Apie Varėną – ne monografiškai
Pradinis mano teksto apie Varėną sumanymas buvo visai kitoks. Akivaizdu, kad tiek apie Varėną, tiek apie sanatoriją medžiagos yra labai daug. Varėnos istorijai buvo skirta ir Reginos Žepkaitės sudaryta knyga „Varėna istorijos kelyje“ (2002). Pagalvojau, kad monografijas tegu rašo mokslininkai, o mano duoklė Varėnai bus kuklesnė. Manau, kad kai kurie mano pateikiami faktai skaitytojams gal bus mažiau žinomi ar primiršti, o kai kurie – ir visai nauji.
Kadangi domiuosi Dzūkijos spaudos istorija, tai Varėna man įdomi jau vien dėl to fakto, kad pačia seniausia Dzūkijos spausdinta produkcija galima laikyti Perlių fabriko Varėnoje kortas. Fabrikas veikė XVIII a. antrojoje pusėje. Kaip savininkas dažniausiai minimas Józefas Hurczynas Perlis. Kituose šaltiniuose minimas ir Juozapo bei Igno tėvas Karolis Franciszekas Perlis. Iš šaltinių žinoma, kad 1776 m. baronas de Kurtzas per tarpininkus su Perliais sudarė sutartį (greičiausiai kortų gaminimo) ir davė jiems pinigų. Kadangi Perliai sutarties sąlygų nesilaikė, Kurtzas 1777 m. Varšuvoje iškėlė teismo procesą (apie jo baigtį nežinoma).
Popierius fabrikui buvo vežamas iš Karaliaučiaus. Apie tai byloja 1784 m. išduoti dokumentai tuo tikslu laisvai ten vykti. 1791 m. į Varšuvą vežta 49 000 vienetai „biletów wizytowych“. Neaišku tik, kalbama apie kortas ar apie vizitines korteles. 1794 m. fabrikui išlaikyti iš valstybės iždo gauti 9 000 zlotų. Taip pat minimos fabrikanto sutartys su Gardino fabriko direktoriumi (pavardė nepateikta).
1794 m. rusų kariuomenė apiplėšė fabriką. Nukentėjo ne tik inventorius, bet ir įvairūs asmeniniai dokumentai. Fabrikantas gyveno Varėnoje, taip pat turėjo namus Varšuvoje ir Gardine.
Mano pažintis su Varėnos spausdinta produkcija prasidėjo interneto aukcione, kuriame buvo pateikti du spalvoti atvirukai su Varėnos vaizdais. Viename iš šių atvirukų buvo sanatorijos atvaizdas. Nusprendžiau įsigyti atvirukus. Įtemptai laukiau aukciono pabaigos, nes aktyviai varžėsi dar vienas kolekcininkas. Aukcioną laimėjau, nors tuo metu dar nežinojau, kad buvo išleistas visas šių atvirukų albumėlis. Šaulių namų statymo fondui padidinti Alytaus šaulių rinktinės Varėnos šaulių būrys išleido spalvotą šešių vaizdų albumėlį 12 000 egzempliorių tiražu. 1932 m. šauliai atidarė skaityklą-biblioteką, ją pasiekdavo įvairūs dienraščiai, savaitraščiai, žurnalai. Joje veikė ir 5 lempų radijo imtuvas. Būrio biblioteka turėjo 430 knygų. Buvau įsigijęs ir Varėnos atvirukų, pagamintų fotomontažo būdu. Šiuos taip pat išleido šauliai. Kitoje pusėje kartais aptinkamas antspaudas, liudijantis Lietuvos šaulių sąjungos rinkliavą.
Renku ir senąsias Dzūkijos miestelių plombas. Mano kolekcijoje yra net trys carinio laikotarpio Varėnos plombos. Viena jų su užrašu „Ораны“, antra „Орано – Олитская кон.“ O trečiąją Varėnos plombą man padėjo identifikuoti muziejininkas Vilmantas Dinderis. Joje yra įrašas „Артилерiйская“. Kolekcijoje dar turiu Alytaus, Poteronių ir Simno carinių plombų. Žinoma, turiu nemažai ir įvairių tarpukario Lietuvos vietovių plombų. Viena rečiausių – Alytaus apskrities valdybos.
Pirmasis Varėnos laikraštis buvo rankraštinis. Kaip žinoma, šis žinių ir humoro laikraštėlis pasirodė 1933 m. ir buvo pavadintas „Sanatorijos balseliu“. Jį išleido Varėnos valstybinės džiovininkų sanatorijos ligoniai. Man šiame laikraštėlyje užkliuvo sanatorijos reklama, kurioje ligoniai, nesilankantys šioje gydymo įstaigoje, mirties atveju gąsdinami išlindimu pro savo pačių subines:
Jei sirgdamas džiova tu čion nevažiuosi, atmink, velniui dūšią greitai atiduosi! Jei dar vis dejuosi, pagalbos nesitversi, žinok, kad sau kilpą ant kaklo užnersi. Išlįs tavo dūšia per du kepeliušiu, tu ją pamatysi, kai iš paskos lįsi.
Žinoma, tokių rankraštinių laikraštėlių tekstus tyrinėtojai vertina rezervuotai. Tačiau net ir juose galima surasti vertingų žinių. Šio leidinio tekstai labai įvairūs. Yra net ir istorinio pobūdžio straipsnis „VD sanatorija ir jos apylinkės“, taip pat ir tekstas medicinos tema „Poniška liga – džiova“. Iš „Sanatorijos balselio“ sužinojau, kad už pačių ligonių susimestus pinigus sanatorijoje buvo užprenumeruoti laikraščiai „Kultūra“, „Mūsų Vilnius“ ir „Ūkininko patarėjas“. „Sanatorijos balselio“ egzemplioriaus, saugomo Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, antrame viršelio puslapyje yra įrašas: „Prisiunčiu Jūsų rinkinyn / šį mūsų išleistą laikraštuką / Č. Liutikas / Valstybės Džiovininkų / sanatorija / Varėna / 1933.X.13.“ Neaišku, kokiam kolekcininkui šis leidinys buvo siųstas. Savilaidos leidinius rinko tiek Povilas Gasiūnas, tiek Jonas Kirlys.
Varėnos knygų leidyba taip pat susijusi su sanatorija. 1934 m. pasirodė pirmoji miesto knyga – „V. D. sanatorija Varėnoje“. Šį 30 puslapių leidinį išleido Varėnos sanatorija, o išspausdino „Žaibo“ spaustuvė Kaune. Vienintelį dabar žinomą išlikusį jo egzempliorių saugo Martyno Mažvydo biblioteka. Tais pačiais 1934 m. sanatorija išleido dar vieną knygą – „Sanatorijos tvarka ir patarimai sergantiems plaučiais“. Taigi pirmųjų Varėnos leidinių pasirodymą nulėmė sanatorijos buvimas ir vietos šauliai.
Varėnoje buvo D. Gordono fotoateljė. Varėnos sanatorijos fotografijos dažnai būdavo su antspaudu: „Fotografija / D. Gordono / Varėna.“ Įdomu, kad į sanatoriją uždarbiauti vykdavo ir Merkinės fotografas Judelis Mileras. Dažna ligonių fotografija ženklinta jo spaudu: „Judelio Milero / Fotografija / Merkinė.“ Šios fotografijos paplitusios po visą Lietuvą, nes ligoniai jų parsiveždavo į namus. Savo kolekcijai jų esu įsigijęs iš pačių įvairiausių vietovių. Keletą naujausių fotografijų įsigijau iš uteniškio kolekcininko Arvydo Jurkaičio. Vieną šių nuotraukų apžiūrinėjo kolekcininkas ir bibliofilas Algimantas Antanevičius. Tačiau jis ne iš karto suprato, kad tai – Varėnos fotografija. Joje nufotografuoti žmonės valtyje. Algimantas tik vėliau ant valties šono pastebėjo užrašą „Dainava“. Irstymasis valtimis buvo viena iš ligonių pramogų. Ligoniai dažnai fotografuodavosi arba apsikabinę medžių šakas, arba į juos įsilipę. Matyt, taip norėdavo akcentuoti, kur paslėptas jų išgijimo šaltinis – gamtoje.
Kazio Griniaus teigimu, Varėnos sanatorija ligonius priiminėti pradėjo 1927 m., o 1934 m. ten jau buvo 40–50 lovų (K. Grinius, „Kova su tuberkulioze Lietuvos Respublikoje“, Kova su džiova, 1924–1934, p. 33).
Sanatorijos istoriją ženklina labai įdomūs 1941 m. įvykiai. Jie plačiai aprašyti Valdo Striužo monografijoje „1941 metų sukilimas Rytų-Pietų Lietuvoje“ (2006). Varėnos sanatorijoje gydęsi kariai, civiliai ir personalas sukilo, buvo iškeltos vokiečių ir lietuvių vėliavos. Tačiau aš pasirinkau Vinco Abramavičiaus „Gyvenimo užrašus“. Manau, kad jie skaitytojus tikrai nukels į tuos laikus.
„Birželio 24 d.
1 val.
Naktis. Netoli mūsų palapinių sutratėjo sargybinių šautuvai. Sušvilpė kulkos. Prabilo ir kulkosvaidžiai „Maksimai“, kuriuos radome poligono teritorijoje. Nežinome, kas darosi. Nieko negalima buvo suvokti: kas vyksta, kas mus puola? Ir užvirė žūtbūtinė kova. Mes, palikę palapines, puolėme į savo pakasėlius. Vis šiokia tokia priedanga. Pradėjome ir mes šaudyti, bet nežinome prieš ką.
Tik vėliau paaiškėjo iš žvalgų pranešimų, kad nuo Alytaus traukiasi Raudonosios armijos daliniai, kurie jau buvo atskirti nuo pagrindinių savo pajėgų. Besitraukiantieji, pajutę prieš save esant kažkokius karius, atidengė ugnį į mus. Mūsų buvo nedaug, o jų šimtai. Ir prasidėjo nelygi kova. Mes juos palaikėme už priešą, o priešas tas, kas į mus šaudo. Prasidėjo kova akis už akį. Švilpė pro mūsų galvas kulkos ir sviediniai. Krito mūsų kariai, kiti dejavo skausmuose ir kraujuose. Daug čia padėjo gyvybių.
Čia žuvo ir šalia manęs mūsų draugas eil. Kazys Alionis, gindamasis nuo užpuolimo. Sunkiai atsiduso, apžvelgęs mus visus ir tėviškės laukus. Paskutinį kartą taręs „Sudie!“ mirė. Daug tokių čia žuvo. Vienas buvo paslapčiomis kažkieno pervertas į nugarą durtuvu. Žuvo mūsiškiai, žuvo ir rusų šimtai. Kiekvienas sanatorijos langas, kiekvienas pastato kampas buvo tvirtovė. Šaudė iš „Dainavos“ sanatorijos visi: ir sužeistieji kariai, ir ligoniai džiovininkai. Niekas nenori pasiduoti, geriau vietoje mirti. Taip šaudėmės iki ryto. Nei žinodami, į ką šaudome, nei už ką. Supratome, kas prieš mus – tas ir priešas.
Birželio 24 dienos ryte viskas paaiškėjo. Mat įvyko didelis nesusipratimas: šaudė raudonarmiečiai į mus, ir vokiečiai taip pat šaudė. Nes išgirdę ir pamatę sovietų dalinius traukiantis pro Varėną vokiečiai puolė juos, todėl visa ugnis ir buvo į mūsų pusę. O tie rusai taip pat atidengė ugnį į mus, galvodami, kad prieš vokiečius kovoja.
Varėna pradėjo iš naujo liepsnoti, pasigirdo dūmuose klyksmai ir vaikų šauksmai. Sudundėjo tankai, sudejavo sviediniai. Atskrido ir lėktuvai. Buvo baisi maišatis – kova. Du kartus buvau užpiltas žemėmis, kai sprogo sviediniai. Nors viena skeveldra apsvaigino mane, krisdama pataikiusi į šalmą, bet laimingai likau nesužeistas.
Sudulka keliai, suliepsnoja miškai. Varėna visa dūmuose, gaisrai viską naikina. Bėga raudonarmiečiai kaip pamišę, viską palikdami. Kiekvienas gelbsti savo gyvybę. Pagal vadų įsakymą ir mes prie kapinaičių, kurios buvo šalia miestelio, įsitvirtinome gintis. Bet nuo ko? Žinoma, kas drįs mus pulti! Virš mūsų galvų praskrenda lėktuvas. Tai buvo vokiečių žvalgybinis. Savo galingomis akimis pastebi mus ir paleidžia iš kulkosvaidžio ugnį į mus. Buvo keletas sužeistų. Ne vienam nukirto kojas, rankas. Ir aš vos vos negavau to švino. Taip pragulėjome be miego ir maisto iki 11 valandos. Padirbėjo mūsų šautuvėliai ir granatos.
Mūšis aprimo, kai Raudonosios armijos daliniai pasitraukė link Valkininkų. Mes irgi galėjome su jais trauktis, bet kad jau per metus jie mums labai įgriso. Už išvežimus ir kitas skriaudas, lietuviams padarytas. Nutarėme pasilikti geriau vieni. Ir taip nutarę, grįžome į savo poligoną. Ten, kur daug sveikatos ir prakaito palikta. Pripratę jau ten buvome. Trumpai, bet skaudžiai kainavo mums šis karas. Raudonojoje armijoje nebuvo gero susiklausymo ir ryšio. Savųjų neatpažįsta ir per karių neapdairumą kiek buvo aukų. Daug netekome draugų. Daug netekome turto. Sugriuvo gražūs mūsų miestai. Ilgai statyti paminklai. Liko visur pelenų ir griuvėsių krūvos“ (V. Abramavičius, Gyvenimo užrašai, Alytus, 2013, p. 26–28).
Istorinės Varėnos nuotraukos iš autoriaus archyvo
