Lietuvių literatūros istorija. 2005-ieji

●

 

Susitinka ankstyvą pavasarį Rastauskas ir Navakas ir kalba apie tai, kaip vadinsis jų naujausios knygos.

– Mano – „Kitas pasaulis“, – išdidžiai sako Rastauskas.

– Mano tai „Gero gyvenimo kronikos“, – kilsteli galvą Navakas.

Abu galvas kraipo, viens kito išmoningumu stebisi.

– Važiuojam į „Šiaurės vasarą“, – nusprendžia, – parodysim visiems, kaip reikia rašyti.

Po pusmečio susitinka „Šiaurės vasaros“ forume ir klausia viens kito, kaip vadinasi jų pranešimai apie pamokymą rašyti traukliai.

– Tai vis apie kitą pasaulį, – atsako Rastauskas, – „Herojų ir žmonių mirtys literatūroje“.

– Ir mano – vis apie gerą gyvenimą, – patenkintas murkia Navakas, – „Rašymas ir alkoholis“.

 

Rolandas Rastauskas, Kitas pasaulis, Vilnius: Apostrofa, 2004

Kęstutis Navakas, Gero gyvenimo kronikos, Vilnius: LRS leidykla, 2005

„Šiaurės vasara 2005“, tema „Teksto trauka“, Jurbarkas

 

●

 

Ivanauskaitė ir Beresnevičius nujautė artėjant apokalipsę, tačiau niekaip nesutarė, kokia ji bus.

– Viską valdys klanas! – sako Beresnevičius.

– Ne klanas, o tvanas mus paskandins, – nesutinka Ivanauskaitė.

– Ne, tai tik Medūza, nuo jos žvilgsnio žūsime…

– Tai ne medūza, o žvaigždė žudikė nukris ant Žemės! – tvirtina Ivanauskaitė.

– Greičiau kosminis bombonešis, – nepalenkiamas Beresnevičius.

– Tada išmirsime nuo paukščių gripo.

– Oi, ne, tiesiog transformuosimės į vilkolakius…

Ginčijosi, ginčijosi, galiausiai nuėjo į „Tyto albą“ ir paprašė, kad viską surašytų, maža ką, gal kas pasitvirtins.

Jurga Ivanauskaitė, Miegančių drugelių tvirtovė, Vilnius: Tyto alba, 2005

Gintaras Beresnevičius, Paruzija, Vilnius: Tyto alba, 2005

 

●

 

Ivanauskaitė ir Beresnevičius Nemuno pakrante vedžioja šunis. Ivanauskaitės šuo dailus šviesus retriveris, Beresnevičiaus kalė švelniakailė, iš burnos tik garas virsta.

Žiū, ant kranto sėdi pagiriotas Parulskis, kojas nukoręs nuo šlaito. Šviesus visas, linksmas. Bet tik nužvelgė tuodu, o bendraut ir nepanoro.

 

Sigitas Parulskis, Miegas ir kitos moterys, Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2005, esė „Daiktai: šuo“

Jurga Ivanauskaitė, Miegančių drugelių tvirtovė

Gintaras Beresnevičius, Paruzija

 

●

 

Sėdi knaipėj Marčėnas, Navakas, Rastauskas, Parulskis ir Beresnevičius. Visi kalba, diskutuoja pasaulio temomis, filosofuoja. Tik Beresnevičius rašo net sulinkęs, galvą pakelia, gėrimo gurkšteli ir toliau rašo.

Staiga kad pašoks nuo kėdės, akys spindi, blykčioja.

– Kur dabar? – klausia Marčėnas.

– Į kapines! – šūkteli.

Ir išlekia taip greit, kad anie net nespėja susivokti, tik lieka neišsprendžiamų klausimų spręsti, vis apie tą patį.

 

Aidas Marčėnas, Pasauliai, Vilnius: LRS leidykla, 2005

Gintaras Beresnevičius, Paruzija

 

●

 

Eina kartą Beresnevičius su Ivanauskaite ir ginčijasi – kas trapesnis: tūkstančių metų senumo Egipto mumija ar amžinu miegu užmigusio drugelio sparnai.

Taip besiginčydami priėjo „Tyto albą“.

 

Jurga Ivanauskaitė, Miegančių drugelių tvirtovė

Gintaras Beresnevičius, Paruzija

 

 

Metų daiktas

 

Sugalvojo rašytojai žaidimą – kas kokį daiktą su savimi pasiims į negyvenamą salą.

Beresnevičius pasiėmė istorijos vadovėlį.

Parulskis atėjo atstatęs ietį.

Navakas atsinešė tris butelius vyno.

Černiauskaitė atsinešė saldainių.

Ivanauskaitė atsivedė prostitutę. Ir laimėjo.

 

Kęstutis Navakas, Gero gyvenimo kronikos

Laura Sintija Černiauskaitė, Artumo jausmas, Vilnius: LRS leidykla, 2005

Sigitas Parulskis, Miegas ir kitos moterys

Jurga Ivanauskaitė, Miegančių drugelių tvirtovė

Gintaras Beresnevičius, Pabėgęs dvaras, Vilnius: LRS leidykla, 2005

 

●

 

Ateina Marčėnas į „Maximą“, o ten išpardavimas, žmonių pilna. Apsidžiaugė, kad laiku pakliuvo, kad ims kuistis, ieškoti.

Bet staiga suprato, kad „akcija“ – tai ne „akacija“ ir nei kamanės čia neras, nei „Šiaurės Atėnų“.

 

Aidas Marčėnas, Pasauliai, eil. „Maxima“, „***“

2005 m. buvo įkurtas portalas „Kamane.lt“.

 

●

 

Sugalvojo rašytojai ką nors pastatyti ir taip parodyti savo didžiulę galią.

Ivanauskaitė pastatė tvirtovę, bet toji sudegė.

Beresnevičius pastatė dvarą, bet anas pabėgo.

Marčėnas pastatė ištisus pasaulius, bet Rastauskas pastatė dar kitą pasaulį.

O Aputis pastatė džipą prie vieškelio.

 

Rolandas Rastauskas, Kitas pasaulis

Aidas Marčėnas, Pasauliai

Juozas Aputis, Vieškelyje džipai, Vilnius: LRS leidykla, 2005

Jurga Ivanauskaitė, Miegančių drugelių tvirtovė

Gintaras Beresnevičius, Pabėgęs dvaras

 

●

 

Lietuvos rašytojos nusprendė įkurti moterų klubą. Sutarė laiką, vietą. Ivanauskaitė pripirko mandarinų, Černiauskaitė – saldainių, dar ir vaikų atsivedė. Pakvietė Lariską ir Liubką. Tačiau tos nemėgo sociumo, todėl apsivogė ir pabėgo.

 

Laura Sintija Černiauskaitė, Artumo jausmas

Jurga Ivanauskaitė, Miegančių drugelių tvirtovė

●

 

Ivanauskaitės veikėjai užmezgė romaną, o Černiauskaitės – sukėlė porą dramų.

 

Laura Sintija Černiauskaitė, Artumo jausmas

Jurga Ivanauskaitė, Miegančių drugelių tvirtovė

 

 

Metų žmogus

 

Sugalvojo rašytojai kitą žaidimą – kas kokį žmogų su savimi pasiims į negyvenamą salą.

Beresnevičius atsinešė ant rankų mažą Binkį.

Parulskis pasikvietė tetą Viktoriją.

Navakas atsivedė Gintarą Patacką.

Černiauskaitė atsivedė žmones gydančią mergaitę.

Ivanauskaitė neturėjo ką pasikviesti, tad ir vėl atsivedė prostitutę. Ir vėl laimėjo.

 

Kęstutis Navakas, Gero gyvenimo kronikos

Laura Sintija Černiauskaitė, Artumo jausmas

Sigitas Parulskis, Miegas ir kitos moterys

Jurga Ivanauskaitė, Miegančių drugelių tvirtovė

Gintaras Beresnevičius, Pabėgęs dvaras

 

●

 

Parulskis gyveno kartu su jame esančiu Vyru ir Pasakotoju. Ir šie nuolatos darė jam spaudimą: Vyras vis liepė rūpintis fiziologiniais dalykais, Pasakotojas – būti tame, ko iš tikro nėra. Parulskis, neatlaikęs šio spaudimo, parašė knygą apie miegą ir kitas moteris.

 

Sigitas Parulskis, Miegas ir kitos moterys, esė „Prie krosnies užvertų durelių“, „Daiktai: vyras“

 

●

 

Navakas iš pradžių ragaudavo baltą vyną, paskui gerdavo raudoną, galiausiai maukdavo žalią gėralą. Kai galvoj imdavo dūgzti, jis užkąsdavo silkės ir rašydavo stulpelius, kad turėtų už ko įsitverti.

 

Kęstutis Navakas, Gero gyvenimo kronikos, esė „Kaip parašyti stulpelį“

 

●

 

Kartą Beresnevičius pasiskolino iš Kajoko japonų imperatoriškosios kontržvalgybos vadovėlį. Perskaitęs skyrelį apie šnipo pagavimą zen metodu, Beresnevičius suprato, kodėl Kajokas rašo poeziją.

 

Donaldas Kajokas, Karvedys pavargo nugalėti, Vilnius: LRS leidykla, 2005

Gintaras Beresnevičius, Pabėgęs dvaras

Kęstutis Navakas, Gero gyvenimo kronikos, esė „Pernykščio paršiuko pėdsakais“

 

●

 

Navakas per dienų dienas sėdėdavo Kauno kavinėse, stebėdavo aplinką ir rašė kroniką, koks geras gyvenimas vyksta. Bet kadangi jį įpareigojo esė žanras, tai iš tikrųjų rašė ne kas vyksta, o tik kas galėtų vykti.

 

Kęstutis Navakas, Gero gyvenimo kronikos, viršelis

 

●

 

Kartą Navaką vietoj pasisėdėjimo kavinėje pakvietė į mokyklą.

„Malonūs ponai tie pedagogai“, – pagalvojo Navakas, po renginio pakviestas į mokytojų kambarį. O va ir proga kaip tik yra – Sruogos jubiliejus.

 

Kęstutis Navakas, Gero gyvenimo kronikos, esė „Skambutis į pamoką“

 

●

 

Įeina Marčėnas į kavinę, o Navako nėr! Galvoja, kaip čia dabar, reikia paskambinti, pasiteirauti, gal kas nutiko.

Skambina.

Atsiliepia Navakas, nūdnas visas.

– Na, kokie ketinimai, – klausia Marčėnas.

– Kokie čia ketinimai, kai taip lyja, – niūriai atsako Navakas.

 

Kęstutis Navakas, Gero gyvenimo kronikos, esė „Lietaus užkalbėjimas“

Aidas Marčėnas, Pasauliai, eil. „Ketinimai“

 

●

 

Navakas turėjo labai daug draugų ir pažįstamų. Su vienais jis susipažino Kauno telefonų knygoje, su kitais – lentynose.

 

Kęstutis Navakas, Gero gyvenimo kronikos

 

●

 

Susirinko į Kauną rašytojai. Sėdi Laisvės alėjoj lauko kavinėje, šnekasi, rūko. Pavasaris įpusėjęs jau, oras geras. Beresnevičius rašinėja sau kažką, Marčėnas eilutes skaičiuoja, Parulskis šiaip pagiringas.

Žiūri visi, prošal eina Kajokas: pavargęs visas, keliai nubrozdinti, su savim kažką kalba, rankos nusvirusios, galva panarinta.

– Kas nutiko? – klausia rašytojai.

– Pailsau, nelengva būt Nacionalinės premijos laureatu. Štai serijos knygą išleido: kad ir plona, bet popierius koks! Bet ko neįdėsi.

 

Donaldas Kajokas, Karvedys pavargo nugalėti

Aidas Marčėnas, Pasauliai, eil. „Ataskaita“

Sigitas Parulskis, Miegas ir kitos moterys, esė „Pagirios“

 

 

Juodas humoras

 

Stovi Parulskis, Navakas, Beresnevičius ir Kajokas ir žiūri visi į dangų. Staiga mato, kaip kažkas link žemės atskrieja.

Staiga visi choru ima šaukti:

– Skrajojantis Olandas! Skrajojantis Olandas!

Tik Kajokas liūdnai papurto galvą:

– Ten sniegas yra.

Ir visi nutyla.

 

Donaldas Kajokas, Karvedys pavargo nugalėti, eil. „Adresas“

Kęstutis Navakas, Gero gyvenimo kronikos, esė „Ugnies vertikalė“

Sigitas Parulskis, Miegas ir kitos moterys, esė „Kalėdinis kaktusas“, „Prie krosnies užvertų durelių“ ir kt.

Gintaras Beresnevičius, Paruzija

 

●

 

Rašytojai eseistai paskelbė varžybas, kas daugiau surinks savo parašytų esė.

Marčėnas iškart pasavo ir nuėjo rašyti poezijos.

Beresnevičiui rinkti esė jau buvo pabodę, be to, per nuolatinį rašymą neturėjo kada.

Parulskis surinko dvidešimt esė iš paskutinio penkmečio.

Navakas jam nušluostė nosį, surinkęs triskart tiek, parašytų per trejus metus.

Rastauskas iš dešimtmečio surinko esė epopėją – ją perskaityti įstengė tik Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto akademikai. Ir skyrė jam už tai premiją.

 

Rolandas Rastauskas, Kitas pasaulis

Kęstutis Navakas, Gero gyvenimo kronikos

Aidas Marčėnas, Pasauliai

Sigitas Parulskis, Miegas ir kitos moterys

 

●

 

Aputis prisiskaitė Cvirkos raštų ir jam pagailo nuoširdžių kaimiečių, kuriuos miesčionys engia. Todėl parašė knygą „Vieškelyje džipai“.

 

Juozas Aputis, Vieškelyje džipai

Aputis už knygą „Vieškelyje džipai“ buvo apdovanotas Petro Cvirkos literatūrine premija.