktuali problema, apie kurią Gailienė primena, yra ta, kad nors oficialiai ir pripažinta nacionalsocializmo žala, komunizmo režimas kai kur iki šiol vertinamas kontroversiškai, t. y. ne vien tik neigiamai. Ir, pasak autorės, visose buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse režimo padarinių tyrimų vis dar nėra gausu. Kalbėti vengiama.
Šeštame skyriuje „Represijų poveikis represuotiesiems ir jų vaikams“ pristatomi Gailienės ir jos kolegų atliktų tyrimų rezultatai. Tyrimuose dalyvavo nemažai nuo totalitarizmo nukentėjusių asmenų. Skyriuje taip pat apžvelgiami galimi tokių tyrimų būdai ir jų vertinimai, pateikiami informantų pasakojimų apie savo patirtis fragmentai. Mažiau su traumos teorija susipažinusiems skaitytojams bene netikėčiausia skyriaus dalis, kur autorė pateikia įvairių mokslininkų tyrimus apie traumos poveikį kitoms kartoms, tiesiogiai trauminių įvykių neišgyvenusioms.
Septintame skyriuje „Istorinių traumų padariniai visuomenės sveikatai“ tęsiama ankstesnio skyriaus tema. Čia aptariama nemažai socialinių problemų (tokių kaip alkoholio vartojimas, per didelis nervingumas, mirtingumas, savižudybės ir pan.). Remiantis empiriniais duomenimis parodoma, kokių ilgalaikių pasekmių gali sukelti ankstesni gyvenimo sukrėtimai. Nemaža dalis aptariamų problemų, kaip tikima, yra totalitarinio laikotarpio traumų rezultatas. Nors poskyriai neilgi, kartais galima pasigesti aiškesnės motyvacijos, kiek aprašomi dalykai susiję su aptariamomis tuometinių (2008) politikų pažiūromis, advokatų elgesiu, reklama, paauglių problemomis ir kt. Būtų galima diskutuoti dėl kiek suabsoliutinto visuomenės bėdų perkėlimo sovietiniam režimui. Ne dėl to, kad tai negali veikti vienos kartos kitai perduodamo mentaliteto, o veikiau dėl to, kad teiginiams įrodyti galbūt reikėtų gausesnių tyrimų.
Paskutiniame skyriuje „Traumos įveika“ atveriama visai kitokia temos perspektyva. Čia, remiantis gerai žinomo austrų kilmės gydytojo Viktoro Franklio, kuris kalėjo koncentracijos stovykloje, ir išgyvenusiųjų atsiminimais, diskutuojama apie įmanomą teigiamą traumų poveikį. Jis matyti ne tik Franklio knygoje, bet ir Balio Sruogos romane „Dievų miškas“ ar kunigo Stasio Ylos atsiminimuose „Žmonės ir žvėrys“ ir tyrimo informantų atsakymuose. Nors teigiami aspektai tragiškų įvykių nepateisina, o pozityvių akimirkų, jas tuo metu patyrusių ir dėl to išgyvenusių žmonių nėra daug, įvairių sričių specialistai linkę pripažinti tarp kančios teikiamo skausmo ir asmenybę brandinančio jos poveikio egzistuojantį ryšį.
Apskritai nekyla abejonių dėl monografijos svarbos. Vis dėlto, kaip ir kiekvieno darbo, šios knygos kokybė nėra nepriekaištinga. Literatūros sąrašas atrodo ne visai tvarkingas: vienas iš šaltinių kartojasi p. 236–237, nevienodai nurodomi straipsnių puslapiai (pvz., 11–13 p., p. 14–15, 41–48) ar netiksliai pateikiama latviško šaltinio rašyba (â, î vietoj ā, ī, p. 244). Knygoje pasitaiko ir viena kita skyrybos klaida („V. Franklis, viena vertus, teigia kad tik nuo paties žmogaus priklauso, ar jis ištvers“, p. 194), keletas korektūros klaidų (pvz., „Vis labau tyrinėjant potrauminio augimo reiškinį“, p. 213) ir kt.
Priekaištų galima išreikšti ir dėl knygos stiliaus. Pvz., neišvengta daugiažodžiavimo („daugiausia mano dvejonių ir abejonių ištvėrė Antanas“, p. 10), ypač dažnas ir nemotyvuotas jungtuko jog vartojimas vietoj kad atrodo kiek archajiškai, varijuoja sugramatintų autentiškų asmenvardžių rašyba (Charles’as Dickensas, p. 62), p. 76 rašoma SSSR, visur kitur – SSRS. Pasitaiko viena kita kalbos kultūros klaidelė („Galima paminėti, pavyzdžiui, pogimdyminius emocijų ir elgesio sutrikimus“, p. 33–34). Nors esama taisytinų dalykų, autorės stilius gana sklandus ir netikslumai nesumenkina šio darbo vertės. Juos galima pagrįsti tuo, kad knyga, regis, nebuvo peržiūrėta redaktoriaus (-ės).
Šiaip ar taip, Gailienės knyga savo tematika, kaip jau minėta, neabejotinai aktuali. Monografija suteikia skaitytojams nemažai peno pamąstymams ir padeda suvokti, kokių ilgalaikių pasekmių gali turėti sukrečiantys gyvenimo įvykiai. Rekomenduočiau ją skaitytojams, besidomintiems traumos teorija ar šalies istorija. Taip pat skaitytojams, kurie dėl nesibaigiančio diskurso apie praeities įtaką dabarties procesams dar neėmė reikšti nepasitenkinimo, retoriškai klausdami: na, kiekgi galima? Mat, pasak Gailienės, nuo praeities moraliai ir psichologiškai vis dar nesame laisvi.
