Dezertyrai

Romanas Simićius Bodrožićius (g. 1972) – Zadare gimęs kroatų prozininkas, poetas, redaktorius. Zagrebo universitete yra baigęs literatūros komparatyvistikos ir ispanų filologijos studijas. Vienas iš Zagrebe vykstančio kasmetinio Europos apsakymo festivalio rengėjų ir antologijos sudarytojų.

 

Gal ir visiems laikams. Kiekvienos vasaros pabaigoje Senkas sako, kad mums reikėtų sėsti į mašiną ir nulėkti į Dubrovniką ar Splitą, gal ir visiems laikams, bet niekada to nepadarom. Dėl kažin kokios priežasties – ne. Turim mašiną, turim laiko, bet laukiam. Laukiam, kol išvyks turistai, kol aptuštės keliai, laukiam tinkamiausio vandens, laukiam kalmarų, o paskui būna baigta. Rugsėjo 1 dieną išvyksta Tica, o 15 – Dinkas ir Njokas. Studentai. Tada liekam vieni, sėdim ir stumiam laiką pas Marendą. Tada Senkas tyli ir varto rankose mašinos raktelius, tarsi labiausiai norėtų kam nors nusukti galvą.

– Dezertyrai, – sakau, kad man būtų lengviau. – Visus juos reikėtų į karo teismą.

Štai taip. Laikas eina, Senkas tyli, gal dabar jam truputėlį lengviau, o gal ir ne. Šiaip ar taip, dezertyrai jau tolokai, kad galėtume patraukti per dantį. Iš to žinome, kad atėjo ruduo. Geriam, žaidžiam biliardą, rūkom. Pas Marendą įjungtas televizorius, bet be garso.

– Pagarsink, – sakau, bet Marenda neatsigręžia.

– Pagarsink, – sako Senkas, ir Marenda pagarsina.

Jei ką ir moka Senkas, tai priversti žmones paklusti. Moka paveikti juos taip, kad šie jo labai išsigąstų arba jį pasiųstų. O tada moka juos priversti jo klausyti. Dar geriau.

Visus, išskyrus Liuciją.

Šiepiuosi.

– Koks tau velnias? – klausia Senkas.

Sunku tai pamatuoti. Aš aukštesnis ir stambesnis, bet Senkas tvirtai sudėtas, vikrus ir kažkaip akivaizdžiai vyriškai stipresnis. Delnai jo dideli, o jų oda tamsi ir randų išvagota, tarsi būtų bent triskart senesnė už jį. Rankų plaukeliai nusvilę, o ant kairės raudonuoja nudegimo žymė. Nuo vakar.

– Kas yra? – klausia.

– Nieko, – atsakau ir nustoju juoktis.

Nevalia juoktis prie Senko. Nevalia prisiminti Liuciją; nei šiandien, nei rytoj, nei šią savaitę, gal ir visiems laikams. Nes kaip yra, taip, ir nutiko, kas nutiko. Liucija – jo sesuo, ir praėjusią naktį ji išvyko neatsisveikinusi, tarsi nebeketintų grįžti. Praeitą naktį, po gaisro. Tiesiog stvėrė tą saviškį už rankos ir įstūmė į mašiną. Stovėjau ten ir pamojavau jai, visi tai matė, bet ne. Liucija nieko. Nei a, nei bė. Išvažiavo ir paliko motiną verkiančią ir drebančią, tarsi prisuktą – nebegalinčią liautis. Verkia ir verkia. Jei tai būtų nutikę popiet, būtų ir gaisrą užgesinusi, tiek ji priverkė. O viskas dėl Senko. Senko, Liucijos ir to jos eržilo iš Zagrebo. Galbūt truputį ir dėl manęs, jei prisiminė mane, nors manau, kad ne. Taigi šitaip. Dabar turim problemą, turim dar vieną dezertyrą, t. y. dezertyrę – Senko seserį, ir vieną mamytuką, kuris miega pas mane. Senkas dėl to graužiasi, nors verčiau mirtų, nei pripažintų, o man ir Marendai dar kurį laiką nevalia nepagarsinti televizoriaus ir juoktis. Tai ta pati nelaiminga vaikystė, kurios visada yra nelaimingos savaip, ir panašios sapalionės, kurias moka regzti apsipūtęs Njokas.

Marenda atsikosėja. Taip būna visada, kai suka suktinę ir kalba vienu metu.

– Gali būti visaip, – sako. – Galbūt jį sugavo, o gal ir ne, galbūt specialiai sukėlė gaisrą, o gal ir ne, galbūt jie tiesiog meluoja ir kuria pasakas, kad turėtų ko prirašyti į laikraščius… – pirštu renka paskutinius trupinius nuo baro ir baigia sukti suktinę. – Tai nebūtų pirmas kartas. Jie pripildo laikraščius, o laikraščiai pripildo mus.

– Ką? – klausiu.

– Mus, tave, mane…

– Ką sugavo? – Marenda žino daugiau nei dienos naujienas, bet būtent dėl to iš jo kartais neįmanoma išgauti jokios informacijos.

– Vaikį. Tą, kuris padegė, – sako.

Marenda žaidžia žiebtuvėliu. Nei Senkas, nei aš nepratariam nė žodžio. Senkas todėl, kad yra visiškai susikrimtęs, aš todėl, kad stebiu jį iš padilbų ir laukiu.

– Še, – Marenda per barą man ištiesia suktinę. – Už rudenį.

– Mmmmm, – įtraukiu giliai, laikau kuo ilgiau, įsivaizduoju, kad esu kragas, neriu, neriu ir iškvepiu tik sumetęs, kad gali sprogti plaučiai. – Kad liautųsi gaisrai.

O dabar, kol suktinė ne pas jį, verta pasakyti kelis žodžius apie tuos gaisrus. Marenda nebesuka, taigi ir nebekosėja. Sako, pirma: gaisrai yra sukeliami arba kyla; antra: kyla dėl a) asmeninių arba b) aukštesnių priežasčių. Prie asmeninių priskiriame ligas, ir tai yra žemiausia ir labiausiai apgailėtina forma, bei neapykantą arba pavydą, kurie yra aukštesnės ir sudėtingesnės priežastys. Prie aukštesnių priskirtini atsitiktinumas, sausros ir politika. Šią vasarą degė Kroatijoj, kitose Europos vietose ir Amerikoj, ir viskas dėl serbų ir Slobos(1).

Žmonės sako, ir tai yra tiesa: Marendai vertėjo studijuoti. Studijuoti, studijuoti ir studijuoti. Bet tuomet jis būtų Zagrebe ir dezertyruotų kiekvieną rudenį. Šitaip yra geriau. Jis yra su mumis, stebeilijasi į televizorių ir trauko pečiais.

– Arba nauja teorija: kodėl žmonės sukelia gaisrus? – įtraukia dūmo ir kraipo galvą, tarsi būtent dabar jam būtų atsivėrę kažkas genialaus, kas iki šiol per Dievo stebuklą sugebėjo išvengti jo suvokimo. – Nes yra ištvirkę, ligoniai arba serbai. Arba todėl, kad nenori dirbti. Užeina karas, neini į laukus, alyvuogės tave pamiršta, priauga erškėčių, taigi jei nori jas pasiekti, turi lenkti nugarą arba padegti. Ir žmonės padega. Kam jiems kruštis?

Atneša alaus butelį ir atsisėda prie mūsų.

– Tik nežinau, kas sukėlė tą mūsų, vakarykštį, – pamerkia mums akį. – Tą, kuris prasidėjo nuo karininkienės.

Protingas yra tas Marenda. Viską žino. Ir kas, ir kur, ir kaip. Prie karininkienės. Karininkienė yra pilaitė, ant kurios mes, būdami dar vaikėzai, užsikabarodavom pažiūrėti, kaip prausiasi karininko žmona, kaip virtuvės kempine įtrina putas į tą savo juodą stebuklą tarp kojų. Žalios ir geltonos spalvos virtuvės kempine, o gal ir „Čarliu“(2), kaip dievagojosi Tica. Pilaitė, kuriai kažkas davė pravardę „karininkienė“, tikriausiai todėl, kad jos abi buvo netvarkingos ir apžėlusios ir kad viena be kitos beveik niekam neegzistavo. O būtent todėl, kad neegzistavo, pirma išėjo viena, o paskui ją praeitą naktį ir kita. Praėjusią naktį išėjo ir karininko namas, taigi dabar štai nė vieno iš jų nebeliko. Ateinantiems penkiasdešimčiai arba šimtui metų, arba – jei pasisektų – ir visiems laikams.

– Čia ne dėl karininkienės, – prideda Marenda, – bet Rinas Markulinas išprotės, nes ir jam sudegė.

Bet ne dėl Markulino, o dėl motinos ir sesers, ir visų praėjusios nakties įvykių mus stingdo kimus Senko balsas.

– Nusišikt man ant Rino! Kas kaltas, kad jo nėra, – sako. Ir sako: – Jei būtų likęs, nebūtų sudegę. Negesinsiu aš jo namų.

Mes sėdim ir žiūrim į jo burną, tarsi iš jos kyšotų ne rimta Marendos suktinė, bet čiulpinukas; o tada, – tikriausiai dėl to, kad praeitą vasarą miegojo su Markulino seserimi iš Australijos, – Marenda sako:

– Gesinom mes, gesinom.

Ir sako:

– Ir aš, ir tu, ir šitas va, ir tas Liucijos miestietis, kurį jūs praėjusią naktį…

Nori dar kažką pridurti, bet laiku nutyla.

– Gesinom ir užgesinom, bet buvo žiauru.

Ir buvo žiauru, o galėjo būti dar žiauriau – Marendai. Jei pažįsti Senką, o mes jį pažįstam. Jei žinai, kas dedasi jo galvoj, kai šitaip tyli, nerūko, negeria ir tom letenom braukia per stalą, lyg nežinotų, ką su jom veikti. Jei pažįsti jį, o pažįsti, vengi jo žvilgsnio ir akis laikai įbedęs į stalą, kurio paviršiuje jo pirštų pėdsakai iš pradžių primena šliužų šliūžes, o paskui traukdamiesi į save išgaruoja ir dingsta. Suktinė gesinama peleninėje. Marenda dingsta už baro. Aš imu alų ir einu prie kiniško biliardo stalo.

– Įjunk, – burbteliu Marendai tik tam, kad ką nors pasakyčiau. Bet Marenda neatsako.

– Marenda, įjunk, neišsidirbinėk, – sakau.

– Penkios kunos, – sako jis. – Jei visi gali mokėti, gali ir tu.

Jo akys žiba, o plaukai krenta išilgai kaktos, su tais antakiais ir kampuota nosim atrodo kaip koks suknistas indėnas.

– Marenda… – galva parodau į Senką, kuris prisimerkia ir rankomis bando išmatuoti stalą. – Būk žmogus…

Bet jau žinau, kas nutiks. Senkas yra, koks yra, ir aš esu, koks esu. Toks yra ir Marenda, o tai tas pats, kas pasakyti, kad ir asilas yra toks.

Pirmiausia paklaus apie Liucijos miestietį.

– Kokio šūdo prisiknisai prie to vaikio?

Na štai.

Tada bus užsispyręs, užsispyręs iki galo, koks būna visada, kai apsipučia ir jam atrodo, kad pasauliui gresia pavojus.

– Nardo geriau už tave, plaukia geriau už tave, petankę žaidžia geriau už tave, ir briskolą(3), ir geria daugiau, ir išvaizdesnis yra už tave, ir protingesnis, ir gali šimtą kartų būti miestietis ir daktarų vaikas, bet gali užsikrušti – jis vis tiek visada bus geresnis nei tu!

Tai jau skaudus reikalas. Dėl briskolos.

– Ir?

Bet reikia susiturėti ir nusišypsoti Marendai, leisti jam sprogti, kad pasiustų ir išlįstų iš už baro.

– Ir kas, debile?

Toks jau tas Marenda, lakoniškas ir nuspėjamas kaip pasivaikščiojimas pakrante. Mosuoja rankomis, riaumoja, o tada tereikia pradėti skaičiuoti.

– Kol suskaičiuosi iki trijų, paklaus apie gaisrą, tarsi ta pilaitė būtų priklausiusi jo tėveliui ir tarsi tai jo namas būtų sudegęs, o ne Markulino.

– Ir, šunsnuki tu, ko gi tau prireikė padeginėti?

Kol suskaičiuosi iki penkių, paminės Senką.

– Jūs du debilai, galėjom visi per jus sudegti.

O iki septynių bent kartą paminės Liuciją, ir tai bus pabaiga.

Niekada nesuprasiu to beprotiško užtaiso Senko rankose. Veiksmas vyksta neįtikėtinu tempu, bet drauge kažkaip sulėtintai, tarsi kas nors tau prieš akis keistų vaizdelį po vaizdelio. Sakykim: alus stovi ant kiniško biliardo stalo. Marenda guli ant grindų. Senkas – ant Marendos. O jo rankos – apsivijusios Marendos kaklą. Marendos indėniški plaukai išsidraikę ant veido, o iš kampuotos nosies bėga kraujas. Apnuogintos Senko rankos kyla ir leidžiasi, ir visa tai kažkaip vyksta ir atskirai, ir nepertraukiamai, nors sunku pasakyti ir suvokti kaip. Kaip vakar ir šiandien. Senkas, aš ir tas Liucijos miestietis. Ant pečių mums gesintuvai, pumpuojam kaip išprotėję, purškiam į tą Markulino namą, kol išvarom iš jo paskutinę ugnies žiežirbą. Krentam iš juoko, rėkiam, sėdim ir geriam alų, atsirėmę į sienas tuščio triaukščio namo, prie kurio slenksčio ugnis sustojo, tarsi į tokius padorius namus neišdrįso įeiti nepasibeldusi. Tylim, kai nuo pušų pykšteli viršun paskutinis užsidegęs kankorėžis, ir palydim žvilgsniu, kol skriedamas pradingsta tamsoje kaip nuorūka, nuo aukšto kranto sviesta į jūrą. Kažkas sako: „Kaip gražu“ ir nudegusia ranka atkartoja mirksintį įkaitusį lanką. Kažkas atitaria: „Teisybė“, ir tai yra tiesa. Tiesa. Tada ateina Liucija, juokiasi, paima jį už rankos, ir juodu nueina. Mudu su Senku gulim ir geriam, ir tylim, o aš jo klausiu: „Jis tau labiau patinka tik todėl, kad studijuoja, ar todėl, kad manai, jog yra geresnis?“ Senkas žiūri į tai, kas liko iš karininko namo, ir neleidžia pamatyti jo veido. Jo motinos veido. Ir tu studijavai, sako. Šūdą aš studijavau, sakau. Šūdą aš studijavau. Senkas tyli. Tyli, nes neturi ką pasakyti, nes žino, kad nesu dezertyras ir kad, jei manęs nebūtų, jis sėdėtų pas Marendą vienas, ir gertų vienas, jei apskritai būtų tas „pas Marendą“.

Einam, sakau.

Vaizdai: lėtai, lėtai ir greitai keičiantys vieni kitus – kaip juostoje. Įlankėlė, kurioje matom, kaip juodu išbrenda iš jūros, kurioje matom juodu besibučiuojančius, kurioje matom, kaip juodu voliojasi ant žvyro, mėnulio šviesoje, viską apnuoginančioje, dėl kurios žmogus netenka proto ir pridaro tokių dalykų, kokių galbūt nebūtų norėjęs pridaryti. Galbūt. Nusiaunam batus ir paliekam juos po pušimis. Bėgam, ir mūsų pėdos grimzta į akmenukus. Mus išgirsta. Jis atsikelia ir laukia, gunktelėjęs.

Šoku ant jo, ir mes krentam. Rėkiu, kol jis ant manęs, kol muša, o jo daiktas daužosi man į krūtinę. Pasirodo Senkas ir nustumia jį, trenkia į galvą, pirma ranka, o paskui, kai jau guli, spardo kojom. Senko veidas nebepanašus į jo motinos. Varai iš čia! – rėkia. Taip išvarytum ir iš Kroatijos, jei galėtum, dezertyro subine. Rėkia. Dėl tokių kaip tu mes ir murkdomės mėšle, išgama tu zagrebietiška. Liucija griebia Senką už rankos, ji nuoga, per kaklą užsitraukusi marškinėlius, bet ne iki galo, ir mažos jos krūtys dreba, kol bando atplėšti Senką. Jai nepavyksta. Šunsnukis zagrebietiškas, koks šunsnukis! Guliu ir verkiu. Verkiu, nežinau kodėl. Verkiu, nes žiūriu į ją, ir ji tai jaučia, nes atsigręžia, ir matau jos veide, kad manęs nekenčia, kad daugiau niekada manęs nebemylės, kad nenori verkti, bet verkia, ir kad tas verkimas yra paskutinis dalykas pasaulyje, kuris mus sieja.

Taip tatai buvo. Senkas pakyla nuo Marendos, ir Marenda pakyla nuo grindų. Aš einu už baro ir įkliukinu tris stiklines trauktinės.

– Tik daugiau nereikia apie tai.

Tokia štai mes kompanija.

 

 

Vertė Julija Gulbinovič

 

(1) Slobodanas Miloševičius.

(2) „Čarli“ – populiari kroatiška indų plovimo priemonė.

(3) Briskola (it. briscola) – tradicinis italų kortų lošimas, paplitęs Kroatijoje.