Šv. Cecilija; Išdalinti save
Šv. Cecilija
Cecilija ėjo namo mišku. Juokingas buvo miškas, praretėję medžiai bylojo apie pragaištingą žmogaus ranką, dėl kurios miškas dabar šypsojosi dangui savo bedante burna. Cecilija eidama dairėsi grybų, bet visi jau buvo surinkti arba išspardyti. Svarstė, kodėl gi žmonės spardo grybus, pavyzdžiui, ūmėdes… Tiek jų daug, it piktžolių. Tik ūmėdės niekam nekenkia, o sukelia tokią priešingą reakciją – spyrį.
Begalvodama Cecilija priėjo savo urvą laukymėj, šalia namo pūpsojo akmuo. Didelis buvo akmuo, nebuvo ant jo nė karto užsilipusi pažiūrėti į tolį, pamąstyti ar dar ką naudinga nuveikti. Šįsyk ant akmens pamatė save gulinčią negyvą. Vyko Cecilijos šermenys, akmuo apkaišytas juodomis gėlėmis, juodais nėriniais, o ji pati raudonais nagais įsikibusi į akmenį ir palikusi jame akiduobės dydžio skylutes, iš kurių, tiesą pasakius, kažkas žvelgė it iš slapto paveikslo kokioje nors seno dvaro svetainėje… Cecilija tada pagalvojo, kodėl niekas per jos laidotuves negieda, kažkas tik atnešė gražių juodų gėlių, bet dainelės užtraukti drauge nepasiliko. Staiga Cecilija pasijuto labai alkana, tik nesuprato, kaip gali norėti valgyti, jei jau yra mirusi; nusprendė visgi nevalgyti, kad tik maistas neimtų pilve pūti.
Prisiglaudusi prie akmens užtraukė giesmę, vienintelę, kurią mokėjo, – apie puolusį angelą; melodija raibuliavo ir kilo aidu medžių kamienais, kol pasiekė dangų, virtusi bereikšmiu skambesiu. Barstė save žemėmis Cecilija, tarė atsisveikinimo žodį, kažin ką citavo, neįtikėtinai graudu ėmė darytis ir gaila savęs. Laidotuvėms pasibaigus nuėjo namo darinėti grybų, nors jautėsi pavargusi, kiek išsekinta.
Išdalinti save
Juoda nakties magija apgaubė miesto akligatvius, pro kertes įsiskverbdama į sienų plyšius, pragrauždama betoną ir nugrimzdama tuščiame kambaryje. Kambaryje, kuriame niekas negyvena, tik veidrodyje atsispindi vieniša vėlė. Veidrodis pilnas tos juodos tamsos ir pamėklei šiandien liūdna, neatėjo tas liesas berniukas žvairomis akimis. Per juoda ši naktis jam, tikrai nebeateis, o ji taip įprato su juo kalbėtis… Iš tiesų kalbėjo jis, ji tik klausė, siurbė visas jo godas, neviltį į savo veidrodinį gyvenimą ir vėl buvo gyva jo skausmuose, žvelgė į pasaulį žvairomis jo akimis.
Tamsa šiąnakt pamėklę slėgė, niekas neatsispindėjo jos veidrodyje, o tai ėmė pamažu erzinti. Ji troško, kad užklystų bent valkata ar laukinė katė, kaip anądien, ji juos išgąsdintų ir kvatotų, kol imtų darytis nejauku nuo dūzgiančios tylos.
Neatėjo berniukas, o ji supyko – blaškėsi veidrodžio rėmuose, beldė blyškiais pirštais į tuščią paviršių, tik niekas to negirdėjo.
Kitą naktį berniukas pasirodė. Uždegė žvakę ir balsu skaitė knygą. Vėlė vėl susinervino – jis jos nematė, nė nepažvelgė į veidrodį, skaitė kažkokią kvailą istoriją, atrodė keistai, per daug laimingas.
Antrą naktį jis atsivedė mergaitę, ji nebuvo žvaira, ramsčiavosi balta lazdele, kuri išblyškusiu kontūru atsispindėjo veidrody. Juodu sutūpė ant paišinų baldų, skaitė balsu. Vėliau bučiavosi.
Pamėklė to pakęsti nebegalėjo, ji blaškėsi veidrodyje, kuriame mirgėjo žvakės liepsna, baltoji lazdelė ir tokie pat balti žmonių kūnai. Veidrodis dužo. Jis pažiro į milijonus mažų šukių, jos skambėjo krisdamos ant dulkėtų grindų, ant baltų kūnų ir susmigo į žvairas berniuko akis – lyg Kajus iš pasakos apie Ledo karalienę jis tapo šaltas šaltas. Taip pamėklė pamatė pasaulį berniuko akimis, o paskui ėmė ir išskrido, palikdama juoda nakties magija alsuojantį kambarį.
