Ispanų poezija apie žiemą ir sniegą

JUAN RAMÓN JIMÉNEZ

(1881–1951)

 

Žiemos giesmė

 

Gieda. Gieda.
Kur gieda tie paukščiai, kurie gieda?
 
Nulijo. Bet šakos vis dar
be naujų lapelių. Gieda. Gieda
paukščiai. Tai kurgi gieda
tie paukščiai, kurie gieda?
 
Mano narveliuose paukščių nėra.
Nėra vaikų, kad juos parduotų. Gieda.
O slėnis jau toli. Ir nieko…
 
Aš nežinau, kur gieda
paukščiai – gieda, gieda –
tie paukščiai, kurie gieda.

 

 

JORGE GUILLÉN

(1893–1984)

 

 Sniegas

 

Žalią nugali balta
sniego daina.
Snaigė plonytė, o siekia
būt aukšta.
Sausį papuošia snaigės, ne žalià,
o baltà.
Dabinkis dieną naktį sniegu,
sniego vaiska!
Sninga lengvai, snaigė minkšta,
o kokia tai kaitra!
Sniegas, sniegas delne,
taip pat ir širdyje.
Tokia tyra baltos kaitra,
ji be liepsnos, tokia tyra.
Sniegas, sniegas ir jo daina
pasiekia ir mane.
Sausį papuošia miško sniegas.
O kokia tai kaitra! Sniego daina.
Snaigė net dainą – sniegas, sniegas –
nutildo skrisdama.

 

 

FEDERICO GARCÍA LORCA

(1898–1936)

 

Trumpas begalinis eilėraštis

             Luisui Cardozai y Aragónui

 

Supainioti kelią –
tai prieiti sniegą,
o prieiti sniegą –
tai šimtmečiais ganytis kapinių žolynuose.
Supainioti kelią –
tai prieiti moterį,
moterį, nebijančią šviesos,
moterį, du gaidžius patiesiančią akimirksniu,
šviesą, nebijančią gaidžių,
ir gaidžius, nemokančius giedoti, kai prisninga.
Bet jeigu sniegas supainioja širdis,
gali pasirodyti pietų vėjas Austras,
o kad jo gūsis abejingas net dejonėms –
turėsime ir vėl ganytis kapinių žolynuose.
Aš mačiau du sopančius smaigus iš vaško,
kurie palaidojo vulkanišką peizažą,
ir mačiau du pakvaišusius vaikus,
kurie verkdami spaudė vyzdžius žudikui.
Tačiau juk du net niekada nebuvo skaičius,
nes tai tiktai kančia ir jos šešėlis,
nes tai tik gitara, kurioje meilė liūdi,
nes tai tik kitos begalybės reginys,
tai mirusiojo tvirtovė,
tai bausmė naujojo, galo neturinčio prisikėlimo.
Mirusieji nekenčia skaičiaus du,
bet skaičius du užliūliuoja moteris,
ir kad jau moteris bijo šviesos,
o šviesa virpčioja akistatoje su gaidžiais,
gaidžiai težino, kaip skraidyti, kai prisninga –
turėsime be perstogės ganytis kapinių žolynuose.

 

 

MIGUEL HERNÁNDEZ

(1910–1942)

Karys ir sniegas

 

Gruodis sušaldė jo šniokštimą dviašmenį
ir dusina pro ledinius dangaus skliautus,
tarsi sausa liepsna, kur gyslomis srovena,
tarsi ilgi griuvėsiai, užgriūvantys karius.
 
Sniegas – tai gedulas, vienatvėje risnojantis,
jis žirgui karaliauja ir valdo jo žingsnius.
Sniegas pėdas nupusto, kanopas atsijoja,
tai dangiškasis įniršis, nežemiškai rūstus.
 
Jis kanda, laužia, pakerta su kruvinu kirviu,
trapiu, iš marmuro, bet trenkiančiu galingai.
Krinta, išskysta neišsipildžiusiu glėbiu
sparnuota praraja vienatvėje – ten sninga.
 
Šį antpuolį pagimdo įdūkusi žiema –
jos alkis, vargstantis išalkęs ir sustingęs,
baugina nuogą kūną pagieža amžina, –
balta, tyli, išalkusi, tamsi, mirtinga.
 
Jis nori numalšint žaizdrus, pykčius, ugnis,
apakinti marias, palaidoti amūrus:
statulos kyla tylios, krištolinė apgultis –
taip statos pamažėl stikliniai sniego mūrai.
 
O kad vilnonė jo širdis ištrykštų į srautus
ir taip išaustų rūbą skirtingais audiniais,
o šis uždengtų kūnus, kurie išdegina rytus
savu balsu, žvilgsniu, pėdom ir šautuvais.
 
Apdarą kūnams, kurie gali vaikščioti nuogi,
vaikščioti apsivilkę ledais ir šerkšnomis,
kandimų, blyškių dūrių ir kulkų sugelti,
tarsi šarvais dabintis laibais akmenimis.
 
Apdarą kūnams, kurie tylėdami apsigina
su kaulais raudoniausiais nuo baltųjų apgulčių.
Nes karių kaulai tarsi apšviesti spigina,
nes kariai – tai laužavietės iš žingsnių ir akių.
 
Ir skubinasi šaltis, lapus meta mirtis,
čia neskamba rauda, bet ją girdžiu, ir lyja.
Ant balto sniego sėjasi paraudusi ugnis,
raudonas tampa šiltas sniegas ir atgyja.
 
Kariai – tai stiklas, akmenimis sujuostas,
juos stiprina tik liepsnos, tik ugnies degimas,
jie puola lūpomis apsnigtomis ir skruostais,
o užpultuosius verčia pelenų atsiminimais.

 

 

JAIME GIL DE BIEDMA

(1929–1990)

Apie blogus metus

 

Gruodis yra šis peizažas,
kai pliaupia skardus kaip traukinys lietus,
kvepiantis tarsi akmens anglys pievose.
Gruodis yra sodas, jis – aikštė,
nakčiai besibaigiant
mieste panardinta,
jis – reginys, kaip gatvėmis prabėga kolonados.
 
Ir tos beribės akys
– iškilnūs angliukai –
juodbruvės mergaitės veide,
virpantys tarytum permirkęs žvirblis.
Ji rankose laiko raudonus batukus,
elegantiškus, blizgius lyg egzotiškas paukštis.
 
Dangus apniukęs ir pilkas,
o šonuose rausvas,
šviestuvų šviesos – liekana gelsvumo.
Po šiuo lietaus smūgiu ašarodamas aš praeinu,
nusižeminęs, sudriskęs, ligi kaulų permirkęs.

 

 

JULIO LLAMAZARES

(g. 1955)

 

 

Jau tiek daug laiko keliauju aš link šiaurės, kur degančių krūmų ir sniego paukščių miestai.
Jau tiek daug laiko keliauju aš link šiaurės kaip pilkas pakeleivis, migloj nerandąs vietos.
Slaptingą tiesą užnugaryje palikau: tiršti nuolankūs viržių dūmai ir tėvų džiaugsmas sutemose.
Šiame šiaurės kelyje, deja, tik kvaili elgetos palydi.
Po jų sermėgomis aš surandu nakvynę žiemą.
O jums šią pasaką seku, ir išgąsčio nelieka.

 

Sniegas užpildo mano širdį tarsi tyla sanatorijų kambarius: jis tirštas, giluminis, nesuardomas.
Sniegas užpildo mano širdį tarsi nuodingosios gebenės kambarius, kuriuose gimstame.
Ir laikas bėga nuo manęs švelniai šiurenant gervuogynams.
Be gailesčio apsninga mano atminties dykynes. Ir jau naktis baltuose užtvaruose.
O kai išaus, bus amžinai žiema.

 

 

JUAN LAMILLAR

(g. 1957)

 

Mieste jau gruodis

 

Mieste jau gruodis. Neryškiai saulės
apšviestame bokšte, nutviekstame
nelyginant pavasario žydrynės,
smulkus angelas stebi ir apmąsto
ryškų senų, tylių gatvių labirintą.
Kreivuose jų linkiuose – kalkių
ir ochros harmonija bei kontrastai.
Uždarame sode čerpės atlieka
slaptas spalvų ir užmaršties apeigas.
Jis mato, kaip kyla barokiški skliautai,
vyraujančių aikščių džiugesį,
nujaučia plynumas toliuose.
Vakaro šviesoje jau kitais profiliais
ir vis naujai tviska šis peizažas,
kuris tuo pat metu yra ir laikas.
Rausva saulė nugalėta prie paskutinių
varpinių, o lapai dega rojaus laužuose.
Aukštos palmės dar būdrauja. Jau naktį
praneša varpai. Angelas pasikeičia:
vienatvės bokštas, saulėlydžio sparnai.
Miesto nėra. Jo šviesos – tai tik Gracijos
sapno veidrodžiai. Akimirksniu nusileidžia
gruodžio šešėliai ant upės.

 

 

MIGUEL D’ORS

(g. 1946)

 

Žirgai sniege

 

Tik puslapis atmins šią akimirką:
nukritusių lapų takelis,
kuris šlamėjo mums žingsniuojant
po šnarančiu buko skliautu
(dar dabar uodžiu to derlingo rudens kvapą),
ir tolimas ankstyvojo sniego švytėjimas
Okoline ir Sajojuje*. Aukštumose – sužvarbę laukai
– tas šiurkštus vėjas iš Prancūzijos –
ir sugriautos trobelės. Žiemos pelenuose,
aukšto papartyno dulkėtame sniege
– viskas lyg juodoje baltoje nuotraukoje –
staiga išnyra risnojantys
žirgai susivėlusiais karčiais.
 
Palieku juos šiose eilutėse kaip
simbolį tolimo (ir labai gilaus) dalyko,
kurio nesupratau, kurio nesuprantu. Net jei ir
niekada nesužinosiu, ką reiškia ta žirgų risčia,
drebinanti sniegą juoduose paparčiuose.

 

Vertė Aistė Kučinskienė

_____

* Kalnai Navaroje (Ispanija).

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.