Eilėraščiai
Apie sielos kantrybę
Mūsų siela pasižymi didele kantrybe
kiekvieną rytą
grįžus į kūno guolį
randa jį beviltiškai sujauktą
netvarkingai išmėtytos
rankos ir kojos
o kur dar ta plaukų raizgalynė
besiklostančios raukšlės
augantys nagai ar
nešvarios panagės
kiekvienąkart
siela svajoja
apleisti pavargusį kūną
visų pirma iš lėto
plaukiant ramia upe
ties lūpų plyšiu
o tada staigiu manevru
sprukti klaidžiais koridoriais
į tamsią naktį
bet siela neapleidžia kūno
ligi kol jis jos nepaleidžia
ištikimai tarnaujanti
ligi paskyrimo galo
kantriai laukianti
kol jai bus atlyginta
balsingų chorų giedojimu
skambiu smuikų griežimu
dangaus būtybių svetingumu ir
ilgalaike šlove dangaus tyruose
mūsų siela pasižymi didele kantrybe
kas rytą žengdama
gerklės koridorium
siela tyliai rauda
sielos raudojimas
girdimas anksti rytą
stipriai įtempus
vidinę ausį.
Ralph Crane. Vyras skraidančių lėkščių suvažiavime. 1957
Gruodis
Krentantis išblyškusio
skliautu nepavadinsi
(tegu vadina kiti)
dangaus kiautu
grubiai nuštrichuoto eskizo
nesuvaldyto kaip gruodžio mėnesį
kai vyrai apleidę miestą
o Kristus dar negimė.
Tiltai užmigę
eglė trim stipinais
ties Bernardinų sodu
sapnuojantis Kunčino miestas
diena mirksniu prieš
ilgą nakties stebeilijimą
gilią nematančią akį
glostančią vėjų ilgumą.
Moterys kailiuos
kaip guoliuos alkstančios
priešingai žemei
nepadoriai apnuogintai
rankose gniaužomos schemos
kaip gimimą priimti ir vėl
sočiai per radiją
tiesiogiai iš Betliejaus.
Kažkaip visuotinai judama link tam tikro taško
antipusiausvyros triumfas ir lėtas žlugimas
mirtis ir pragiedrėjimas
ir kaskart tyras nustebimas
kai piemenys godžiai gaudantys kvapą praneša
vėl ne paskutinę pradžią.
Debesys
Ir ką man su tais debesim?
Putlūs kaip barokinių angelų pasturgaliai
Sotūs kaip po puotos
Puošnūs kaip triūbų fanfaros
Net jei ilgai skalambysi žvilgsniu
Abejingai patrauks pro šoną.
Ir ką man su tais debesim?
Akli, nors tiek visko regėję
Neturintys nuostabos ir jokio patyrimo
Aklini ir tylūs, tylesni už vandenį
Neapčiuopiami kaip įsimylėjėlio mintys
Nepasiduodantys jokiai provokacijai
Patirtis bet kokia jiems svetimas dalykas
Neturintys atsiminimų, nes tik į save atsigręžę.
Ir ką man su tais debesim?
Nepaklusnūs jokiai užbaigtai formai
Tik visuomet tie pritempinėjimai
Nojaus laivas, oi, žiūrėk, dabar jau arklio uodega
Išties jokio noro ką nors simbolizuoti
Jokios amžinybės pretenzijos
Jei paklūsta kokiai tvarkai, tai be žmogaus įsikišimo.
Ir ką man su tais debesim?
Jokio pritarimo žmogiškiems veiksmams
Jei ką ir prisimena, tai tuojau pat pamiršta
Jų nežvelgimas pranoksta patį dangišką tylėjimą
Į žmonių regėjimo lauką patenkantys gal tik pranašaujant orą
Bet daugiausiai tik per gryną atsitiktinumą.
Ir ką man su tais debesim?
Puošnūs kaip į viešumą
Nupudruoti kaip jaunosios
Alkaniems palėpių poetams seniai nepasitarnauja
Net ir šunys ant jų nebeloja
Įdomūs gal tik vestuvininkams.
Piemenėli mano, nebesiųsk man daugiau tų debesų
Juk pats matai, kad nemokyta aš su jais gražiai elgtis.
