AUŠRA TYLAITYTĖ

Žaidimo taisyklės

Tiksliai suskaičiavau ir suplanavau man likusį laiką. Valandomis.

Žadintuvas užstatytas kiekvienai dienai, įskaitant sekmadienius. Miegoti griežtai dvylika valandų per parą. Paroje lieka dar dvylika valandų, savaitėje – aštuoniasdešimt keturios. Trisdešimt keturios – darbui, dvidešimt penkios – skaitymui, septynios – valgymui, dvi – ėjimui, penkios – filmams, aštuonios – muzikai, dvi – nenumatytiems reikalams, viena – psichiatro konsultacijai trečiadieniais iš ryto.

Žadintuvas – būtinas. Praėjusią savaitę miegojau šimtą šešiolika valandų, pramiegojau konsultaciją. Pagrasino ligonine. Sakė, jei nesugebi ateiti pati, tave turi atvesti. O ligoninė – bjauri. Tvankus virtų lęšių kvapas, žalios nutrupėjusio tinko sienos. Neįveikiami labirinto koridoriai. Tokie sumanyti, kad bepročiai negalėtų pabėgti, kad kas kartą, kai atrodo, jog tuoj praversi duris ir išeisi į gatvę, iš tiesų atsidurtum vidiniame kieme ir iš nevilties imtum kumščiais daužyti galvą, kol atlekia baltaskverniai nuvesti atgal į vienutę.

Nenumatyti reikalai. Kokie gi galėtų būti mano nenumatyti reikalai? Stengiuosi viską numatyti. O visgi jeigu atsirastų meilė, kaip tada? Bet viskas daug paprasčiau – kreivi greiti bučiniai tarp lūpų ir nosies, tarp kaklo ir smakro, suknelė plyšta nuo krūtinės iki bambos, balta jos medžiaga nurausta iš gėdos, įklimpsti lyg į saldžią želė ir ima lipti delnai prie purvinų paviršių. Viskas apsiteršia. Prisilietimai nublizgina tik žadintuvo skambutį, kaip nublizginamos laimingosios skulptūrų sagos, batai, krūtys, ausys, tie stebuklingieji žvėrys ir angelai, šventieji ir kaminkrėčiai. Tada prisilietimais skaičiuojami norai, o žadintuvai ima pildyti svajones. Kaminkrėčiai kreivai bučiuoja šventuosius pakibę tarp stogų ir dangaus. Suodžiai sluoksniu nugula ant daiktų ir žmonių žemėje.

Suplanuotos trisdešimt keturios darbui, dvidešimt penkios skaitymui, aštuonios muzikai, dvi… Per aštuonias nė „Valkirijos“ su „Lohengrinu“ neperklausysi, tam reikia pridėti dar valandą, tada išeina devynios valandos muzikai. Vadinasi, reikia atimti valandą nenumatytiems reikalams. Lieka viena valanda. Viena nenumatyta valanda per savaitę. Viena valanda vienam nenumatytam susitikimui, vienam pasiklydimui, vienai transporto spūsčiai, vienam buteliui vyno, vienam prisilietimui lipniais delnais. Vienai žmogžudystei? Vienai lavono trečiam aukšte atpažinimo procedūrai.

Pajuodusi, prilipusi prie išsikišusių kaulų oda, susmegę į akis nebepanašūs rutuliai akiduobėse ir žiojinti skylė praviros burnos vietoje. Skurdūs drabužiai ant aukšto plačių pečių žmogaus. Guli lyg marionetė, numesta teatro užkulisiuose. Trūksta tik trikampės kepurės su skambalėliais ir žigą šokančių neūžaugų. Taip, tai jis, tai tas pats, kurį pažinojau. Jo rankos būdavo silpnos, kai apkabindavo. Bet staiga prasiverdavo ertmės, aukštyn šokdavo geizeriai. Tada aš tikrai jį pažinojau. Mirė padauginęs cukraus. Paprasto cukraus, tai net ne kokio nors narkotiko pavadinimas gatvėje. Cukraus iš molinės cukrinės virtuvėje ant stalo. Atpažinimo procedūra truko lygiai valandą. Niekada negali žinoti, kaip dažnai teks atpažinti lavonus. Šiaip ar taip, vienam žmogui per savaitę numatytos valandos nenumatytiems reikalams turėtų pakakti.

Skaitymui – dvidešimt penkios. Po tris su puse valandos per parą. Trys su puse tarp miego ir darbo, tarp valgymo ir ėjimo. Bet per dvidešimt penkias valandas Prousto neperskaitysi, reikia pridėti dar bent dešimt, vadinasi, dešimt reikia atimti kitur. Atimsiu po penkias iš miego ir darbo.

Darbo valandos susideda iš plytelių, laiptų, slenksčių, kol išplaukia ant storo balto kontoros kilimo, valymo skysčių purškimo, stalų trynimo, gumų gramdymo. Įjungiu dulkių siurblį, ūžimas sulieja sutrūkinėjusias sekundes ir pradangina tarpus liepsnoms. Tarpai sukurti liepsnoms prasiveržti, anapusybei įsprūsti. Darbe Belzebubas skraido musės pavidalu. Tupia ant monitorių ir trina savo rankytėmis. Diktuoja žaidimo sąlygas: darbo valandos susideda iš gatvės grindinio plytelių, jų tarpai – kliūtys, jei užminsi – sudegsi. Tokios taisyklės. Taip eiti nepatogu, žingsniai arba per platūs, arba per siauri. Stengiuosi nesudegti, nes žaidimas rimtas. Pirštus nutvilko karštis, nusvyla blakstienos, pašiurpsta nugara. Apačioje liepsnos ir tekanti lava. Žinau, ką reiškia Belzebubo taisyklės. Geriau jų paisyti, kitaip pareini namo apskrudusiais šonais.

Vietoj dvylikos vienuolika su puse valandos – didžiulių pilvais aukštyn plūduriuojančių žuvų milžiniškais žandikauliais. Aš sapnuoju, kad plaukiu skaidriuose tuščiuose vandenyse. Kas naktį pro tas žuvis iriuosi, kiek valandų – tiek žuvų. Nepavargstu. Turbūt taip atrodo pomirtinis gyvenimas. Nubudus skauda raumenis ir sunku kvėpuoti.

Septynios – valgymui. Kasdien po vieną. Į ją įskaičiuota malda, pjaustymas, supjaustytų pirštų bintavimas, kaulelių rakinėjimas, ašakų krapštymas, skausmas užtiškus karštam aliejui. Paveldėtų indų triušienai su bulvėmis, pyragams ir padažams, trims sluoksniams nakties su pieno puta skambėjimas. Septynios – rytietiškų prieskonių priedangai, svogūniniam ginklui, ašarinėms dujoms, muskato haliucinacijoms. Kasdien po valandą liežuviui nusideginti, gomuriui nusvilinti, kol nebejausiu skonio ir galėsiu be susirūpinimo pirštais kabinti meilės želė.

Mano gėrimas – trys alijošiaus lašai į arbatą – sielai, kūnui ir protui. Vaišinsiu visus, kurie užsuks nenumatytąją valandą. „Trys lašai negali būti šaukštu sumaišyti tarpusavyje, kitaip susiterš siela, paliegs kūnas, susidrums protas. Valandos nebeteks prasmės, nebeliks tvarkos ir ramybės arbatos puodelyje“, – man pasakė senas, laiko netekęs kinas. Dzinghongo mieste po tiltu prie Mekongo. Svarbu laikytis nurodymų, svarbu laikytis taisyklių, svarbu nuspausti žadintuvą rytais.

Dvi valandos išsiskaidys po dvidešimt penkias minutes ėjimui į kino teatrą ir iš jo. Po dvidešimt penkias minutes plytelių žaidimo, kol žengsiu per slenkstį į salę. Ten penkios valandos dviem ar trims filmams, kuriuose moteris didele krūtine turškiasi fontane, vyrui persodinama širdis, postapokaliptiniai miestai skendi triukšme ir garuose, ir nebegalima atskirti žmonių nuo nežmonių.

Juoda teatro dėžė pavirsta karo lauku. Į mane ima bėgti sužeisti amerikiečių kareiviai nuo nesibaigiančio lietaus išpuvusiomis kojomis. Aš noriu juos visus priglausti ir pagydyti arbata su alijošiumi, bet staiga spintelėje sprogsta cinamono lazdelės, kariai krenta ir kratosi, trim aukštais sugulę vienas ant kito. Aš nebegaliu jų atpažinti, degančios palmės linguoja į šalis, orkestras ima groti „Valkirijų skrydį“, tarp kėdžių prasiveržia Belzebubo liepsnos, per penkiskart siūtą siūlę plyšta mano suknelė nuo krūtinės iki bambos. Valandos susivelia, nebegaliu atskirti vienos nuo kitos, savęs nuo lavonų, kaminkrėčių nuo šventųjų. Šaukštas išmaišė alijošių arbatoje.

9.00 sučirškia žadintuvas. Girdžiu, kaip tiksi sekundės batelių kulnais – lipu laiptais link buto. Greitai šoku iš lovos, skrudinu keptuvėje suodžius, kol nenugulė ant paviršių. Kvėpuoju giliai, naktį nuplaukiau gerus dešimt tūkstančių kilometrų. Konsultacija 11.00. Turiu visą valandą, skirtą nenumatytiems reikalams, pasiklysti koridoriuose ir nepraverti savo durų, pro kurias maniau išeisianti į gatvę.­

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.