EIRÍKUR ÖRN NORÐDAHL

Blogis

Eiríkuras Örnas Norðdahlis (g. 1978) – islandų rašytojas, poetas, vertėjas, tinklaraštininkas, tėvynėje įvertintas įvairiomis premijomis tiek už originaliąją kūrybą, tiek už vertimus.

„Blogis“ (Illska, 2012) – ketvirtasis, kone daugiausiai dėmesio sulaukęs, jo romanas, šiuo metu jau išverstas į prancūzų, vokiečių, švedų, danų ir graikų kalbas, pelnęs Islandijos leidėjų skiriamą literatūros premiją grožinės literatūros kategorijoje, nominuotas Šiaurės šalių tarybos literatūrinei premijai.

Knygoje pasakojama apie Agnesę, žydiškų šaknų turinčią antrosios kartos lietuvių imigrantę Islandijoje, nors visa istorija prasideda kur kas anksčiau – Antrojo pasaulinio karo metais, kai vienas Agnesės prosenelis Lietuvoje nušauna kitą. Agnesės domėjimasis holokaustu suveda ją su apsiskaičiusiu neonaciu Artnouru, netrukus ji pajunta jam nepaaiškinamą trauką, tuo komplikuodama santykius su minkštaširdžiu savo vaikinu Oumaru.

Norðdahlis teigia, kad domėtis Lietuva ir Jurbarko žydų tragedija pradėjo 2008 metais apsilankęs festivalyje „Šiaurės vasara“ (tuomet dar vykusiame Jurbarke). Šioje didelės apimties knygoje (daugiau kaip 500 puslapių) autorius teigia norėjęs parodyti, kokią įtaką „didžioji“ žmonijos istorija gali daryti pavienio žmogaus gyvenimui, asmeninei istorijai; taip pat – kaip Antrojo pasaulinio karo įvykių sūkuryje atsidūrusi Lietuva priartėja prie periferijoje esančios Islandijos, iš pirmo žvilgsnio turinčios tiek mažai bendro su to meto įvykiais pasaulyje. Romane nagrinėjamos ir šių dienų aktualijos, tokios kaip neofašistiniai judėjimai, stiprėjančios nacionalistinės nuotaikos Europoje, pabėgėlių bei prieglobsčio prašytojų padėtis ir pan. Autorius nevengia šiurkštesnių pasakymų, sarkazmo, šnekamosios kalbos ekspresijos.

Pagal „Blogį“ pastatytas spektaklis, jo premjera įvyko šių metų vasarį Reikjavike. Inscenizacija sulaukė didžiulio žiūrovų susidomėjimo ir palankaus kritikų įvertinimo.

 

 

8 skyrius

 

Agnesė ir Oumaras tamsoje spoksojo į kino ekraną. Jie spoksojo į Tomą Kruzą, o šis – į juos. Oumaras ranka perbėgo kėdės atkaltę, prasiskynė kelią į Agnesės pašonę ir paėmė ją už rankos. Kad primintų jai esąs iš kūno ir kraujo.

Tomas Kruzas sėdėjo palapinėje Tunise ir rašė laišką. Jo pašonėje spingsėjo žibalinė lempa. Kamera keliskart priartėjo prie liepsnos – ši nesiliovė šokusi. Rašant laišką žiūrovai girdėjo vidinį veikėjo monologą vokiečių kalba. Atrodo, kad Kruzas ruošėsi. Stengėsi. Kalbėti vokiškai. Kai kuriems žiūrovams galbūt dingtelėjo, kad atsiliepimai apie šį filmą, kuriame vaizduojami naciai, ne visai tikslūs, ir jie manė jį būsiant ne anglų, o vokiečių kalba. Kad jame nebus vien dailūs žmonės ir įspūdingi sprogimai. Staiga pasigirdo kitas balsas – to paties veikėjo – ir pamažu nurungė pirmąjį. Kai Tomas Kruzas ištarė: „Quälerei“, Tomas Kruzas II atliepė: „Torture.“ Akimirką balsai susiliejo ir dar nespėjus atsitokėti Tomas Kruzas jau rašė laišką angliškai. Amerikoniškai. Žiūrovai su palengvėjimu atsiduso, mat vokiškoji dalis subtitrų neturėjo.

Oumaras ištraukė ranką ir pasikasė nosį. Rodos, dėl Tomo Kruzo nerimaut nereikės.

 

 

Žydas buvo šiuolaikiškumo įsikūnijimas – protaujantis žmogus, mokantis papildyti savo kišenę, originaliai mąstyti, gebantis savimi pasidžiaugti ir savęs išsižadėti (dabar kalbame apie žydą būtuoju laiku, tarsi būtume Varšuvoje, – Islandijoje žydų nebuvo ir nėra). Vienas vienintelis žydas sugebėjo pavergti ištisas bendruomenes. Vieno vienintelio žydo buvo gana susargdinti tautos dvasią. Žydas buvo dabarties įsikūnijimas, ir pasaulis jį atmetė.

 

 

Boriso Smelovo nuotrauka

Boriso Smelovo nuotrauka

Agnesė Lukauskaitė savo bakalauro darbe rašė apie Jurbarko gyventojų kolaboravimą su Einsatzkommando „Tilsit“ per masines žydų ir kitų nepageidaujamų ypatų žudynes šiame šimtmečių senumo štetle ir jo apylinkėse. Ne itin maloni tema, juolab kad kas antras šios istorijos dalyvis buvo vienaip ar kitaip susijęs su Agnese ar susietas su ja giminystės ryšiais.

Pati ji tik kartą sutiko Vilhelmą Lukauską. Tuomet jis jau buvo apkerpėjęs senolis invalido vežimėlyje, tąsyk neištarė nė žodžio ir neparodė, kad būtų atpažinęs savo anūką Kęstutį, kurį prieš trisdešimt metų Nemune, kai upė dar nebuvo naudojama nuotekoms šalinti, mokė plaukti, rinkti grybus bei žoleles, mokė Miulerio pratimų, liaudies pasakų ir, žinoma, spausdinimo meno pagrindų. Kai Agnesė sutiko Vilhelmą, šis jau priklausė kitam, besiseilėjančių senolių, pasauliui – juk galiausiai visi tokie tampame, nebepajėgiame patys nė sėdynės nusišluostyt.

2007-aisiais Agnesė įgijo bakalauro laipsnį, o vidurvasarį jau ėmė ruoštis magistro darbui, nors paskaitos dar nė nebuvo prasidėjusios. Ketino rašyti apie nacius Islandijoje.

Ne amžinatilsį nacius, ne nukriošusius senius su uniformomis ir karininkų kepurėlėmis, žygiuojančius pirmyn atgal pagrindine Reikjaviko gatve, kaip išsičiustiję karininkai Europoje. Ne apie Himlerio domėjimąsi Islandija. Ne apie islandus koncentracijos stovyklose – kalinius bei jų prižiūrėtojus – ir ne apie žydus, kuriuos islandai išsiuntė atgal į Daniją. Net ir ne apie islandus Waffen SS, nors buvusio šalies prezidento sūnus ir buvo vienas iš šiųjų.

 

 

Tuo tarpu čigonai buvo veikiau kaip žiurkės (vis dar kalbame būtuoju laiku, nors ir dabar čigonų periodiškai išsiunčia iš šalies, pašalina it kokį pūlinį). Pavieniui jie vargu ar kam trukdė, tačiau nerimą kėlė tai, jog staiga jie gali imti daugintis (kaip… žiurkės). (Juk ir kalbam apie juos daugiskaita.) Čigonai gyvena už dabarties ribų, šių laikų jie dar nepasiekė.

 

 

Agnesė norėjo rašyti apie nacius iš kūno ir kraujo. Jaunus, energingus vyrus ir moteris, galinčius nulemti ateitį. Ji ketino rašyti apie politinių partijų ultradešiniuosius ir populistus. Bet visų pirma reikėjo apsibrėžti sąvokas – net ir remdamasi mokslu negalėjo kiekvienam rasistinių pažiūrų populistui klijuoti nacisto etiketės. Vis dėlto Agnesė norėjo atskleisti jų ideologines sąsajas su naciais. Ir nors vėlesniais laikais rasistai savo tikslams pasiekti paprastai rinkosi patrauklesnius būdus, nei jų ketinimai, nei veiksmų pasekmės iš esmės nesiskyrė nuo nacistų. Savo rašto darbe Agnesė norėjo parodyti, kad islandų rasistai buvo tos europietiškosios kultūros dalis, kuri prisidėjo prie žudymų ir niekšybių, nors žiaurumo aktų kvota ir buvo perduota pasienių viršininkams, pabėgėlių biurokratams bei už Europos ribų esančių šalių valdžiai, privalančiai apsiriboti sunkiais nusikaltimais, nukreiptais prieš tuos savo piliečius, kurie mėgina pasprukti iš šalies.

Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl ji norėjo pasikalbėti su Artnouru. Jis buvo vienas iš nedaugelio islandų neonacių, jei ne vienintelis, kuris savo pažiūrų visai neslėpė („Sakau tai, ką galvoja visi. Ir tu taip manai giliai viduje. Nebent esi didesnė žydų princesė, nei aš maniau. Sakyti tiesą ne nusikaltimas“) ir nepasižymėjo mazgotės intelekto koeficientu, kas šiaip jau pasitaikydavo gana dažnai.

 

 

Musulmonas (esamuoju laiku, vienaskaita, apibrėžtas) irgi savotiškas barbaras. Jis ne tik ruošiasi įvykdyti mūsų tautos genocidą daugindamasis (kaip žiurkė), bet ir ketina atversti mus į islamą. Musulmonas – ne šiuolaikinis žmogus, tai yra jis gyvena šiais laikais, tačiau juos atmeta. Vis dėlto jo nepajudinamos vertybės, prisirišimas prie šaknų ir atsidavimas daro mums įspūdį. Mes juk niekuo taip netikim, kad dėl to rėžtumėmės į pastatą. Mes norėtume galėti rėžtis į pastatą. Susisprogdinti autobuse. Dėl ko nors, net jei tai tebūtų šiandienos televizijos programa. Bet mums to paprasčiausiai per daug.

 

 

Po pasilaižymo per pirmą pasimatymą ir kino per antrą (jų susipažinimo eilėje prie taksi pasimatymu nelaikau) per trečią pasimatymą Agnesė ir Oumaras nusprendė pasivažinėti. Pasidaryti nedidelę ekskursiją. Anksti ryte Agnesė pasiėmė Oumarą iš šio namų ir jiedu pajudėjo link Fljoutsdaluro apskrities, esančios rytinėje šalies dalyje. Pakeliui niekur nestojo, nes priešaky dar laukė ilgas kelias. Važiuodami kalbėjosi apie holokaustą, kaip ir įprasta įsimylėjėliams.

– Lyginamoji viktimologija, – ištarė Agnesė, – užsienyje vadinama comparative victimology.

Agnesė atidarė automobilio langą, prisidegė cigaretę ir paleido dūmus į šaltį.

– Ką ji tiria?..

– …bando įrodyti ar paneigti, kad koks nors įvykis yra genocidas ar holokaustas.

– O čia rimta mokslo šaka? – Oumaras ištiesė ranką, norėdamas nugvelbti cigaretę. Agnesė pasilenkė virš prietaisų skydelio, paėmė cigarečių pakelį bei žiebtuvėlį ir padėjo juos Oumarui į delną.

– Išprotėjai? Toks labiau sportas. Apima keletą mokslo šakų, – toliau kalbėjo Agnesė. – Istoriją, sociologiją, politiką. Nedaryk lango. Bus skersvėjis.

– Ką, nejau nepripažįstama, kad armėnų genocidas yra holokaustas?

– Haha! Mielasis! Žodis holokaustas daugiskaita nevartojamas. Nėra jokių „holokaustų“. Armėnų genocidas nepripažintas genocidu.

– Kodėl ne? Kas tada tai yra?

– Nepamenu, kaip tai vadinama. Tragedija. Teroro aktas. Masinės žudynės. Persekiojimas. Bet ne genocidas. Egzistuoja ištisa pramonės šaka, tiekianti prekybai holokausto atributiką, visokius su juo susijusius niekniekius ir blizgučius. Ką jau kalbėti apie knygas ir kitą šlamštą, konferencijas ir mokslininkus, kuriems holokaustas yra kasdienė duona. Viso to nebūtų, jei holokaustas nebūtų toks vienintelis ir su niekuo nepalyginamas.

– …

– …dėl šito žmonės pešasi. Kai kalbama apie Antrąjį pasaulinį karą, diskutuojama apie skirtingų tankų modelių pranašumus ir trūkumus. Kalbant apie holokaustą, keliamas klausimas, ar jis apskritai su kuo nors palyginamas.

– Ir ką, nepalyginamas?

– Ne, būtent, kad ne.

Jokulsaurlouną Agnesė ir Oumaras pralėkė nesustodami. Lagūnoje virpėjo šviesiai melsvas tūkstantmetis ledas, o įsišėlusių ruonių viauksėjimas buvo girdėti net čia, ant plento.

 

 

„Sukitinimas“ – šitaip vadinasi menas pasaulį parodyti taip, tarsi šis būtų sudarytas iš žmonių, iš esmės besiskiriančių nuo tavęs paties. Tie kiti yra pavojingi, nesveiki, piktybiški, kvaili, jų interesai kelia grėsmę tavo paties pasaulio suvokimui ir taip toliau. Vis dėlto svarbu paminėti (beje, ir logiška), kad populistai (skaityti „nacistai“) patys yra nuolat marginalizuojami (mat neretai drauge yra pavojingi, nesveiki, piktybiški, kvaili).

 

 

Vingiuotas šalies pietinių žemumų kelias priminė Agnesei islandišką kino filmą. Rodės, lyg anksčiau jau būtų mačiusi šį peizažą iš malūnsparnio: geras oras, debesys it ant horizonto sukrautos pūkinės pagalvės, įrėmintos alyvinio dangaus ir unikaliojo, turistams žadą atimančio mėnuliško kraštovaizdžio. „Nesvietiškai gražus kalnas“, – sakė turistai. „Dar kiek ir apsiverksiu“, – kalbėjo ir laukdami pritarimo žiūrėjo į Agnesę. „Taip, galite verkti dėl mano kalnų į valias“, – turėjo atsakyti ši. „Nuostabiausi kalnai pasaulyje. Tiesiog rojus žemėje.“ Bet Agnesė nepakentė tokio perdėto patriotiškumo. Jei kas kėsintųsi į mažąją Islandiją, gintų ją, taip pat ir Lietuvą. Bet šiam turistų susižavėjimui atliepti negalėjo, net jei nuo to priklausytų jos pačios gyvybė, jos trapi gyvastis.

Žvilgtelėjo į Oumarą. Šis be jokios išraiškos žiūrėjo pro langą. Atrodė neišsimiegojęs. O gal vakar išplempė per daug alaus? Agnesė nusprendė nieko neklausinėti ir leisti jam ramiai spoksoti į kino filmų peizažą.

 

 

Anot populistų, „kitais“ laikytini, be kita ko, ir šie: daugiakultūriškumą palaikančios hipės, turbanais galvas apsisukę teroristai iš Kebabistano, Europos Sąjungos biurokratai, „korumpuoti“ kapitalistai, žiniasklaidos elitas, universitetų elitas, meno elitas, politikos elitas, gašlūs prakaituoti viduramžiai baltieji vyrai gauruotom nugarom, įžūlūs išlepinti kaimynai, „ekonominiai imigrantai“ (pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai), metalistai, neįgalieji, radikaliosios feministės bei „agresyvūs išmaldos prašytojai“ (čigonai).

 

 

Apie vidurdienį jiedu atvyko į Skridukliausturo vienuolyną.

– Kažkur čia, – parodė Agnesė į kalno pašonę.

– Nesąmonė.

Žinau.

– Ir ką jam ten veikti?

– Nieko. Ta prasme. Žinai. Slapstytis, – Agnesė patraukė pečiais. – Jie tik patikrino. Aišku, jis tuo metu buvo kokiam nors bunkery Berlyne, bet iš kur jiems žinot.

– …ir jie manė, kad islandų rašytojas slapstė Adolfą Hitlerį savo rūsy visiškoj šiknoj pasaulio pakrašty?

– Visai įmanoma. Rudolfas Hesas juk iššoko iš lėktuvo virš kaimų Škotijoje.

– Bet slėptis Islandijoje? Tai juk absurdiška.

– Radovanas Karadičius slapstėsi Belgrade apsimesdamas homeopatu. Blogio keliai nežinomi. Lendam laukan? – paėmė už rankenos ir atidarė duris, įleisdama vidun vasario šaltį.

 

 

Auksinė žurnalistikos taisyklė tokia: „Žmogus įkando šuniui“ yra naujiena, „šuo įkando žmogui“ – ne. Auksinė geltonosios spaudos taisyklė („geltonoji spaudos taisyklė“) yra ši: „Sakau, žmogus kanda šuniui, net jei šuo kanda žmogui.“ Reikia tik pristatyt viską taip, kad viskas, kas rašoma ir išspausdinama, būtų neįprasta – net jei tai yra taisyklė (šuo kanda žmogui), o ne išimtis (žmogus kanda šuniui).

 

 

Agnesė atsisėdo sniegan ir prisidegė cigaretę. Oumaras irgi nugvelbė vieną.

– Vis bandau mesti, – pasakė jis. Vis meta. Ir vėl pradeda. Pūtė cigaretės dūmus. – Šiaip tai man pačiam šlykštu. Nežinau, kodėl vis pradedu iš naujo.

– Gal dėl to, kad rūkymas sukelia priklausomybę?

– Manai?

– Juk šitai žinojai, ar ne? Kas nors tikrai yra sakęs?

– Jo, esu kažkur girdėjęs. Ir dar kad rūkyt nesveika?

– Žiauriai nesveika. Gali numirti.

– Šiaip ar taip numirsiu.

– Numirsi anksčiau.

– Anksčiau nei kas?

Agnesė tylėjo.

– Juokinga, – tarė po valandėlės. – Žiūrėk.

Ji iškvėpė pro burną, kvėpsnis šaltyje pavirto į garą.

– Jokio skirtumo, ar iškvepiu dūmus ar orą. Atrodo lygiai taip pat.

 

 

Dėl manęs galima sakyti ir taip: tas, kuris gyvena visuomenėje, kurioje „žmogus kanda šuniui“ visada yra naujiena, o „šuo kanda žmogui“ – niekada, visuomenę laikys nesveikesne, nei ji yra iš tiesų. Toks žmogus tikrai supainios taisyklę su išimtimi ir manys, kad žmonės šunims kelia didžiulį pavojų.

 

 

Grįždami atgal automobilį pastatė prie Jokulsaurlouno. Agnesė paėmė iš bagažinės miegmaišį, jiedu nuleido galines sėdynes ir įsitaisė miegoti.

– Kodėl Rudolfas Hesas iššoko iš lėktuvo virš Škotijos?

Agnesė skėstelėjo rankomis.

– Kad aš žinočiau. Tuomet parašyčiau apie tai knygą ir susižerčiau krūvą pinigų, – Agnesė jau buvo nusivilkusi megztinį ir dabar tamsoje kovojo su liemenėle. Oumaras spoksojo į naktį.

– Negi niekas to nežino?

– Na, ne visai. Yra sakančių, kad jis norėjo sudaryti taiką su britais. Kiti – kad susiginčijo su fiureriu ir norėjo pabėgti. Viena aišku: vidury karo Trečiojo reicho dešinioji ranka pasirodė Škotijos užkampy ir paprašė susitikti su lordu Hamiltonu.

– Lordu Hamiltonu? – Oumaras pasisuko į susirietusią ir su liemenėle vis dar besigrumiančią Agnesę. Jis paėmė už liemenėlės kabliukų ir timptelėjo, vienas jų išsprūdo, ir liemenėlė atsisegė.

– Au! – sušuko Agnesė petnešėlei pliaukštelėjus per nugarą. Ji atsisuko ir suraukė nosį.

– Atsiprašau.

Agnesė palinksėjo galva.

– Lordas Hamiltonas buvo gerai pažįstamas vokiečiams, – nusišypsojo.

– Šit kaip, – Oumaras nusivilko striukę ir tingiai nusižiovavo.

– Hamiltonas atpažino Hesą, nors šis ir prisistatė netikru vardu, ir įkišo jį už grotų. Ten jis ir pratupėjo iki pat devintojo dešimtmečio, kai mirė nuo senatvės. Nors suseno dar nesibaigus karui. Žinai, jį buvo paskelbę neveiksniu. Atleido nuo bet kokios atsakomybės Niurnberge. Jis sakėsi nieko neprisimenantis. Nepažįstantis savo sūnaus ir žmonos. Net jo bendražygiai Trečiajame reiche manė, kad jis išprotėjęs. Visiškai kū kū. Vapėjo kažką, tauzijo apie nuodus sausainiuose ir žydų konspiraciją: esą šie apnuodijo Hitlerį ir privertė jį pastatyti koncentracijos stovyklas bei žudyti žydus, kad visiems laikams būtų sustabdytas nacionalsocializmas. Niurnbergo teisėjai jau buvo paskelbę jį nepakaltinamu, o tai, žinoma, savaime yra skandalas – neapkaltinti fiurerio dešiniosios rankos! Tačiau tuomet jis paprašė leisti jam kalbėti ir prisipažino viską prisimenąs, nuo šiol sakysiąs tik tiesą apie visa tai, kas įvyko, esą jis tik juokavo.

– Juokavo?

– Nu, ta prasme, apsimetinėjo.

– Eina š…!

– Būtent!

Oumaras nusismaukė kelnes ir užgulė Agnesę, o ši apsivijo jį meiliai atsidusdama.

 

 

Geltonoji spauda (kuri seka tave!) marginalizuoja viską nuo A iki Ž tam, kad parodytų, kaip tai (kas rašoma) yra neįprasta. Pabrėžia išskirtį (žmogus kanda šuniui), o ne normą (šuo kanda žmogui). Jei kalbama apie ką nors iškrėtusį „užsienietį“, būtinai bus įterpta (neįvardytų „kaimynų“) komentarų apie tai, kad iš šiojo buto esą dažnai sklisdavusi „keista muzika“ ar „neįprastas kvapas“. Aišku, juk niekuo neapkaltinsi žmogaus, kuris per pietus vakarienę valgo kugelį klausydamasis Edmundo Kučinsko (nebent būtų galima įrodyti, kad Kučinsko ir kugelio pomėgis yra vienu ar kitu atžvilgiu „nenormalus“).

 

 

Per ketvirtą pasimatymą Oumaras ir Agnesė nusprendė palikti Antrąjį pasaulinį karą nuošaly ir tiesiog išėjo kartu pavakarieniauti. Pavalgyti mėsainių, skrudintų bulvyčių ir išgerti didelės stiklinės kolos. Daug majonezo padažo, kopūstų salotų ir raugintų agurkėlių. Jei dar nebūtų uždraudę kavinėse rūkyti, inkšdami ir išpurtę iš malonumo, dabar barstytų pelenus į maisto likučius.

– Kartą parodžiau šią kavinę dviem turistams. Norėjo paragauti „islandiško maisto“.

Agnesė nusijuokė.

– Ne, rimtai. Čia islandiškiausia, kas man šauna į galvą. Bulvytės, majonezo padažas ir kopūstų mišrainė. Net analuose įrašyta. Kaip jis dainavo filme: „Čia pati pati pati pati geriausia krautuvė, ji tiesiog žiauriai nuos-ta-bi!“

– O kartais nepaleido visiems vidurių ten?

– Tame filme?

– Aha. Regis, kažkas įmaišė laisvinamųjų į padažą?

– Kiek pamenu, taip. Bet dėl to tai nė kiek ne mažiau islandiška. Taip pat islandiška kaip Bubis Mortensas ir „Dalasas“.

– O ką, „Dalasas“ irgi?

– Kaip islandiškos avys. Mažų mažiausiai dvi pastarosios islandų kartos apie šį serialą išmano daugiau nei apie avis.

 

 

Kalbėdami apie „rasistą“ žiniasklaidininkai būtinai iškas kokį nors minčių reikšti nesugebantį idiotą ir pristatys jį kaip visuomenės išimtį. Pati visuomenė, nuo tokių idiotų atsiribodama, tariasi nesanti nei nebyli, nei rasistinė. Tie, kurie priskiria save rasistams, visada sugalvos, kaip papiktnaudžiauti sistema (tarkim, prieglobsčio prašytojus apgyvendins prie tarptautinio Keblaviko oro uosto, kad būtų galima neperspėjus, geriausia – prisidengiant nakties tamsa, išskraidinti iš šalies, arba atidėlios prieglobsčio prašymų patvirtinimą, tikėdamiesi, kad pabėgėliai patys pasiduos ir išvyks, taps jau kitos šalies „problema“). Sukitinimas parodo ne tai, kiek kiti yra nereikšmingi, o kiek reikšmingi mes esame patys sau.

 

 

– Kas, tavo manymu, norėtų gyventi Lietuvoje?!.

– Tik paklausiau.

– Paklausei. O aš atsakau – ne, nė velnio nenorėčiau ten gyventi.

– O kodėl, sakei, tavo tėvai išvažiavo?

– Tiesiog.

– Tu juk turi ten ir daugiau giminių, ar ne?

– Taip taip. Kartais norėčiau juos aplankyti. Bet gyventi Lietuvoje – ne.

– Gyventi ten turėtų būti daug įdomiau nei Islandijoje. Negaliu įsivaizduoti nuobodesnės vietos pasaulyje už Reikjaviką.

– Nenusišnekėk.

– Aš rimtai!

– Didžiausias savižudybių skaičius. Lietuvoje.

– Rimtai?

– Jo. Mes – numeris vienas. Geriausi pasaulyje. Net lietuviai nenori gyventi Lietuvoje.

– Eina sau.

– Kažkokiais britų skaičiavimais, islandai yra ketvirta laimingiausia tauta pasaulyje, žinojai? Po danų, šveicarų ir austrų – jos irgi yra buvusios gerovės valstybės, kuriose šaknis įleido neapykanta užsieniečiams. Žinai, kurioj vietoj Lietuva?

– Ne.

– 155.

– Neee!

– Kol neperskaičiau apie šį tyrimą, net nežinojau, kad pasaulyje yra tiek daug šalių. Kitaip tariant, pasaulyje yra 178 šalys. Tai yra šiame tyrime. Islandija – ketvirtoj vietoj. Lietuva – 155.

Jiedu užsimokėjo už maistą, įsėdo į automobilį ir prieš važiuodami namo pas Agnesę surūkė po cigaretę. Ir visa tai – nė žodžiu neužsiminus apie Hitlerį ar holokaustą.

 

 

Kad būtų visiškai aišku:

Tu nesi viena iš mūsų.

Tu esi viena iš mūsų.

Tu nesi viena iš mūsų.

Tu nesi viena iš mūsų.

Tu esi viena iš mūsų.

Tu nesi viena iš mūsų.

Tu esi viena iš mūsų.

Tu esi viena iš mūsų.

Tik neaišku, kas blogiau.

 

 

Vieną dieną Oumaras užsiminė Agnesei, kad per tris pastarąsias savaites jie atskirai nepraleido nė vienos dienos, nemiegojo savose lovose daugiau nei dvi naktis.

– Tai, ko gero, mes pora, – pasakė Agnesė ir užlenkė skreite gulintį kompiuterį.

– Kitaip nepavadinsi, – atsakė Oumaras.

– Aišku kaip dieną.

– Aiškumėlis.

Abu jie buvo pernelyg užsiėmę šėlionėmis, kad pastebėtų tai, kas jau nuspręsta, fait accompli, jiems nieko daugiau ir neliko, tik priimti tai, kas jau įvyko ir kas dar nutiks. Jiedu nusišypsojo vienas kitam ir susikibę rankomis nuėjo į miegamąjį, kad būtų išjodyti savo lemties.

 

17 skyrius

 

Kitą dieną moteris su vaikais suvarė į gatvę prie Talmudo ir Toros mokyklos. Sustatė juos gretomis, kad išsitektų mokyklos kieme, jų buvo apie 600, o moterims buvo paliepta prižiūrėti savo vaikus ir visiems stovėti ramiai. Nieko nebus, kol nebus pasiektas pagrindinis tikslas – kol neįsivyraus tvarka. Tačiau vaikai buvo alkani, moterys pavargusios, vaikai rėkavo, moterys juos tildė, vaikai dejavo, moterys verkė ir visai su jais nesusitvarkė. Taip praėjo viena valanda, antra, trečia, bet padėtis iš esmės nesikeitė. Vos keletas SS pareigūnų vadovavo Georgenburgo gestapui ir kelioms dešimtims lietuvių savanorių, visi laukė, kol pagaliau įsivyraus tyla, tvarka, kol moterys sužiūrės savo vaikus. Tačiau dabar juos auklėti buvo vėlu, rodės, kad verks iki vakaro. Esesininkai tarė:

– Taip ir turėkitės. Verksit iki nakties. Niekas iš čia nepajudės, kol visi nenurimsit.

Vakarop moteris suskirstė į naujas gretas, į dvigubą eilę. Joms buvo paliepta išeiti gatvėn, o tos, kurios ėjo per lėtai ar nuklydo dešinėn ar kairėn, gavo šautuvo buože per juosmenį, kerziniu batu per sėdimąją ar lazda per sprandą; visiškai neatsižvelgiant į amžių. Veiksmams vadovavo šauliai, kiekvienas jų judesys buvo persunktas pagiežos, ko gero, kylančios iš giliausių sielos gelmių, tokios sunkios ir piktybiškos, tarsi būtų ilgą laiką rūgusi. Dabar ji išsiveržė sąmyšiu ir dantų griežimu, spjaudalais ir girtu kvatojimu. Niekas nesuprato, iš kur visa tai. „Negi tai ne mūsų kaimynai? Mūsų kaimynų sūnūs? Jų tėvai ir broliai?“ – mintyse klausė moterys. Netoliese stovėjo SS armijos kariai su fotoaparatais ir, kaip jau buvo tapę įprasta, amžino šią tūžmastį juostoje. Neapykantos, chaoso ir smurto sūkuryje Mašai dingtelėjo: kareiviai fotografuoja tam, kad jei nepasisektų ir karą jie pralaimėtų, galėtų įrodyti pasauliui, jog šias baisybes vykdė ne jie.

Žemė tyliai girgždėjo po pusantro tūkstančio besivelkančių moterų, vaikų ir ginkluotų nacionalistų kojomis. Garsas pripildė mišką, spraudėsi į medžių šakas, žievę bei kamienus, tebedejuojančius po vakarykščio lietaus. Saulė dar nebuvo nusileidusi, tačiau jos šviesa jau vos besiekė miško properšas. Tik pavieniai spinduliai, pavieniai blyksniai. Jie žingsniavo taku pro voveres ir zuikius, pamažu įsivyravo tyla. Viskas nutilo. Net žvyras nustojo girgždėti, lyg kas būtų išjungęs pasaulį ar užmovęs jam apynasrį. Vaikai, moterys ir ginkluoti nacionalistai vis atsargiau statė kojas, ėjo vis lėčiau, tarsi nė vienas jų iš tiesų neturėtų drąsos nei pasiekti kelionės tikslą, nei apie jį užsiminti.

Prieš pat įžengiant į numatytą vietą, paskutiniams saulės spinduliams susigėrus į žemę, Maša Banai atsitokėjo, mikliai apsidairė ir nepastebimai metėsi į artimiausią properšą. Aklinoje tamsoje ritosi stačiu šlaitu žemyn ir meldė vieno – kad nesustotų, kol nepasieks Maskvos, Jeruzalės ar Pekino. Augalai kabinosi į jos drabužius, rovėsi su šaknimis. Kai galiausiai sustojo, pamatė atsidūrusi prie upės. Kūnas aplipęs žemėmis, samanomis, šaknimis ir sporomis. Drabužiai suplėšyti. Ant veido negili pjautinė žaizda, bet tikrai ne mirtina. Buvo išsekusi ir išbadėjusi, tačiau pabėgimas čia buvo niekuo dėtas. Ji atsistojo ir ėmė bėgti nežiūrėdama kur link. „Wer ist hier?“ – sušuko kažkas. Mėnulis aukštai danguje. Maša girdėjo šūvių papliūpas, tačiau nebuvo tikra, ar bėga nuo šaudančiojo ar link jo. Po kelių minučių Maša visiškai išseko ir krito tarp medžių, atsigulė į daubą ir vylėsi geriausio, užsimerkė ir tirtėdama iki ryto klausėsi, kas vyksta aplink.

Jurbarke buvo likę 267 žydai. Neskaitant moterų ir vaikų, tai buvo ūkininkai, parūpindavę valdžiai maisto. Keli žydai slapstėsi rūsiuose bei palėpėse. Keli išėjo į miškus kovoti kartu su partizanų būriais ir, nors niekas iš tiesų nežinojo, egzistuoja jie ar ne, daug kas pusbalsiu apie juos kalbėjo, norėdami patys sau įsikvėpti drąsos. Du iš jų, broliai Levas ir Mošė Mazūrai, anksčiau dirbo NKVD, o nuo to ryto, kai miestelin įžengė vokiečiai, kalėjo Mykolo Lukausko areštinėje. Ten juos daužė ir pjaustė, talžė ir rovė plaukus, išplėšė dantis ir nagus, sumalė abiejų kelių girneles, turbūt ne kažin kas ir beliko daryt, kaip juos pribaigti, vis tiek jau tapo nebylūs nuo mušimų ir apkvaišę nuo kankinimų. Mykolas pats mielai būtų juos nudobęs, jei tik būtų gavęs vokiečių leidimą. „Bet jie tiek daug žino“, – pasakė Čaponsas. Dėl to abejonių nebuvo.

Kai Maša nubudo, buvo jau gerokai įdienoję. Saulė aukštai, o ji pati, žliaugianti prakaitu ir vis dar apsikabinusi ąžuolą, drebėjo. Naktį įsitaisydama manė radusi priedangą, buvo tikra, kad per medžius jos nematyti, ir tik dabar suvokė, jog ąžuolo kamienas, į kurį rėmėsi, buvo proskynoj miško pakraštyje. Jei kas būtų ėjęs pro šalį, tikrai būtų ją užtikęs. Maša atsistojo ir apsižvalgė. Žinojo, kur esanti. Visai netoli spaustuvės. Tiksliau, to, kas liko iš suodinų jos sienų. Malūno ratas gulėjo upėje. Pasirodo, nubėgo toliau, nei manė. Bet sustoti dar nebuvo galima. Kaip ir anąsyk, kai ieškodama pažįstamų ir giminių nusibeldė iki pat Kauno ir galiausiai vis tiek atsidūrė Raseiniuose, Maša nežinojo, kur eiti. Tikrai negrįš į Raseinius. Daugiau pagalbos negu Kaune ji tenai nesulauks. Rusijos irgi nepasieks. Privalėjo susirasti slėptuvę, kurioje galėtų apsistoti, kol visas šis košmaras baigsis. Minutę kitą svarstė, gal eiti pas Saulę ir Vilhelmą Lukauskus, tačiau nusprendė, kad nebūtų dyvai, jei policijos ir gestapo vadas nė nemirktelėjęs ir savo gimtus namus iškuistų. Supratingumo iš Lukauskų Maša turbūt nesulauktų.

Galiausiai nusprendė traukti link Eržvilko miestelio. Ne todėl, kad būtų maniusi tenai sulaukti daugiau pagalbos nei kitur, bet, jos žiniomis, žydų ar komunistų ten negyveno, tad tikėtina, kad ir vokiečių mažiau nei Jurburge ar Raseiniuose. Užuot ėjusi taku, brovėsi per miško tankmes. Nepaisė dyglių ir jų dūrių. Žingsniuodama mėgino įtikinti save, kad Eržvilke žmonės geresni nei kitur. Galbūt kas nors parūpintų jai vietą baržoje į Klaipėdą, o iš ten jau gal pavyktų pakliūti į keleivinį laivą Amerikon. Jei kas dar ten plaukia, Maša nebuvo tuo tikra. Iki Švedijos ar Suomijos nusigauti, ko gero, realiau, tačiau mintis apie Ameriką Mašai rodėsi mielesnė, turbūt dėl to, kokia tolima ši šalis buvo. Toli nuo viso šito. Žmonės Eržvilke žinos, kaip geriausia padaryt. Tikrai taip.

Pabeldusi į pirmos sodybos duris, Maša buvo tuoj pat nuvyta šalin. Ketino paprašyti vandens, tačiau, jai dar nespėjus ištarti žodžio, namų šeimininkas iškošė, kad ši nešdintųsi. Palakusi iš nedidelės balos prie kelio, Maša nusprendė pamėginti darsyk. Šįsyk šeimininkas išlindo kieman su šautuvu rankoje, tad Maša nusprendė verčiau pasišalinti.

Po valandėlės priėjo kitą sodybą. Pievoje moteris džiaustė skalbinius. Pamačiusi Mašą artinantis – suplėšytais rūbais, kruviną ir perkarusią, – apsidairė ir skubriais žingsniais pasileido jos link. Paėmė Mašą už alkūnės ir atžagariai nusivedė link pašiūrės. Liepė sėstis ant šiauduose gulinčio medinio kibiro ir davė atsigerti pieno iš odinės gertuvės. Moters, vardu Rita, elgesys neatrodė draugiškas. Ji nesišypsojo, neprisistatė, nesilietė prie Mašos. Tačiau Maša buvo per daug pavargusi ir alkana, kad dėl to suktų galvą.

Mašai atsigėrus iki soties, Rita nuvedė ją į pašiūrės galą, žemyn į neseniai iškastą rūsį. Ten sėdėjo du jaunuoliai ir lošė kortomis.

Broliai Hirškė ir Jakovas Kleinai buvo medžiotojai iš Jurbarko, Maša juos pažinojo. Kai miestelin įsiveržė vokiečiai, jiedu buvo pakeliui į paukščių medžioklę, tad nieko nelaukdami ėmė ieškoti slėptuvės. Pirmosiomis savaitėmis jie nakvojo miške. Vėliau sutiko Ritą, ši ir jos vyras bičiuliavosi su jų tėvais. Rita pasisiūlė padėti jiems kuo skubiau pasislėpti. Broliai buvo tik baigę kasti rūsį, kai pas juos atsidūrė Maša. Naktimis jie eidavo prie savo paspęstų spąstų ir parnešdavo Ritai sugautų paukščių, o dienomis miegodavo arba lošdavo.

Broliai paklausė Mašos, kas nutiko jų tėvams. Jų tėvo Maša nebuvo mačiusi dar kurį laiką prieš vokiečių įsiveržimą, o motina su seserimi buvo kartu su ja miške, kai Maša paspruko. Bet Maša nieko jiems nepasakė. O juk nieko tikro ir nežinojo, iš kur jai žinot ir kaip tai pasakyti broliams? Galėjo tik pranešti mačiusi jų motiną su seserimi pakeliui į mišką, bet kokia gi nauda iš tokių žinių, tik paskutinę gyvastį išbaidytų.

– Nežinau, – ištarė Maša ir nutilo.

– Sudeginsim tą prakeiktą miestą iki pamatų, – tarė Jakovas broliui, kai iš atkaklaus Mašos tylėjimo galiausiai suprato, jog visi jie jau negyvi, visus juos nužudė.

– Neliks nė šapo, – paantrino Hirškė.

– Nė vienos lentos, – pridūrė Jakovas.

– Atkeršysim septynioms kartoms, – pasakė Hirškė.

– Septyni mūsiškiai – septyni iš jų, – tarė Jakovas.

– Kraujas šaukiasi kraujo, – pasakė Hirškė.

– Nepaliksim be atsako, – patikino Jakovas.

– Net jei prireiktų nusigaut iki Berlyno, – tarė Hirškė.

– Paskersti visus vokiečius iki vieno, – antrino Jakovas.

– Perpjauti nuo ausies iki ausies, – pasakė Hirškė.

– Jų kruvinos širdys dar plaks, kai iki jų prisikasim, – tarė Jakovas.

– Septynioms kartoms, – pridūrė Hirškė.

– Septyni mūsų – septyni jų, – tarė Jakovas.

– Nesiilsėsim, – tikino Hirškė.

– Niekada nemiegosim, – atitarė Jakovas.

– Neatitrauksim akių, – pasakė Hirškė.

– Atkeršysim septynioms kartoms, – pridūrė Jakovas.

– Septyni mūsų – septyni jų, – tarė Hirškė.

Broliai buvo išėję paspęsti spąstų, kai sodyboj pasirodė vokiečiai. Gerą valandėlę Maša girdėjo jų dunksėjimą virš galvos ir kol šie dar nesurado rūsio durų, meldė, kad jie išeitų. Pamažu susitraukė visi raumenys, susitraukė siela, ir Maša nebepajėgė įkvėpti. Kai rūsio durys galiausiai pakilo, ją užplūdo kone palengvėjimas. Lyg būtų norėjusi verčiau mirti. Tarsi būtų nusipelniusi mirties, kaip ir visi kiti. Tarsi būtų neteisinga, kad jai pasisekė išlikti. Lyg viena dabar tebūtų svarbu – išsivaduoti iš šio alsulio ir nežinios. Kai ją išvarė iš rūsio, Maša pamatė prie laiptų gulinčius Ritą ir jos vyrą. Pašauti krūtinėn, jiedu tvarkingai gulėjo šonas šonan, ant žaizdų sudėtomis rankomis, o kraujas jau buvo ėmęs krešėti. Maša bandė susivokti, ar jau seniai vokiečiai miestelyje, tačiau visa jau buvo susimalę į vieną nesuvokiamą amžinybę.

Išaušo diena, tačiau broliai taip ir negrįžo.

 

 

Saulė sėdėjo verpiamojoje ir suko vilną. Vilhelmas ir vaikai jau miegojo. Nei Saulė, nei Vilhelmas nebuvo išėję iš namų nuo to laiko, kai paskutinįkart matė kantorių Alperovičių. Kamara tuštėjo, ir nors Saulė turėjo vokiečių duotų maisto talonų, visai nebeturėjo apetito, negalėjo… Jurbarkas tapo vaiduoklių miestu. Sinagogos neliko. Spaustuvės neliko. Žmonių neliko – žydų, žinoma. Visi kiti vargiai beišeidavo iš namų. Miesteliui vadovavo kažkokie vaikigaliai, nors iš jų arogancijos buvo galima pamanyti, kad jie diriguoja dangaus kūnų judėjimui. Saulė daugiau nebegalėjo. Vyriausieji jos sūnūs jau nebebuvo tie berniukai, kuriuos užaugino. Jau nebe tie sumanūs vaikai, kuriuos ji išmokė skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Šešios dukterys ir jauniausias, vos trejų sulaukęs, sūnelis beveik nieko nenutuokė apie pasaulį, – ką ji turėjo jiems pasakyti? Kad vyresnėliai broliai žudikai?

Izakas dingo. Maša vėl pabėgo. Sara geriausiu atveju Rusijoje, kitaip – tikrai mirusi. Vilhelmo sieloje žiojėjo puvinys, rodės, tuoj tuoj ir visiškai palūš. Viskas baigta. Baigta. Viskam galas. Saulė daugiau taip negalėjo.

 

 

– Klausyk, – staiga tarė Mykolas iš už dokumentų krūvos. Buvo gerokai įvakaroję, jo brolis Romualdas sėdėjo ant senos sofos policijos viršininko kabineto gale, kažką niūniavo ir žvakės šviesoje vartė „Völkische Beobachter“.

– Klausyk, – pakartojo Mykolas.

– Taip?

– Tau neatrodo… šitą…

– Ką?

– …kad viskas truputį… šitą… kaip čia pasakius… pasileido nuo vadžių?

– Kas – viskas? – Romualdas sulankstė laikraštį ir pasidėjo jį į skverną.

– Na, viskas.

– Viskas – kas? – perklausė Romualdas. – Kalbėk aiškiau.

Mykolas ranka perbraukė smakrą.

Okupacija.

Romualdas spoksojo į brolį.

– Na… – kalbėjo toliau Mykolas, – ar ilgai dar vokiečiai ketina čia būti?

– Sakyčiau, tol, kol baigsis karas. Neužtruks.

– Iš kur žinai?.. Ir šitą… mes juk negalim…

– Negalim – ko?

– Visus žydus!

– Visus žydus – ką?

– Ai, nieko. Pamiršk.

– Taigi, taigi, – Romualdas vėl atsivertė laikraštį.

– Nežinau, ką kalbu. Tik kažko pavargęs. Atleisk.

– Nieko nieko. Aš tai visiškai ramus.

 

 

Kaip dauguma ir numanė, bet niekas nedrįso užsiminti, toliau buvo senolių eilė. Vieną po kito juos kvietė į gydytojo apžiūrą, tačiau nė vienas iš jos nesugrįžo. Naktimis moterys gulėjo prie vartų ir klausėsi garsų tamsoje. Vienos tarėsi per tylos zvimbimą girdinčios šūvių papliūpas ir šauksmus, kitos tildė miegoti nenorinčius vaikus ir sakėsi nieko negirdinčios.

– Nevalia prarasti sveiko proto, – kalbėjo viena jų.

– Nevalia išskysti, – tarė kita.

– Neleiskime vaizduotei klaidinti mūsų, – sakė trečia.

– Kas čia? – paklausė ketvirta.

– Nieko negirdžiu, – atsakė penkta.

– Paklausykit, – tarė šešta.

– Tik nepradėkit, – atliepė septinta.

– Kad jus kur, – tarė aštunta.

– Susiimkit, – paragino devinta.

– Girdžiu šūvius, – sakė dešimta.

– Nieko tu negirdi, – atsakė vienuolikta.

– Nieko čia nebuvo, – tikino dvylikta.

– Ar gali kas nors nutildyti tuos vaikigalius? – paklausė trylikta.

– Paklausykit, – tarė keturiolikta, o penkiolikta tylėjo. Tiek jų ir bebuvo likę.

 

 

Ant Jurbarko policijos viršininko Mykolo Lukausko stalo gulėjo ponios Kubilienės pašto ženklų kolekcija. Ji buvo rasta namuose Stepo Maleiko – šis surakintas antrankiais dabar stovėjo kabineto viduryje ir šniurkščiodamas nosimi bei trindamas akis į pečius mėgino šluostytis ašaras. Jam tai visai nesisekė, rodės, kad ir kvėpuoti buvo sunku.

– Aš maniau… – tarė jis, bet tuoj pat sužiaukčiojo nuo savo paties ašarų, krito ant kelių ir apsivėmė.

– Jūs manėte, taip sakant, – tarė Mykolas, – kad jus pasamdė gvieštis kitų žmonių turto? Ar šitai jūs manėte?

Maleikas vis dar žiaukčiojo ant grindų.

– Valstybės tarnautojai, taip pat policijos ir kariuomenės pareigūnai privalo ne tik vadovautis įstatymais, bet ir bet kurioje situacijoje elgtis pavyzdingai. Būti apkaltintam vagyste ne tik yra asmeninė pareigūno gėda, bet ir užtraukia negarbę visai sistemai, Lietuvos valstybei ir jos sąjungininkams vokiečiams, policijai ir, – jei šitai praleisčiau nematomis, ko daryti neketinu, – man asmeniškai. Stepai Maleikai, jūs mūsų garbės neteršite.

Mykolas išsitraukė iš už diržo pistoletą ir nušovė keturpėsčią vemiantį ir dejuojantį Maleiką. Tada paprašė savo padėjėjo Kilikevičiaus išvalyti vėmalus bei kraują ir atsikratyti lavono, o pats išėjo pietauti.

 

 

Valentas Švilpas sugrįžo į pustuštį getą, kuriame buvo likę vien moterys ir keletas vaikų. Valentas manėsi kitados matęs šilto ir šalto ir dažnai sakydavo, kad viena ir kita jau buvo nutikę anksčiau, kad nieko čia neįprasto, kaip jaunimas kalba, taip jau pasaulis sutvarkytas ir pan.; sakydavo tai ne tik tam, kad pasijustų kalbąs išmintingai, jis iš tiesų taip matė pasaulį – kaip nuolatinį prisikėlimą. Tik dabar, sulaukus senyvo amžiaus, pasaulio tvarka jam ėmė rodytis kažin kaip išsiklaipiusi ir stebinanti. Jis pats jau nieko nebesusigaudė, o žmonės aplink rodėsi per daug atžarūs, kad jų klaustų, kas vyksta, – tegu kas kitas užsitraukia šią nemalonę.

Valentas iš lėto patraukė per daržinę, kur sėdėjo Maša, ir padavė jai laišką.

– Girdėjau, kad grįžai, – pasakė. – Šitas laiškas atkeliavo, kai tavęs nebuvo.

Ir tuo pačiu keliu patraukė atgal.

 

Mano meile, dirbam prie kelių. Viskas gerai. Valgyt užtenka. Taip geriau. Nesijaudink. Vokiečiai geri. Nacionalistai geri. Neprarask vilties. Taip geriau. Valgyt užtenka. Kasam žvyrą, mums viskas gerai. Karštoka. Nesijaudink. Visi mums geri. Reikia sutvarkyti kelius. Gauname valgyti mėsos. Žuvies pietums. Visi sveiki. Taip geriau. Gaunam pieno. Ir kavos. Ir sausainių. Ir košės. Ir sviesto. Darbo dienos ilgos, bet visi sveiki gyvi. Visi mums geri. Nesijaudink dėl mūsų. Susitvarkysim. O kas nedirbtų, kai toks maistas? Ilgiuosi tavęs. Myliu tave. Taip geriau.

 

Tavo
Izakas Banai

 

Buvo ankšta, kai daržinėje jų spraudėsi geras tūkstantis. Taip ankšta, kad žmonės miegojo vienas ant kito, muistydamiesi ir spardydamiesi per naktis. Dabar jų bebuvo likę keturiolika. Maša ir dar aštuonios moterys bei penki vaikai. Kiekvienas jų judesys ataidėjo atviroje erdvėje, atgarsėjo kiekvienas atodūsis. Todėl visi kaip išmanydami stengėsi sėdėti ramiai, nejudėti ir tylėti, kad negrimztų gilyn į šį siaubingą liūną, nepaskęstų tuščiame name, styga po stygos raunančiame iš jų sielą. Bet namas nepaliovė plėstis, pūstis į visas puses, rodės, galiausiai apims visą pasaulį. Apgaubs visus ir niekam daugiau neteks išeiti ir nesugrįžti.

Kai Saulė atėjo į getą Dariaus ir Girėno gatvėje, šis buvo tuščias. Sargybinių nesimatė. Vartai į kiemą atviri, daržinės durys taip pat, o pačioje daržinėje tuščia, vien tik oras tarp keturių sienų. Saulė girdėjo, kad Maša sugrįžo, ir norėjo su ja pasimatyti. Ji reikalaus. Trenks kumščiu į stalą. Pasiguldys savo berniūkščius ant šlaunies ir pliaukštelės per sėdynę, jei šie sugalvos prieštarauti. Ji pamatys Mašą, suplukusi ir riaumodama iš įstangų, grieždama dantimis, iki mėsų nukandžiotais nagais ir išpešiotais, styrančiais plaukais. Tačiau nei gestapininkų, su kuriais reikėtų grumtis, nei policijos pareigūnų, kuriuos Saulė priremtų žvilgsniu, ten nebuvo. Nebuvo nei Mykolo, nei Romualdo. Nei Mašos. Nieko nebuvo. Nors Saulė, žinoma, negalėjo žinot, kas jiems visiems nutiko, kažin kaip vis dėlto numanė. Šniurkščiodama nosimi kūkčiojo visą kelią namo.

Kartą – prieš daugelį metų – Vilhelmas jau mėgino garbingai nusibaigti ant šios sijos. Permetė per ją virvę užuolaidoms rišti, prikabino prie jos virvagalį ir pasikabino. Iškabojo kelias minutes, kol pamėlo. Pasielgė taip po to, kai Saulė atsakė jam šeštą, septintą, aštuntą kartą. Kitą rytą Vilhelmas atėjo su savo tėvu į Saulės namus. Pasikvietė jos tėvus ir paprašė merginos rankos. Išvengė neparankaus tarpininko, kreipėsi tiesiai į viršiausią, kad gautų palankesnį atsakymą. Saulė jam atsakė visai ne todėl, kad Vilhelmas būtų jai nemielas, jis labai jai patiko. Žavėjosi Vilhelmu visa siela – iki tol, kol šis sumanė pasipiršti. Ji visai nenorėjo ištekėti penkiolikos. Susilaukti devynių vaikų su vyru, turinčiu savų sumanymų. Nenorėjo apkiausti šitame varganame miesčiūkštyje. Nenorėjo viso amžiaus nugyventi Jurbarke. Saulė ketino pamatyti Paryžių, Berlyną ir Vieną. Nenorėjo numirti Jurbarke. O dabar, po dvidešimties metų, pasikabino ant tos pačios sijos ir numirė.

1941 metų spalio 1 dieną prasidėjo Jom Kipuras, žydų atgailavimo ir atpirkimo šventė. Tą vakarą Romualdas ir du gestapininkai stovėjo miestelio pakrašty prie kelio, vedančio į Raseinius. Iškasę duobę stulpui, įsmeigė jį ir sulygino žemes aplinkui. Ginčijosi.

– Reikėjo prikalti ženklą prie stulpo, – sakė vienas gestapininkų, – kol dar nebuvom įkasę jo į žemę.

– Šaukštai po pietų, – tarė Romualdas. – Kas padaryta, tas padaryta. Laikyk stulpą, o tu, tu laikyk ženklą. Aš prikalsiu.

Kai galiausiai stulpą pastatė, saulė jau buvo nusileidusi. Namo patraukė aklinoje tamsoje. Išaušus dienai pagaliau buvo matyt, kas parašyta ant ženklo:

„Georgenburg ist Judenfrei.“

 

Iš: Eiríkur Örn Norðdahl. Illska. Reykjavík: Mál og menning, 2012
Vertė Roberta Šoparaitė

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.