Geros knygos, įkvėpusios blogiems darbams

Williamo Harrisono Ainswortho „Džekas Šepardas“ (1840)

Šiandien ištęstų ir nuobodžių šio anglų rašytojo romanų niekas nebeskaito, tačiau jo debiutinis kriminalinis romanas apie garsų nusikaltėlį Jacką Sheppardą (1802–1824) buvo tikras bestseleris. Vienas šveicaras kamerdineris tvirtino 1840 m. gegužę nužudęs savo šeimininką lordą Williamą Russellą, įkvėptas šio romano herojaus. Nežinia, ar žudikas tikrai skaitė „Džeką Šepardą“ ar tik buvo apie jį girdėjęs, tačiau Ainsworthas, pasibaisėjęs dėl šio tragiško įvykio, persimetė rašyti istorinius romanus. O valdžia, baimindamasi daugiau knygos herojaus pamėgdžiojimo atvejų, net 40 metų draudė inscenizuoti šį kūrinį Londone. Beje, įdomu tai, kad šis liūdnai pagarsėjęs vagis ir naktinis įsilaužėlis literatūrai ir menui pasitarnavo ir anksčiau: autobiografinis Sheppardo pasakojimas (spėjama, iš tikrųjų parašytas Danielio Defoe) buvo išleistas ir pardavinėjamas jo egzekucijos dieną, be to, Sheppardas yra garsiosios Johno Gayaus „Vargšų operos“ (1828) herojaus Makhito prototipas.

 

Josepho Conrado „Slaptasis agentas“ (The Secret Agent, 1907)

Šiame lenkų kilmės anglų literatūros klasiko romane, nagrinėjančiame anarchizmo, terorizmo ir šnipinėjimo temas, pagrindiniai įvykiai sukasi apie Grinvičo observatorijos sprogdinimą Londone. Žinoma, kad prisiekęs šio romano gerbėjas buvo ir Harwardo universiteto absolventas, matematikos profesorius Tedas Kaczynskis, liūdnai išgarsėjęs ilga serija sprogdinimų, kuriuos sukeldavo paštu atsiųstos ar šiaip pakištos bombos. Nuo 1978 iki 1995 m. nuo šio anarchisto ir šiuolaikinės visuomenės „kritiko“ sprogmenų žuvo trys moderniųjų technologijų srityje dirbę žmonės, dar 23 buvo sužeisti. Vieno iš „Slaptojo agento“ veikėjų – Profesoriaus ir Unabomberiu praminto profesoriaus gyvenimo paralelės tokios akivaizdžios, kad FTB agentai apklausė Kaczynskio kolegas mokslininkus, norėdami geriau suprasti beprotiškus sprogdintojo siekius.

 

J. D. Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“ (1951)

Kai Markas Chapmanas buvo suimtas po Johno Lennono nužudymo 1980 m., su savimi jis turėjo šį kultinį romaną. „The New York Times“ nusiųstame laiške Chapmanas rašė, kad Salingerio knyga „taip pat padės daugeliui suprasti, kas nutiko“. 2000 m. žudikas tvirtino, kad ne romanas jį pastūmėjo nušauti žymųjį dainininką, tačiau pripažino buvęs per daug susitapatinęs su knygos protagonistu Houldenu Kolfildu.

 

Issaco Asimovo trilogija „Fondas“ (1951–1953)

Teigiama, kad šio litvakų kilmės amerikiečių fantasto romanai „Fondas“, „Antrasis Fondas“ ir „Fondas ir imperija“ apie milžiniškos imperijos žlugimą ir atsinaujinimą pakurstė vaizduotę ir paveikė Japonijos apokaliptinės sektos „Aum Shinrikyo“ vadovų mąstymą – 1995 m. jie organizavo prieš civilius nukreiptą dujų ataką Tokijo metro. Per teroristinį aktą 13 žmonių žuvo, dar apie 5,5 tūkst. nukentėjo.

 

Roberto A. Heinleino „Ateivis svetimoje šalyje“ (Stranger in a Strange Land, 1961)

Praėjus metams po Ameriką sukrėtusių Charleso Mansono „Šeimynos“ (Manson Family) įvykdytų devynių brutalių žmogžudysčių (tarp aukų buvo ir Romano Polanskio besilaukianti žmona aktorė Sharon Tate) pasigirdo kalbų, kad Mansono vadovautą kvazireliginę komuną šėtoniškiems žygiams „įkvėpė“ būtent šis fantastinės literatūros guru romanas. Nors Heinleino kūrybinio palikimo fondas tokią įtaką neigia, o pats Mansonas tvirtina šio bestselerio niekada neskaitęs, romane „Ateivis svetimoje šalyje“ vaizduojamo ateities pasaulio religinių sambūrių propaguojamos vertybės (alkoholizmas, azartiniai lošimai, perdėtas seksualizmas ir t. t.) ir žiaurūs susidorojimo su oponentais būdai labai primena Mansono „Šeimynos“ praktikuotą gyvenseną.

 

 Parengė Andrius Patiomkinas

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.