Poezijos vertimai

Szymonas Słomczyńskis (g. 1988) – jaunosios kartos lenkų poetas. Debiutavo 2013 metais rinkiniu Nadjeżdża, už kurį buvo nominuotas literatūrinei „Nikės“ premijai, taip pat pelnė premiją už geriausią metų debiutą. 2015 metais lankėsi Vilniuje, dalyvavo tarptautiniame audiovizualinės ir eksperimentinės poezijos festivalyje „Tarp“.

 

 

Trikampis

 

Dovilės Bagdonaitės piešinys

Dabar jis grįžta iš darbo,

nes normalūs žmonės vaikšto į darbą, –

nenormalus mūsų trikampyje

esu tik aš.

 

Jis iškart padarys tau arbatos –

tam ir yra šeimos galva, kad įdėtų

pakelį į karštą vandenį ir

po trijų minučių ištrauktų.

 

Aš esu tam, kad išklausyčiau tave

telefonu prieš ketvirtą. Po ketvirtos

vis dar esu namuose, prie pašto. Laukiu,

 

kol pasikeisiu, kaip kad mirusiųjų

laukia Cerberis.

 

 

Keturkampis

 

Bmw įsirėžė į vilkiką dešiniąja puse.

Vairuotojas merdi greitojoj,

jo mylimoji vis dar ten pat –

nupjauta blond galva – per patį The Kills

dainos vidurį. Jos svarbesnioji pusė,

ir netgi šis tas daugiau, guli ant grindinio mini suknele.

Kažkas prieina arčiau, kad pažiūrėtų į jos stringus, –

kažkas, apie ką būčiau linkęs manyti, kad tai visai ne aš.

 

Kvepia sudegusia guma, pigiais kvepalais,

kai keliame ją trise: vairuotojas, aš ir tas iš vilkiko,

ūsuotas latvis, gyvybingas, nors veidas supjaustytas stiklo –

sugrok tą keturkampį, sugrok live, ką matai,

nes pakartojimo nebus.

 

Policininkas kažką sako per radijo stotelę. Privažiavo volvas.

Iš jo išlipo kunigas. Žiūri į mus iš tolimųjų šviesų

avanscenos ir atleidžia –

 

mergaitė vasnoja nupjautos galvos blakstienomis.

Tai vienas iš tų garsų, kurie gali nutrūkti,

gali nutrūkti prieš pat – ir neturi tęsinio.

 

 

Penkiakampis

 

Buvome penkiese: tos trys aistringai juokavo,

kibirkščiavo prie stalelio, visai šalia mūsų, o galėjo

išsirengti ir mylėtis

sudaužyto stiklo šukėmis, lūpdažiais,

tiesiog ant staltiesės, ant grindų tarp alaus balų –

 

trys gracijos, išlaisvintos iš Huxley romano,

bespalvės kaip mūsų leidimasis po meskalino

į tą košmarišką pasaulį, kur susidvejinau,

o grožis buvo ir toliau yra

kažkur kitur, ne čia.

 

 

Ratas

 

Imola, Tamburello posūkis: tai čia žuvo Senna.

Schumacheris nuvažiavo toliau, pirmiausia čempionatas

buvo paskandintas šampano pursluose, nes toks yra sportas.

 

Tamburello yra grėsmingas lankstas. Nesunku užsimušti.

Saugios yra slidės. Kamera lėtai filmuoja

Alpes – žavingai nekaltos, tarsi vestuvinis tortas.

 

 

Pirmasis malonumas

 

Jis iš ten, kur daugiausia kapų.

Gyvena Krokuvoje, kur gimė,

kur baigė, kur nedirba,

kur patikimas finansų skyrius. Čia visi pažįstami,

todėl turi tūkstančius kapų, ar iš tiesų jis iš Krokuvos,

juk yra kapų Lodzėje, Baranovičiuose, Ščecine,

Vloclaveke, Banberyje (Oksfordšyras), Džeksonvilyje

(Florida), kažkur Gruzijoje ir Ramiajame vandenyne.

Gailisi, kad prie pastarojo nėra buvęs.

 

Neįsivaizduoja, kur bus daugiausia kapų

prabėgus laikui – iš kur jis tada bus? Šiuo metu

testamente rašo: sudeginti (nereikalauja,

kad palaidotų kartu su automobiliu ir mergina),

išbarstyti virš Bialkos upės, prie tilto, ten, kur

tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt ketvirtaisiais

buvo sala. Norėtų Ramiojo, bet tai brangiai kainuotų.

Manai, kad nepavyks? Labiau atsiduok

skaitymo aktui –

 

kaip paauglė pirmajam malonumui

po didžiojo pasninko, nes pasižadėjo,

kad bent jau per didįjį pasninką

to nedarys. Galvojo apie tą veiksmą

„tai“, apie tą vietą „ten“, tačiau apie delnus galvojo

„delnai“, apie pirštus galvojo „pirštai“, o kolegos vardą

iš antros b išrėkė į veidrodį vonioje garsiai

ir raiškiai – iš tiesų už veidrodžio slėpėsi

Kliunkis Pliumpis, Karalienė ir Triušis, o

kolegos iš antros b ten nebuvo nė kvapo.

 

 

Lenkimas

 

Tomaszo Pułkos (1988–2012) atminimui

 

Dažniausiai lanko vienas kapines Spiše,

kur vienas kapas, ne šeimyninis, atstoja

visus kitus: ir tą prie Andrychovo,

kuriame niekada nebuvo, – nuo tada liovėsi

važinėjęs traukiniais; ir tą Ravoje,

kurio nesurado, – nuo tada vairuoja

atidžiau. Apie juos galvoja kasdien.

 

Nebuvo ir Rudnike. Kaip tik virš Odros

lijo lietus, buvo slidu, gruodis.

Tarp mūsų kalbant: bijojo prieiti arčiau.

Odros viduriu plaukė šaka. Pakšt –

paklausė Petro, ar atpažįsta citatą.

Petras neišsižadėjo.

 

Tada jie nusprendė, kad jau gali grįžti

į automobilį, važiuoti toliau

greitkeliu, kur dešine puse nuo seno

velkasi baltarusių vilkikai, prancūzų lengvosios

ir lenkų filologai.

 

Reikės visus aplenkti.

 

 

Kūčios

 

Voverę ištinka kalbos priepuolis –

priemiestinė lenkų,

iš visko sprendžiant.

Klausia: Ko čia vėpsai?

Kūčios toli, tačiau patikiu ausimis.

Sakau, kad iki šiol nesu sutikęs

kalbančios voverės, todėl. Kristus

nėra geltonas; grėsmingai švyti salotine spalva

iš artimiausios eglės. Tikrovė

moters pavidalu ritasi per alėją –

iš pirmo žvilgsnio aštuntas mėnuo. O gal ir devintas.

 

Dar nežino, kaip skambės

pirmasis to mažiaus joje juokas.

Be voverės ir be Kristaus,

dar salotinio, jai būtų lengviau.

Man irgi, nes voverė kalba kaip pasamdyta,

o Kristus tyli kaip pasamdytas. Kas juos pasamdė?

 

Kas blogiausia, pasirodė ežys.

Nežinau, ko nori, nes murma.

Toks menkas skill. Girdisi juokas –

tačiau kieno?

 

 

Velykos

 

Voverė šokinėdama keičia medžius.

Ne eglės – maumedžiai. Po batais žvyras.

Pasirinkau pasivaikščioti vietoj pogulio.

Dėkui tau, citrinine tešla! Ir tau,

maža juoda.

 

Šventes leidžiu kūrybos

namuose. Sočiai maitina,

tik internetas nugeibęs ir net radijas

flegmatiškai ieško bangos.

Pagaliau sustojo. Sako, kad poezija

yra šviesos paieškos. Laimei, gongas

paskelbia vakarienę. Kas bus toliau? Svetimausiu

po vakarienės, nes nežinau. Tada paskambinsiu

tau ir viską iškilmingai išklosiu.

 

Grįžau, o tada: atnešė arbatos,

totoriško padažo, vynuogių

ir šaltienos.

 

Nesvetimavau. Nebuvo su kuo.

 

Iš: Szymon Słomczyński. Dwupłat. Wrocław: Biuro Literackie, 2015

Vertė Eugenijus Ališanka