Du žvilgsniai

MYKOLĖ GANUSAUSKAITĖ

Upė rūke

Mykolė Ganusauskaitė. Upė rūke. 2015

Paveiksle vaizduojama Vyžuonos upė ankstų ūkanotą rytą. Metas tarp sapno ir realybės, sukuriantis mistišką atmosferą bei iliuzijas. Rūke skendintis kitas upės krantas ir medžių siluetai primena Rytų šalies peizažą.

Mano tapybos siužetas yra Lietuvos peizažas. Kodėl būtent Lietuvos? Todėl, kad jokios kitos šalies peizažas nebus taip „iki skausmo“ pažįstamas, nebus taip pajaustas ir suprastas, nebus toks „kalbantis“. Gimtinės erdvėlaikis turi istorinį-emocinį krūvį, susidedantį iš patirtų prisiminimų, pasakojimų, mitologijos. Menininko tikslas – atkreipti paprasto žmogaus žvilgsnį į tai, ko jis pats galbūt nepastebėtų. Pasirinkau stebėti, koks grožis, įprastas ar neįprastas, slypi mūsų šepšynuose ir krūmynuose.

Peizažai turi autobiografišką atsiradimo istoriją. Tai man svarbios vietos, susijusios su prisiminimais ir tuo metu išgyventomis emocijomis. Tai realus kraštovaizdis, bet kartu jis tampa vidiniais, psichologiniais peizažais. Buvimas gamtoje man yra meditacija. Tad peizažai tušti, erdvūs, nuteikiantys meditatyviai.

Įkvėpimo semiuosi gamtoje, ieškodama natūralių efektų: skirtingų atmosferų, neįprastų spalvų dermių, įdomių gamtos elementų. Rūkas man asocijuojasi su užuolaida. Ši užuolaida uždengia permatomu šydu vaizdą ir izoliuoja peizažo elementus vienus nuo kitų. Padidina kontrastus tarp šviesaus ir tamsaus. Sustiprina „arti–toli“ įspūdį. Sudaro begalinės erdvės iliuziją. Kuo arčiau – tuo realistiškiau, kuo toliau – tuo paslaptingiau; nutolsta iki visiškai abstrakčių, nekonkrečių formų, kurias stebėtojas gali savaip suprasti. Atmosfera tampa magiška ir paslaptinga. Kiekvienas elementas, net pats menkiausias, bendradarbiaudamas su peizažo laiku ir tam laikui būdingu koloritu, kuria atmosferą. Ji niekada nebūna tapati. Kas sekundę kinta. Tą stengiuosi perteikti savo darbuose.

Tapydama gilinuosi į vaizdinio erdvę ir ją sudarančią struktūrą. Į regimą peizažą žiūriu tarsi į sceną su dekoracijomis. Scena – tai didelis kambarys, turintis lubas, sienas, grindis, užpildytas daiktais; jų išsidėstymas sukuria erdviškumo įspūdį. Gamtovaizdžio kaip uždaros erdvės suvokimas padeda sukurti suabstraktintą erdvinį vaizdą, primenantį architektūrinius eskizus, kuriuose dominuoja tiesios linijos. Tapydama ieškau darnos tarp laisvų ir griežtų formų, santykio tarp detalės ir bendros masės, žaismo tarp vertikalaus ir horizontalaus ritmo. Peizažą suvokiu kaip sudarytą iš vertikalių elementų, kurie suformuoja horizontalias bendras formas (medis ir miškas, žolė ir pieva). Šis ritmas dar labiau atsispindi vandenyje, kai tykus, stiklinis upės paviršius kontrastuoja su vertikaliu atspindžiu.

Tapybos darbas nutapytas plonu akrilo dažų sluoksniu, pro jį persišviečia balta drobė. Matosi akvareliški potėpiai, vertikalūs dažų nuvarvėjimai, suteikiantys paveikslui gyvybiškumo, žaidžiantys su medžių, lapų, kamienų ritmu.

Drobėje „Upė rūke“ norėjau perteikti besisklaidančio ūkanoto ryto skaidrumą, tyrumą, ramumą ir mistišką švytėjimą. Per abstrakčius, pasikartojančius potėpius nusakyti faktūras, per bendras, griežtas formas išreikšti erdvinį vaizdą, per skaidrias spalvas perteikti ryto lengvumą. Besisklaidantis rūkas – tai pabudimas iš sapno; momentas, kai pradeda ryškėti vis realistiškesni tikrovės kontūrai.

AINĖ JACYTĖ

Rūkas – tai sapnas

Sapnavau.

– Išlaisvink mano mintis, išbalink jas ir įstumk atgal į galvą, kad galėčiau iš naujo… – nubudau.

Pagalvojau apie Mykolės Ganusauskaitės paveikslą „Upė rūke“. Jis lyg man į smilkinį įremtas šautuvas. Pamačius iššauna kaskart iš naujo. Žiūriu pro langą – lengvi debesys plaukia, matosi žvaigždės, o M. Ganusauskaitės drobėje – rūkas sklendžia, praskirdamas tankiai suaugusių medžių širmą, už kurių… užmiegu. Sapnuoju naktį. Einu blausiai apšviestu keliu, aplink aptakūs krūmynai, žemos kalvelės, reti medžiai. Kelio viduryje atsiranda brandaus amžiaus vyras, vilkintis alavinio kareivėlio uniforma su juodu cilindru ant galvos. Iš pradžių šneka neaiškiai, nes kojomis nepaliaujamai trypia smulkius akmenukus, išsibarsčiusius kelyje. Per šaižų triukšmą galiu suprasti tik pirmuosius jo ištartų sakinių žodžius. Staiga nustoja trypti.

– Einam ieškoti lapių, – taria man.

– Bijau tamsos.

– Einam, tik truputį.

Už pakelės medžio pamatau ryškias, geltonas, švytinčias akis, pasiruošusias pulti. Išsigąstu. Vyras su uniforma ir cilindru dingsta. Bundu. M. Ganusauskaitės paveiksle brendu per upę. Stiklinis jos paviršius ima trūkinėti. Žvelgiu sau į pėdas – jos skendi rūke. Jų nematyti. Žengiu per rūką. Lengva.

Jau rytas. Giedra. Važiuoju autobusu. Jis pustuštis. Sėdintys bendrakeleiviai kažką mąsto. Aš galvoju apie paveikslą. Rodos, visuose savo kelionių taškuose matau jo atspindžius: pro autobuso langą ką tik regėjau medžių širmą, o knygoje radau aprašytą rūką Reinsnese. Sutapimas.

Stebiu horizontą už lango. Tolimiausios medžių viršūnės skęsta pilkoje migloje, o vidury esančiame daugiaaukštyje dega blausi šviesa. Vakarėja. Nereikia bandyti žvelgti už horizonto – per toli. Dabartis gražesnė, kai į ją įsižiūri: šiugždantys lapai po kojomis, dangų atspindinčios balos, plaukus taršantis vėjas, naktį pasitinkantis miestas. Naktį paukščių nėra, kaip ir M. Ganusauskaitės drobėje. Gal lapės visus išgaudė. Tekanti upė suka į kairę. Už posūkio atsiveria platybės: dangus susikerta su žeme, nuleisdamas savo atspindžius į ramiai tekančią upę. Tankūs miškai kvepia taip, kad plaučiuose ima kerotis ilgesys, jog reikės šią vietą palikti. Upė rami, kada ne kada suraibuliuoja nuo vėjo. Ar plaukdama upe pamatysiu lapę? Kažkur tolumoje, pačiame rūko pakraštyje, rodos, nugirstu tylius žingsnius, lekia gilyn į mišką. Gal tai ji? Ta, kurios akys sapne uždegė baimę. M. Ganusauskaitės paveiksle baimės negali būti, nors už posūkio tvyranti nežinomybė tanki, kaip tas rūkas. Kažkur už medžio pamatau raudoną dryžį, besiblaškantį kamienų rikiuotėje. Tai žmogus su alavinio kareivėlio uniforma. Jis vėl šiąnakt lieps eiti ieškoti lapių…