Eilėraščiai

Iš Patarlių knygos: „Atitolink nuo manęs vylių ir melą, neduok man nei skurdo, nei turtų, tik suteik man kasdienės duonos“

 

 

Alepui¹

 

 

1.

išskusk iš pergamento

žodžius,

sakau, išskusk –

 

veidmainybė

skeptrui akis užrišo

 

2.

 

ir akis perveria

pergamento

šoną,

ir raidės

pelenu byra –

 

fugato

užgožia fugasinių

bombų inkštimas,

vaikų klegesį –

tranšėjų šaižus lalesys,

 

žirgo akiduobės²

prisipildo juodo

apeigų vaško,

cinko skardinės –

rausvo sapnų skysčio –

 

ir

brolio balsas³,

priskrudęs prie

žemės gerklės,

nepakyla

 

(1) Negandų draskomo Sirijos miesto (Alepo) žmonėms.

(2) Apr 6, 8: „Ir aš regėjau: štai pasirodė palšas žirgas, o jo raitelio vardas buvo Mirtis, ir paskui jį sekė mirusiųjų pasaulis.“

(3) Kainui užmušus brolį Abelį, Viešpats tarė: „Ką tu padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi manęs iš žemės!“ (Pr 4, 10)

 

 

Ezra Pound: „Pull down thy vanity, I say pull down“¹

 

Jums užtenka to, kad jumis tiki, nesvarbu,

ar jūsų darbai atneš gyvenimą, ar mirtį.

Paracelsas, „Paragranum“

 

sielos brinkstančios lyg pakelės kulkos. sielos

dūstančios it smilkytuvai –

 

Chris Minney. Buffalo Soldier. 2007

ir tais metais praplaukė kometa,

ir bliaukė lietus, kerojo

prakeiktosios raugės,

ir kiaulės rausės po jus,

ir nieko nerado švaraus – tik

mėšlą², ir nieko nesuteršto –

tik veidmainystę.

 

kas pažįsta geležį, nujaučia ir Žiezdrę³,

kas pažįsta geležį, gundo Marsą:

 

ir žaibas trenkė į skliautą,

ir karštis smogė į smilkinį,

o durklas smegčia

į jaučio tarpuragę –

svylantys kaulai, vandens

semtuvai ir kadugio

uoga kėkšto snape.

 

ir tuomet Simone Weil: technika, kuri

padeda jėgą ir civilizaciją ant vienos

svarstyklių lėkštės – prakeikta⁴. kaip

Kaino ženklas, Babelės piktenybė.

 

užverk burną lankydamas drunėjančius

Hado šešėlius, jie – it kirmiai, šliaužiantys

kūno poodžiu, ir kirmiai, leidžiantys įsisvajoti

po širdies luobu, – nemąsto krauju⁵.

 

ir generolas metė kauliuką: žudykite civilizuotai

(tai reiškia – ne kardu ir žvėrių dantimis⁶). ir jo

pilvas staiga sugurgėjo tarsi gyvulio, atsukusio

Viešpaties pusėn išriestą nugarą.

 

ir ėmė kilti raketinės artilerijos perlų

vėriniai⁷. ir dulkių smaugliai šliaužė pro plaučių

filtrus. šratai ir druzgai maišėsi smegenų dubury.

žalčiai, salamandros raudonose kepuraitėse⁸.

žieduoti turkiais pirštai, sutraiškytos sėklidės ir

dvicolės lentos, inkrustuotos cinku.

 

ir tada Donis (tas pats, garbiniuotais plaukais,

juoda berete raudonskruostis jaunos demokratijos

chrizostomas⁹), laimėjęs ekvilibristų konkursą,

tapo media ruporu. ir jo siela pralobo.

Donis mėgo bokserius, šrapnelius¹⁰ ir padarus

iškimštais kailiais, – šlykštėjosi pacifistais ir sraigėmis.

 

o tas be sėklidžių, užkluptas priešinio vėjo¹¹, uždengė

veidrodžius¹² vyšnių spalvos satinu. Golgota be pabaigos,

bet ar Pabaiga žengiantiems anapusybėn.

 

 

(1) Sugriauk savo tuštybę, sakau, sugriauk (angl.).

(2) Iš Paracelso „Paragranum“: „Kiaulės rausis po jus ir neras nieko naudingesnio, tiktai mėšlą.“

(3) Senovės lietuvių Marso planetos vardas.

(4) Iš Simone Weil „Sunkio ir malonės“: „Technika, kuri padeda jėgą ir civilizaciją ant vienos svarstyklių lėkštės, tokį atgimimą padaro negalimą. Ji prakeikta.“

(5) Iš Platono „Faidono“: „Ir dar: ar tai, kuo mes mąstome, yra kraujas?“

(6) Apr 6, 8: „Jiems buvo duota valdžia ketvirtadalyje žemės, kad žudytų kardu, badu, maru ir žemės žvėrių dantimis.“

(7) Iš Arno Schmidto „Leviatano“: „[...] ėmė kilti suketurgubintos raketinės artilerijos perlų vėriniai.“

(8) Iš Paracelso „Paragranum“: „Žalčiai ir salamandros veisiasi jūsų raudonose kepuraitėse ir ant jūsų gudobelėmis apvainikuotų galvų.“

(9) Auksaburnis (gr.).

(10) Bokseris – šarvuota karinė mašina; šrapnelis – artilerijos sviedinys, pripildytas rutulinių kulkų.

(11) Iš Platono „Faidono“: „O tai kartais užtrunka ilgai, jei keliauninkus užklumpa priešiniai vėjai.“ (Tyrinėtojai šį motyvą aiškina taip: mąstantieji gyvenimui perplaukti renkasi saugiausią mąstymo būdą – patikimus ir daugiausiai vilties teikiančius įsitikinimus, o aptingusieji, nusiminusieji skęsta nepasitikėjimo, nevilties, nežinios jūroje.)

(12) Užuomina į paprotį dangstyti veidrodžius, bijant, kad mirusiojo dvasia nesugrįžtų iš kitos veidrodžio pusės į šį pasaulį.