Poezijos vertimai
Rafałas Wojaczekas (1945–1971) – lenkų poetas ir prozininkas, prieštaringa asmenybė, priskiriama prie „prakeiktųjų“ poetų. 1969 m. debiutavo poezijos knyga, ji buvo labai palankiai sutikta kritikų. Persikėlęs gyventi į Vroclavą, pamažu ėmė grimzti į alkoholizmą ir depresiją, savo elgesiu provokavo aplinkinius, keldavo muštynes, kurį laiką gydėsi psichiatrijos ligoninėje. Nors daug gėrė, rašydavo tik blaivus. 1970 m. pasirodė antra Wojaczeko poezijos knyga. Nusižudė perdozavęs vaistų. Po mirties išleistos dar aštuonios jo poezijos ir prozos knygos. Wojaczeko poezijos fragmentus savo kūryboje naudojo daugelis lenkų menininkų.
Natalija Gončiarova. Žiemos peizažas
Katalogas
Iš pradžių rožė, kuri nėra rožė jokio sodo – į jį neįeisi net pro šoninius vartus. Toliau – bekraujis kaip leukemija kraujas – ir gyvenimas, kuris vėluoja į mirtį. Ir balsas, kuris bendros kalbos su kalba neranda. Burna, visiems laikams dėl savo lūpų netikra, ant jų niekad nenutūps net šešėlio vainiklapis, slaptas dienos bučinys. – Kartais už blakstienų užsikabina tamsa – motina mirė – ir iškart į akies žaizdrą krinta. Ir dar paukštis, kurs niekad nenuskris ligi dangaus, nes neturi žemės, nuo kurios galėtų pakilti. Ir alkis, kurs jau nepažįsta jokio vaisiaus. Ir delne grūdelis, kurs yra vaisiaus kapas.
Mano dainelė (A. D. 1969)
Mano žodis, Tavojo žodžio atbalsis, Koks silpnas, o juk ištikimo rimo Sąjungininkas, sustiprintas ritmo, Būna kartais nevienadienis. Mano skurdas, Tavojo skurdo brolis Jaunesnis, dar jo marškinius nešioja, Bet prisiprašo – nedelsiant pakylėja – Rankos, kuri jį iki pabaigos temptų. Mano kaltė, Tavosios kaltės giminaitė Skurdi, tačiau kai prabangos trupinėlį Nuryja, tuomet išsisukinėdama Pati save ant kryžiaus guldo. Mano tikėjimas, Tavojo tikėjimo sūnus – nežinau: protingas ar kvailas; vardu Neatsišaukia, tylėdamas šypsosi, Tarsi ietis kutentų…
Būk man
Būk man nuo galvos iki kojų, nuo pėdos iki ausies Nuo kelio iki kirkšnies, nuo alkūnės iki panagių Po pažastimi, po liežuviu, nuo klitorio iki blakstienų Būk mano pamišusios širdies poliumi Vėžiu, kuris grauždamas smegenis leis jas pajusti Būk deguonies vandeniu sudegintiems plaučiams Būk man liemenėle, kelnaitėmis, raiščiu Būk lopšine kūnui, aukle, kuri sūpuoja Valgyk mano panagių purvą, gerk mėnesinių kraują Būk troškimu ir išsipildymu, prabanga ir vėl alkiu Praeitim ir ateitim, sekunde ir amžinybe Būk vaikinu, būk mergina, būk naktim ir diena Būk man gyvenimu, džiaugsmu, būk mirtimi ir pavydu Būk pykčiu ir panieka, nelaime ir nuoboduliu Būk Dievu, būk negru, tėvu, motina, sūnum Būk – ir neklausk, kaip Tau atsidėkosiu O tada veltui pasiimsi gražiausią išdavystę: Meilę, kuri pažadins miegančią Tavyje mirtį
Mano žodynas
Koks skurdus mano žodynas! Vilties žodis „rytoj“ Yra kaitomas tik per Tavo asmenį. O jau meilės žodžio kalba vengia: susidėlioti Iš alkio garsų nenori arba susidėlioja per vėlai, Kai išdidi dėl savo nevilties Tavo sapną palieku: į savąjį įsikandusi dantimis, kaip viltis sielvartingoji liepia. Pasakyk: kas gi kita belieka man daryti, Kai ir mirtis dar nesugeba įsižodint?
Moku būti tyla
Meilė – tai nebaigtas žmogus. Éluard
Baigiuosi tavo akyse Moku būti tyla Baigiuosi tavo sapne Paskutinis aidas yra tyla toji vieta kur baigiasi tavo žvilgsnis Sapnas mane apakina, žėrinti širdies kibirkštis Baigiuosi tavo širdyje Per sapną, per tave atnešu save iki tavosios mirties
Užrašai iš požemio
Švelnios šviesos metai Sugebantis džiaugtis žvilgsnis Klausa kantri ir aštri Vienatinio Dievo balsas Mylimos moters delnas Delnas rimtame jos delne Mylimos moters veidas Mylimos moters krūtys Mylimos moters pilvas Mylimos moters gėda Mylimos moters dejonė Mylimos moters spazmas Malonumo virpulys Verksmas iš laimės Alkis nuramintas Užpelnytų miltų duona Saugių namų prieglobstis Svečias pakviestas vidun Patikimai uždirbtas pinigas Dėkingas rimas Eilėraštis širdingas Rami naktis Miegas kuris atneša sapnus Sapnai o ne košmarai Rytmetys nežiaurus Suvaldyta baimė Pamatuotas gestas Lygus pulsas Ryžtingas žingsnis Asmeninis žavesys Produktyvios smegenys Tiesus kaulas Kraujo gausa Sublimuojantis skausmas Nebeprasmis darbas Neisteriškas juokas Subtilus skonis Žmogaus likimas Gaivinantis lietus Nevarginantis sniegas Negeliantis šaltis Šiltas židinys Geros degtinės gurkšnis Rožės aromatas Ramybės valanda Susitaikymo jausmas Lengva mintis Nusibrėžtas tikslas Dievobaiminga mirtis Ne man
(1970 m. išvakarės)
Gatvė
Nors nėra pažymėta jokiuose sąrašuose nei planuose Naktį mano kūnas yra pagrindinė miesto gatvė Nors budintis policininkas ar budrios senutės Nepatars Tau kur turi eiti tačiau Tu visados randi kelią Nors nuolat stebiuosi kaip Tu visąlaik Sumaniai atpažįsti jog tai būtent ta gatvė Nors naktį mano kūnas žinoma Kaip ir bet kuri kita gatvė baigiasi mėnuliu
Paliesti…
Paliesti lietų, kad patvirtintum, jog lyja Ne lietus, tik dulkės krinta nuo Mėnulio Paliesti sieną, kad patvirtintum, jog mūras Nėra siena, bet debesų uždanga Atsikąsti plutos, kad patvirtintum, jog rugius Surijo žiurkės, o ir kepėjas kažkur pradingo Gurkštelti vandens, kad patvirtintum, jog šulinys Išdžiūvo kartu su visais kitais šaltiniais Ištarti žodį, kad patvirtintum, jog balsas Yra šauksmas ir niekam tai nerūpi
www.wywrota.pl Vertė Žilvinas Norkūnas
