Pramoginė senovės egiptiečių literatūra
Amerikiečių rašytoja Barbara Mertz (1927–2013), be gausybės pramoginio turinio romanų (juos pasirašinėjo Elizabeth Peters ir Barbaros Michaels pseudonimais), 7-ajame deš. išleido ir tris itin populiarias, iki šiol perleidžiamas knygas apie senovės Egiptą. Jos veikalas „Raudonoji žemė, Juodoji žemė“ (Red Land, Black Land, 1966) – tai bandymas apibendrinti mūsų turimas žinias apie senovės Egiptą ir kasdienę jo gyventojų veiklą. Autorė, turėjusi egiptologijos daktaro laipsnį, drąsiai sklaido šios šalies kultūrą gaubiančią mistinių teorijų ar Viktorijos epochoje užgimusių europocentristinių stereotipų miglą, kritikuoja kai kurių egiptologų polinkį kiekviename niekutyje įžiūrėti religinę ar politinę simboliką.
Čia publikuojama ištrauka paimta iš skyrelio, kuriame pasakojama apie senovės egiptiečių pramogas. Egiptiečių grožinės prozos pavyzdžių išliko nedaug, be to, dauguma jų fragmentiški, tačiau jų svarbą sunku kaip reikiant įvertinti, nes čia glūdi pasaulinės literatūros ištakos, įvairūs jų motyvai aptinkami vėlesnių laikotarpių tautosakoje (taip pat ir europiečių). Mertz knygą „Raudonoji žemė, Juodoji žemė“ netrukus lietuvių kalba išleis leidykla „Tyto alba“.
Kalbėdami apie egiptiečių pramogas privalome užsiminti ir apie istorijų pasakojimą. Šuolis nuo imtynių prie literatūros gali pasirodyti netikėtas, bet reikalas tas, kad pastarąjį žodį suprantame klaidingai. Jei skaitytojas įdėmiau panagrinės mūsų knygos turinį, pastebės, kad jame nėra skyriaus „Egipto literatūra“. Užuot jį parašiusi, bandžiau žiūrėti į šią sritį taip, kaip turbūt žiūrėjo egiptiečiai, skaidę ją į keletą skirtingų kategorijų: meilės dainos, skirtos meilei ir vedyboms, religiniai himnai ir maldos, vieną ar kitą temą nagrinėjantys išminčių aforizmai. Lyginamosios literatūros tyrinėtojas linkęs sudėti visa tai į vieną kategoriją, bet toks jungimas dirbtinis, atspindintis dabartinį, o ne senovinį požiūrį. Knygoje aptarsime visus svarbiausius „Egipto literatūros“ poskyrius, išimtis bus tik viena – niekad neegzistavęs epas. Kūrinius, kuriuose aukštinama valdovo narsa, derėtų vadinti himnais, ne epais, o vienintelis galimas pretendentas į epinio herojaus vardą yra Ozyris, tačiau jį turime atmesti – jei ne dėl kitų priežasčių, tai bent jau dėl to, kad didžiąją apie jį pasakojančios istorijos dalį jis yra miręs.
Egiptiečių grožinei prozai priklauso kelių tipų pasakojimai. Kai kurie jų įmantresni, „literatūriškesni“; jie buvo skirti auditorijai, kuri gebėjo vertinti žodžių žaismą, grakščią kalbos tėkmę ir rafinuotą stilių. Kitos istorijos labiau remiasi siužetu, o ne stiliumi; kelios istorijos savo melodramatizmu, kraujo klanais ir neįtikėtinumu niekuo nenusileidžia prastiems šiuolaikiniams trileriams.
Taurimos Bunkutės nuotrauka
Klausimas apie humoristinę prozą nėra toks paprastas; visada sunku pasakyti, kas kitam žmogui gali pasirodyti juokinga. Egiptiečių humoro jausmas matyti kitose meno srityse, ypač dailėje ir reljefuose. Esama vėlyvojo laikotarpio papirusų piešinių ir ostrakonų, kuriuos akivaizdžiai galima vadinti satyriniais; ten vaizduojami įvairia žmogiška veikla užsiimantys gyvūnai. Pelytė, sėdinti prie tualetinio stalelio, aptarnaujama kačių tarnaičių, o katė auklė nešioja jos kūdikį; pelių karalius, kovos vežimu puolantis kačių ginamą tvirtovę; liūtas, žaidžiantis stalo žaidimą su gazele. Vienoje nuostabioje miniatiūroje iš al Amarnos vaizduojamas karieta važiuojantis būrys beždžionių; įdėmiau apžiūrėjus, vadeles laikanti beždžionė labai primena faraoną Echnatoną, kuris dažnai vaizduotas važiuojantis karieta. Kitos humoristinės priemonės ne tokios satyrinės ir šiurkštesnės: pavyzdžiui, labai apkūni moteris su labai mažu asilu. Iš esmės galime neabejoti, kad tokių satyrinių paveiksliukų tikslas buvo prajuokinti. Bet štai kalbant apie prozą žinome tik vieną kūrinį, kurį beveik neabejotinai galime pavadinti komišku pasakojimu, – tai „Horo ir Seto kova“, jį išsamiau aptarsime kitame skyriuje. Tai šiurkšti ir nešvanki istorija, rodanti visai menką pagarbą nemirtingiesiems dievams, o didžioji dalis jos komizmo perteikta vaizdinėmis priemonėmis. Dievai savo sueigoje barasi ir pešasi kaip būrys išlepintų vaikų, Izidė vis krečia šunybes savo priešams, Astartė išsklaido aukščiausiojo dievo Ra prastą nuotaiką parodydama jam savo grožybes. Šios priemonės ne itin subtilios, bet neabejotina, kad jų paskirtis sukelti juoką. Kai kuriose kitose istorijose atpažinti komizmą ne taip lengva. Imkim, pavyzdžiui, istoriją apie Venamoną.
Venamonas buvo egiptiečių pareigūnas, gyvenęs laikais, kai Egipto vardas užsienyje buvo itin prastas. Jis buvo išsiųstas į Biblą gauti kedro. Jo daliai teko daugybė klaikių išbandymų: jis buvo apiplėštas, įžeistas, išjuoktas, jam buvo grasinama. Kai pasiekė Biblą, Venamonui teko visą mėnesį laukti, kol jį priims vietos princas, arba, jo paties žodžiais tariant, „(princas) kiekvieną dieną atsiųsdavo man pasiuntinį su žodžiais: „Nešdinkis iš mano uosto.“
Man tai skamba juokingai; tiesą sakant, visos Venamono bėdos mane verčia kvatotis. Ar jos juokino ir egiptiečių skaitytojus? Turbūt ne. Tautinis ar asmeninis įžeidimas egiptiečiams neatrodė priimtinas ar juolab juokingas. Mažai pažįstu žmonių, kuriems atrodytų.
Kadangi dauguma egiptiečių buvo beraščiai ir neturėjo tokių beraščiams skirtų palaimų kaip filmai ar televizija, jie turbūt naudodavosi profesionalių istorijų pasakotojų paslaugomis. Apie tokius klajoklius žinome iš kitų rašto neturėjusių kultūrų, tačiau turiu pripažinti, kad apie egiptiečių pasakotojus šaltiniuose nesu užtikusi jokios užuominos. Vis dėlto tokių klajojančių dainių turėjo būti; vėsų vakarą, susirinkę kaimo aikštėje aplink ąsotį vandens, kaimiečiai galėjo klausytis tokių istorijų kaip ta, kurią ketinu dabar papasakoti.
Kadaise gyveno du broliai. Vyresniojo vardas buvo Anubis, jaunesniojo – Bata. Anubis turėjo namą ir žmoną, o jaunėlis gyveno su jais kaip sūnus. Bata rūpinosi visais brolio reikalais. Tiesą sakant, jis apskritai buvo šaunus vyrukas. Kito tokio nebuvo visoje šalyje, jame slypėjo dievo galybė.
Vieną dieną jis ėjo paskui karves, ir jos tarė jam: „Anoje vietoje gera žolė auga.“ Bata nuvedė jas į tą vietą, karvės pasidarė labai gražios ir sparčiai dauginosi.
Ir štai kartą, kai abu broliai dirbo laukuose, jiems baigėsi grūdai, ir vyresnysis brolis pasiuntė Batą namo jų atnešti. Bata užtiko brolio žmoną besitvarkančią plaukus, ir kai jis paprašė grūdų, ji paliepė eiti ir pačiam pasiimti. Bata išėjo iš klėties su tokiu dideliu maišu, kad žmona suprato, jog jis be galo stiprus, ir panoro pažinti jį kaip vyrą. Bet kai ji tarė: „Eikš, prigulkime valandėlei“, Bata supyko: „Kokią šlykštynę čia man pasakei?“
Bata grįžo į laukus ir toliau dirbo su broliu, nieko jam nesakęs. Bet kai vyresnysis brolis vakare parėjo namo, juose nedegė šviesa, o žmona gulėjo negaluodama, tarsi ją kas būtų primušęs. Ji pasakė vyrui, kad Bata jai pateikė nepadorų pasiūlymą, o kai ji pasibaisėjusi nuo jo nusisuko, šis ją mušė ir jai grasino. Taigi Anubis čiupo ietį ir išbėgo ieškoti dar iš laukų negrįžusio brolio. Jis pasislėpė už arklidžių durų ir laukė. Bet kai Bata su karvių banda priėjo prie arklidžių, pirmoji karvė tarė: „Būk atsargus! Tavo brolis ten, laukia su ietimi norėdamas tave nužudyti. Bėk nuo jo!“ Ir antra karvė pasakė tą patį, o paskui ir visos kitos. Galiausiai Bata pažvelgė žemyn ir pro tarpą durų apačioje pamatė brolio kojas. Nusimetęs naštą, jis iš visų jėgų leidosi bėgti, o brolis jį vijosi.
Bėgdamas Bata ėmė melsti Ra, kad jam padėtų: „Tu esi tas, kurs atskiria nusidėjėlius nuo teisiųjų!“ Ra išgirdo maldas ir tarp Batos ir jo vyresniojo brolio sukūrė krokodilų pilną vandens telkinį. Anubis ėmė ploti rankomis, nesitverdamas pykčiu, kad negali jo nužudyti. Tada Bata broliui papasakojo, kaip iš tiesų viskas buvo. Galiausiai jis čiupo peilį, nusipjovė varpą ir įmetė į vandenį.
Šis dramatiškas poelgis (kaip ir dera tikėtis) įtikino Anubį; pamatęs, kad brolis silpsta ir kamuojasi skausmais, jis ėmė garsiai raudoti ir aimanuoti.
Iki šios akimirkos istorija gana paprasta ir įspūdinga; egiptiečių klausytojai turbūt aikčiodavo, apimti užuojautos ir troškimo, kad doras ir nepelnytai nukentėjęs jaunesnysis brolis sulauktų tinkamo atpildo. Sunkumai prasideda, kai Bata papasakoja kitoje vandens telkinio pusėje stovinčiam ir atgailaujančiam broliui, ką ketina daryti. Jis sako, kad eis į Kedrų slėnį ir ten užkels savo širdį į medžio viršūnę. Jei kada nors tas medis bus nupjautas, širdis nukris žemėn ir jį ištiks bėda, tad Anubis turės ateiti jam į pagalbą. Dar jis pasako, kokiu būdu Anubis sužinos apie nelaimę, ir paskui išeina, o brolis grįžta namo išsiaiškinti su klastinga savo žmona. Jis ją nužudo ir išmeta palaikus šunims. Paskui atsisėda ir verkia dėl jaunesniojo brolio.
Dabar grįžkime prie Batos Kedrų slėnyje. Jam ten sekasi visai neblogai, kol dievai nutaria, kad jam reikia žmonos. Ir jie sukuria jam pačią gražiausią merginą šalyje, o Bata ją įsimyli. Pirmoje istorijos dalyje minėtas Batos susiluošinimas dabar švelniai apeinamas; galbūt reikia manyti, kad dievai pasirūpino ir šiuo mažmožiu.
Žinodamas, kokia graži jo nuotaka, Bata įspėja ją neiti laukan ir saugotis jūros dievo. Savaime aišku, mergina nepaiso jo nepagrįstų perspėjimų, savaime aišku, jūros dievas ima ją persekioti, vos tik ji išeina į lauką. Pabėgti jai pavyksta, bet ji palieka plaukų sruogą – šią dievas nusineša į Egiptą. Tie plaukai taip skaniai kvepia, kad, faraono skalbėjui atėjus prie upės plauti valdovo drabužių, į juos įsigeria plaukų aromatas. Susierzinęs vyriausiasis skalbėjas ateina prie upės išsiaiškinti, iš kur sklinda tas kvapas. Jis randa plaukų sruogą ir nuneša ją faraonui, o šis klausia, ką apie ją mano jo žyniai. Jie pasako, kur mergina gyvena, ir pataria siųsti pas ją pasiuntinį.
Bet Bata nužudo faraono pasiuntinius, palieka gyvą tik vieną ir pasiunčia jį atgal pas faraoną papasakoti, kas nutiko. Kitą kartą faraonas siunčia didelį būrį kareivių ir – gerokai gudresnis sprendimas – moterį, „kurios rankos buvo pilnos visokiausių nuostabių moteriškų puošmenų“. Gudrybė pavyksta. Mergina su palyda keliauja į Egiptą (turbūt reikia manyti, kad Bata tą dieną buvo medžioklėje) ir, nutarusi iškeisti nykų gyvenimą Kedrų slėnyje į faraono favoritės padėtį, išduota valdovui Batos širdies paslaptį. Medis nukertamas, Batos širdis nukrinta ant žemės, ir vieną dieną Anubis (tikiuosi, nepamiršote atgailaujančio vyresniojo brolio) pamato, kad jo alus puode sugižo. Žinodamas, kad tai ženklas, jis čiumpa lazdą ir sandalus, drabužius bei ginklus ir iškeliauja į Kedrų slėnį. Ilgai ir sunkiai ieškojęs, jis randa brolio širdį ir atneša ją Batai – šį randa gulintį lovoje negyvą.
Įdėjus širdį į vietą, Bata vėl tampa savimi, bet dabar jis turi atkeršyti žmonai. Jis pasiverčia didingu jaučiu, ir Anubis nuveda jį į Egiptą, ten faraonas priima jį kaip šventąjį gyvulį; bet niekingoji mergina apgaule priverčia valdovą jautį paskersti. Tada Bata pasiverčia pora medžių. Mergina vėl sugriauna jo planus, bet prieš medžius nukertant vieno jų sėkla patenka tiesiai jai į burną. Ji tampa nėščia ir pagimdo patį Batą – jis, laikomas faraono sūnumi, galiausiai paveldi sostą. Pirmasis Batos kaip faraono įsakymas buvo atvesti jo žmoną-motiną pas teisėjus, ir šie vieningai nuteisia ją mirtimi. Tada Bata paskiria brolį Anubį savo įpėdiniu, ir jie ilgai ir laimingai gyvena.
Nors šioje istorijoje išreikštas priešiškumas ar net neapykanta moterims, man ji patinka. Man prie širdies stulbinamas abejingumas veikėjų motyvacijai, lengvai atpažįstami teigiami ir neigiami personažai, įstabus išradingumas epizoduose, kurie nepaklūsta logiškai sekai. Kaip ir „Prakeikto karalaičio“ atveju, „Pasakojimas apie du brolius“ turi keletą atpažįstamų motyvų: veikėjo pasivertimai, kalbantys gyvūnai, stebuklinga plaukų sruoga, tradicinis „jaunesnysis brolis“, patyręs gausybę nelaimių ir galiausiai tapęs karaliumi. Pirmą istorijos dalį galime lyginti su pasakojimu apie Juozapą ir Potifaro žmoną, o laikina Batos mirtis ir autokastracija paaiškėja besančios ne ką baisesnis dalykas nei Snieguolės ar Miegančiosios Gražuolės nunuodijimas, mat ir viena, ir kita ištaisoma pasitelkus kerus.
Vertė Aidas Jurašius
