Kur ta rojaus kertelė žmogaus širdyje?

Gintaras Patackas, Arvydas Palevičius. Mažoji Dieviškoji Co-3. Allegro. K.: MB Kitos spalvos, 2016. 136 p.

Apibūdinti paradoksą keliais žodžiais ar sakiniais neįmanoma. Jis tiek daug aprėpia, sujungia viena ašimi tokius skirtingus polius kaip prasmė ir beprasmybė, kad bet koks bandymas „rikiuoti logiką“ pavirsta maišalyne ar nuosekliu banalybės dėstymu. Paradoksas slepia tai, kas neišsakoma, tai lyg kalba tos paslapties, kuri yra bežadė ir bežodė, bet tas naivus klausimas – kas gi tai? – yra lyg pulsas, primenantis, kad kažkas dar realu, kažkas dar gyva. Tiesiog egzistencinė situacija. Ir kaip mes bandome paaiškinti? Ieškome „teisingo metodo“ ir tai vadiname „intuicija“, „intelektu“ ar „jausmais“. Akivaizdu, kad visur virš pirmosios raidės reikia taškelio, kurio taip ir nerandame. Nes be taškelio tai pernelyg paradoksalu.

Poezijos kalba artimiausia paradoksui, nes pati poezija mūsų gyvenime, kurį taip lengvai ir paprastai įspraudžiame į „visuomenės nuomonės“ rėmus, toje uždaroje erdvėje savaime skamba paradoksaliai. O kažkam ir gyvenimas – paradokso laukimas. Kas gi tai? Neįmanomų dalykų ilgesys, kuriuos pakeičia „meno šedevrai“, iš kurių lyg iš debesies lietus niekada nesipila linksmybė?

Kai Gintaras Patackas ruošėsi paleisti į pasaulį „Mažąją Dieviškąją Co-3. Allegro“, niekas net nebandė prognozuoti, kokia ji bus, ta trečioji dalis. Ir tai išties paradoksali knyga, netikėta lyg staigus posūkis. Tai ir būdinga paradokso meistrui G. Patackui. Jau vien pavadinimas „Allegro“ lyg ir žada kažką „greito“ ir net „smagaus“, taigi čia eiliuojama ir meistriškai, ir lengvai. Lyg autorius būtų grįžęs į jaunystės metus, kai sąmoningai ieškojo lengvumo. Tik čia ta lengva, šmaikšti, ironiška forma pavirsta kone niūraus pranašo ištarmėmis. Čia žmogaus gyvenimo drama, čia absurdas ir neviltis, čia trumpi, apgaulingi žmogiški džiaugsmai ir daug, labai daug filosofiškų apmąstymų apie mirtį. Tai žmogaus gyvenimas toks, koks jis yra. Lyg Biblijos Ekleziastas, prie kurio nedrįsta prisiliesti net kunigai.

Ir tabu tema lietuvių literatūroje, kur žmogaus gyvenimas vis labiau išvirsta į socialinę arba, dar blogiau, kvailio biografiją, o jei kalbama apie mirtį (vis dėlto tai neatsiejama žmogaus egzistencijos dalis!), tai tik kolektyviniame arba dramatiškų istorinių įvykių kontekste. Ir čia jau tik vienas žingsnis prie garsiosios stalininės metamorfozės iš tragedijos į statistiką. G. Patackas sugrąžina žmogų, liūdną, melancholišką, ironišką, kartais klouną, kartais sarkastišką panką, kartais vienišą visų apleistą karalių Lyrą, kartais mąslų Hamletą. Ir tai viskas viename, lyg ta Poncijaus Piloto frazė: „Ecce homo!“ Ir jau pačioje pradžioje, pirmaisiais žodžiais, ironiškas eilėraštis „Inkštiras“ skamba kaip paradoksalus egzistencinis manifestas:

„Mažosios Dieviškosios Co“ ciklo antrojoje dalyje buvo apstu geografinių nuorodų – už bet kurios Kauno kavinės kampo tykojo Teksasas ir Karibai, o čia vienintelis „geografinis taškas“ yra žmogus, jame sueina visos ilgumos ir platumos, čia jis žemėlapis ir kompasas, kelionė ir laivas, ir amžinai pasiklydęs. Bet jis grįžo, žmogus, kaip pulsuojantis paradoksas, kaip amžinas egzistencinis klausimas. Jis jau nepersikūnija į daugybę skirtingų personažų, kaip antrojoje dalyje, jis tik priima į save pasaulį. Tą nevykusį pasaulį, kurio vienintelė graži vieta – slapta rojaus kertelė širdyje. Ta trapi sąsaja su Dantės Alighieri „Rojumi“ tikrai yra ne tiltas, jungiantis šiuos kūrinius, o pati idėja, kuri sieja vaizdinius, bet ne daugiau. Kita vertus, mėgdžioti Dantę būtų tolygu antrajam Eifelio bokštui Kinijoje – toks ten yra, bet mažai kam įdomus. Ir jokiam tikram poetui nešaus į galvą daryti tokią kvailystę, kaip pasielgė kinai.

Taigi „rožės visada“, kaip futbolo sirgaliaus šūkis, ir jau kur nors keliauti net nereikia, šioje amžinoje kelionėje „iš čia į ten“, t. y. nežinia kur, palaiko tie tikėjimo grūdeliai. Ir jeigu jau taip kaip eilėraštyje „Šuo ant lovos“:

tada belieka tik:

kaip skelbia eilėraštis „Gelmė“. Ir ta kelionė po žmogiškosios egzistencijos gelmes be paso ir be bilieto nekelia šiurpo kaip Charono valtis, kai viename Stikso krante lieka viskas, o kitame vien klaidžioja šešėliai. Čia lieka viskas, visa patirtis, liūdna ar džiaugsmingesnė, ir poezija tai saugo geriau negu bankas. Išsaugoma ir absurdo patirtis, kaip „Murmelėje“, ir jei situacija juokinga, tai jau joks „mistinis blogis“ negali triumfuoti.

Galiausiai čia triumfuoja poezija. Jai ir belieka pasiskelbti ta vienintele tiesos instancija, kur argumentus keičia žodžių žaismas ar paradoksalūs aforizmai, neabejotinai subjektyvus autoriaus požiūris – akivaizdi alternatyva „mokslinių duomenų bazei“, o fantasmagoriškas pasaulis tampa itin lengvai atpažįstama realybe. Bet tai ir yra tas kitas, žymiai vertingesnis gyvenimas, ir tegu vieni tam neturi laiko, dar daugiau žmonių tam neturi noro, bet visuomet atsiras tokių, kuriems žodis vertingesnis už pinigą, juk pradžioje buvo Žodis, o tada, kaip žinoma, dar nebuvo jokių pinigų.

Paradoksaliai „Mažoji Dieviškoji Co-3. Allegro“ prisiima ir kitą funkciją. Ji tuo pat metu ir dailininko Arvydo Palevičiaus tapybos kūrinių albumas. Ir jis yra G. Patacko bendraautoris, nors neparašė nė vienos eilutės. Jo tapyba – tai ne kiekvieno eilėraščio iliustracija, o kur kas daugiau – tos pačios temos interpretacija tapybos forma. Tiesą sakant, tai ne pirmas jų bendras darbas. Tik šiai tapybai reikia atskiros analizės, ir tas tapybinis „Allegro“ – lyg dinamiška spalvų kaita pasaulyje, kur nė viena akimirka nepanaši į kitą.

Taigi trečioji šio įdomaus šiuolaikinės poezijos ciklo dalis tampa visų jau buvusių dalių apibendrinimu ir vertinimu. Apibendrinti čia sunkiau negu įvertinti. Gera poezija bendrybių nepripažįsta, ji kaip atskira sala dar neatrastame vandenyne, autonominė nežinia kur esanti valstybė, tiesiog „utopija“. O ir vertinama čia ne medaliais ir titulais. „Mažoji Dieviškoji Co“ yra neabejotinai vienas reikšmingiausių lietuvių poezijos kūrinių, bene įdomiausias ir paradoksaliausias ciklas, tokia netikėta trilogija, stebinanti ir autoriaus talentu, jei vertintume jos visumą, ir netikėtais požiūriais į gyvenimą, kultūrą, žmogiškus santykius. Pagaliau tai ir visa estetinė sistema, natūraliai sujungianti, atrodytų, totalias priešingybes: „liaudišką“ žargoną ir „aukštąsias materijas“, drąsų eksperimentą ir klasikinės poezijos sampratas. Tai mūsų kultūros reiškinys, kurio esminis principas yra sukelti diskusiją ne vien „čia ir dabar“, bet ir būsimoms kartoms. Tai ir yra eilėraščio gyvybė. Arba bandymas rasti tą kertelę kažkur labai giliai širdyje.