Literatūra / Vertimai

2016 04 08

Sąmojo stichija

Nūdienos simuliakriniais feisbukų laikais subtilus ir kandus sąmojis pamažu nyksta, jį keičia anoniminės tolerancijos kultūra, veikiau – ne kultūra, o medijų terpė, kurioje tarpsta beveidės rašliavos ir chaltūros. Vadinčiau tai niuanso žlugimu. Procesas įsibėgėjęs ir nesustabdomas, tačiau mane guodžia bent tai, kad nors trumpam galima pasisemti įtaigių humoro ir sąmojo pavyzdžių iš praeities lobyno.

Iš anglų, lenkų, lotynų, prancūzų ir vokiečių kalbų versti eilėraščiai pateikiami chronologine tvarka pagal autorių gimimo metus.

Vertėjas

Lotyniška epitafija

Ši pašaipi lotyniška epitafija skirta Rosamondai Clifford (mirusiai 1177 m.), anglų karaliaus Henriko II meilužei. Lotyniškame originale daug žodžių žaismo; nors anoniminis autorius jos vardą supranta kaip rosa mundi (pasaulio rožę), etimologiškai vardas greičiau kildintinas iš senovės vokiečių kalbos (hros – žirgas, mund – apsauga, vadinasi, žirgų sergėtoja arba globėja).

Čia guli Rozamunda,

Pasaulio rožė nebegundo,

Ir kuo kvapus jos kūnas tapo,

Išduoda kvapas šito kapo.

MATHURIN RÉGNIER

(1573–1613)

Prancūzų poetas satyrikas

Epitafija

Man sekėsi nuo pat pradžių

Gyventi be sunkių minčių,

Nes toks buvau sutvertas;

Tiktai labai aš nustebau,

Kad poniai mirčiai parūpau –

Ji neparūpo man nė karto.

NEŽINOMAS XVII A. AUTORIUS

Dvi upės

Pasakė Tvidas Tilui*:

– Kodėl teki taip tyliai?

O Tilas jam tuojau:

– Nors ir teki sraujau,

Tačiau many

Nuskęsta du, kol vieną tu

Paskandini.

* Tvidas – upė, tekanti Škotijos ir Anglijos pasienyje, Tilas – jos dešinysis intakas.

GOTTHOLD EPHRAIM LESSING

(1729–1781)

Vyno stiprybė

Vandenį pranoksta vynas –

Tą jo priešai irgi žino.

Nuo vandens namai sugriūna,

Medžiai virsta iš šaknų:

Tai kodėl dabar jums kliūna,

Kad nuo vyno aš griūnu?

JOHANN WOLFGANG GOETHE

(1749–1832)

Recenzentas

Vyruką kartą pakviečiau pietų,

Kad pavaišinčiau jį gardžiu maistu;

Aš visko valgiau po truputį,

O svečias rijo kaip pasiutęs

Desertą, kurį pabaigai laikiau;

Ir, sočiai prisikimšusį, paskiau

Jį kipšas pas kaimyną joja,

Kur mano vaišes jis burnoja:

„Sriuba prėska, kepsnys – kaip rąstas,

Desertas menkas, vynas prastas…“

Tai – recenzentas, kad jį kur velniai!

Nudėt kaip šunį verta jį seniaĩ!

1773

Kiaušinis šviežias, kiaušinis geras

Entuziazmui, ponai, man yra

Šviežutė austrė tinkama pora,

Kurią palaikius keletą dienų

Mums valgyt jau nemalonu.

Greit įkvėpimas baigias mus nutvilkęs:

Jo nepasūdysi ilgam kaip silkės.

1815

GEORGE ELLIS

(1753–1815)

Jamaikoje gimęs anglų antikvaras, politinis veikėjas ir poetas satyrikas

Dvylika mėnesių

Sniegužis, Pūgužis, Vėjužis,

Lietulis, Žiedulis, Lapulis,

Branduotis, Derluotis, Raškuotis,

Vėseklis, Čiaudeklis, Šalteklis.

WILLIAM BLAKE

(1757–1827)

Atsakymas dvasiškajam tėvui

Kodėl romumo nesimokai iš avių, sūnau?

Todėl, kad, tėve, kirpsit kaip avis mane, manau.

Epitafija pačiam sau

Prie griovio aš palaidotas miegu,

Kad varvint ašaras draugams ten būtų patogu.

Hayley*

Draugystę tavo aš dažnai kenčiau:

Draugystės labui – priešas būk verčiau.

●

Jis prisilaikė aukso pjūvio,

Bet neprilaikė jis liežuvio.

* Williamas Hayley (1745–1820) – anglų rašytojas, poetas. Blake’as kelerius metus gyveno jo namuose, iliustruodamas jo knygas. Jų draugystė, kaip liudija ši kandi epigrama, baigėsi nesantaika.

FRANZ GRILLPARZER

(1791–1872)

Austrų literatūros klasikas; dramaturgas, novelistas, poetas. Yra parašęs nemažai lyrinių ir satyrinių eilėraščių.

Epigramos

Hegelis

Dieviško mąstymo gal tu mus tartum pranašas mokai,

Tačiau sugriauni žmogaus mąstymą, drauge, tikrai.

1839

Tu muziką pasaulio tekstui rašai,

Mums esinį ir būtį apgiedi gražiai;

Bet mums tuščiai skambėtų ši pasakaitė,

Jei teksto anksčiau nebūtume skaitę.

1849

Kuo man patinka tavoji sistema?

Ji man kaip pasaulis nesuprantama.

1850

WILHELM BUSCH

(1832–1908)

Iliustratorius, piešėjas, dailininkas buvo ir vienas iš sąmojingiausių, kandžiausių XIX a. vokiečių satyrikų bei humoristų. Eilėraštis „Kai buvau dar nepatyręs“ pirmąkart išspausdintas rinkinyje „Širdies kritika“ (Kritik des Herzens, 1874). Rinkinio pavadinimas yra ironiška aliuzija į Immanuelio Kanto „Grynojo proto kritiką“.

Kai buvau dar nepatyręs

Ir kuklesnis nei šiandieną,

Aš maniau, jog dera žmogų

Gerbt kiekvieną.

Bet paskui nekart ganykloj

Veršių ir daugiau pamatęs,

Vertinu dabar pirmiausia

Save patį.

CHRISTIAN MORGENSTERN

(1871–1914)

Iš rinkinio „Pakaruoklio dainos“ (Galgenlieder, 1905)

Kelys

Žeme žygiuoja sau kelys.

Tiktai kelys, ir tiek!

Ne medis jis! Ne pagalys!

Tiktai kelys, ir tiek.

Suvarpė žmogų kažkada

Kare – kiaurai, kiaurai.

Išliko sveikas tik kelys –

Pašventintas tikrai.

Žygiuoja nuo tada kelys.

Tiktai kelys, ir tiek.

Ne medis jis, ne pagalys.

Tiktai kelys, ir tiek.

Estetė kiaunė

Kasdieną kiaunė

kūnelį liauną

upely apsiplauna.

Kam ji

tai daro vis?

Ir atsakė skraji

man mėnulio avis

tylutėliai:

tas puris-

tas žvėris

tai daro rimo dėlei.

Statinių̃ tvora

Stovėjo kartą statinių tvora,

Su tarpais ir plyšiais, taigi kiaura.

Bet vienas architektas vakare,

Nužvelgęs tvorą tą akim aštria,

Pašalino iš jos visus plyšius

Ir pasistatė sau namus gražius.

Be kiaurymių, skylių ir be spragų

Stovėti tvorai tapo nejauku.

Ji kėlė siaubą savo bjaurumu,

Todėl senatas ėmėsi veiksmų,

Bet architektas spėjo, jeigu ką,

Pasprukt į Afri- ar A-meriką.

Asilas ir asilė

Pagavo asilas vienkart

Save ir sutuoktinę smerkt:

„Ir aš kvailys, kvailė ir tu,

Tad mirkime geriau kartu!“

O kas toliau? Tas pats nuo seno:

Jie ir toliau linksmai gyveno.

Vanduo

Čiurlė čiurlys, čiurlė čiurlys,

vanduo čiurlena nebylys,

nes mes kitaip, nes mes kitaip

girdėtume jį šnekant taip:

– Ak, meilė, duona ir alus… –

ir jis mums būtų banalus.

Bus paprasčiau, bus paprasčiau,

jei jis tylės kaip ir anksčiau.

Dvi šaknys

Senų pušų šaknų pora

Kalbėtis ima vakare.

Ir ką viršūnės joms paoš,

Tą jos žemai čia atkartos.

O voverė žvitriom akim

Vis mezga kojines šaknim.

Pirmoji sako: krekt. Antroji: krakt.

Ir to pakanka joms pernakt.

Musių planetoj

Mačiau aš musių planetą,

Kurioj gyventi žmogui – kančia:

Ką daro musei žmonės žemėj,

Tą musės daro žmogui čia.

Prilipę prie medaus gaudyklių,

Kamuojasi žmonės tenai;

Į salsvą alų lyg maudyklėn

Kiti įmerkti amžinai.

Tik vieno dalyko musės

Nedaro žmogui niekada:

Per klaidą neminko į tešlą

Ir nenugurksi su arbata.

KARL KRAUS

(1874–1936)

Austrų žurnalistas, satyrikas, eseistas, aforizmų kūrėjas. Austrų rašytojas Stefanas Zweigas knygoje „Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai“ (Die Welt von Gestern. Erinnerungen eines Europäers, 1942) jį apibūdino kaip „nuodingos pašaipos meistrą“.

Tango

Vieni – su trofėjais,

Kitus pusto vėjas.

Darbuojas kasdieną

Šakalai ir hienos.

Vainikai, lavonai,

Mirtis tiktai fonas.

Gaivus dvelkia oras:

Fosgenas ir chloras.

Gyventi be galo

Norėtųs šakalui.

Be kojų, be rankų –

Protezai šoks tango.

ROBERT FROST

(1874–1963)

Ne visi namie

Į Dievą kartą aš kreipiaus:

Kodėl kančios tiek žemėj daug?

Bet viskas gavos tik blogiau –

Namie aš Dievo neradau.

O Dievas kreipės į mane,

(Aš nejuokauju – iš tiesų):

Tiktai nerado jis manęs,

Mat ne visai namie esu.

1936

WYSTAN HUGH AUDEN

(1907–1973)

Beginklis aš, bet spjūvis neprašaus

Erdvė už nosies – pėdos trys –

Tai mano privati sritis.

Visa ši nearta zona –

Tai dvaras ir valda mana.

Ir kol aš šelmiška akim

Tavęs draugauti su manim

Nekviesiu, sergėkis prašau:

Beginklis aš, bet spjūvis neprašaus!

Man reikia daktaro

Man reikia daktaro – lyg kalakuto

Trumpakojo, plačiastrėnio, drūto,

Minkštučio endomorfo ir kuklaus,

Kuris absurdiškai nereikalaus,

Kad aš atsikratyčiau ydų,

Ir nenešios liūdnumo šydo,

Bet žiburiuojančiom akim praneš,

Kad greitai mirt turėsiu aš.

EUGEN ROTH

(1895–1976)

Eugenas Rothas – vokiečių poetas, gyvenęs ir kūręs Miunchene. Labiausiai išpopuliarėjo kaip humoristinių eilėraščių autorius.

Pusiausvyra

Kas daktarui gyvenime rakštis?

a) sveikata, o b) mirtis.

Todėl gerai gyventi jis ištaiko,

Kai jas abi pusiausvyroj išlaiko.

JULIAN TUWIM

(1894–1953)

Lenkų poetas, lyrikos ir humoro virtuozas, parašęs daugybę lengvo pobūdžio kūrinių teatro spektakliams ir kabaretams; be kita ko, sukūrė puikių eilėraščių vaikams. Geliančios ironijos ir satyros sklidinas eilėraštis „Miestiečiai“ buvo išspausdintas poezijos rinkinyje „Čigonų Biblija ir kiti eilėraščiai“ (Biblia cygańska i inne wiersze, 1933).

Miestiečiai

Butai baisingi. Butuos baisinguos

Baisiai gyvena baisūs miesčionys.

Suodžiais, pelėsiais šliaužia per tinką

Mirtinas šaltis, tamsios klejonės.

Vapa nuo ryto. Vapa ir kliedi,

Kad lyja, brangsta tas arba šitas.

Šiek tiek pavaikšto, šiek tiek pasėdi,

Viskas – tik šmėkla, viskas – tik šydas.

Žiūri, kiek laiko, žvilgt į kišenę,

Paltą užsagsto, dulkes nubraukia,

Iš butų leidžias oriai į žemę,

Tokią apvalią, tokią patrauklią.

Ir šitaip eina, viską parišę,

Dairos į langus, dairos į kelią,

Daiktą kiekvieną mato be ryšio:

Namą… Stasiuką… medį… kumelę…

Lyg tešlą pirštais laikraštį čiumpa,

Žleba, žiaumoja jo minkštas skiautes,

Kol sustandėja tarsi koks gumbas

Putnios jų galvos, masės prikrautos.

Ir vėlei plepa: Fordas ir kinas…

Rusija… Dievas… Sportas ir karas…

Kol sapalionių krūvą privaro,

Miglų pripūtę žodžių brūzgynuos.

Vakarui temstant, vangūs, išsekę,

Jie nunarina kiaušus gumbuotus,

Lenda palovin, kad rastų vagį,

Kaktom išstumdo naktinius puodus.

Tikrina darsyk kiekvieną angą,

Kvitą, kišenę, sėdynę kietą –

Nuosavą turtą, šventą ir brangų,

Jiems išskirtinį, jų išdrebėtą.

Po to jie meldžias: „Sergėk nuo smerties…

Nuo karo… bado… ir nuo koronės…“

Ir greit užsnūsta, šnirpšles atvertę,

Baisinguos butuos baisūs miesčionys.

MARIAN HEMAR

(1901–1972, tikr. Jan Marian Hescheles)

Žydų kilmės lenkų poetas satyrikas, komediografas, vertėjas, dainų tekstų autorius

Apie mirtį

Jinai šešėlį tokį tirštą meta,

Šešėlį tokį sodriai slapų,

Kad rodosi, jog milžiniška saulė

Mums skaisčiai švyti iš anapus.

Malda

Malonėk, kad aš nemaldaučiau perniek:

Sutvarkyk pasaulį! Nuo manęs pradėk.

STANISŁAW JERZY LEC

(1909–1966)

Žydų kilmės lenkų poetas, satyrikas, aforizmų meistras

Blogis toks:

Ir muitinę pavogs.

OGDEN NASH

(1902–1971)

Amerikiečių poetas, neįprastai surimuotų komiškų eilėraščių autorius

Atviro kelio daina

Matyt, nepamatysiu niekados

Dailutės kaip medis skelbimų lentos.

Ir jei skelbimų leñtos nenukris,

Tai medžių tikrai neišvysiu išvis.

ERNST JANDL

(1925–2000)

Austrų poetas ir vertėjas. Vienas įdomiausių eksperimentinės – garsinės ir vizualinės – poezijos kūrėjų, atstovavęs savitai vokiečių poezijos krypčiai, vadinamajai konkrečiajai poezijai. Pamatiniu tokios poezijos principu laikoma konfigūracija, kurios lemiami veiksniai yra raidžių ar žodžių skaičius ir jų išdėstymas. Idealiu atveju remiamasi vienu žodžio ar garso kartojimu, sukuriančiu magiškos formulės ar burtažodžio įspūdį. Eilėraštis „Oto mopsas“ ir yra vienas iš garsiausių tokios poezijos pavyzdžių, paremtas vien-skiemeniais žodžiais ir visą eilėraštį vienijančios balsės o kartojimu. Savaime suprantama, verčiant į kitą kalbą dėl skirtingos kalbų struktūros šios originalo taisyklės neįmanoma nuosekliai išlaikyti, todėl tenka ją kompensuoti kitomis priemonėmis (asonansais ir rimais).

Oto mopsas

Oto mopsas šakojas

Otas: lauk mopse lauk

Oto mopsas striuokt laukan

Otas: ok tu man

Otas koksą nešioja

Otas obuolį doroja

Otas klausos

Otas mopsą šaukia

Otas po to laukia

Oto mopsas loja

Otas: čion mopse čion