Balandis ir aguona

Timo Kustaa Mukka (1944–1973) – suomių rašytojas, lyrinio stiliaus romanuose daugiausia vaizdavęs Laplandiją, kurioje užaugo ir praleido didžiumą neilgo savo gyvenimo. Mukka, savotiškas 7 deš. suomių literatūros enfant terrible, kontroversiškai išgarsėjo jau pirmuoju romanu „Žemė – nuodėminga giesmė“ (1964, liet. 1998, vertė D. Sirijos Giraitė), už jį rafinuotų akademinių kritikų buvo kaltintas perdėtu „gyvuliškumu ir intymiu atvirumu“, „primityvizmu“ ir sąmoningu antiintelektualizmu.

„Balandis ir aguona“ (1970) – paskutinis, devintas, Mukkos romanas, kuriame pasakojama apie tragišką 37-erių Piečio ir 17-metės Darjos meilę. Pietis – vėjavaikis, keliavęs po pasaulį, tačiau neradęs sau vietos. Viskuo nusivylęs, jis grįžta į gimtąjį kaimą Suomijos šiaurėje ir leidžia dienas dykinėdamas ir lošdamas, kol sutinka Darją – jaunutę mergaitę, sugrąžinančią jam norą gyventi. Tai romanas, į kurį sudėti, regis, visi per devynerius kūrybos metus rašytojo išgyventi jausmai ir suvokimai: uždrausta meilė, kuriai nelemta išsipildyti, nepakeliama būtis, egzistencinis nuovargis, susvetimėjimas, neišgydomas žmonijos piktumas ir kvailybė.

Romaną netrukus išleis Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

 

 

Nors nuo tada, kai Pietis paskutinįkart matė brolius ir seserį, buvo praėję ne vieni metai, jis, kol Jakas ir Johanesas su žmonomis ir Lyza su savo vyru bei kartu atvykusiais giminaičiais troboje posėdžiavo, laikėsi santūriai ir visą dieną demonstratyviai gulėjo lauke, o su Lyzos draugijoje sėdinčiais pusbroliais nė nesiteikė pasisveikinti.

Vakare Jakas iš mašinos ištraukė degtinės ir pasiūlė moterims bei Johanesui truktelti tiesiai iš butelio. Kai jį ištiesė Piečiui, tas tik papurtė galvą ir pasitraukė. Tačiau po kurio laiko Pietis nuėjo į svirną, susirado savo butelį ir nugėrė keletą didelių gurkšnių; tuomet prisidėjo prie draugijos gerai nusiteikęs, juodos jo akys pagyvėjo.

– O, ir Pietis atkuto, – pasakė Anja.

Pietis atsisėdo už Anjos pievutėje ir ėmė svaidyti žolių stiebelius jai į nugarą. Pakrantėje Lyza su svečiais ant laužo kepė dešreles. Jakas ir Johanesas pradėjo imtis. Apgirtę jie svirduliavo visai prie pat vandens, o Pietis, aukštas ir plonas, strikinėjo aplink ir šūkčiojo tai Jakui, tai Johanesui:

– Gerai! Dabar gerai sugriebei! Guldyk ant menčių…

– Gal pats nori pasigalynėti? – paklausė Johanesas – jam per akis žliaugė prakaitas ir balse pasigirdo irzli gaidelė.

– Ačiū, ne.

– Tada liaukis nekantrauti. Čia suaugusių vyrų reikalai…

Pavargę imtynininkai išsitiesė žolėje. Lyza su svečiais palei tvarto sieną pastatė dvi palapines ir nuėjo gulti.

– Labanakt! – pasigirdo iš palapinės.

– Labos nakties, vaikai! – garsiai sušuko Johanesas.

Kai ir Anja su Johaneso žmona nuėjo į trobą, pakrantėje stojo tyla. Pietis sėdėjo prie ugnies įsmeigęs akis į vandenį, paskui ėmė garsiai dainuoti.

Jakas pakilo, paėmė supuvusį tvoros statinį, sulaužė jį į tris dalis ir sumetė į ugnį.

– Kad taip dabar seliavų, – kalbėjosi pats su savimi. – Gerai būtų pasičirškinti seliavų.

– Prieš dešimt metų buvai visai neblogose vėžėse, – pasakė jis Piečiui. – Kas tau užėjo?

Pietis gurktelėjo ir papurtė galvą.

– Na, regis, tai gana skaudus reikalas, – tarė Jakas ir klausiamai pasižiūrėjo į Johanesą.

– Pasaulio sielvartas?

– Apie tai, žinoma, galima pasikalbėti, – atsakė Pietis. – Bet viskas vis tiek nebeturi jokios reikšmės. Greičiausiai nesu vienintelis žmogus, kuris pavargo gyventi. Aš paprastų paprasčiausiai pavargęs. Susidėvėjau, ir gana.

Pietis pirštais perbraukė plaukus ir sunkiai atsiduso.

– Man tuoj keturiasdešimt… ir esu toks velniškai pavargęs. Aišku, aš galvojau… bet kas iš to. Vienas dalykas yra gana svarbus, nors jis ir nelabai su šia tema susijęs. Tėvas man patiko, galvojau, kad dėl jo čia grįšiu ir gyvensiu tol, kol jis tvers. Ir, žinoma… aš apskritai sudeginau save… kažkaip nusibaigiau. Tu turi Anją ir keturis vaikus, Johanesas – tą pragariškai šlykščią tarnybą… Socialinių reikalų skyriaus vedėjas ar koks jis ten velnias… Aš nieko panašaus neturiu, aš aklavietėj…

Johanesas atsisėdo.

– Teisingai, socialinių reikalų skyriaus vedėjas, – pasakė jis.

Jakas pliaukštelėjo liežuviu.

– Štai kaip.

Jis pagaliu sustūmė malkas į krūvą, kad geriau degtų.

– Manau, kad be reikalo tu ant mūsų grieži dantį. Nepamiršom mes tėvuko. Ir tavęs dėl nieko nespaudžiam. Juk tai būtų juokinga…

– Aš ir nekalbu apie tėvą, – atžariai tarė Pietis. – Bala jo nematė, amžiną jam atilsį, ar kaip ten… Apie tėvuką kalbu tik tam, kad išvengčiau šnekos apie tikrąsias priežastis… supranti? O Johanesu, atleisk, aš bodžiuosi – jis turėtų būti geologas ar archeologas, tik jau ne valdininkas.

Johanesas atsistojo.

– Aš mašinoj turiu kelis butelius… Gal mes…

Jis klausiamai pažvelgė į Pietį ir Jaką.

– Nešk šen, – pasakė Jakas.

Pietis linktelėjo.

– Anja ir vaikai miega, juk dabar taip gera, – pasakė Johanesas.

 

●

 

Saulei nusileidus už tamsių kalvų, dunksančių anapus kaimo, naktis atvėso. Johanesas apžergė surūdijusią skardinę statinaitę nuo agurkų ir, sėdėdamas visai arti ugnies, pirštais barbeno į indą ir dainavo:

– Džiaugsmas širdy! Sielvartas širdy! Kasdien keičias žemė, kasdien ko nors pasigendi…

Šiek tiek po vidurnakčio iš pietų ėmė slinkti debesys, jie greit aptraukė visą dangų – jų nebuvo tiktai tiesiai viršum galvų. Apsiniaukus oras tapo drėgnesnis, tačiau šiluma nebeslūgo. Johanesas ir Pietis sėdėjo be marškinių, Jakas ant nuogo kūno buvo užsitempęs vilnonį megztinį. Jis svyrinėjo aplink laužą ir pasakojo apie pernykštę vasarą, kurią praleido Ispanijoje.

Ežere, prie gretimo kaimo pakrantės, yrėsi valtis – ji buvo taip toli, kad nuo Kolstriomo kyšulio matei tik tamsų šešėlį. Buvo girdėti daina: iš pradžių tik melodija be žodžių, tarsi iš tolo sklindantis gaudesys, retkarčiais palydimas irklatrinkių girgždėjimo, paskui į tą gaudesį įsiliejo armonika. Valčiai artėjant garsas stiprėjo, o netrukus jau galėjai įžiūrėti, kad joje sėdi keturios tamsios figūros, kurių viena irklavo.

Pakreipęs galvą Johanesas klausėsi dainos.

– Ša! Kas tai? Ak, valsas! – nudžiugo jis ir valso ritmu ėmė barbenti į agurkų statinės dangtį.

– Eheei, laive! – sušuko Jakas ir pasileido šokti ant pakrantės akmenų. – Eheei, laive!

Jis visu kūnu pasviro į ežerą ir mostagavo rankomis.

Pietis apžiojo butelio kaklelį, pirštais ištraukė prispaustus ūsus ir ėmė kliukinti degtinę.

Jis abejingai žiūrėjo į Jaką, kuris pakrantėje kaip pašėlęs mataravo rankomis, tačiau kai po valandėlės valties nosis įsirėmė į krantą, pašoko ir iškėlė ranką teatrališkai sveikindamasis: valtyje tupėjo didelis šuo mišrūnas, sėdėjo dvi iš pažiūros jaunos merginos ir Darja, užsidėjusi didelę plačiakraštę skrybėlę. „Tos merginos greičiausiai bus Darjos draugės“, – pamanė Pietis.

Merginos valtyje tylėjo, Darja irgi nieko nesakė, tik baugščiai žiūrėjo į Jaką ir Johanesą.

– Ačiū už dainą, – išspaudė Jakas, staiga sumišęs dėl to, kad merginos pasirodė esančios tokios jaunos.

Johanesas vogčiomis atsikėlė nuo savo būgno ir stovėjo pusiaulinkas, bandydamas nuslėpti girtumą.

– Ačiū už gražią dainą, – dar kartą išlemeno Jakas ir ėmė brūžinti kojomis žemę.

Pietis bandė pagauti Darjos žvilgsnį, bet ši jo vis vengė, nuleidusi galvą taip, kad iš po plataus skrybėlės krašto buvo matyti tik lūpos, kurios tyliai virpėjo.

– Sveikos atvykusios, – tarė Pietis storu balsu, išmuštas iš vėžių baimės ir įtarimų, kad Darja jam netars nė žodžio.

Jis nepastebėjo, ar ji atsakė; griuvo ant žolės ir klausėsi, ką kalbės merginos.

 

●

 

Štai ir vėl tu čia, trapi ir graži, mažoji balandėle. Dar nieko nepasakei, bet gal vis dėlto pažvelgei į mus. Ar atkeliavai su manimi pasimatyti? Jau maniau, kad spėjai pamiršti. Širdis daužėsi lyg išprotėjusi ir jaučiau, kaip visas mano kūnas eina pagaugais nuo keistos baimės. Gal ir tu buvai sumišusi. Bet Jakas pasakė:

– Ačiū už dainą.

Gulėjau tyliai, tarsi būčiau girtas užmigęs, ir laukiau.

– Ar jums patiko? – atsargiai paklausei.

Gal Jako bijojai, nežinojai, kas jis. Gal buvai šiek tiek apsvaigusi, tiesą sakant, tai girdėjosi tavo balse.

Jakas linktelėjo.

– Patiko.

– Tada juk galime išlipti į krantą, – pasakei, o tos dvi irgi kažką tarstelėjo, lyg atsiprašinėdamos.

Patraukėt valtį aukščiau į krantą, Johanesas bandė padėti, o jūs tik krizenot, kol jis bejėgiškai klupinėjo aiškiai gėdydamasis savo girtumo. Iškėlėt į krantą alaus dėžes bei ryšulį ir atsisėdot prie ugnies.

– Tai žmonos jau sumigo? Nejaugi? Ar jūs čia atostogaujat? Ar tik nebūsit jau mažumėlę truktelėję? – klausinėjot ir šypsojotės Johanesui.

Johanesas linkčiojo ir negalėjo ištarti nė žodžio. Jis vėl pasiėmė agurkų statinaitę ir pirštais ėmė barbenti į metalą. Šuo, kuris paskutinis atbidzeno iš valties, susirangė tarp alaus dėžių.

– Mes truputį įkaušę, – prisipažino Jakas. – Va mano brolis jau visai nusmigęs, – tarė jis ir parodė į mane pirštu.

Aš šypsojausi laimingas, kad tu ir visi kiti žiūrit į mane.

– Apie jus taip nepasakytum…

Jūs atkimšot alaus butelius.

– Gerkit į sveikatą.

– Gyvenimas – muzika, šviesos tviska plastiku, – dainavo toji jūsų, kurios geltoni plaukai siekė juosmenį, – Anja, kaip vėliau paaiškėjo.

Siūbuodama klubais, vis dirsčiodama į priešais ugnį sėdinčius Jaką ir Johanesą ir į mane, ji žingsniavo per nuožulniai kylančios pakrantės žoles. Ji bakstelėjo mano šoną kojos pirštu:

– Uodai jį suės. Argi jis neperšals?

Nepratariau nė žodžio.

– Čiagi taip šilta, – atsakė Johanesas ir paglostė savo nuogą krūtinę. – O mes esame broliai. Mūsų protėvis buvo garsusis Nikolajus Jakobas Kolstriomas, leitenantas Kolstriomas, – pridūrė jis ir į agurkų statinaitę ėmė būgnyti maršo ritmu.

 

●

 

Toji su armonika nusišypsojo, linktelėjo Jakui bei Johanesui, paskui tarė:

– Aš esu Marjuska, o čia Anja… Mėgstam muziką.

Apie Darją ji nepasakė nė žodžio, gal manė, kad Jakas su Johanesu ją pažinojo.

– Tikrai? Mano žmonos vardas irgi Anja, – pasakė Jakas ir nusisukęs į ugnį ėmė žagsėti. – Niekad nesigėdiju pasakyti žmonos vardo… ypač jei jis – Anja, kaip kad dabar ir yra…

– O tu kuo vardu? – paklausė Anja.

– Na, aš tai Jakas arba iš tikrųjų – Jakobas Nikolajus, nes esu vyriausias. Johanesas yra vien Johanesas, nes jis už mane jaunesnis, o Pietis yra tik Pietis, mat jis, tiesą pasakius, yra netyčiukas. Mama tuo metu jau buvo perkopusi keturias dešimtis, o be to, jos senelis buvo Pietis. Kiekvienas vardas turi savą likimą ir prasmę, ar ne, Johanesai? – pabaigė Jakas.

Aš apsiverčiau ant nugaros ir pažvelgiau tau į akis, mažoji Darja, bet kol kas nieko nesakiau. Jutau, kaip mano kūnas pakyla nuo drėgnos žolės ir sklando aukštai virš galvų. Šešėliai mirgėjo priešais ugnį ir atrodė, tarsi dūmai sklistų ne nuo jos, o nuo jūsų. Prisiminiau vieną dainą, kurią mažas būdamas išmokau iš mamos.

– Čiūčia liūlia… – dainavau. – Čiūčia liūlia, vygė sūpuoja, o motulė vaikeliui dainuoja…

Tu prisiartinai ir tarei vaiko balsu:

– Aš Darja. Ar atpažįsti mane? Čiūčia liūlia…

– Tai tu Darja? – tyliai sušnabždėjau. – Tai tu ta mažoji Darja.

– Aš Darja, ar prisimeni mane? Čiūčia liūlia, – uždainavai laibu balseliu ir prispaudei kaktą man prie krūtinės.

– Negi tu ją moki?

Tu klausiamai pažvelgei į mane.

– Čiūčia liūlia…

– Juk visi mokam, – tarei tyliai ir atsargiai nusišypsojai, o tavo širdies formos veidas plykstelėjo raudoniu.

– Čiūčia liūlia, vygė sūpuoja, o motulė vaikeliui dainuoja. Čiūčia liūlia, – ėmei dainuoti laibu balsu, o tavo veidas buvo visai arti.

– Čiūčia liūlia, žemelė žydi ir balandėlis aguonėlę myli. Čiūčia liūlia.

Čiūčia liūlia, smuikeliai griežia ir bernužėlis su nuotaka šoka. Čiūčia liūlia.

Čiūčia liūlia, meteliai slenka, juoda žemelė pareinančių laukia. Čiūčia liūlia.

Čiūčia liūlia, dausos čiūčiuoja, o aguonėlė jau balandėlio. Čiūčia liūlia.

Čiūčia liūlia, skamba varpas – žemelėn juodon keliauti laikas. Čiūčia liūlia.

Čiūčia liūlia. Kapeliai žydi ir vėjužis drasko žiedvainikį. Čiūčia liūlia.

Tu dainavai beveik užsimerkusi ir žvelgei į ugnį. Johanesas, užsimerkęs ir pakerėtas, barbeno į agurkų statinaitę, ir buvo taip ramu, kad tau nutilus girdėjosi visų aplink laužą sėdinčiųjų alsavimas.

– Čiūčia liūlia. Kapeliai žydi, o vėjužis drasko žiedvainikį, – dainavau ir aš.

Žvelgiau tau į veidą ir jutau, kaip meilė užlieja visą mano kūną. Žvelgiau tau į veidą ir su ašaromis akyse šypsojausi pagailos melsdamas.

– Toks jau aš esu, – pasakiau.

– Čiūčia liūlia… – niūniavai. – Aš tavo mažutė Darja. Kaip gera, kad išsirinkai mane. Kokia aš laiminga, kad mane išsirinkai, – dainavai.

 

Ar ir vėl buvau anas Pietis, virpantis iš meilės, kurią spinduliavo Darjos akys? Ji nieko nebuvo pamiršusi, ji sugrįžo. Kokia laimė!

– Kokia aš laiminga, kad išsirinkai mane, – dainavo mergaitė ir pirštais glostė žolių prisivėlusius juodus Piečio plaukus.

– Aš tavo juodoji lemtis, – lyg iš po žemių sudundėjo iš Piečio krūtinės, kad net Johanesas su Jaku suglumę pažvelgė į juodu.

Tuomet Jakas išsišiepė, parodydamas dantis, ir atitarė dar žemesniu balsu:

– Aš tavo tamsioji lemtis…

– Aš tavo sala. Tu mane pasirinkai, – apsvaigusi dainavo Darja, siūbuodama visu kūnu. Jos širdies formos veidas liepsnote liepsnojo, tarsi laužas būtų jame įžiebęs ugnį.

– Aš tavo sala. Tu mane pasirinkai, – pakartojo Anja ir Marjuska.

– Jaučiaus pakilusi aukštai į dangų… Jame švietei man tiesiai į širdį. Žemai buvo akmenys ir žemė, o danguje kaitri ugnis žėrėjo. Vėsią naktį ilgai keliavom, ir telefono stulpai mums lenkėsi, kai praeidavom pro šalį.

Marjuska ėmė spaudinėti armoniką, ilgi pirštai ieškojo tono. Jakas ir Johanesas ėmė dainuoti:

– Mes vieniši klajūnai. Tamsa nusvarina mums galvas.

 

Švelniai dainavau tau: „Vaitok, Darja, raudok, kai numirsiu. Šiandien kai ką atradau. Šiandien jau galėčiau numirti. Likimas – tai aklas ėjimas į priekį, kryptingas betiksliškumas. Erelis privalės nukristi iš dangaus. Šiandien jau galėčiau numirti.“

– Kokia aš laiminga, kad išsirinkai mane, – dainavai.

– Raudok, mažoji Darja, kai būsiu miręs. Tu dar tik kūdikis, šlapias nuo gimdymo vandenų, tu tik gležnas kiaušinėlis, rausvas ir bejėgis, tu tik mikroskopinė sėklelė, beakė lemtis, beakė berankė lemtis, beburnis bedantis alkis…

– Gera mylėti vasarą. Kalvos ir ežerai pakvimpa ir kraujažolės pražysta kaip orchidėjos, kai tu žvelgi man į širdį. Gera mylėti vasarą.

Buvai apsvaigusi kaip ir aš. Suėmei mano veidą rankomis ir sušnibždėjai:

– Mano aguona, mano Pieti… Atleisk Darjai, nepyk ant manęs.

Vergai aplink mus mušė būgnais ir grojo armonikomis, laivai ilsėjosi uoste, pasiruošę išplaukti į jūrą arba nuskęsti amžiams; tu verkei, žvelgdama man į akis: „Pieti, aš tavo mažoji Darja, ar pameni mane…“

– Čiūčia liūlia, – atsiliepiau perpildyta širdimi.

Viršuj tamsoje sugirgždėjo durys – Anja su plačiais baltais naktiniais marškiniais išėjo ant laiptelių ir pasitrynė akis. Tad jau buvo spėjusi numigti.

– Vyručiai! – šūktelėjo ji ugnies pusėn. – Jūs dar ten nemiegate? Gal bent jau nebegeriat?

Tuomet ji pamatė prie ugnies sėdinčias merginas ir šunį, ir alaus dėžes, ir ant smėlio užtemptą valtį ir jau tyliau pridūrė:

– O jūs ir svečių turit… – ir apsisukusi grįžo trobon.

 

●

 

Dabar tavo lūpos šaltos, ir kai nebejudi, tavo akys sustingusios kaip stiklas, o gal kvarcas. Kiekvieną savo sapno akimirką laukiau šiltos bangos, kuri mane nuskandintų, bet nedrįsau tuo patikėti. Tačiau tai buvai tu, mažoji Darja, su alaus buteliu rankoje, mašalais ir dūmais plaukuose, kai Anjai išėjus įsivyravo nejauki tyla. Tu atsistojai, gurkštelėjai alaus ir ėmei deklamuoti:

– Taigi balandis aguoną myli. Skamba valsas balandžio širdy. Skamba valsas balandžio širdy. O naktis taip juoda.

Lašas kraujo – tai meilė.

Ir naktis taip juoda.

Mano balandėli, vasarą į mus žvelgia saulė, žiemą akis įsmeigia tamsa.

Prie savo aguonos krūtinės prigludus šypsaus.

Balandis šoka aguonos guoly. Meilė – tai lašelis kraujo. Vai, kaip skamba valsas, kokia juoda naktis.

Smuikuos vaitoja naktis, saulė – pirštuos žmogaus. Tatai vergų muzika skamba.

Balandis šoka aguonos guoly. Koks karštas tavo kraujas, aguona. Kokie pirštai aguonos karšti.

Vergai groja su sielvartu akyse.

Valsas yra lašas kraujo ir juodas kaip žiemos naktis. Po balandžio vokais ilsis diena.

Tavo valsas baigias, balandėli. Kokia karšta buvo diena, kokia tvanki naktis. Meilė – ant stygų virpantis kraujo lašas. Meilė – begalinė naktis.

Taigi balandis tyliai žvelgia į šalį. Viskas baigėsi. Sudie, lašantis malonume. Vakarykštė – lašelis vergo kraujo. Rytojus šaukia it jūra skenduolį.

Balandis taip myli aguonėlę, kaip smuikas, laukiantis vestuvių, ir kapinių juoda žemelė. Ir vienas jų išeina ir pradingsta.

O tada…

Ateikit, meilės meldžiančios rankos. Palieskit mane. Aš tavo mažoji Darja, kokia aš laiminga, kad išsirinkai mane. Aš lietus pasalūnas, kai diena užgęsta. Aš – bučiuoklis vėjas.

 

Aplink mus visur medžiai. Šiandien tu išvargusi. Užspausiu tavo akis. Medžiai auga šalia mūsų. Žemę nukloję akmenys. O jei žvilgsniu ieškočiau… gal čia sena laužavietė? Kas žino – gal kažkieno čia būta dar prieš mus. Bet kodėl prieš? Galbūt mes pirmieji.

Galbūt tu esi pirmoji, kuri čia pailso. O aš pirmas, kuris negali miegoti. Galbūt aš pirmas su barzda, o tu pirmoji be jos.

Mes bėgam nuo tų, kurie nujaučia mūsų pėdsakus – dar nežino, tik nujaučia. Aš tik noriu pailsti kaip ir tu.

Mes iškeliaujam. Mums tai įprasta. Mes neturim draugų nei mielų prisiminimų. Jau prisiklajojom. Atėjo laikas atsisveikinti.

Raudok savam sapne, mažoji Darja.

Likimas – tai aklas ėjimas į priekį, tikslingas betiksliškumas. Aš esu sena mirtis – ir manyje gyvena nesibaigianti jaunystė.

Raudok, mažoji Darja.

Ir aš garbinau sunkius kūjus, ir aš dainavau apie mašinas ir Angliją. Ir aš velku savo kūną į Kubos pakrantes ir ten išsilaipinu.

Atsiklaupk prie mano kapo, kai numirsiu, mažoji Darja, melskis, kad vandenys sutekėtų į vienuolių ir ištvirkėlių įsčias, melsk dangaus malonės tirpstantiems kaulams, kuriems atleidžia Hirošimos Mažylis.

Kaip ir tu, aš dainuoju apie mašinas ir Angliją, apie ugnį ir automobilių motorus. Dabar esu čia… iš jaunystės ir iš pažadų.

Ar tau šalta?

Ar tau ten žvarbu?

Per miegus drebi it sužeistas Veneros paukštis. Tai jau praėjo. Ugnis užgeso ir žaizdos užsitraukė. Aš dar pajudinu anglis – gal atsiras kokia neužgesusi žarija. Mes niekuo nesiskiriam. Kai numirei, aš stoviu čia su tavimi glėbyje ir nebylus žiūriu į upę.

Ar matai šviesą languose kitapus upės?

Kartais svajoju apie didelius kambarius, kuriuos jungia ilgi aidintys koridoriai ir į kuriuos pro didelius langus iš kažkur toli krinta šviesa: sienas juosia sidabrinės rožių girliandos, o bronziniai satyrai pašėlusiai šoka palei lubas…

 

 

Iš: Timo K. Mukka. Kyyhky ja unikko. Helsinki: WSOY, 2002

Vertė Urtė Liepuoniūtė