Vienuolika rašytojų – apie futbolą

Lygiai po savaitės Prancūzijoje prasidės 15-asis Europos futbolo čempionatas. Apie populiariausią pasaulyje sporto šaką leidžiame pasisakyti jungtinei šeimininkų prancūzų ir šiuolaikinio futbolo „išradėjų“ britų rašytojų komandai.

 

Sir Walter Scott (1771–1832)

Istorinių romanų pradininkas futbolu romantiškai žavėjosi dar tais laikais, kai žaidimo taisyklės nebuvo nusistovėjusios ir priešininkus buvo galima griauti ne tik kojomis, bet ir kitais koviniais veiksmais. Per vienas dviejų škotų komandų rungtynes sėdėdamas ant suoliuko futbolo sukeltą įspūdį Scottas sueiliavo šitaip: „Vyrukai pusnuogiai, ir dar bet kokiu oru! / Ir jei netyčia ant šiurkštokos žemės parkritai, / Atmink, gyvenimas nepaiso tavo norų, / Gyvenimas – tai futbolas, ir ne kitaip.“

 

Oscar Wilde (1854–1900)

Anglų literatūros „blogiukas“ anaiptol nebuvo laukinis futbolo gerbėjas, tačiau net ir likdamas nuošalėje sugebėjo pasižymėti keliomis šmaikščiomis sentencijomis. Pavyzdžiui: „Futbolas puikiai tinka šiurkščioms merginoms, bet visai nedera subtiliems vaikinams“; „Regbis – tai barbariškas žaidimas, kurį žaidžia džentelmenai; futbolas – džentelmenų sportas, kurį kultivuoja barbarai.“

 

J. B. Priestley (1894–1984)

Šiam anglų romanistui ir dramaturgui priskiriami tokie žodžiai: „Sakyti, jog žiūrovai paklojo savo pinigus tik tam, kad paspoksotų į dvidešimt du kamuolį spardančius parsidavėlius, tai tas pats, kas teigti, jog smuikas yra tik medžio gabalas su išdžiovintais žarnokais, o „Hamletas“ – popierių šūsnis ir rašalas.“

 

George Orwell (1903–1950)

Negailestingasis totalitarizmo peikėjas į futbolą žiūrėjo ne mažiau kritišku žvilgsniu, nepasiduodamas šį sportą gaubiančiai masinei nacionalinei psichozei. Štai kelios Ispanijos pilietinio karo dalyvio įžvalgos: „Jeigu norėtumėte sustiprinti jau ir taip didžiulį susipriešinimą pasaulyje, nebūtų geresnio būdo, kaip surengti futbolo rungtynes tarp žydų ir arabų, vokiečių ir čekų, indų ir britų, rusų ir lenkų, italų ir jugoslavų, kurias stebėtų šimtatūkstantinė žiūrovų minia… Futbolas su garbingu žaidimu neturi nieko bendra. Futbolas neatsiejamas nuo neapykantos, pavydo, pagyrūniškumo, taisyklių nepaisymo ir sadistinio pasitenkinimo smurto akivaizdoje; kitaip tariant, tai karas, tiktai be šūvių“; „Futbolas – tai toks sportas, kuriame nukenčia visi, o kiekviena tauta turi savitą žaidimo stilių, kuris kitataučiams atrodo nesąžiningas.“

 

Jean-Paul Sartre (1905–1980)

Kairuoliškųjų idėjų gynėjas savo raštuose nevengė ir futbolo terminijos. Štai filosofiniame prancūzų egzistencialisto veikale „Dialektinio proto kritika“ esama tokio palyginimo: „Futbolo rungtynėse viską komplikuoja priešininkų komanda.“

 

Albert Camus (1913–1960)

Prancūzų egzistencialistas kartais pavadinamas vieninteliu Nobelio literatūros premijos laureatu, profesionaliai žaidusiu futbolą. Iki 17 metų, kai buvo diagnozuota džiova, būsimasis rašytojas ir filosofas saugojo Alžyro universiteto jaunimo komandų vartus. Būtent „Svetimo“ ir „Kryčio“ autoriui priklauso patetiškieji, visame pasaulyje dažnai cituojami pagiriamieji žodžiai futbolui: „Dėl visko, ką tvirtai žinau apie dorovę ir pareigą, esu dėkingas futbolui.“

 

Anthony Burgess (1917–1993)

„Prisukamo apelsino“ antiherojai spardytis mėgo galbūt ir dėl to, kad jų kūrėjas buvo aistringas futbolo gerbėjas. Apie šią sporto šaką Burgessas rašė net ir senatvėje, o jo plunksnai priklauso ir tokie žodžiai: „Penkios dienos, kaip sakoma Biblijoje, turi būti skirtos darbui. Septintoji – Viešpačiui Dievui. Šeštadienis – futbolo diena.“

 

Germaine Greer (g. 1939)

Britanijos dominijoje Australijoje gimusi viena žymiausių šiuolaikinių feminisčių spaudoje yra paskelbusi ne vieną futbolui skirtą rašinį. Sparnuotų frazių žodynuose yra atsidūrusi ir tokia jos ištara: „Futbolas yra menas, ir mūsų kultūroje jis yra daug svarbesnis, nei menų tarybos teikiasi pripažinti.“

 

Julian Barnes (g. 1946)

Ilgametis „Leicester“ futbolo klubo, šiemet sensacingai nuskynusio „Premier“ lygos laurus, gerbėjas – apie savo obsesiją: „Ne vieną dešimtį metų mano galvoje sukosi mintis parašyti apie šoninį futbolo rungtynių teisėją: apie vyruką (šiais laikais kartais ir moterį), be kurio neišsiversi, bet kuris visada nuošalyje ir neįvertintas.“

 

Martin Amis (g. 1949)

Kelis kartus Bookerio premijai nominuotas britų romanistas apie futbolą yra rašęs: „Intelektualius futbolo gerbėjus bado pirštais ir niekina tiek intelektualai, tiek futbolo aistruoliai; mūsų potraukyje jie įžvelgia veidmainystę, tariamą proletariškumą, gal net homoseksualumo atspalvių.“ 2010 m. iš Londono į Brukliną persikėlęs rašytojas viename interviu prisipažino kiekvieną rytą pradedąs futbolo naujienų skaitymu, o labiausiai naujoje vietoje iš Anglijos laikų pasiilgstąs futbolo. „Man rodos, aš žinau, kur slypi futbolo žavesys, – rašo Amisas. – Tai vienintelis sportas, kuriame viską nulemia vienas įvartis, todėl akimirkos įtampa yra didesnė nei bet kurioje kitoje sporto šakoje.“

 

Nick Hornby (g. 1957)

Šis britų autorius išgarsėjo autobiografine knyga „Žaliosios vejos karštinė“ (Fever Pitch), kurioje išsamiai aprašė savo, kaip Londono „Arsenal“ futbolo klubo gerbėjo, „karjerą“. Knyga gimtinėje tapo milijoniniu bestseleriu, buvo ekranizuota. Nuoširdi ir sąžininga Hornby savianalizė ne vieną futbolo fanatiką veikiausiai nustebins: „Natūrali futbolo sirgaliaus būsena yra kartus nusivylimas, – nesvarbu, koks rezultatas“; „Įsimylėjau futbolą taip, kaip vėliau įsimylėdavau moteris: ūmai, nepaaiškinamai, nekritiškai, negalvodamas apie skausmą ar pakrikimą, kuriuos ta meilė atneš.“

 

 Parengė Andrius Patiomkinas