Ortodoksų Bažnyčia Suomijoje

Suomijos Respublikoje daugiausia išpažinėjų turi dvi religijos – liuteronybė ir ortodoksija. Anksčiau jos turėjo valstybinių religijų statusą. Kaip šiandienos suomių kultūroje gyvena krikščionys ortodoksai, su kunigu VEIKKO PURMONENU kalbasi Helsinkio universiteto finougrų kalbotyros magistrantas Simonas Noreikis.

 

– Kaip susiformavo šiuolaikinė Suomijos Ortodoksų Bažnyčios tradicija? Kaip ji ėmė skirtis nuo Rusijos Ortodoksų Bažnyčios tradicijos?

– Ortodoksų parapijos Karelijoje įkurtos viduramžiais. Ladogos ežero Valaamo ir Koneveco salose įsteigti vienuolynai tapo misionierių centrais. Jie perėmė rusiškas tradicijas, tačiau laikui bėgant įgijo savitų bruožų dėl vietinių tradicijų įtakos. Karelijos parapijos pirma priklausė Naugardo, vėliau Sankt Peterburgo vyskupijai. 1809 metais Suomiją prijungus prie Rusijos imperijos Suomijos didmiesčiuose (Helsinkyje, Turku, Tamperėje ir Vasoje) buvo įkurtos naujos ortodoksų parapijos. Jų nariai daugiausia buvo iš Rusijos atvykę valdininkai, kareiviai ir pirkliai. Didžiausia parapija buvo Helsinkyje (apie 600 narių). 1827 metais pastatyta Švenčiausiosios Trejybės cerkvė, ji yra seniausia veikianti cerkvė Helsinkio mieste. Parapijiečių padaugėjo, 1868 metais pastatyta Dievo Motinos Užmigimo katedra. Ortodoksų Bažnyčia tapo antra pagal dydį Bažnyčia Suomijoje (po Liuteronų Bažnyčios – S. N.).

1892 metais įkurta savarankiška Suomijos vyskupija Vyborge (dab. Rusija). Dar XIX amžiaus septintajame dešimt-metyje Karelijos žemėse pamaldose imta vartoti suomių kalbą ir versti religinę literatūrą. Tačiau dauguma dvasininkų buvo kilę iš Rusijos ir ten įgiję teologinį išsilavinimą.

Situacija pakito 1917 metais paskelbus Suomijos nepriklausomybę. Suomijos vyskupijos centras buvo perkeltas iš Vyborgo į Sortavalą (po Antrojo pasaulinio karo abu šie miestai atiteko SSRS). Ten buvo įkurta Suomijos ortodoksiškoji kunigų seminarija (vėliau kėlėsi iš vienos vietos į kitą). Nepriklausomos Suomijos valdžia norėjo nutraukti ryšius su viskuo, kas susiję su Rusija. Dėl to ir Ortodoksų Bažnyčia buvo priversta nutraukti ryšius su Maskvos patriarchatu. 1921 metais Maskvos patriarchatas skyrė Suomijos Bažnyčiai autonomiją, 1923 metais autonominė Suomijos Bažnyčia perėjo į Visuotinio (Konstantinopolio) patriarchato jurisdikciją. Maskvos patriarchatas tokio žingsnio nepripažino ir dėl to nutrūko eucharistinis bendravimas tarp Suomijos ir Maskvos. Suomijos Bažnyčia nusprendė priimti Grigaliaus kalendorių (taip pat vakarietišką Velykų datą). Tam priešinosi Valaamo vienuoliai. Įvedus naująjį kalendorių, Vyborge ir Helsinkyje įsikūrė Maskvos patriarchato jurisdikcijai priklausančios parapijos.

– Vienas išskirtinių Suomijos Ortodoksų Bažnyčios bruožų – gyvenimas pagal naująjį kalendorių (netgi grigališkoji paschalija¹). Ar dėl skirtingo liturginio gyvenimo ritmo ir kitų modernių Suomijos Ortodoksų Bažnyčios bruožų nekyla bėdų su Suomijoje gyvenančiais Rusijos Ortodoksų Bažnyčios atstovais?

– Taip, vakarietiškoji paschalija juos glumina labiausiai dėl to, kad jie negali pasveikinti Rusijoje likusių giminaičių. Tačiau Velykų datos klausimas kelia diskusijas ir tarp suomių. Kai kurie suomiai pasisako už senosios paschalijos grąžinimą.

– Ar daugiausia pamaldų Suomijos Bažnyčioje vyksta suomių kalba? Ar egzistuoja įvairių tautinių mažumų parapijos, pvz., laplandų (samių)?

Taurimos Bunkutės nuotrauka

Taurimos Bunkutės nuotrauka

– Suomijos Ortodoksų Bažnyčia ėmė smarkiai finizuotis po Antrojo pasaulinio karo, kai Rytų Karelijos žemės atiteko Sovietų Sąjungai ir į kitas Suomijos dalis persikėlė suomiakalbiai Karelijos ortodoksai. Rusakalbių ortodoksų palikuonių asimiliacija taip pat lėmė suomiakalbių Bažnyčios narių daugėjimą. Iki XX amžiaus dešimtojo dešimtmečio Užmigimo katedroje pamaldos vyko bažnytine slavų kalba, paskui buvo perkeltos į Švenčiausiosios Trejybės cerkvę. Visose kitose cerkvėse meldžiamasi daugiausia suomių kalba. Pamaldos kitomis kalbomis vyksta nereguliariai. Pvz., Helsinkyje kartą per mėnesį pamaldos laikomos švediškai, rumuniškai ir angliškai, rečiau graikiškai. Kartą per metus Helsinkyje vyksta paraklezė (pamaldos, kurių metu meldžiamasi už gyvuosius – S. N.) ir Dieviškoji Liturgija Skolto samių kalba². Jų gyvenamajame regione Laplandijoje pamaldos vyksta dažniau. Daugelyje bažnyčių pagrindinė kalba yra suomių, tačiau per pamaldas dalis maldų skaitoma ir kitomis kalbomis (pvz., bažnytine slavų, švedų, rumunų, graikų ir kt.). Švenčiausiosios Trejybės cerkvė buvo vienintelė, kurioje pamaldos vyko tik slavų kalba, tačiau praeitais metais dalį maldų pradėta skaityti suomiškai.

– Ar Suomijos Ortodoksų Bažnyčioje daug tradicinių suomių ortodoksų, kurie būtų ne pirmos kartos ortodoksai?

– Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje buvo atsivertimų į ortodoksiją banga. Prie Ortodoksų Bažnyčios prisidėjo daug liuteronų ir jokiai Bažnyčiai nepriklausančiųjų. Prieš tai daug ortodoksų atsiskyrė nuo Bažnyčios arba perėjo į liuteronizmą per mišrias santuokas. Taip buvo dėl to, kad Ortodoksų Bažnyčia buvo laikoma rusiška „įstaiga“. Kai kurie Ortodoksų Bažnyčios pastatai buvo nugriauti arba pritaikyti kitoms reikmėms. Vėliau Ortodoksų Bažnyčios narių skaičius išaugo dėl imigrantų. Prie Ortodoksų Bažnyčios prisidėjo taip pat Orientalinių (pvz., Koptų, Sirų) Bažnyčių atstovai (Suomijoje jie neturi savo parapijų). Griuvus Sovietų Sąjungai į Suomiją taip pat atvyko daug imigrantų iš Rusijos. Todėl galima skirti dvi rusakalbių ortodoksų grupes: Rusijos imperijos laikų gyventojų palikuonys ir naujieji rusų imigrantai.

– Kokie Suomijos Ortodoksų Bažnyčios ir Maskvos patriarchato santykiai?

– 1957 metais Maskvos patriarchatas pripažino Suomijos Bažnyčios autonomiją Konstantinopolio patriarchato sudėtyje ir eucharistinis bendravimas buvo atnaujintas. Dešimtajame dešimtmetyje santykiai tarp Suomijos ir Maskvos Bažnyčių nusilpo dėl Estijos Ortodoksų Bažnyčios prijungimo prie Konstantinopolio patriarchato (didžioji dalis Estijos Bažnyčios liko Maskvos jurisdikcijoje). Problema kilo, kai į Konstantinopolio patriarchato jurisdikciją perėjusiai Estijos Bažnyčios daliai ėmė vadovauti Suomijos arkivyskupas Jonas. Jam pasitraukus santykiai normalizavosi.

Kartą per metus Konstantinopolio patriarchato Helsinkio ortodoksų parapija ir Maskvos patriarchato Helsinkio Dievo Motinos Globos parapija (jos klebonas yra oficialus Maskvos patriarchato atstovas Suomijoje) kartu švenčia Dieviškąją Liturgiją. Šioje Liturgijoje su Helsinkio metropolitu Ambraziejumi celebruoja iš Rusijos atvykęs vyskupas. Helsinkyje taip pat yra Maskvos jurisdikcijai priklausanti Šv. Mikalojaus parapija, tačiau santykiai su ja nėra tokie artimi.

Verta pasakyti, kad nemažai rusakalbių Suomijos ortodoksų lankosi tiek Konstantinopolio, tiek Maskvos patriarchato jurisdikcijai priklausančiose parapijose.

– Neseniai visame pasaulyje nuskambėjo istorija, kai Suomijos Ortodoksų Bažnyčioje į presbiteriją (altorių) dvasininkai pakvietė Liuteronų Bažnyčios vyskupę, ji buvo minėta ir ektenijoje³. Kaip Suomijos Ortodoksų Bažnyčia žiūri į moterų kunigystę?

– Suomijos Ortodoksų Bažnyčia yra labiausiai liuteronizmo paveikta Bažnyčia pasaulyje. Ir tai nėra nuostabu, nes ji yra mažuma liuteroniškoje šalyje. Daug liuteronų yra perėję į ortodoksiją. Nemažai ortodoksų kunigų yra buvę liuteronų kunigai, neturintys ortodoksiško išsilavinimo. Tarp jų taip pat yra dabartinis Helsinkio metropolitas Ambraziejus (pasaulietiškas vardas Risto Jääskeläinenas), kuris iki atsivertimo į ortodoksiją ir tapimo vienuoliu buvo liuteronų kunigas. Jis yra teigęs, kad moterų kunigystė lieka atviras klausimas. Daugelis naujai atsivertusių pasauliečių nesupranta, kodėl Bažnyčia nepripažįsta moterų kunigystės. Tai yra Suomijoje gajaus feminizmo pasekmė. Yra buvusių ortodoksių, kurios perėjo į liuteronybę ir tapo kunigėmis. Tačiau ir tarp perėjusių į ortodoksiją yra buvusių liuteronų kunigių. Bažnyčios užduotis būtų paaiškinti norintiems tapti ortodoksais, kad moterų kunigystė nekyla iš Šv. Rašto ir Šv. Tradicijos.

Naujai atsivertusius ortodoksus taip pat dažnai piktino tai, kad įbažnytinimo metu mergaitės nėra įnešamos į presbiteriją (altorių). Todėl vyskupų susirinkimas nutarė, kad per įbažnytinimą nebus nešami į presbiteriją ir berniukai.

Ortodoksų Bažnyčia vis dėlto yra padariusi įtaką ir Liuteronų Bažnyčiai. To pavyzdys yra į Giesmyną įtraukta giesmė „Kristus prisikėlė iš mirusiųjų“ ir naktinės Velykų pamaldos.

– Nuo pat 2002 metų Suomijoje įteisinta tos pačios lyties asmenų partnerystė, o 2017 metais turėtų įsigalioti įstatymas, leidžiantis vienalytes santuokas. Net ir Suomijos Liuteronų Bažnyčia pritarė šiems pokyčiams. Ar homoseksualų šeimyninis gyvenimas Suomijoje kelia iššūkių Ortodoksų Bažnyčiai? Kaip ji reaguoja į šią situaciją? Ar egzistuoja ypatingi pastoraciniai Bažnyčios institutai (tarnystės) LGBT žmonėms, siekiantiems tapti ortodoksais?

– Karelijos ir Visos Suomijos arkivyskupas Leonas teigia, kad civilinė ir bažnytinė santuoka yra dvi atskiros sąvokos. Nors Suomija pripažįsta bažnytinę santuoką, Bažnyčia pasilieka teisę teikti santuoką pagal savo tradicijas.

Bažnyčia yra atvira visiems nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, rasės ir seksualinės orientacijos. Atskiros tarnystės pagal šiuos kriterijus neorganizuojamos. Dvasinė pagalba kiekvienam yra teikiama individualiai. Pagalba LGBT žmogui yra kiekvieno dvasininko pareiga.

– Atrodo, kad suomiškasis Valaamo vienuolynas labai sumažėjęs. Ar vienuolių stygius yra problema Suomijos Bažnyčioje? Kaip manote, kokios gali būti vienuolių stygiaus priežastys?

– Po Antrojo pasaulinio karo Senojo Valaamo vienuoliai persikėlė į Suomiją (jų buvo apie 200). Laikui bėgant jie mirė natūralia mirtimi. Atnaujinus Suomijos Ortodoksų Bažnyčios ir Maskvos patriarchato eucharistinį bendravimą nemažai vienuolių persikėlė į Pskovo olų vienuolyną (Rusija). Valaamo vienuolių smarkiai sumažėjo aštuntajame dešimtmetyje. Vienuolyną atgaivino perėjimas į suomių kalbą, Valaamo akademijos įkūrimas, turizmo ir piligrimystės paslaugos.

Mažas vienuolių skaičius kelia problemą visų pirma renkant vyskupus. Suomijos arkivyskupas Leonas yra kunigas našlys, 2014 metų pabaigoje išrinktas Oulu metropolitas Elijas buvo nevedęs kunigas.

– Ar buvo Suomijos Ortodoksų bažnyčioje autokefalijos siekis?

– XX amžiaus penktajame dešimtmetyje Maskvos patriarchatas siūlė pripažinti Suomijos Bažnyčiai autokefaliją, jeigu jį grįžtų į jo jurisdikciją. Pasiūlymas buvo atmestas. Aštuntajame dešimtmetyje buvo svarstomas autokefalijos klausimas. Šiam tikslui buvo įkurta trečia (Oulu) vyskupija (autokefalinė Bažnyčia turi susidaryti mažiausiai iš trijų vyskupijų). Visuotinis patriarchatas sumanymo nepalaikė.

– Iš ko kyla netipinė Suomijos Ortodoksų Bažnyčios administracinė sistema (viena parapija apima daug bažnyčių viename regione)?

– Ortodoksų Bažnyčia nėra didelė, todėl patogiau, kai daug bažnyčių priklauso vienai parapijai. Taip lengviau tvarkyti teisinius ir finansinius reikalus. Ortodoksų Bažnyčia turi teisę rinkti bažnytinį mokestį, ji gauna paramą iš vyriausybės. Didelei parapijai lengviau gauti daugiau pinigų.

– Kokius dar įvardytumėte pagrindinius Suomijos Ortodoksų Bažnyčios iššūkius?

– Bažnyčioje reikėtų daugiau gilintis į dvasinį paveldą. Taip pat reikia plėtoti parapijų veiklą. Kitas svarbus dalykas yra dalyvavimas kultūriniame gyvenime. Tai nereiškia prozelitizmo. Tik-slas yra parodyti visuomenei ortodoksų tradicijas.

 

—-

(1)Paschalija – Velykų datos apskaičiavimo sistema. Ortodoksų Bažnyčioje nuo IV a. visuotinai naudojama aleksandriškoji paschalija, pagal kurią Velykos švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pirmosios pilnaties po pavasario lygiadienio (vietoj astronominio lygiadienio, kovo 20–21 d., pasitelkiamas Julijaus kalendoriaus lygiadienis, kuris yra 13 dienų vėlesnis už astronominį). Kai kurie kanonų teisės specialistai prideda sąlygą „po žydų Velykų“. Suomijos Ortodoksų Bažnyčia naudojasi katalikiška paschalija.

(2) Viena iš samių kalbų. Suomijoje taip pat vartojamos šiaurės ir Inario samių kalbos, dauguma jų vartotojų yra liuteronai.

(3) Monotoniška litanija, kurios metu į visus diakono maldavimus tikintieji dažniausiai atsako: „Viešpatie, pasigailėk.“

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.