Penki pirštai

Mara Zalytė (g. 1952) – žymi Latvijos poetė, dramaturgė, eseistė, libretų ir dainų autorė, aktyvi visuomenės ir kultūros veikėja. 2013 m. išleistą romaną „Penki pirštai“ Latvijos literatūros metų apdovanojimo komisija pripažino geriausiu prozos kūriniu. Autobiografinėje knygoje autorė pasakoja penkiametės mergaitės grįžimo iš Sibiro į Latviją ir įsikūrimo okupuotoje tėvynėje istoriją. Laura, kurią Sibire tokiu vardu pakrikštijo lietuvės, yra vienas pokario vaikų, išgyvenusių tremtį ir okupacinio režimo grimasas. Tyras, naivus, jausmingas, balansuojantis tarp pasakos ir realybės Lauros pasaulis – tai komiškos ir tragiškos situacijos, netikėtumai ir paradoksai, skirtingų kartų ir skirtingų santvarkų kaktomuša, niekad nenutrūkstantis dialogas su savimi ir suaugusiaisiais.

Romaną „Penki pirštai“ netrukus išleis Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Siūlome susipažinti su pora šios knygos skyrių.

 

Depeša

 

Į kiemą ant emkos įlekia Liepa. Emka yra motociklas.

– Kur tas prakeiktas Karlis? – Liepa, vyras kaip ąžuolas, yra įtūžęs.

– Išvažiavo rytiniu traukiniu. Negalėjom įkalbėt, kad pasiliktų ir pasisvečiuotų.

– Kur jis išvažiavo?

– Lyg ir į Tukumą, bet galbūt važiuos iki galo – į Ventspilį. Ką gali apie Karlį žinot. Karlis važiuoja kur nori ir daro ką nori.

– Ir kalba ką nori! Kas čia vakar buvo?

– O kas gi buvo?

– To aš tavęs, Anda, klausiu!

– Kas čia per tardymas? – įsikišo Tėtis.

– Ne, čia dar ne tardymas, bet galėjo būti ir tardymas. Jei tas galvijas, tas ne žmogus, o galvijas, būtų ėjęs toliau. Ar jūs proto turit, ar neturit? – Liepa tūžta. Tėtis nesupranta, apie ką kalbama. Laura irgi nesupranta. Koks žmogus? Koks galvijas? Kur jis būtų ėjęs? Mama persigandusi, ji tikriausiai supranta.

– Trenktas Karlis gal ir gali sau leisti taip kalbėti, tiktai kas gali sau leisti to klausytis?

– Ko klausytis? – Mama grąžo rankas.

– Antitarybinių kalbų, antivalstybinės propagandos ir agitacijos! Tai juk 65 straipsnis! Norit, kad jums tai prisiūtų? Viską, kas čia yra surašyta?

Liepa mojuoja iš languoto sąsiuvinio išplėštu lapu. Laura pastebi, kaip stropiai apkirptas kraštelis.

– Melagingų prasimanymų skleidimas! Tarybinių valdžios ir santvarkos šmeižimas! – skaito Liepa.

– Buržujiškai nacionalistinio turinio dainų dainavimas ir literatūros platinimas! – deklamuoja Liepa.

– Ideologiškai kenksmingos literatūros slėpimas!

Kokia čia galėtų būti kalba, kuria Liepa kalba? Tai nei latvių, nei rusų, nei italiečių. Laura jos nesupranta.

– Betgi tai netiesa! Fricis Barda jau nebelaikomas ideologiškai kenksmingu. Ir argi aš jį slepiu? – šaukia Mama, pagriebusi knygą.

– Kas tai parašė? – rėkia Tėtis.

– Fricis Barda! – aiškina Laura, bet niekas nesiklauso.

– Koks skirtumas, kad tai netiesa? Koks skirtumas, kas tai parašė? Reikia labiau saugotis! Tai tikra kliauzė! Supraskit pagaliau! Kaip kokie vaikai elgiatės! Gerai. Reikia nurimti. Reikia atvėsti. Ta kliauzė pas mane, baigtas kriukis, – Liepa pavargo rėkti.

– Kas tai parašė? – neatlyžta Tėtis.

– Šito aš nesakysiu, kad vėl košės neprivirtum. Anda, išvirk kavos! – Liepa sunkiai sėdasi prie stalo. Tas, dėkui Dievui, nukraustytas, Mama nepatingėjo.

– Mes turim tik arbatos, – susinervina Mama.

Liepa nebrokys ir arbatos. Tai va taip. Liepa šį rytą kaip įprasta atėjo kontoron nariadų. Paburkavo kiek su buhalterijos damomis, kaip visada, ir jau norėjo keliauti sau. Žiūri, prie partorgo durų stovi, na, Tas žmogus. Ko tokiam latrui reikia pas partorgą? Labai įdomu. Liepa klausia Latro – Laura suprato, kad tai pavardė, – kodėl jis ne darbe. Liepa brigadininkas, Liepa gali klausti, jis turi tokią teisę. Esąs reikalas pas draugą partorgą, bet draugas partorgas dar neatėjo. Liepa mato kažkokią depešą Latro rankoj, taigi šitą patį cedelį. Liepą apėmusi bloga nuojauta. Toks niekšas prie partorgo durų? Liepa prieina ir klausia, ar jis į partiją stosiąs? Gal rekomendacijos reikia?

Ne, ne. Bet šuo juk žino, ką suėdė. Lyg gerinasi, lyg gėdijasi. Nagi rodyk, ką surašei, kitaip darbadienio neįskaitysiu! O tas nenori rodyt. Liepa ištraukęs iš Latro rankų tą popierių, tu tik pažiūrėk!

Ak, tu maita!

Dėkoju už budrumą, sako Liepa, bet šį kartą nelik durniaus vietoj! Kodėl? Latras nustebęs.

Kas gi nežino, kad Karlis yra nepakaltinamas, o tu jį apkaltinai. Tai pirma. Dainas pats kartu dainavai. Tai antra.

Tu esi tas, kuris nuolatos vagia kombikormą iš kolchozo svirno, ir aš tai galiu įrodyti. Tai trečia.

Kiek tu turi mergų visame valsčiuj? Amoralus gyvenimo būdas. Tai ketvirta. Liepa išskaičiavęs dar penkis punktus.

Jei neapsiraminsi, pranešiu, ką tu darei prie vokiečių. Tai buvo paskutinis taškas.

– O ką gi jis darė?

– Atsimeni poną ir ponią Goldšteinus, krautuvininkus? Ir jų mergytę, kuriai buvo dvylika metų?

– Taip, tai siaubinga!

– Tas žmogus ten buvo.

– Bet juk vokiečiai šaudė, šungalviai! – Mama sukaukė gailiai ir piktai kaip vilkė.

– Mamyte, kas tau? – Laura išsigąsta ir ima verkti.

– Nežinau, kuris būtent šovė, bet jis ten buvo. Ir kai vežė, jis ir tada ten buvo kaip penkta šunio koja.

– Dieve mano, Dieve mano, ir toks žmogus sėdėjo prie mūsų stalo? O kas, jei jis neapsiramins?

– Kas jisai? Aš jį pribaigsiu, – niūriai sako Tėtis.

– Jis nusiramins. Ir tu nusiramink, Jani.

– Ar tavo viryklė dar kūrenasi, Anda? Tai gerai.

Liepa suplėšo prirašytą languotą lapą ir sviedžia pakuros gerklėn.

– Ką dabar daryti? – Mama vėl ima drebėti.

– Nieko nereikia daryti. Visi judošiai patys pasikaria.

Emka suburzgia ir nurūksta.

– Ir gerai, Džonyti, kad nežinom, kuris jų buvo, – Mama stengiasi pakelti užgulusį sunkų švino dangtį.

– Ne, negerai. Dabar įtarinėsime visus. Tai daug blogiau. Ar tu pastebėjai, ką Liepa pasakė apie rekomendaciją? Negirdėjai? Jis paklausęs, ar Tas žmogus nenorįs stoti į partiją, ar Tam žmogui nereikią rekomendacijos.

– Taip. Ir kas?

– Rekomendaciją gali duoti tiktai partinis. Ir dar su stažu.

– Liepa partinis? Niekada gyvenime! – sako Mama.

 

Mama daužo stiklines

 

Mama nebenori jokių svečių akyse matyti. Mamai bjauru svečiai. Net Francis su savo kvepalais ir tortais Mamai nebepatinka. Mama daugiau nebenori kagoro, kad ir koks jis sveikas.

Bet Francis ir vėl čia.

Už tą šposą be iškados gerk stiklinę limonado!

Mama Francį veja laukan. Atidaro duris ir šaukia, tegu važiuoja atgal į Tukumą. Tėtis sako, Francis pasiliks. Niekur nevažiuos. Kaip Andai ne gėda vyti lauk geriausią Tėčio draugą, kuris jam kaip brolis!

– Taip, butelio brolis! – rėkia Mama.

– Šūdo brolis, tu, Anci, užmiršai šūdo brolį. Ir šeško brolį. Jedrit medeli, tave myliu, aš negyvensiu be tavęs! – dainuoja Francis. – Ir nenoriu! Anci! Ir nenoriu!

Francis į Mamos pyktį rimtai nežiūri. Jis paduoda Tėčiui lagaminėlį ir išpakuoja tortą. Žemai lenkdamasis ir nusilenkinėdamas, Francis įteikia Mamai eilinę Rygos alyvų dėžutę. Mama nuplėšia nuo dėžutės dangtelį, stveria gražųjį buteliuką, bet šis iškart nepasiduoda, neišsitraukia iš įdubos. Mama išplėšia gražiuosius šilko pamušalus, nusviedžia į kertę prie malkų, nusviedžia ir nuostabiąją aksomo dėžutę, atsuka buteliuko dangtelį ir pila kvepalus ant grindų.

– Juokdarys! Klounas! – šaukia Mama ant Francio.

– Nusiramink! – Tėtis šaukia ant Mamos.

Mama išlekia pro duris, Tėtis su Franciu puola iš paskos. Laura irgi. Beprotė, ką jinai darys?

Mama su kvepalų buteliuku lekia į kitą namo galą, atlapoja užremtas duris ir pradeda taškyti brangius kvepalus ant neišmėžto mėšlo. Buteliuką, kuris atrodo kaip alyvos kekė, Mamai reikia stipriai kratyti, kad kvepalai laistytųsi. Mama krato ir krato buteliuką į visas puses.

– Štai tau! Štai tau, Šaltinių mėšle! Kvepėk Rygos alyvomis, nesmirdėk mėšlu! Nesmirdėk! Ne! Smirdėk! Dvok dar šlykščiau, nes man šitie kvepalai dvokia! Franci, man norisi vemti nuo šitų Rygos alyvų! Man jau užtenka! Aš savo vyro girtuokliu paversti neleisiu!

Kai buteliukas ištuštėja, Mama jį sviedžia į srutas. Laura galvoja, kad vėliau galės išžvejoti. Mama lekia atgal į kambarį. Dar yra likusios dvi kvepalų dėžutės.

Bet jų Mama vis dėlto neliečia.

Mama išdaužo visas stiklines. Ima stiklinę nuo stalo ir sviedžia į sieną prie viryklės, ima nuo stalo – ir į sieną! Ir į sieną! Mama įsikarščiavo. Mama siautėja. Tėtis bando nors stiklinę išgelbėti, bet Mamai smagu, kad stiklinės subyra į smulkias šukes. Ji džiūgauja.

– Na, pakaks jau, – Tėtis suima Mamą už alkūnės.

Ji ištrūksta kaip katė. Ir puola prie lėkščių. Viena lėkštė dūžta, antra.

– Prašau, Anci, prašau, Anda, prašau, nustok! Tai Mimės lėkštės.

– Taip! Porcelianas! Kuznecovas! Taip, Bukos vestuvinis servizas! Taip! Mano motinos porcelianas! Po velnių viską, po velnių!

Francis puola ant kelių.

– Mieloji!

– Jokia aš tau ne mieloji! Taip savo panas gali vadinti! Šalin rankas! Nesigrabaliok!

Trečios lėkštės Mama vis dėlto nesudaužo. Delsia. Tuo tarpu Francis jai į rankas įdeda kitą lėkštę, paprastą, prastą. Tegu tokias geriau daužo. Tokios yra raboče krestjanskije, sako jis.

– Geroji, gražioji, neprilygstamoji! Ir mieloji! Atleisk man arba nužudyk! Imk durklą. Juk tragedija yra aukščiausias žanras, – Francis tiesia Mamai šakutę nuo stalo.

– Komikas! – Mama truputį aprimsta. Tada vėl susiima, griebia butelį, kurį Tėtis buvo spėjęs padėti ant stalo, ir pila į pamazgų kibirą. Kiek nupylusi, meta į nešvarų vandenį. Šis gurgėdamas subėga per siaurą butelio kaklelį.

– Tik ne tai, – sako Francis. – Džoni, pulkim ant kelių.

Francis su Tėčiu, parpuolę ant kelių, meldžia Mamos, kad, dėl Dievo meilės, nebedaužytų indų. Iš kur gaus naujų? Iš ko vaikas valgys?

Francis taip dažnai nebeatvažinės, rytoj abudu išmėš mėšlą, tai buvo gera mintis – prieš tai iškvėpinti. Viskas bus tik į gera, tokios audros jie iš Ancio nesitikėjo. Nieko tokio. Tėčiui tokia vėtra, toks viesulas, tokia žmona patinka. Franciui Ancis dabar atrodo dar gražesnė. Kai moterys pyksta, jos tampa tik gražesnės ir gražesnės. O tačiau! Andai visai nereikia šitaip stengtis pykti, vis viena antros tokios gražios moters nėra ir nebus visame plačiajame pasaulyje. Po audros vėl nušvinta saulė. Pasaulis tampa gaivesnis. Deguonis nugali azotą. Ozonas labai sveika, sveikiau už kagorą. Ką apie tai mano Laura? Laurai gaila kvepalų dėžutės ir buteliuko, kurį Mama įmetė į mėšlą. Dėl to Laura tegu nesisieloja, nuo šiol Rygos alyvas Francis veš Laurai.

Ir kai jau atrodo, kad namuose vėl taika, kai atsiranda dar viena sveika stiklinė, kai Francis, be paliovos kalbėdamas ir žadėdamas Rygos alyvų daugiau nebevežti Mamai, tik Laurai, o Mamai vežti vien Raudonąją Maskvą, kai Francis jau rengiasi tortą dalinti gabaliukais, Laurai su gėlytėmis, aišku, kad princesei kas geriausia, tada Mama iškelia tortą aukštyn ir užsimojusi vožia Franciui tiesiai į veidą. Francis spėja abiem rankom sugriebti į veidą įtėkštą tortą. Minutėlę stovi, tada atsargiai atskiria tortą nuo veido ir padeda ant stalo.

Tortui lyg nieko nebūtų atsitikę, tik gėlytės liko ant Francio veido, o veidas liko atsispaudęs torte – kakta, skruostai, smakras ir nosis. Nosis torte liko giliausiai.

– Gražu, – džiaugiasi Francis.

Gėlytės po vieną krenta nuo Francio veido. Francis žiūri į tortą.

– Tai mano pomirtinė kaukė, – sako jis.

 

Mėšlas ir aukso dulkės

 

Francis ne iš tų, kurie nesilaiko žodžio. Kitą rytą jis atsikelia pats pirmas ir ieško šakių. Laura irgi jau ne lovoj, taip, ji gali parodyti, kur padėtos šakės. Francis švilpauja. Jis mėš tą mėšlą, tą nuostabųjį mėšlą, kurį Mama kvepalais ir mira vakar patepė. Tą Andos pašventintą mėšlą. Tai bus tikras džiaugsmas ir eis kaip sviestu patepta.

Tegu Džonis su Anciu dar pamiega.

Francis yra su Laura, ir tai jėga!

Kur yra kokia nors tačka? Kas yra tačka?

Taigi karutis. Kas yra karutis?

Princese, kaipgi tu gali nežinoti? Na, tokia tarataika, toks drandalietas, kuriuo mėšlą galima vežti. Šaltiniuose nėra nei tačkos, nei karučio, nei tarataikos. Net drandalieto nėra. Abu išieškojo. Bet yra didžiulė skardinė vonia su prarūdijusiom skylėm. Tiks ir ji. Francis akylas ir dilgėlėse pastebi ilgą medvilninę kojinę. Su ja galės traukti. Moteriškos kojinės tikrai puikus dalykas. Franciui patinka moteriškos kojinės.

Ar nėra kokio seno švarko? Nėra, visi seni, svetimi skudurai sudeginti drauge su mėlyna padanga. Nieko, sako Francis, nėra, tai nėra. Nėra karvelės, nėraik ir virvelės! Gero rūbo nepagadinsi, prasto nėra, neverta gailėtis. Francis nusiauna tik batelius, bet lieka su dailiom kostiumo kelnėm ir baltais marškiniais.

Kaip manai, kur galėtume krauti? Kur tempti? Į laukus? Ne, Laura, mes kolchozui šito aukso neatiduosim. Jam ir savų šūdų užtenka. Tempsim ten, už senosios būdelės. Priminus senąją būdelę, Laura pradeda žiaukčioti. Tai todėl, kad princesė dar be pusryčių, mano Francis.

Tegu sau mano. Taip, dar be pusryčių. Laura eis vidun pusryčiauti. Francis pamažu kibs į tuos Augėjo tvartus. Čia toks posakis, Laura, eik jau, eik. Ne, Franciui pusryčių nereikia, Francis nevalgęs pragyveno penkiolika metų. Francis sugeba pasimaitinti per odą kaip Indijos jogai. Francis Laurai vėliau papasakos smulkiau. Dabar Laura turi pavalgyti.

Mama kepa kiaušinius. Tėtis renka vakardienos duženas.

– Kur Francis? Pašauk Francį pusryčių!

– Franciui nereikia pusryčių, Francis maitinasi per odą. Taip, kaip… – Laura negali prisiminti, kaip kas.

– …Indijos jogai. Žinoma, – užbaigia Mama.

– Ką Francis veikia? – klausia Tėtis.

– Francis tempia mėšlą su vonia.

Velnias! Tėtis išlekia laukan. Jis tik dabar prisiminė, ką vakar pažadėjo. Tėtis irgi ne iš tų, kurie pamiršta pažadus.

Mamai patinka, kad vyrai dirba. Mama negali atsitraukti nuo lango, slapčia stebėdama, kaip abu dirbdami plėšosi, bet į lauką Mama neina, ji turi išlaikyti stilių. Laura suvalgo keptą kiaušinį ir išeina. Ji laiku pavalgė, nes pradeda smirdėti. Kuo labiau šūdą judini, tuo labiau jis smirdi. Tai irgi posakis. Dabar Laura jį supranta.

Laura stovi prie durų staktos ir kvėpuoja burna. Nosį užsispaudusi pirštais. Francis siūlo užspausti skalbinių segtuku. Laura mėgina nosį užspausti segtuku, bet jai skauda. Ilgainiui Laura pripranta ir smarvės nebejaučia. Lėtai, bet mėšlo krūva didžiajame kambaryje tirpsta. Tėtis su Franciu triūsia, kalbėdamiesi apie savo reikalus.

– Apie ką jūs čia kalbatės? – klausia Laura.

Apie savo reikalus. Apie savo reikalus. Apie savo reikalus.

Laurai nereikia klausytis. Tegu Laura eina padėti Mamai. Bet Laura už kampo vis tiek klausosi. Neilgai. Nes kiekgi klausysies, jei negali nieko suprasti. Bet gali numanyti. Numanyti yra blogiau, nei suprasti.

Tai buvo Berlage?

Ne, kuda tau! Sevvostlage.

Pradžioje kokie du šimtai tūkstančių. Pabaigoj vienos rankos pirštais galėjai suskaičiuot.

Dalstrojus? Na, beveik. Dvylika mėnesių per metus – žiema. Kas liko – vasara.

Minus penkiasdešimt yra niekai. Minus septyniasdešimt, va čia tai mirtis! Išgyventi nepoloženo.

Bet mums, kurie požemyje, šachtose, didelė laimė, palyginus tikras Taškentas. Ir kokia netikėta sėkmė! Taip pasisekė! Išlindom lauk, o ten visi išdvėsę.

Koks šimtas trisdešimt tūkstančių. Maždaug. Ar kas gali žvaigždes suskaičiuoti? Kaulų kelias.

M56.

Gera trąša. Jei vienas žmogus sveria, sakykim, penkiasdešimt kilų, niekas labai daugiau ir nesvėrė, tai įsivaizduok, kiek sveria du šimtai tūkstančių. Ten kada nors augs kaip ant mielių.

Kukurūzai!

Cha, cha, cha!

Tą Sergejų Lazo japonai sudegino garvežio kūrykloj. Tą didįjį didvyrį. Atsikeršydami. Japonai jiems nebuvo žmonės. Nė vienas mes nebuvom, bet japonai tai jau visai. Kartą reikėjo statyti tiltą per tarpeklį. Japonai tokie smulkesni, lengvesni, juos pririša prie virvių kaip lėlytes, leidžia žemyn, kad suvirintų ar ką ten. Ir tada tie prižiūrėtojai sumanė pasilinksminti. Perkerta virves, ir japonai byra į tarpeklį kaip pupos. Ochranikai žvengia ir krizena kaip išprotėję. Prisilinksmino vyrukai iki valiai.

Taip.

Taip.

Kasyklose? Oficialiai nikelis ir alavo rūda.

Kasiteritas.

Faktiškai uranas. Čia ir yra visas reikalas, Džoni, čia ir yra. Vyras miršta du kartus.

Žaliava atominei bombai.

Ne, mes. Žaliava – mes.

Žinai tą anekdotą?

Na?

Moterims zonoje pasakyta, kad jos gamina detales siuvimo mašinoms. Damos po detalę išsineša įsikišusios į liemenėles. Nori surinkti siuvimo mašiną. Kai tik viską surenka, išeina kulkosvaidis. Neša po detalę. Kai tik surenka, taip ir kulkosvaidis!

Cha! Cha! Cha!

Darom perekurą?

Pirmąjį auksą, žinai, kur surankiojau? Lėktuve. Mus, tris politinius ir vieną kriminalinį, pervežė į kitą kasyklą. Argi žinojom, kur? Kolymos aukso žiedas. Kryptis – Jakutskas. Sėdim ant grindų, kas gi čia, joptvaimatj? Rankos aukso dulkėm aplipo, rūbai, viskas.

Kratosi ta skraidyklė, ore pilna aukso, plaučiuose pilna aukso. Visi kampai pilni, šliaužiojam, bliatj, kaip apspangusios musės, aukso dulkės skraidžioja, visuose pakampiuose, visuose plyšiuose pilna.

Aukso smiltis vežė. Sugraibėm kelias saujas rupių kaip druska. Kriminalinis iš laimės tik klykia – ochujetj!

Šimtą kartų! Jokio kito žodžio.

Į kišenes negalima, krata laukia, kur kišti tą auksą? Į veltinius!

Kojų nepavilkom ir be to aukso, tai dabar nėr ką kalbėt.

Kaip aš slinkau su tuo auksu veltiniuose! Kaip su nematomom grandinėm, juokinga.

Kriminalinis rėkia vien tik – ochujetj!

Nuprotėjo, nabagas, dėl to aukso.

Kaip per kratą nerado, aš neatsistebiu.

Baisūs dalykai.

Baisūs.

Mirtinas badas. Iš smėlio duonos neiškepsi, net jei jis auksinis. Išmainiau į kokias keturias paikas. Vienintelis kartas, kai valgiau duonos, kiek lenda.

Seimčanas.

Magadanas.

Nu, davai, pabaikim su tuo mėšlu.

Aš dar ilgai kosėjau ir spjaudžiau tuo auksu. O tas kriminalinis tik – ochujetj!

Tuo viską galima pasakyti.

Juokinga.

Šimtus kartų, ir jokio kito žodžio!

Mirt iš juoko galima.

Taip.

Taip.

Tai ko gi nesijuokia? Laura negirdi, kad juoktųsi.

 

 

Iš: Māra Zālīte. Pieci pirksti. Rīga: Mansards, 2013

Vertė Erika Drungytė