Vandens rožių medus
Kuo garsus mūsų kraštas? Tikrai neatspėsite, kol nepasakysiu. Ogi vandens rožių medum. Nežinia, iš kur tos rožės Mūsų ežere atsirado, bet laukinės bitės iš jų žiedų į savo dreves ėmė nešti tokio kvapnumo medų, kad paragavus pasaulis imdavo atrodyti pilnas spalvų, o gyvenimas lengvas ir nerūpestingas. Kartą toks galudienis seneliukas užsigeidė kokio saldėsio ir iš ryto paprašė duoti šaukštelį to medaus, o kai bedante burna sučiulpė, paprašė dar. Per pusdienį šaukštas po šaukšto iškabino visą puodynę ir vakarop atsikėlė iš patalo, tuo nustebindamas kaimynus, jau kadai pasiruošusius pakasynoms. Jis kruopščiai išgalando kirvį, įžiebė seną molinį žibintą, pakabino obelyje ir visą naktį, nė karto nesustodamas pailsėt, skaldė malkas. Net žmonės sulėkė pažiūrėt, kas čia vidurnaktį šitaip įnirtingai pokši. Malkų priskaldė ištisą kalną, o iš ryto pasipiršo dvidešimčia metų jaunesnei našlei, kuri jį tuos dvejus metus karšino. Po nakties malkų skaldytojui ėmė kaltis nauji baltytėlaičiai dantys, pradingo raukšlės ir negrįžtamai išnyko plikė. Jos vietoje garbanojosi vešli šviesių plaukų ševeliūra ir našlė kaimyną vos pažino, o pažinusi įsimylėjo tarytum šešiolikmetė. Apie jųdviejų nemirtingą meilę vietinis poetas P. R., Europos kaimo rašytojų sąjungos narys, sukūrė eilėraštį ir jį pavadino „Meilės simfonija“. Šios eilės, išverstos į kinų kalbą, tapo plačiai paplitusia liaudies daina. Su ja „Azijavizijoje“ išgarsėjo dabar visam pasaulyje dievinamas keturių blondinių merginų popansamblis „Smagiai pasidulkink danguje“, iki tol labiau garsėjęs krūtų plastinėmis operacijomis. Šią dainą kaip roko baladę vėliau perdainavo rokerių kolektyvas „T–34“ su Eltonu Ivanu ir įtraukė į savo visų laikų geriausią muzikos albumą „Trečioji Mėnulio pusė“ (jo išleista per 200 mln. egzempliorių). Krisk iš juoko, bet šiuo metu tai dažniausiai grojamas klasikinis džiazo muzikos standartas visame pasaulyje: nuo Obelių iki Kukuulkaano.
Ne mažiau įdomi naujiena atkeliavo iš sporto pasaulio: visai atsitiktinai prieš varžybas suvalgęs šaukštelį to medaus, vienas vidutinių gabumų sportininkas iš Sarmatijos Europos lengvosios atletikos čempionate šokdamas į aukštį metru viršijo pasaulio rekordą, paskui nugalėjo šuolių į tolį ir rutulio stūmimo rungtyse. Pertekęs jėgų, jis užsiregistravo dalyvauti ieties metimo, sportinio ėjimo ir net maratono rungtyse, bet toliau rungtyniauti jam uždraudė Europos čempionato teisėjų kolegija, įtardama didžiulio masto sukčiavimu. Kai jį patikrino dopingo kontrolė, jokių draudžiamų medžiagų neužtiko. Nepraėjo nė savaitė, o tarptautinis sporto pasaulis su visomis federacijomis, olimpiniais komitetais, klubais, lygomis bei sąjungomis pamišo ir pavirto į globalių mastų beprotnamį. Fantastiškai beprotiški sportininkų pasiekimai visose sporto šakose tapo kasdienybe. Naujausias šuolio į aukštį rekordas pasiekė šuolio su kartimi rezultatą. Šuoliai su kartimi buvo uždrausti, nes sportininkai tarytum žiogai iššokdavo aukštyn sulig dvidešimt aukštų namu ir krisdami iš didelio aukščio galėjo užsimušti net pataikę į čiužinį. Turėdamas šaukštą stebuklingojo medaus, galėjai būti tikras, kad vienas laimėsi futbolo rungtynes prieš Brazilijos rinktinę. Bandyta rengti atskiras varžybas tiems, kas vartoja medų, ir tiems, kas jo nevartoja, tik naudos iš to nebuvo jokios, nes jokie prietaisai ir testai nepadėdavo aptikti medaus pėdsakų. Atrodo, medus, suteikęs žmogui uraganinę energiją, jaunystę, raumenų ir sausgyslių tamprumą, pats kažkur išgaruodavo lyg kamparo spiritas.
Medaus poreikis buvo milžiniškas, tad grožio klinikos, kosmetikos ir parfumerijos koncernai, galų gale turtingi, įtakingi, galingi žmonės visame pasaulyje užsirašinėjo į eilę – net tada, kai sužinodavo, kad medaus flakonėlį gaus tik po dvidešimt penkerių metų. Farmacijos kompanijų chemikai atliko tūkstančius bandymų, norėdami atskleisti medaus paslaptį, bet pastangos rezultatų nedavė. Net mėginant atskiesti medų natūraliais, ekologiškais priedais, buvo gaunama dvokianti tyrė, kurią siūlyti kam nors buvo visiška kvailystė. Ne visus Dievo Piršto paliestus reiškinius žmogui skirta pažinti.
Viena valstybė, kuri problemas mėgo spręsti jėga, pabandė eiti kitu keliu. Jūrų pėstininkų dalinys slapta išsilaipino Mūsų ežero pakrantėje, su nardymo kostiumais panėrė į vandenį, mėgindami išrauti vandenrožes kartu su šaknimis, stiebais, lapais bei žiedais ir išvežti į savo šalį. Deja, vos iškeltos iš Mūsų ežero vandens, rožės sunyko tiesiog akyse, pavirsdamos į pilkos spalvos dvokiančių puvėsių krūvą.
