Naikintojai

Grahamas Greene’as (1904–1991) – vienas žymiausių XX a. britų prozininkų, paprastai siejamas su romano žanru ir kertiniais savo kūriniais – „Būties esme“ (1948), „Tykiuoju amerikiečiu“ (1955). Ne mažiau paveikios autoriaus novelės, sudėtos į rinkinį „Dvidešimt viena istorija“ (1954). Čia pristatoma novelė „Naikintojai“ (The Destructors) taip pat alsuoja Greene’o plunksnai būdinga niaurių, pavojingų, suniokotų erdvių atmosfera. Novelė tarsi rezonuoja su beveik tuo pat metu pasirodžiusiu Williamo Goldingo „Musių valdovu“, kelia ne tik vaikiško naivumo praradimo, bet ir apskritai žmogiškosios prigimties klausimus.

Vertėja

 

 

1.

 

Naujausias Vormslio gaujos narys tapo jos vadeiva rugpjūčio laisvadienio išvakarėse. Niekas nesistebėjo, išskyrus Maiką, kuris būdamas devynerių stebėdavosi viskuo. „Jei neužčiaupsi burnos, – kadaise jį kažkas perspėjo, – kas nors tau į ją įgrūs varlę.“ Paskui Maikas dantis laikydavo kietai sukąstus, nebent netikėtumas būdavo pernelyg didelis.

Naujasis narys gaujai priklausė nuo vasaros atostogų pradžios, ir visi suvokė, kad mąslus jo tylėjimas yra daug žadantis. Jis niekada nesišvaistė žodžiais, net vardo nepasisakė tol, kol šito nebuvo pareikalauta pagal taisykles. „Trevoras“, – jis pareiškė kaip faktą, be gėdos ar paniekos, kaip būtų ištarę kiti. Niekas ir nesijuokė, išskyrus Maiką, kuris nesulaukė gaujos pritarimo, todėl, sutikęs niaurų naujoko žvilgsnį, pravėrė burną ir vėl nutilo. Buvo daugybė priežasčių, kodėl T., – kaip į jį vėliau buvo kreipiamasi, – galėjo tapti pajuokos objektu: dėl savo vardo (pakeitus jį inicialu, gauja nebeturėjo dingsties tyčiotis); dėl savo tėvo, buvusio architekto, dabar dirbančio tarnautoju, „nuosmukio visuomenėje“; dėl motinos nuostatos, esą ji geresnė už kaimynus. Betgi kokia pavojingumo, nenuspėjamumo savybė leido jam įsitvirtinti gaujoje be kokios nors niekingos iniciacijos ceremonijos?

Gauja rinkdavosi kiekvieną rytą automobilių stovėjimo aikštelėje, paskubomis įrengtoje toje vietoje, kur per pirmąjį bombardavimą sprogo paskutinė bomba. Vadeiva, vadintas Blekiu, teigė girdėjęs ją sprogstant, ir niekas nežinojo tikslių datų, kad atkreiptų dėmesį, jog Blekiui tada buvo vos vieni, taigi jis tebūtų galėjęs kietai snausti požeminėje Vormslio metro stotyje. Prie vieno stovėjimo aikštelės krašto šliejosi pirmasis gyvenamasis namas, – bombų sutalžytos Nortvudo gatvės Nr. 3, – tiesiogine šio žodžio prasme šliejosi, nes jis nukentėjo nuo bombos sprogimo, ir šonines jo sienas prilaikė mediniai statramsčiai. Tolėliau nukrito mažesnė bomba ir padegamųjų sprogmenų, tad namas styrojo kaip išklypęs dantis, prilaikydamas kaimyninio namo liekanas – apatinę sienos dalį ir židinio likučius. T., kurio iškalba ribojosi atsakymais „taip“ ir „ne“ per kasdienius Blekio siūlomo veiklos plano balsavimus, kartą apstulbino visą gaują slogiai pareikšdamas:

– Tėvas sakė, kad tą namą pastatė Renas.

– Kas tas Renas?

– Tas, kur pastatė Šv. Pauliaus katedrą.

– Na ir kas? – pasakė Blekis. – Čia tik Senojo Niurneklio namas.

Senasis Niurneklis, kurio tikroji pavardė buvo Tomas, kadaise dirbo statybininku ir apdailininku. Apgadintame name jis gyveno vienas: kartą per savaitę buvo galima matyti jį pareinant per aikštę, nešiną duona ir daržovėmis, ir kartą berniukams žaidžiant aikštelėje jis iškišo galvą virš sumaitotos sodo sienos ir pažvelgė į juos.

– Buvo išvietėj, – pasakė kažkuris berniukas.

Visiems buvo žinoma, kad po bombų sprogimų kažkas nutiko jo namo vamzdynui, o Senasis Niurneklis buvo pernelyg šykštus, kad leistų pinigus savo nuosavybei. Remontą būtų galėjęs pasidaryti už savikainą, tačiau santechniko amato jis niekados nesimokė. Išvietė, – medinė pašiūrė su žvaigždės formos išpjova duryse, – stovėjo siauro sodo gale; statinys išvengė sprogimo, kuris sugriovė kaimyninį namą ir išlupo langų rėmus iš trečiojo namo.

Kitas susidūrimas su ponu Tomu nustebino labiau. Blekis, Maikas ir liesas, pageltęs berniukas Samersas, kurį kažkodėl vadino pavarde, sutiko jį aikštėje grįžtantį iš turgaus. Ponas Tomas sustabdė juos ir niūriai paklausė:

– Jūs priklausot tai šutvei, kuri žaidžia stovėjimo aikštelėje?

Maikas jau ketino atsakyti, tačiau Blekis jį sustabdė. Būdamas gaujos vadas, jautėsi atsakingas.

– O jeigu ir taip? – atsakė dviprasmiškai.

– Turiu šokoladinių saldainių, – pasakė ponas Tomas. – Pats jų nemėgstu. Štai, prašom. Nemanau, kad visiems užteks. Niekad neužtenka, – pridėjo jis su nykiu įsitikinimu.

Jis padavė tris pakelius „Smarties“ saldainių.

Šis poelgis gaują suglumino ir sutrikdė, tad jie stengėsi rasti paaiškinimą.

– Lažinuosi, kažkas saldainius pametė, ir jis juos susirinko, – spėjo vienas iš berniukų.

– Pavogė juos ir tada velniškai persigando, – garsiai svarstė kitas.

– Tai kyšis, – tarė Samersas. – Jis nori, kad nebemušinėtumėm kamuolio į jo sieną.

– Parodysim jam, kad kyšių mes neimam, – pareiškė Blekis, ir jie visą rytą paaukojo kamuolio mušinėjimui, kuriuo mėgavosi tik mažasis Maikas. Iš pono Tomo nesulaukė nė ženklo.

Kitą dieną T. visus nustebino. Į susitikimą jis pavėlavo, todėl balsavimas dėl dienos žygio vyko be jo. Blekio siūlymu gauja turėjo susiskirstyti poromis ir lipdami į atsitiktinius autobusus išsiaiškinti, kiek kartų prasmuks pro neapdairius konduktorius (operacija turėjo būti vykdoma poromis, kad būtų išvengta sukčiavimo). Tuo metu, kai traukė burtus savo porininkams nustatyti, pasirodė T.

– Kur buvai, T.? – paklausė Blekis. – Jau nebegali balsuoti. Taisykles žinai.

– Buvau ten, – atsakė T.

Akis jis buvo nudūręs į žemę, tarsi kažką slėptų.

– Kur?

– Pas Senąjį Niurneklį.

Maiko burna prasivėrė ir paskubomis, taukštelėdama, vėl užsivėrė. Jis prisiminė varlę.

– Pas Senąjį Niurneklį? – perklausė Blekis.

Taisyklėms tai neprieštaravo, tačiau jis jautė, jog T. žaidžia su ugnimi.

– Įsilaužei? – paklausė viltingai.

– Ne. Paskambinau į duris.

– Ir ką pasakei?

– Pasakiau, kad noriu apžiūrėti jo namus.

– O jis ką?

– Aprodė man juos.

– Nugvelbei ką nors?

– Ne.

– Tai ko ten ėjai?

Gauja jau buvo susispietusi, tarsi būtų formavęsis skubotas teismas kažkokiai pažeidimo bylai spręsti.

– Nuostabus tas namas, – atsakė T.

Vis dar spoksodamas į žemę, vengdamas draugų akių, jis apsilaižė lūpas – iš pradžių viena kryptimi, paskui kita.

– Ką turi omeny, sakydamas „nuostabus tas namas“? – niekinamai paklausė Blekis.

– Ten yra spiralės formos dviejų šimtų metų senumo laiptai. Niekas jų neprilaiko.

– Kaip suprast „niekas jų neprilaiko“? Jie ore skrajoja?

– Senasis Niurneklis sakė, kad tai dėl priešpriešinių jėgų.

– Kas dar?

– Sienos, apmuštos lentom.

– Kaip „Mėlynajame šerne“?

– Dviejų šimtų metų senumo.

– Ar Senajam Niurnekliui du šimtai metų?

Maikas staiga susijuokė ir vėl nutilo. Pasitarime tvyrojo rimtis. Pirmą kartą nuo pirmosios atostogų dienos, kai atklydo į stovėjimo aikštelę, T. statusui iškilo pavojus. Būtų užtekę tik ištarti tikrąjį jo vardą, ir visa gauja būtų kibusi jam į atlapus.

– Kam tu ten ėjai? – paklausė Blekis.

Šis elgėsi teisingai, nejautė pavydo ir troško išlaikyti T. gaujoje. Nerimauti Blekį vertė žodis „nuostabus“ – jis priklausė tai klasei, kurią Vormslio „Imperijoje“ parodijuodavo vyras su cilindru ir monokliu, į savo šneką prismaigstantis mykimo pauzių. Jį ėmė pagunda ištarti „mano brangusis Trevorai, drauguži“ ir taip užpjudyti jį savo skalikais.

– Jei būtum įsilaužęs, – tarė jis liūdnai, – toks žygis tikrai būtų buvęs vertas mūsų gaujos.

– Šitaip geriau, – pasakė T. – Aš kai ką sužinojau.

Jis ir toliau spoksojo sau į batus, nežiūrėdamas draugams į akis, tarytum būtų skendęs kažkokiame sapne, kuriuo nenorėjo ar nedrįso pasidalyti su kitais.

– Ką?

– Senasis Niurneklis ryt visądien ir šventinę dieną bus išvykęs.

– Nori pasakyti, galėsime įsilaužt? – tarė Blekis su palengvėjimu.

– Ir ką nors nukniaukt? – paklausė kažkas.

– Nieks nieko nekniauks, – pareiškė Blekis. – Užteks įsilaužti, ar ne? Reikalų su teismais juk nenorim turėti.

– Nenoriu nieko vogti, – tarė T. – Sumaniau šį tą geresnio.

– Ką sugalvojai?

T. pakėlė akis, pilkšvas bei neramias, kaip ir toji nyki rugpjūčio diena.

– Namą mes nugriausim, – tarė jis. – Mes jį sunaikinsim.

Blekis prunkštelėjo, bet, kaip ir Maikas, staiga nutilo, išsigandęs rimto ir nepermaldaujamo žvilgsnio.

– Ir ką gi policija veiks tuo metu? – paklausė jis.

– Jie nieko nesužinos. Darbo imsimės iš vidaus. Sugalvojau, kaip įsmukti vidun.

O tada su tam tikru įkarščiu pratęsė:

– Argi nesuprantat? Būtume kaip kirminai obuoly! Mums išėjus, viduje nieko nebebūtų likę: jokių laiptų, jokių apmušalų, – nieko, išskyrus sienas, ir tada mes jas kaip nors nugriautume.

– Keliautumėm cypėn, – pareiškė Blekis.

– Kas įrodys? Be to, nieko nenukniauksim.

Be menkiausios piktdžiugos gaidelės T. pridūrė:

– Mums pabaigus, ten nebebus ko vogti.

– Nesu girdėjęs, kad dėl daiktų daužymo kas būtų pakliuvęs į kalėjimą, – pasakė Samersas.

– Mes nesuspėtume, – paprieštaravo Blekis. – Esu matęs, kiek laiko dirba griovėjai.

– Mūsų dvylika, – paaiškino T. – Dirbtume išvien.

– Nė vienas iš mūsų nežino, kaip…

– Aš žinau, – nukirto T. Jis pažiūrėjo į Blekį. – Turi geresnį planą?

– Šiandien, – netaktiškai įsiterpė Maikas, – mes važinėsim be bilietų…

– Pasivažinėjimai, – pareiškė T., – vaikiški niekai. Gal tu geriau pasitrauk iš pareigų, Bleki…

– Gauja turi balsuoti.

– Tai pateik svarstyti.

Blekis įsitempęs tarė:

– Pateiktas siūlymas rytoj ir pirmadienį naikinti Senojo Niurneklio namą.

Storulis, vardu Džo, pritariamai šūktelėjo.

– Kas tam pritaria?

– Siūlymas priimtas, – pareiškė T.

– Nuo ko pradėsim? – paklausė Samersas.

– Jis jums papasakos, – atsakė Blekis.

Jo vadovavimui atėjo galas. Blekis nuėjo į aikštelės pakraštį ir ėmė spardyti akmenuką pirmyn atgal. Aikštelėje stovėjo tik vienas „Morris“ markės automobilis; automobiliai buvo retai paliekami, tik sunkvežimiai – be prižiūrėtojo ten buvo nesaugu. Jis iš visų jėgų spyrė į automobilį, nugramdydamas truputį dažų nuo užpakalinio purvasaugio. Kiek toliau, nekreipdama į Blekį dėmesio, tarsi nepažinotų, gauja buvo susispietusi aplink T. Blekis blankiai nuvokė, koks nepastovus yra palankumas. Jis svarstė, gal eiti namo, niekada nebegrįžti ir leisti jiems visiems pajusti T. vadovavimo tuštumą, kita vertus, tai, ką siūlė T., dar niekada nebuvo įvykdyta ir gal buvo įmanoma padaryti. Garsas apie Vormslio automobilių stovėjimo aikštelės gaują tikrai pasiektų Londoną. Ji atsidurtų laikraščių antraštėse. Netgi gatvės prekiautojai ir suaugusiųjų gaujos, rengiančios lažybas imtynėse be taisyklių, su pagarba klausytųsi, kaip buvo sugriautas Senojo Niurneklio namas. Paskatintas tyro, paprasto ir altruistiško noro išgarsinti gaują, Blekis grįžo prie T., stovinčio Senojo Niurneklio namo šešėlyje.

T. ryžtingai dalijo įsakymus – atrodė, tarsi šis planas būtų lydėjęs jį visą gyvenimą, permąstomas einant metų laikams ir susikristalizavęs per paauglystės kančias, dabar, kai jam buvo penkiolika.

– Tu, – bedė pirštu į Maiką, – atsinešk vinių, pačių didžiausių, kokių rasi, ir plaktuką. Kas galit, irgi atsineškit po plaktuką ir atsuktuvą. Jų mums reikės daug. Kaltų irgi. Kaltų irgi nebus per daug. Ar kas gali atsinešti pjūklą?

– Aš galiu, – pasakė Maikas.

– Ne vaikišką pjūklą, – patikslino T. – Tikrą pjūklą.

Blekis susivokė kaip eilinis gaujos narys pakėlęs ranką.

– Taip, tu atsinešk, Bleki. Tik viena problema. Mums reikės metalo pjūklo.

– Kas tai? – kažkas paklausė.

– Jį galima gauti „Woolworth’s“ parduotuvėje, – paaiškino Samersas.

– Taip ir žinojau, kad viskas baigsis rinkliava, – niūriai subambėjo storulis, vardu Džo.

– Pats tą pjūklą gausiu, – nukirto T. – Man nereikia jūsų pinigų. Bet kūjo aš negalėsiu nupirkti.

– Prie penkioliktojo namo darbuojasi griovėjai, – tarė Blekis. – Žinau, kur šventinį laisvadienį paliks savo įrankius.

– Tai tada viskas, – pareiškė T. – Susitinkam čia lygiai devintą.

– Turėsiu eiti į bažnyčią, – nusiskundė Maikas.

– Perlipk sieną ir sušvilpk. Mes tave įleisim.

 

2.

 

Išskyrus Blekį, sekmadienio rytą visi, net ir Maikas, buvo punktualūs. Maikui labai pasisekė. Jo mama susirgo, o tėvas buvo pavargęs po šeštadienio vakaro, todėl susakius galybę perspėjimų, kas atsitiktų, jei nuklys, Maikui buvo liepta eiti į bažnyčią vienam. Blekiui kilo sunkumų išsinešant pjūklą, o vėliau ir ieškant kūjo už penkioliktojo namo. Prie namo jis prisiartino takeliu už galinio sodo, bijodamas pagrindinėje gatvėje susidurti su patruliuojančiais policininkais.

Nuvargę visžaliai saugojo nuo audrą pranašaujančios saulės: virš Atlanto buvo ruošiamas dar vienas lietingas šventadienis, prasidedantis dulkių sūkuriuose po medžiais. Blekis perlipo per sieną į Niurneklio sodą.

Niekur nesimatė jokių gyvybės ženklų. Išvietė stirksojo kaip antkapis apleistose kapinėse. Užuolaidos užtrauktos. Namas miegojo. Nešinas pjūklu ir kūju, Blekis slinko artyn. Galbūt niekas taip ir nepasirodė, ir planas buvo tik beprotiškas pramanas – pabudę jie susiprotėjo. Bet kai priėjo prie durų, išgirdo garsų maišatį, vos vos garsesnę už bičių dūzgesį: spragt spragt, bumbt bumbt, gremžtelėjimą, girgžtelėjimą, staigų, skaudų trakštelėjimą. „Tai vyksta“, – sumetė jis ir sušvilpė.

Blekiui atvėrė užpakalines duris, ir jis įėjo. Berniukui iškart krito į akis sistemingumas, toks nepanašus į senąjį nerūpestingą jo vadovavimo būdą. Kurį laiką Blekis klajojo, vis kopė ir leidosi laiptais, ieškodamas T. Niekas į Blekį nesikreipė – jis matė didelę skubą ir jau dabar ėmė perprasti T. sumanymą. Namas buvo atsargiai griaunamas iš vidaus neliečiant išorinių sienų. Plaktuku ir kaltu Samersas lupo grindjuostes pirmo aukšto valgomajame – durų įsprūdas jau buvo sudaužęs. Tame pačiame kambaryje Džo sunkiai kėlė parketlentes, virš rūsio atidengdamas lygias medines grindlentes. Iš pažeistų grindjuosčių išlindo laidų ritiniai, ir Maikas sėdėdamas laimingas ant grindų karpė vielas.

Ant spiralinių laiptų du gaujos nariai pjaustė turėklus šiam reikalui nepritaikytu vaikišku pjūklu. Pamatę Blekio didįjį pjūklą, be žodžių jo pamojo. Kai Blekis pamatė juos vėliau, ketvirtadalis turėklų jau buvo sumesta prieškambaryje. Galiausiai jis rado T. vonios kambaryje – prasčiausiai prižiūrimoje patalpoje šis sėdėjo paniuręs ir klausėsi garsų, sklindančių iš apačios.

– Tau tikrai pavyko, – pasakė Blekis su pagarbia baime. – Kas dabar bus?

– Mes dar tik pradedam, – atsakė T. Jis pažiūrėjo į kūjį ir nurodė: – Pasilik čia ir sudaužyk vonią bei praustuvę. Nekvaršink galvos dėl vamzdžių. Jų imsimės vėliau.

Tarpduryje pasirodė Maikas.

– Su laidais baigta, T., – raportavo jis.

– Gerai. Dabar tau tereikia truputėlį pasivaikščioti. Virtuvė rūsyje. Sudaužyk visus indus, stiklines, butelius, kokius tik rasi. Neatsuk čiaupų – užtvindyti dar nereikia. Tada pereik per kambarius ir išversk visus stalčius. Jei jie užrakinti, pasakyk kam nors, kad išlaužtų. Suplėšyk visus popierius, kokius rasi, ir sudaužyk visus pagražinimus. Prigriebk didelį peilį iš virtuvės. Miegamasis priešais šitą kambarį. Prakiurdyk pagalves ir suraižyk paklodes. Kol kas tiek užteks. O tu, Bleki, kai čia pabaigsi, kūju suskaldyk tinką koridoriuje.

– Ką tu darysi? – pasiteiravo Blekis.

– Aš ieškau tokio ypatingo dalykėlio, – pasakė T.

Jau buvo beveik pietų metas, kai Blekis, užbaigęs savo darbą, nuėjo ieškoti T. Visur įsigalėjo chaosas. Virtuvėje pūpsojo stiklo ir indų duženų krūvos. Valgomajame parketas buvo nuluptas, grindjuostės nuplėštos, durys iškeltos, tad naikintojai buvo persikėlę į kitą aukštą. Šviesos ruožai pro uždarytas langines skverbėsi ten, kur jie dirbo apimti kūrėjų rimties, – naikinimas, šiaip ar taip, yra kūrybos forma. Tam tikra vaizduotė jau buvo regėjusi namą tokį, kokiu jis virto dabar.

Maikas pareiškė:

– Turiu eiti namo pietų.

– Kas dar? – paklausė T., bet likusieji, prisidengę viena ar kita priežastimi, buvo atsinešę maisto atsargų.

Jie sutūpė tarp kambario griuvenų ir tarpusavyje išsimainė nepatinkančius sumuštinius. Po pusvalandžio pietų pertraukos vėl ėmėsi darbo. Kai Maikas sugrįžo, jie darbavosi viršutiniame aukšte, o iki šeštos valandos paviršinis naikinimas buvo baigtas. Visos durys buvo iškeltos, grindjuostės išluptos, baldai išplėšti, sudraskyti ir sudaužyti – niekas nebūtų galėjęs name miegoti, nebent skaldyto tinko pataluose. T. nurodžius: „Rytoj aštuntą ryto“, jie, norėdami likti nepastebėti, paeiliui perlipo per sodo sieną į automobilių stovėjimo aikštelę. Name liko tik Blekis ir T.; šviesai beveik išblėsus, jie spaudė jungiklius, tačiau niekas neveikė – Maikas savo darbą buvo atlikęs kruopščiai.

– Ar radai ką nors ypatinga? – paklausė Blekis.

T. linktelėjo.

– Eikš, – pasakė jis, – pasižiūrėk.

Iš abiejų kišenių jis ėmė traukti pluoštus svarų banknotų.

– Senojo Niurneklio santaupos, – tarė. – Maikas išdraskė čiužinį, bet jų nepastebėjo.

– Ką su jais darysi? Pasidalysi?

– Mes – ne vagys, – pareiškė T. – Iš šitų namų niekas nieko nevogs. Pasaugojau pinigus tau ir sau – atšvęsim.

Jis atsiklaupė ant grindų ir pinigus suskaičiavo – iš viso buvo septyniasdešimt banknotų.

– Mes juos sudeginsim, – pasakė. – Vieną po kito.

Paeiliui jie ėmė po ištiesintą banknotą ir padegdavo viršutinį kampą, kad liepsna lėtai slinktų pirštų link. Pilki pelenai skraidė ore ir leidosi ant jų galvų kaip amžius.

– Norėčiau po visko pamatyti Senojo Niurneklio veidą, – pasakė T.

– Tu labai jo neapkenti? – paklausė Blekis.

– Aišku, kad nejaučiu jam neapykantos, – atsakė T. – Nebūtų jokio smagumo, jei jo nekęsčiau.

Paskutinis degantis banknotas apšvietė susimąsčiusį jo veidą.

– Visos tos neapykantos ir meilės, – tarė jis, – tai niekai ir kvailystės. Egzistuoja tik daiktai, Bleki, – ir jis apžvelgė kambarį, kupiną nepažįstamų šešėlių, kuriuos metė pusdaikčiai, buvę daiktai, sudužę daiktai.

– Einam lenktynių, kas greičiau grįš namo, Bleki, – pasakė jis.

 

3.

 

Kitą rytą prasidėjo rimtas griovimas. Trūko dviejų narių – Maiko ir kito berniuko, kurio tėvai išvyko į Sautendą ir Braitoną, nepaisydami lėtai papsinčių šiltų lietaus lašų ir griaustinio upės žiotyse, primenančio pirmąsias bombardavimo papliūpas.

– Reikia paskubėti, – pasakė T.

Samersas buvo sunerimęs.

– Ar dar ne pakankamai pridirbom? – paklausė jis. – Man davė šilingą lošimo automatams. O čia kaip darbas.

– Mes tik pradėjom, – pasakė T. – Gi visos grindys likusios, ir laiptai. Neišėmėm nė vieno lango. Tu balsavai kaip ir kiti. Šitą namą mes sunaikinsim. Nepaliksim ničnieko.

Jie iš naujo pradėjo nuo antro aukšto, prie išorinės sienos nurinkdami viršutines grindų lentas, kad atidengtų sijas. Tada gauja perpjovė jas ir pasitraukė į prieškambarį – tai, kas buvo likę iš grindų, ėmė krypti ir smukti. Iš šito jie pasimokė, tad trečias aukštas griuvo lengviau. Vakare, bežvelgiant į didžiulę namo tuštumą, juos apėmė keistas linksmumas. Jie rizikavo ir darė klaidų: kai gauja prisiminė langus, jau buvo per vėlu juos pasiekti.

– Dievulėliau, – tarstelėjo Džo, mesdamas pinigėlį į sausą, griuvėsių kupiną šulinį. Jis dzingsėjo ir sukosi tarp stiklo duženų.

– Kodėl mes šito ėmėmės? – paklausė apstulbęs Samersas.

T. jau buvo ant grindų ir knaisiojosi po nuolaužas, atlaisvindamas vietos palei išorinę sieną.

– Atsuk čiaupus, – pasakė jis. – Dabar jau gerai sutemę, kad kas nors pastebėtų, o ryte tai nebebus svarbu.

Vanduo pralenkė juos laiptinėje ir toliau skverbėsi pro begrindžius kambarius.

Kaip tik tą akimirką jie išgirdo Maiką švilpiant už namo.

– Kažkas atsitiko, – pasakė Blekis.

Rakindami duris, jie išgirdo skubrų berniuko kvėpavimą.

– Farai? – paklausė Samersas.

– Senasis Niurneklis, – pasakė Maikas. – Jis pareina.

Padėjęs galvą sau tarp kelių, jis vos gaudė kvapą.

– Visą kelią bėgau, – paaiškino besididžiuodamas.

– Bet kodėl? – tarė T. – Man jis sakė…

Jis reiškė protestą su jam nebūdingu vaikišku įtūžiu.

– Taip neteisinga.

– Jis buvo Sautende, – pasakė Maikas, – ir sėdo į grįžtantį traukinį. Sakė, kad per šalta ir per drėgna.

Jis liovėsi kalbėti ir pažvelgė į vandenį.

– Vaje, čia kaip po audros. Ar stogas prakiuro?

– Kiek jis užtruks?

– Penkias minutes. Pasprukau nuo mamos ir atbėgau.

– Geriau išsiskirstykim, – pasakė Samersas. – Vis vien užtektinai pridirbom.

– Ne, dar ne. Bet kas galėtų šitiek pridaryti…

„Šitiek“ reiškė ištuštintą ir sudaužytą į šipulius namą, kuriame nieko, išskyrus sienas, nebuvo likę. Bet sienas buvo galima išsaugoti. Fasadai vertingi. Vidus gali būti atkurtas dar gražiau nei prieš tai. Ši vieta vėl galėtų virsti namais.

– Mes privalome pabaigti, – piktai pareiškė T. – Nė iš vietos! Leiskit man pagalvot.

– Tam nėra laiko, – perspėjo berniukas.

– Turime ką nors sugalvoti, – neatlyžo T. – Tiek nuveikę, negalim…

– Mes daug nuveikėm, – pasakė Blekis.

– Ne. Nedaug. Kas nors pasaugokit paradines duris.

– Nieko jau nebepadarysim.

– Jis gali įeiti pro užpakalines.

– Stebėkit ir užpakalines.

T. ėmė maldauti.

– Tik duokit man minutėlę, ir aš viską išspręsiu. Prižadu, išspręsiu.

Tačiau su neužtikrintumu išgaravo ir jo autoritetas. Jis buvo tik eilinis gaujos narys.

– Prašau, – sakė jis.

– „Prašau“, – pamėgdžiojo Samersas, kirsdamas paskutinį smūgį lemtinguoju vardu: – Keliauk sau namo, Trevorai.

T. stovėjo nugara į nuolaužas, tarsi boksininkas, prispaustas prie ringo virvių. Jo svajonėms slystant ir virpant, T. pristigo žodžių. Kol gauja nespėjo susijuokti, Blekis pastūmė Samersą atbulą ir ėmė veikti.

– Aš saugosiu priekį, T., – pasakė jis ir atsargiai pravėrė prieškambario langines. Priešais plytėjo šlapia, pilka aikštė, o balose atsispindėjo žibintai.

– Kažkas ateina, T. Ne, ne jis. Ką sumanei, T.?

– Pasakyk Maikui eiti prie išvietės ir už jos pasislėpti. Kai išgirs mane švilpiant, tegu suskaičiuoja iki dešimt ir pradeda šaukti.

– Ką šaukti?

– Ak, „Gelbėkit!“, bet ką!

– Girdėjai, Maikai? – pasakė Blekis.

Jis ir vėl buvo vadeiva. Blekis užmetė akį į langinių tarpą.

– Jis pareina, T.

– Greitai, Maikai. Prie išvietės. Pasilik čia, Bleki, visi pasilikit, kol šūktelėsiu.

– Kur eini, T.?

– Nesijaudink. Viskuo pasirūpinsiu. Juk pažadėjau?

Senasis Niurneklis jau klibikščiavo nuo aikštės. Ant jo batų susikaupė purvo, tad senis sustojo jo nusigramdyti į šaligatvio kraštą. Nenorėjo išpurvinti savo namų, kurie, sukrypę ir tamsūs, stovėjo tarp bombardavimo vietų, jo įsitikinimu, per plauką apsaugoti nuo sunaikinimo. Net durų viršulangio bombų sprogimai nesudaužė.

Kažkur kažkas sušvilpė. Senasis Niurneklis suklusęs apsidairė. Švilpesiai jam kėlė įtarimą. Šūkavo vaikas – garsas, regis, sklido iš jo paties sodo. Tada iš stovėjimo aikštelės į kelią išbėgo berniukas.

– Pone Tomai, – šaukė jis, – pone Tomai!

– Kas nutiko?

– Atleiskit, pone Tomai. Vienas iš mūsų užsinorėjo į tualetą, ir mes pamanėm, kad jūs neprieštarautumėt, ir dabar jis negali išeiti.

– Ką turi omeny, berniuk?

– Jis įstrigo jūsų išvietėj.

– Jis neturėjo teisės. Ar mes nebuvome susitikę?

– Jūs man aprodėt savo namus.

– Taigi, taigi. Tai nesuteikia jums teisės…

– Paskubėkit, pone Tomai. Jis uždus.

– Nesąmonė! Ten neįmanoma uždusti. Palauk, kol įsinešiu krepšį.

– Aš panešiu jūsų krepšį.

– Na jau ne. Pats pasinešiu.

– Štai čia, pone Tomai.

– Pro čia į sodą nepateksiu. Reikia eiti pro namą.

– Bet pro čia galima įeiti į sodą, pone Tomai. Mes dažnai ateinam.

– Dažnai ateinat? – jis sekė berniuką su nuostaba ir pasipiktinimu. – Kada? Kokią teisę…

– Matote… Siena žema.

– Nesiruošiu sienomis lipti į savo paties sodą. Tai absurdiška!

– Štai taip mes įeinam. Vieną koją čia, kitą koją ten, ir perlipsit.

Berniukas žvilgtelėjo žemyn, kyštelėjo ranką, ir ponas Tomas išvydo savo krepšį atsidūrusį jau kitapus sienos.

– Grąžink mano krepšį, – pareikalavo ponas Tomas. Iš išvietės vis šaukė ir šaukė berniukas.

– Aš iškviesiu policiją!

– Jūsų krepšiui viskas gerai, pone Tomai. Žiūrėkit. Vieną koją ten. Dešinėje. Dabar truputį aukščiau. Kairėn.

Ponas Tomas perlipo savo paties sodo sieną.

– Štai jūsų krepšys, pone Tomai.

– Aš pasiaukštinsiu sieną, – pasakė ponas Tomas. – Neleisiu jums čia vaikštinėti ir naudotis mano tualetu.

Eidamas takeliu, jis suklupo, bet berniukas sugriebė už alkūnės ir prilaikė jį.

– Dėkui, dėkui, berniuk, – jis sumurmėjo automatiškai.

Kažkas vėl šaukė tamsoje.

– Einu, einu, – šūktelėjo ponas Tomas.

Šalia einančiam berniukui jis pasakė:

– Aš nesu nesukalbamas. Pats kadais buvau vaikas. Jei viskas vyksta tam skirtu laiku. Aš nieko prieš, jei žaistumėt šeštadienio rytais. Kartais man reikia draugijos. Tik viskas turi būti tam skirtu laiku. Vienas iš jūsų paprašytų leidimo, aš pasakyčiau „taip“. Kartais pasakyčiau ir „ne“. Kai nenorėsiu kompanijos. Ir jūs įeitumėt pro pagrindines duris ir išeitumėt pro užpakalines. Ne per sodo sienas.

– Ištraukit jį, pone Tomai.

– Mano tualete jam nieko blogo nenutiks, – tikino ponas Tomas, lėtai klibikščiuodamas per sodą. – Oi, reumatas, – sustenėjo jis. – Visada paūmėja per šventes. Reikia man saugotis. Čia voliojasi pavienių akmenų. Duokš ranką. Žinai, ką vakar patarė mano horoskopas? „Venkite bet kokių sandėrių pirmąją savaitės pusę. Didelės nesėkmės pavojus.“ Ji gali tykoti šitam take, – pridūrė ponas Tomas. – Jie kalba alegorijomis ir dviprasmybėmis.

Jis sustojo prie tualeto durų.

– Kas ten atsitiko? – šūktelėjo jis.

Atsako nebuvo.

– Gal jis nualpo, – tarė berniukas.

– Tik jau ne mano tualete. Nagi, tu, išeik, – paliepė ponas Tomas, staigiai trūktelėdamas duris ir vos neparvirsdamas ant nugaros, kai šios lengvai atsivėrė. Iš pradžių senį prilaikiusi ranka dabar stipriai pastūmė. Galvai atsimušus į sieną priešais, jis sunkiai atsisėdo. Senio krepšys trenkėsi jam į kojas. Ranka stvėrė raktą iš spynos, ir durys užsitrenkė.

– Išleisk mane, – šūktelėjo senis, kai išgirdo spynoje pasisukant raktą.

„Didelė nesėkmė“, – pagalvojo ir pasijuto susijaudinęs, sutrikęs ir senas.

Pro žvaigždės formos išpjovą duryse į jį kreipėsi balsas.

– Nesijaudinkit, pone Tomai, – sakė jis, – mes jūsų neskriausim, jei tylėsite.

Ponas Tomas pasirėmė rankomis galvą ir susimąstė. Spėjo pastebėti, kad aikštelėje stovėjo tik vienas sunkvežimis, tad buvo įsitikinęs, kad vairuotojas iki ryto neateis jo pasiimti. Niekas jo neišgirstų nuo kelio priešais, o taku už namo buvo retai vaikštoma. Bet kas, einantis tuo taku, nesustojęs nuskubėtų namo, išgirdęs tai, ką palaikytų girtuoklio šūkalojimais. Net jei jis sušuktų „Gelbėkit!“, kas tokį vienišą laisvadienio vakarą turėtų drąsos patikrinti? Ponas Tomas sėdėjo tualete ir, pasitelkęs senatvišką išmintį, mąstė.

Po kurio laiko jam pasirodė, kad tyloje kažką girdi – tylūs garsai sklido nuo jo namo. Senis atsistojo ir pažvelgė pro ventiliacijos angą – pro vienų langinių tarpus pamatė žiburį, ne lempos šviesą, bet mirgantį žiburį, kokį galėjo skleisti žvakė. Tada jam pasirodė, kad išgirdo kalant, gramdant, daužant. Pagalvojo apie vagis – galbūt jie pasamdė berniuką žvalgu, bet kam vagims užsiimti kažkokiu slapta dirbančių dailidžių darbu. Ponas Tomas pabandė šūktelėti, tačiau niekas neatsakė. Garsas nebūtų pasiekęs net jo priešų.

 

4.

 

Maikas nuėjo miegoti, tačiau kiti pasiliko. Vadeivos klausimas gaujai neberūpėjo. Su vinimis, kaltais, atsuktuvais, bet kokiais aštriais ir skvarbiais įrankiais jie slinko palei vidines sienas, aižydami cementą tarp plytų. Jie pradėjo per aukštai, o Blekis pataikė į hidroizoliacinį sluoksnį ir suprato, kad darbo bus perpus mažiau, jei jie nusitaikys į sujungimo vietą tiesiai virš to sluoksnio. Tai buvo ilgas, varginantis, neįdomus darbas, bet pagaliau jis buvo baigtas. Išdarinėtas namas balansavo ant kelių colių cemento tarp hidroizoliacinio sluoksnio ir plytų.

Lauke, bombos sprogimo vietos pakrašty, buvo likusi pati pavojingiausia užduotis. Samersas buvo išsiųstas stebėti kelio, ir išvietėje sėdintis ponas Tomas dabar aiškiai išgirdo kažką pjaunant pjūklu. Garsas sklido nebe iš namo, ir tai senį truputį ramino. Jis buvo mažiau susirūpinęs. Galbūt kiti garsai irgi neturėjo jokios reikšmės.

Pro išpjovą duryse į jį kreipėsi balsas:

– Pone Tomai.

– Išleisk mane, – tarė ponas Tomas griežtai.

– Štai apklotas, – pasakė balsas, ir pro išpjovą buvo įkišta ilga pilka dešra – ji išsiskleidė sluoksniais ant pono Tomo galvos.

– Nieko asmeniška, – pasakė balsas. – Norim, kad jums būtų patogu šiąnakt.

– Šiąnakt? – pakartojo ponas Tomas nepatikliai.

– Gaudykit, – pasakė balsas. – Tai bandelės, mes jas sutepėm sviestu, ir pyragėliai su mėsa. Nenorim jūsų marinti badu, pone Tomai.

Iš nevilties ponas Tomas ėmė maldauti:

– Juokas juokais, berniuk. Išleisk mane dabar, ir aš niekam nieko nesakysiu. Man reumatas. Man reikia patogiai atsigulti.

– Jums nebūtų patogu, tikrai. Tik jau ne jūsų namuose. Tik ne dabar.

– Ką nori pasakyt, berniuk?

Bet žingsniai nutolo. Tvyrojo tik nakties tyla – jokių pjūklo garsų. Ponas Tomas pabandė šūktelėti darkart, tačiau jį atgrasė ir ryžtą atėmė tyla – tolumoje suūbavo pelėda ir dusliai nuplasnojo per begarsį pasaulį.

Septintą valandą ryto pasiimti savo sunkvežimio atėjo vairuotojas. Jis užsiropštė ant sėdynės ir pabandė užkurti variklį. Vyras neaiškiai girdėjo kažką šaukiant, bet tai jo nejaudino. Galiausiai variklis sureagavo, ir sunkvežimis važiavo atbulomis tol, kol palietė didžiulę medinę atramą, prilaikančią pono Tomo namą. Šitaip vairuotojas galėjo išvažiuoti tiesiai į gatvę nebejungdamas atbulinės eigos. Sunkvežimis pajudėjo pirmyn, bet tuoj pat stabtelėjo, tarsi kažkas būtų jį tempęs už galo, o tada vėl pajudėjo kartu su dundančiu trenksmu. Vairuotoją nustebino priešais mašiną krintančios plytos, į kabinos stogą ėmė trinksėti akmenys. Jis sustabdė sunkvežimį. Kai išlipo, visas kraštovaizdis jau buvo netikėtai pasikeitęs. Už stovėjimo aikštelės namo nebebuvo, tik nuolaužų kauburys. Tikrindamas, ar sunkvežimio galas nenukentėjo, aptiko pririštą virvę, kurios kitas galas liko apsivijęs medinio paramsčio dalį.

Vairuotojas vėl išgirdo kažką šaukiant. Garsas sklido iš medinio statinio, toje sudužusių plytų dykynėje panašiausio į namą. Jis perlipo apgriautą sieną ir atrakino duris. Ponas Tomas išėjo iš išvietės. Susisupęs į pilką apklotą, apkibusį trupiniais.

– Mano namai! – verksmingai sušuko senis. – Kur mano namai?

– Iš kur man žinoti! – atšovė vairuotojas.

Pastebėjus vonios likučius ir tai, kas kadaise buvo virtuvės spintelė, jo akys sužibo, ir jis prapliupo juoktis. Niekur nieko nebebuvo likę.

– Kaip drįstat juoktis? – pasipiktino ponas Tomas. – Tai buvo mano namai. Mano namai!

– Atsiprašau, – pasakė vairuotojas, herojiškai tramdydamas juoką, bet, prisiminęs sunkvežimio trūktelėjimą ir krintančių plytų dardesį, vėl ėmė kratytis iš juoko. Vieną akimirką čia, tarp bombardavimo vietų, išdidžiai, kaip vyras su cilindru, stovėjo namas, o tada bumbt! dūžt! – ir nieko neliko, visiškai nieko.

– Atsiprašau, negaliu susilaikyti, pone Tomai. Nenoriu jūsų įžeisti, bet turite pripažinti, jog tai juokinga.

Vertė Monika Radavičiūtė