VALDAS PAKALNIS

Gyvenantys už kalno

Gyvenantys už kalno – keistoki, savotiški. Jų keistenybes mažai pažintume, nes žygeivių, pašalinių keliautojų žinios būna iškreiptos, pagražintos, neišsamios. O užkalniečiai retai šiapus senovėj atsibastydavo. Kopimas į kalną nelengvas. Gal ne tiek fiziškai, labiau – dvasiškai. Jiems reikia perkopti, perlipti ir per save: per puikybę, kompleksus, arba juos pridengti, paslėpti akiplėšišku narsuoliškumu. Jiems būtina nugalėti savąjį uždarumą, iš užsklęstos keistuolių bendruomenės (neturėdami svaresnių faktų, nedrįstume tvirtinti, kad atsilikusios) nusileisti į civilizuotą visuomenę, pas pakalniečius.

Kas kita – kalniečiai. Jie toliaregiai, jiems toli matyti, jie fiziškai stiprūs, išmintingi, dėl laipiojimo uolomis ištvermingi (išauga talentingų sportininkų). Bet užkalniečiai atkaklūs. Jie kopia, ropščiasi, kabinasi už gyvenimo. Užkopę ant kalno sutrinka, pasijunta menkučiai šalia kalniečių, gyvenimo nuskriausti. Prigimtinis užsispyrimas (nepainiokime su valia) padeda – pasimeldę atlaidiems dievams, dvasiškai sustiprėję, ryžtasi leistis nuokalne pas mus.

Ir štai atkakliausieji, nusileidę pakalnėn, į mūsų miestelius ir miestus, pasišiaušę dėl nevisavertiškumo, kuris juos apima susidūrus su kalniečiais, dabar stengiasi visaip ir visur atsigriebti. Gatvėse, koncertuose, krautuvėse, ypač restoranuose, užeigose lengvai ateivius atpažintume, tik atidžiau įsižiūrėkime. Užkalniečiai stengiasi žvelgti į pakalniečius atkraginę galvas, užrietę dargi nosis. Juk vis dėlto nusileidę nuo kalno, nesvarbu, kad kalną tiktai perkopė. Užkalniečių žvilgsnis ironiškas, kalba, ypač raštai, tiesmuka, aštroka, vos ne šėtoniška, kartais meilikaujanti. Jie įvairiausiomis progomis stengiasi išdėstyti savus pastebėjimus. Dar turi potraukį fotografuotis. Dėl nuotraukų gausybės dažnai kemšasi internetas.

Štai viena mėgstamiausių užkalniečių silpnybių – lankymasis restoranuose, užeigose, baruose. Kadangi tokios gausybės gardžių valgių gyvendami už kalno niekad neuostę, neregėję, jie važinėja po mūsų šalies miestus, miestelius ir užsisako vis naujus patiekalus. Maistą, valgymą, skonį aprašo dažniausiai interneto svetainėse. Tačiau negalime tvirtinti, kad valgymas – užkalniečių tikslas, tatai galėtume tiktai nuspėti, nes sočiai prisikirtę jie akivaizdžiai storėja, virsdami apvalainomis statinaitėmis. Iš tolėliau neįžvelgtume, ar iš viso jie turi kaklus. Tikrai ne visi apskriti, būna ir pirštais suskaičiuojamų lieknų išimčių. Pastarieji nelinkę viešintis ir tyliai triūsia bibliotekose, archyvuose, norėdami išsiaiškinti užkalniečių kilmę ir apskritai savo gentainių padermės prasmę.

Užkalniečiai garsėja savitu papročiu laiminti valgius (spėjame, laiminimo paprotys – iš kalno, vis dėlto keliauta per viršukalnes), tad jiems maisto laiminimas – vos ne šventas ritualas: užkalniečiai laimina koldūnus, cepelinus, kotletus, burokėlių sriubą, visokius padažus, kepsnius ir žuvienę. Jiems net patinka prieiti prie gretimų staliukų ir palaiminti nustebusių pietaujančiųjų patiekalus bei juos pačius. Palaimintų valgių skonis tampa dangiškas (tiesa, pasitaiko, kad susuka pilvus). Nutinka, kad jie neskanius valgius užmiršta vos įsiropštę automobilin, o labai jiems tikusius pasigardžiuodami, pačepsėdami aprašinėja švelniai ar kritiškai internetiniuose rašiniuose.

Užkalniečiai gudrūs, daro nepatikrinamą sumaniųjų įspūdį. Jei iš tiesų ko neišmano, pripaisto daugmaž ir aplinkui. Pasipiktinę tokiais paistalais skaitytojai įsiaudrina ir užkalniečius iškoneveikia. Užkalniečiai savo ruožtu skaitytojus ir komentatorius išvadina lojikais, debilais. Na tiesiog juokauja, erzina, o kvailysčių esą prirašę, nes patinka provokuoti patiklius skaitytojus. Užkalniečiai, nusitaikydami į mūsiškių silpnybes, blogybes, patenkina dėmesio stoką. Jautresnių sielų užkalniečiams, ypač persivalgiusiems, primaukusiems alaus, sukyla noras šiurkščiau įžeisti, iškeikti visokias pavėpusias, išblukusias ir vos vos žibančias žvaigždes, pusžvaigždes. Maistą suvirškinę, puola atsiprašinėti, gailėtis, bylinėjasi. Dėl tokių nesusipratimų, pakalniečių niekinimo, įtariame, kaltas vėlyvas užkalniečių brendimas. Kad neišduotų savos kaimiškos prigimties, užkalniečiai viešai rašo nekenčią kaimiečių, o kaimo raguolių, bulvinių blynų, kopūstienės neketiną aprašinėti. Gaila, kas gi aprašys pastarųjų vaišes.

Užkalniečiai savo gimtinėn jau nenori grįžti. Ten maistas, kad ir sveikas, vienodas. Silpnas internetas, mažai ir skaitytojų, nebūtų ką išplūsti, prieš ką pasipūsti. O Lietuvoje šimto metų neužteks restoranams, valgykloms apvažiuoti, apsukrių, kūrybingų virėjų, kepėjų valgiams išragauti. Net pavydu dėl užkalniečių potraukio valgiams, išpuoselėtam valgymui (ne kimšimui, netikėkime apkalbomis, esą jie garsiai čepsi, srebia ir atsiraugėja; aš pats negirdėjau, tad negaliu patvirtinti). Nesuklysime, užkalniečiai pamažu tampa priklausomi nuo maisto. Restoranų, užeigų savininkai džiaugiasi pagiringais (kitaip – giriančiais) maisto aprašymais: gausėja valgytojų, kyla pelnas. Neįtikusio maisto gamintojai, užkalniečių sukritikuoti, suniekinti, vos nebankrutuoja.

Užkalniečiai – šiaip jau padorūs atvykėliai, daugiausia dirbančių žurnalistais. Kartais vienam kitam pasiseka įsisukti Maisto pramonės ministerijon ar Mėsainių kontoron. Tačiau tai tik išimtys – valdininkų darbai ne jiems. Raustis po sielos, kvapų, skonio, papročių kišenes ir užančius kur kas smagiau ir aistringiau. Užkalniečiai padorūs dėl to, kad nelenda į visiškai jiems juodas temas – nerašo apie maisto slinkimą žarnynu, ten sužaliavusias ligas ir, ačiū jiems, maisto likučių virtimą trąšomis bei dujomis.

Pastaruoju metu jų pradėtoji kova su baltosiomis mišrainėmis, silkėmis, besivartančiomis pataluose, net slaviškuoju folkloru nuteikia viltingai – pakalniečiai labiau gundosi rausvomis, žaliomis spalvomis, silkėms neleidžia rytais ilgai lepintis pataluose, o čiastuškas siūlys Seimui uždrausti įstatymais.

Užkalniečiai dar esą pasiutiškai užsispyrę, daro tik tai, ką patys nori, kada nori, kad ir nieko nenori. To moko ir pakalniečius, patarinėja laikytis savęs, nors kojos nebelaiko. Išmokė grožėtis, gardžiuotis maistu, išlaidauti (neturtingieji pasisotina skaitydami apžvalgas). Numanome, kad ateityje galbūt išvysime ir paminklą valgančiam užkalniečiui (jie išsiduoda labai trokštantys regėti save šimtmečiams sustingusius, kandančius žalvarinį mėsainį aikštelėje priešais skubraus maisto restoraną).

Čia paprasta, šiek tiek emocinė užkalniečių apžvalga. Keistą, neįprastą jų elgseną, išvaizdą, įpročius būtina rimčiau pastudijuoti, aprašyti, nes nieks nežino, gal jie iškeliaus atgalios tėviškėn ar po kiek laiko savaime išnyks, gal kokie egzotikos medžiotojai juos kaip invazinius nudaigos, jei mokslininkai Raudonojon knygon nespės įrašyti. Tačiau nusiraminkime, kol Lietuvoje bus maisto, alaus, nuotykių skaitytojų, užkalniečių rūšies išnykimas nelauktinas.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.