Kelionės ir kiti demonai
Ilgą ir gana monotonišką kelionę į Kroatiją trumpinome pokalbiais su drauge. Ji yra gydytoja. Puiki gydytoja, dirbanti skyriuje, kur gyvenimas kasdien susitinka su mirtimi. Kaip gali ištverti, kai tavo akyse taip dažnai miršta žmogus? – paklausiau. Sunkiausia ne tai, – atsakė po pauzės, – kai stengiesi padaryti viską, kas įmanoma; svarbu, kad niekas netrukdytų.
Kas gali trukdyti gydytojui, kovojančiam dėl žmogaus gyvybės? – nustebau. Valdžioje įsitvirtinę klerkai, – liūdnai pasakė, – jie turi neribotą galią, daug cinizmo ir labai mažai kompetencijos.
Lietuvoje valdžios keiksnojimas yra būtinas pokalbių elementas, nors kiekvienas iš mūsų tą valdžią renkame, o paskui nieko iš jos nereikalaujame.
Viename interviu režisierius Oskaras Koršunovas teigė, kad jo misija – ginti žmogų. Taip pat ir nuo visuomenės. Šio režisieriaus pastatytas „Išvarymas“ jau beveik ketverius metus sutraukia pilnas sales žiūrovų, kurie, tikiuosi, čia eina ne dėl antro veiksmo keiksmažodžių pliūpsnio. Bet ar jie pasisemia sveiko pykčio ir noro kažką keisti sumautoje savo aplinkoje, ar tik pagalvoja apie lėktuvo bilietą į Norvegiją ar Angliją? Juk tai paprastesnė, o dažnai – ir oresnė išeitis, negu minti mūsų valdininkų slenksčius ir prašyti (net ne reikalauti) atlikti jiems priderančias funkcijas.
Rengdama žurnalistinius tyrimus ne kartą bendravau su valdžios struktūrų žmonėmis ir beveik kaskart turėjau patirti pažeminimą, o sostinės savivaldybės spaudos atstovas net liepė pakeisti temą, kuri tuo metu buvo ypač aktuali miestelėnams. Susidūręs su klerkais iš karto supranti, kad esi niekis, kad viskas priklauso nuo pasipūtusios poniutės ar arogantiško jaunuolio nuotaikos ir valios.
Nobelio premijos kalboje Josifas Brodskis iškėlė utopinę idėją: „Jeigu mes savo vadovus rinktume pagal jų, kaip skaitytojų, patirtį, o ne jų politines programas, žemėje būtų mažiau skausmo.“ Verta dėmesio mintis?
Gal kovoje su valdininkų savivale praverstų kultūros pasaulio žmonių (arba siauriau – meno žmonių) svari nuomonė ir jų kūriniai? Pasak Wyndhamo Lewiso, menininkas visada rašo ateities istoriją, nes jis vienintelis supranta dabartį. Vadinasi, galėtume tikėtis, kad jis atskleis visuomenei esminius jos dabarties reiškinius, judėjimo kryptis, tykančius pavojus, kalbės apie grėsmes ir, net suprasdamas beviltiškas savo pastangas, bandys keisti jį supantį pasaulį. Savo kūriniais, o gal ir savo poelgiais?
Dinarų kalnuose įsikūrusio mažo Kroatijos kaimelio gyventojas veda ranka per horizonto liniją: ar matote, kokie žali mūsų kalnai? O prieš penkiolika metų jie buvo pliki, matėsi uolos, nes avys nuėsdavo visą žolę. Nėra avių, nėra kaimų, visi išvažiuoja. Taip bus ir Lietuvoje, – sako Povilas, nedidelės statybos įmonės direktorius, su kuriuo geriame kroatišką vyną ir palydime už kalnų besileidžiančią saulę. Mes, mažos įmonės, nebegalime laimėti konkursų, net į mažus miestelius ateina didieji statybos koncernai, net konkurso sąlygos yra kuriamos specialiai jiems. Ieškosime darbų užsienyje, nes nebegaliu išlaikyti darbuotojų.
Deja, niekam nereikalingų žmonių, nevykėlių pozicijoje šiandien jaučiasi ir nemaža dalis menininkų.
Ar žinai, kaip politikai ir verslininkai vadina menininkus? Lūzeriais! Nes jie nuolat skundžiasi ir prašo pinigų, – savo žiniomis pasidalino vienas labai apsukrus meno projektų organizatorius.
Žinoma, sunku jaustis visatos centru, kai didelė dalis kultūrininkų nusipelno tik minimalaus atlyginimo, kai medijos skęsta nuo banalybių, kurias beviltiškai šmaikštaudami žarsto tų pačių medijų išpopuliarinti personažai – su tokiais nepakovosi, staiga pasiūlydamas Onutės Narbutaitės operą ar Gintaro Varno spektaklį.
Vis dėlto kovoti verta. Ilgai ir nuosekliai. Verta vien dėl to žmogaus, kurį pasiryžęs ginti Oskaras Koršunovas, žmogaus, kuris nenori skaityti pupyčių nuotykių, žiūrėti primityvių muilo operų ir klausyti dviejų ketvirtinių bumčiko. Jeigu bus nuleistos kultūros vėliavos, atrodys, kad viskas taip ir turi būti, o prodiuseriai mums dar kartą pasakys – jums to reikia.
Tačiau ką šiandien dažniausiai girdime iš kultūros kovotojų? Mūsų neremia, mūsų nekviečia, mūsų negerbia, mums neduoda medalio ir premijos… Daugybę kartų, kai išjungdavau savo radijo įrašų aparatą, girdėdavau baisiausių dalykų, kurie vyksta kultūros lauke – nepotizmas, papirkinėjimas, fiktyvūs konkursai, tendencingi sprendimai, premijų dalybos ir skyrimas pagal tai, kiek metų jis / ji jau laukia. Bet paprašiusi papasakoti apie tai viešai beveik visada girdžiu tą patį atsakymą – nejuokauk, po to man niekas neduos pinigų, nelaimėsiu nė vieno konkurso, nepasirašys sutarties, o kiek žmonių apskritai su manimi nesisveikins… Nuo ko pradėti pokyčių projektą, kad netaptum visuomenės priešu, kaip rašė Henrikas Ibsenas, ir nevirstum niekingu Thomo Bernhardo pasaulio gerintoju?
Prisiminkime demokratinės visuomenės kūrimosi istoriją ir Atviros Lietuvos fondo veiklos pradžią prieš dvidešimt penkerius metus. Kodėl buvo taip svarbu, kad fonde dirbtų politikoje nedalyvaujantys žmonės, ir kodėl buvo pradėta nuo nevyriausybinių, visuomeninių organizacijų kūrimosi? Todėl, kad aktyvi nepriklausomų žmonių organizacija gali ne tik atstovauti kiekvieno savo nario interesams, bet ir teikti pasiūlymus, inicijuoti sistemos pokyčius, pagaliau kviesti į streikus ir piketus.
Ar prisimenate nors vieną kultūros žmonių streiką ar piketą? Ne dėl pensijos ar atlyginimo, o dėl mokyklų naikinimo, švietimo sistemos darkymo, meno konkursų ir lygio devalvacijos, dėl kultūros paveldo niokojimo ar neteisėto darbuotojų atleidimo.
Todėl norėčiau paklausti, kur yra ir ką veikia Lietuvos kūrybinės organizacijos, kurioms iš valstybės biudžeto skiriama tikrai nemaža suma – 716 550 eurų. Įstatymiškai įtvirtinusios menininko statusą ir tuo nepaprastai apsidžiaugusios, jos organizuoja renginius (ką gali padaryti kelių žmonių grupė), dalyvauja apdovanojimų skirstyme (maloni galios pozicija), kai kurios valdo prašmatnų nekilnojamąjį turtą, kai kurios jį sėkmingai parduoda ir net nesiteikia visuomenei paaiškinti, kur dingo gauti pinigai. Nesiūlau naikinti kūrybinių sąjungų, tačiau norėtųsi, kad jos pradėtų aktyviai veikti, kad tose sąjungose patogiai įsitaisę dažnai ir jauni žmonės pagaliau suformuluotų ir siektų kūrėjų, intelektualų sambūriui derančių tikslų.
Kad grupė žmonių gali tapti rimta demokratinės visuomenės atrama, kad ją ne taip lengva „nubausti“, atkeršyti ir išgąsdinti, liudija Širvintų istorija. Kai šio rajono merė atleido kultūros centro direktorių net ir darbuotojams prašant to nedaryti, kai rajono laikraštis publikavo tik palankias savivaldybei naujienas, susikūrė nepriklausomas laikraštis „Širvis“ – jame apie svarbiausius dalykus labai atvirai rašo šio miesto piliečiai, suprasdami, kad spaudos laisvė nėra laisvė spausdinti draugų ratelio nuomonę, ką dažnai pamiršta ir mūsų kultūrinė spauda.
Mes nugriovėme sienas, nutiesėme kelius į senosios demokratijos šalis, bet vis dar neišbrendame iš baimės, nepasitikėjimo, sovietinių įpročių pelkės. Ir čia nepadės Žaliojo tilto skulptūrų nukėlimas, nepadės nė šimtai paminklų kovotojams už laisvę. Mes nepastebėjome, kaip prapylėme pagrindinį mūšį dėl laisvo žmogaus. Ką darysime toliau, laisvieji intelektualai?
Kai važiavimas naujutėlaičiu Kroatijos greitkeliu, į kurį jie sukišo Europos Sąjungos paramą, atsibosta, su drauge imamės lygių teisių temos. Ar tau neatrodo, – klausiu, – kad vyrų chirurgų yra kur kas daugiau negu moterų? Kodėl taip yra? Ne visur taip, – atsako, – turėjome nepaprastai gerą vaikų chirurgę, kai ji išėjo į pensiją, atsirado milžiniška spraga. O kur ji dabar? – domiuosi. Negalėjo išgyventi iš pensijos, išvažiavo kažkur į užsienį slaugyti ligonių.
P. S. „Mes tikėjome, kad jeigu labai pasistengsime, pasaulis taps geresnis. Mes pralaimėjome. Bet iki šiol aš tikiu, kad idealizmas gali padaryti labai daug gero ateityje“ (Haruki Murakami).
