Du žvilgsniai
RŪTA KUČINSKAITĖ
Gali būti ir kišenvagio plaštaka
Rūta kučinskaitė. Ironijos pašnekesiai. 2015
„Gali būti ir kišenvagio plaštaka: įkišo ranką moteriai į rankinę, o moteris ėmė ir nukando. Kartais būna moterų tokiais baisiais dantimis.“ Įsivaizduojate šią situaciją realybėje? Aš – taip. Kartais juk susiduriame su žmonėmis, kurie tokie pikti, kad galėtų suplėšyti į gabaliukus. Todėl lieka ironija, kuri šiek tiek sušvelnina situaciją, perteikdama pyktį kaip juoką. Toji Sigito Parulskio citata tiesiog prašosi būti interpretuojama. Jos vaizdą matau kaip iliustraciją; iš tų vaizdinių gimė autorinė knyga.
Šiandien gyvenime pilna ironijos, ji visuotinė. Ją naudojame lyg kaukę. Kaipgi be jos. O gal aš klystu? Kad ir kaip sukčiau galvą, bandydama atsakyti į šį klausimą, – mes ją pasitelkiame silpnesne ar stipresne išraiška. Smagu žiūrėti, kaip ironija žmogus išreiškia tai, ką iš tikrųjų mąsto. Ironija ir humoras paprastai suteikia pokalbiui visai kitokį poskonį. Nusprendžiau gilintis į ironiją ir išreikšti ją vizualiai. Pradėjusi labiau domėtis, atradau S. Parulskio tekstus. Nusprendžiau interpretuoti rašytojo žodžius, istoriją panaudodama kaip priėjimą prie savo idėjos. Pasirinkau trumpą pasakojimą „Ranka nasruose“ iš prozos rinkinio „Sraigė su beisbolo lazda“. Pasakojimas išsiskyrė nekasdieniu siužetu, pilnu įvairiausių detalių, kurios slysta kasdienybės paviršiumi, labai dažnai užkabindamos gilesnius klodus, priverčiančius stabtelti ir susimąstyti.
Nusprendžiau kuriamą knygą papildyti kaligrafiniais elementais, nes būtent kaligrafija yra įrankis, prisodrinantis mano raišką emocijų ir vaizdų. Norėjau parodyti gyvenimo posūkius, kurie aprašomi istorijoje, ir pajausti pagrindinio veikėjo išgyvenimus. Šiuo kūriniu norėjau atskleisti ironiją mūsų kasdienybėje – pasitelkdama knygą kaip komunikacijos priemonę, kuri gali sujungti įvairias technikas, parodyti, kad galima konceptualizuoti tapybą, atskleisti besikeičiančią menininko poziciją ir idėjas.
Kol mintys dėliojosi rašant šį tekstą, galvoje zvimbė S. Parulskio žodžiai: „O gal aš paprasčiausiai buvau sutikęs Faustą su Mefistofeliu. Tik kuo čia dėta plaštaka? Šėtonas vietoj sielos pasiėmė ranką? Juk žmonės seniai nebeturi jokios sielos, tiktai žalingi įpročiai, godumas ir veidmainystė. O ranka (plaštaka) nuo seno buvo apaugusi įvairiausiais dieviškais ženklais. Siela nuvertėjusi iki plaštakos.“
AINĖ JACYTĖ
Kvapas
Tušo kvapas ir tekstūra šiek tiek primena lubose besiplečiantį pelėsį. Kvapas – dirgiklis, atsirandantis iš niekur, neturintis materijos, tačiau ilgai išliekantis atmintyje.
Tirštas, įsismelkiantis tušo kvapas lydi nuo vaikystės. Jį užuodusi prisimenu murzinus pirštų galus ir plunksną, kabinančią balto popieriaus lapo plaušelius, – jame brėžiama galybė smulkių linijų. Jų voratinkliuose įsipainiodavo atsitiktiniai tušo lašai ir viską tekdavo pradėti iš naujo. Kartais baltame popieriuje atsirasdavo veidų – rimtų, susikaupusių, užmerktomis akimis, tarsi esančių ne čia ir ne dabar, o ten, kur pasaulis geresnis, dangaus skliautas platesnis, mintys skaidresnės.
Juodo, blizgaus tušo liejimas švariame lape prilygo vaizduotės išsiveržimui. Pamenu, kai išliejusi dėmę sulenkdavau popieriaus lapą per pusę ir atlenkusi klaidžiodavau po paslaptingą juodą pasaulį, regėdama tankius miškus, plėšrius žvėris, šioje tankynėje ieškodama žmogaus pėdsakų. Ne visada pavykdavo jį surasti ir sekti jo kelionės kryptimi. Tai buvo vienas įdomiausių žaidimų, kurio pagrindinis personažas būdavau aš pati. Dabar to žaidimo taisyklės pakito. O gal – anuomet taisyklių nebuvo, dabar jos atsirado.
Atradusi Rūtos Kučinskaitės autorinę knygą „Ironijos pašnekesiai“, kurios iliustracijos seka Sigito Parulskio istoriją „Ranka nasruose“, patyriau déjà vu. Gelsvo popieriaus lapai, šiurkštus jų paviršius, šiek tiek kimbantis prie pirštų galų, ir laisvas potėpis tušu priminė žaidimą sulenkto popieriaus lapu, kurio viduryje telkšo tušo „bala“. R. Kučinskaitė žaidžia kiek kitaip. Teptuku sugeria ne tik kibius tušo lašus, bet ir blankias akvarelės spalvas, išliedama juos ant lapo ir sukurdama pilkšvai melsvų tonų erdvę, kurioje didelė, slėpininga būtybė savo delnuose laiko žmogų. Neapibrėžtoje erdvėje tarp ekspresyvių potėpių veikia nežinomos jėgos; plastiškai besirangydamos ant paslaptingosios milžinės kūno jos nurodo kryptis, kurios atviros žiūrovo fantazijai.
Norisi „užtrukti“ šiame menininkės piešinyje, sugerti jo kvapą ir atsiminti emociją iš praeities, kuri laiko tėkmėje vis dar tokia pat nenugludinta, gyvastinga ir stipri.
