SZYMON SŁOMCZYŃSKI

Poezijos vertimai

Szymonas Słomczyńskis (g. 1988) – jaunosios kartos lenkų poetas. Debiutavo 2013 metais rinkiniu Nadjeżdża, už kurį buvo nominuotas literatūrinei „Nikės“ premijai, taip pat pelnė premiją už geriausią metų debiutą. 2015 metais lankėsi Vilniuje, dalyvavo tarptautiniame audiovizualinės ir eksperimentinės poezijos festivalyje „Tarp“.

 

 

Trikampis

 

Dovilės Bagdonaitės piešinys

Dovilės Bagdonaitės piešinys

Dabar jis grįžta iš darbo,

nes normalūs žmonės vaikšto į darbą, –
nenormalus mūsų trikampyje
esu tik aš.
 
Jis iškart padarys tau arbatos –
tam ir yra šeimos galva, kad įdėtų
pakelį į karštą vandenį ir
po trijų minučių ištrauktų.
 
Aš esu tam, kad išklausyčiau tave
telefonu prieš ketvirtą. Po ketvirtos
vis dar esu namuose, prie pašto. Laukiu,
 
kol pasikeisiu, kaip kad mirusiųjų
laukia Cerberis.

 

 

Keturkampis

 

Bmw įsirėžė į vilkiką dešiniąja puse.
Vairuotojas merdi greitojoj,
jo mylimoji vis dar ten pat –
nupjauta blond galva – per patį The Kills
dainos vidurį. Jos svarbesnioji pusė,
ir netgi šis tas daugiau, guli ant grindinio mini suknele.
Kažkas prieina arčiau, kad pažiūrėtų į jos stringus, –
kažkas, apie ką būčiau linkęs manyti, kad tai visai ne aš.
 
Kvepia sudegusia guma, pigiais kvepalais,
kai keliame ją trise: vairuotojas, aš ir tas iš vilkiko,
ūsuotas latvis, gyvybingas, nors veidas supjaustytas stiklo –
sugrok tą keturkampį, sugrok live, ką matai,
nes pakartojimo nebus.
 
Policininkas kažką sako per radijo stotelę. Privažiavo volvas.
Iš jo išlipo kunigas. Žiūri į mus iš tolimųjų šviesų
avanscenos ir atleidžia –
 
mergaitė vasnoja nupjautos galvos blakstienomis.
Tai vienas iš tų garsų, kurie gali nutrūkti,
gali nutrūkti prieš pat – ir neturi tęsinio.

 

 

Penkiakampis

 

Buvome penkiese: tos trys aistringai juokavo,
kibirkščiavo prie stalelio, visai šalia mūsų, o galėjo
išsirengti ir mylėtis
sudaužyto stiklo šukėmis, lūpdažiais,
tiesiog ant staltiesės, ant grindų tarp alaus balų –
 
trys gracijos, išlaisvintos iš Huxley romano,
bespalvės kaip mūsų leidimasis po meskalino
į tą košmarišką pasaulį, kur susidvejinau,
o grožis buvo ir toliau yra
kažkur kitur, ne čia.

 

 

Ratas

 

Imola, Tamburello posūkis: tai čia žuvo Senna.
Schumacheris nuvažiavo toliau, pirmiausia čempionatas
buvo paskandintas šampano pursluose, nes toks yra sportas.
 
Tamburello yra grėsmingas lankstas. Nesunku užsimušti.
Saugios yra slidės. Kamera lėtai filmuoja
Alpes – žavingai nekaltos, tarsi vestuvinis tortas.

 

 

Pirmasis malonumas

 

Jis iš ten, kur daugiausia kapų.
Gyvena Krokuvoje, kur gimė,
kur baigė, kur nedirba,
kur patikimas finansų skyrius. Čia visi pažįstami,
todėl turi tūkstančius kapų, ar iš tiesų jis iš Krokuvos,
juk yra kapų Lodzėje, Baranovičiuose, Ščecine,
Vloclaveke, Banberyje (Oksfordšyras), Džeksonvilyje
(Florida), kažkur Gruzijoje ir Ramiajame vandenyne.
Gailisi, kad prie pastarojo nėra buvęs.
 
Neįsivaizduoja, kur bus daugiausia kapų
prabėgus laikui – iš kur jis tada bus? Šiuo metu
testamente rašo: sudeginti (nereikalauja,
kad palaidotų kartu su automobiliu ir mergina),
išbarstyti virš Bialkos upės, prie tilto, ten, kur
tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt ketvirtaisiais
buvo sala. Norėtų Ramiojo, bet tai brangiai kainuotų.
Manai, kad nepavyks? Labiau atsiduok
skaitymo aktui –
 
kaip paauglė pirmajam malonumui
po didžiojo pasninko, nes pasižadėjo,
kad bent jau per didįjį pasninką
to nedarys. Galvojo apie tą veiksmą
„tai“, apie tą vietą „ten“, tačiau apie delnus galvojo
„delnai“, apie pirštus galvojo „pirštai“, o kolegos vardą
iš antros b išrėkė į veidrodį vonioje garsiai
ir raiškiai – iš tiesų už veidrodžio slėpėsi
Kliunkis Pliumpis, Karalienė ir Triušis, o
kolegos iš antros b ten nebuvo nė kvapo.

 

 

Lenkimas

 

Tomaszo Pułkos (1988–2012) atminimui

 

Dažniausiai lanko vienas kapines Spiše,
kur vienas kapas, ne šeimyninis, atstoja
visus kitus: ir tą prie Andrychovo,
kuriame niekada nebuvo, – nuo tada liovėsi
važinėjęs traukiniais; ir tą Ravoje,
kurio nesurado, – nuo tada vairuoja
atidžiau. Apie juos galvoja kasdien.
 
Nebuvo ir Rudnike. Kaip tik virš Odros
lijo lietus, buvo slidu, gruodis.
Tarp mūsų kalbant: bijojo prieiti arčiau.
Odros viduriu plaukė šaka. Pakšt –
paklausė Petro, ar atpažįsta citatą.
Petras neišsižadėjo.
 
Tada jie nusprendė, kad jau gali grįžti
į automobilį, važiuoti toliau
greitkeliu, kur dešine puse nuo seno
velkasi baltarusių vilkikai, prancūzų lengvosios
ir lenkų filologai.
 
Reikės visus aplenkti.
 

 

Kūčios

 

Voverę ištinka kalbos priepuolis –
priemiestinė lenkų,
iš visko sprendžiant.

Klausia: Ko čia vėpsai?

Kūčios toli, tačiau patikiu ausimis.
Sakau, kad iki šiol nesu sutikęs
kalbančios voverės, todėl. Kristus
nėra geltonas; grėsmingai švyti salotine spalva
iš artimiausios eglės. Tikrovė
moters pavidalu ritasi per alėją –
iš pirmo žvilgsnio aštuntas mėnuo. O gal ir devintas.
 
Dar nežino, kaip skambės
pirmasis to mažiaus joje juokas.
Be voverės ir be Kristaus,
dar salotinio, jai būtų lengviau.
Man irgi, nes voverė kalba kaip pasamdyta,
o Kristus tyli kaip pasamdytas. Kas juos pasamdė?
 
Kas blogiausia, pasirodė ežys.
Nežinau, ko nori, nes murma.

Toks menkas skill. Girdisi juokas

tačiau kieno?

 

 

Velykos

 

Voverė šokinėdama keičia medžius.
Ne eglės – maumedžiai. Po batais žvyras.
Pasirinkau pasivaikščioti vietoj pogulio.
Dėkui tau, citrinine tešla! Ir tau,
maža juoda.
 
Šventes leidžiu kūrybos
namuose. Sočiai maitina,
tik internetas nugeibęs ir net radijas
flegmatiškai ieško bangos.

Pagaliau sustojo. Sako, kad poezija

yra šviesos paieškos. Laimei, gongas

paskelbia vakarienę. Kas bus toliau? Svetimausiu
po vakarienės, nes nežinau. Tada paskambinsiu
tau ir viską iškilmingai išklosiu.
 
Grįžau, o tada: atnešė arbatos,
totoriško padažo, vynuogių
ir šaltienos.
 
Nesvetimavau. Nebuvo su kuo.

 

Iš: Szymon Słomczyński. Dwupłat. Wrocław: Biuro Literackie, 2015
Vertė Eugenijus Ališanka

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.