RIČARDAS ŠILEIKA

Ant Nemuno dešiniojo aukštakrančio, kur vila „Nykštukas“

„Draugystės“ sanatorijos prieigose apstu mielų graužikėlių Sciurus vulgaris. Keturtaučiai liežuviai maloningai pristato žinduolę savakalbėm: wiewiòrka – белка – vāvere – вавёрка. Ką manote, jos tokios, oi, išdrąsėjusios, išdrąsintos, permanentiškai penimos, perpenėtos. Be menkiausio baikštulio ima patiekalus tiesiai iš rankų. O čionykščiams sanatorijos klientams tai pramogėlė. Ne tik riešutaitį jai pasiūlyti, bet ir būtiniausiai tąjį maitintojystės fragmentą nufotografuoti. Štai viena moteriškutė iš pat ryto labai pamokančiai bara puriauodegę: ir kur tu tą riešutą slepi, ir kam tu jį ten slepi, juk varnos tuoj suras, liksi be nieko!

 

Lapijos šlavinėjimas prasideda nuo kintančios terpės sąlygoto lapo kritinėjimo. Tai toks sezonas, kada Druskininkuose užalma ir užputoja, uždūzgia ir užrūksta raibutėlis tapytojų pleneras „Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dienos“. Ką jau dienos, ką jau! Ir rytai, vakarai, ir naktys! Pilni sapnai neregėtų vaizdų, nenustygstamai šokčiojantis pulsas, iki nuovargio imlios ir geidžios akys. Priesantakio vandens pakilimo matuoklis iš tikrųjų tą metą skaičiuoja povasarės saulės pakilimą ir laidą. Uost! – „Draugystės“ sanatorijos valgyklos marmituose garuodami vartaliojasi švilpikai, kaimynystėje – skrambalo (kiaušinienės, permaišytos su pienu) balkšvas geltonis, sukeldami skrandžių sulčių išsiskyrimo lygį. Sirpi ir tirpi dekada, kai sanatorijos pacientūra neatskiriamai susimaišo su meno darbininkija. Mes juk visi esame bendrame katile, mes visi – iki paskutinio kaulelio.

2015-ųjų rugsėjo 22-ąją Mariaus Abramavičiaus Vijūnėlio parko dangun kilstelėtas M. K. Čiurlionio paveikslas-aitvaras „Angelas (Angelo preliudas)“. Ir – skulptoriaus Vlado Vildžiūno sukurto, Leningrade išlieto  bronzinio Čiurlionio paminklo, 1975-ųjų rugsėjo 22-ąją įkurdinto tuometiniame M. Melnikaitės skvere,  monograma

2015-ųjų rugsėjo 22-ąją Mariaus Abramavičiaus Vijūnėlio parko dangun kilstelėtas M. K. Čiurlionio
paveikslas-aitvaras „Angelas (Angelo preliudas)“. Ir – skulptoriaus Vlado Vildžiūno sukurto, Leningrade išlieto
bronzinio Čiurlionio paminklo, 1975-ųjų rugsėjo 22-ąją įkurdinto tuometiniame M. Melnikaitės skvere,
monograma

 

„Saulutės“ sanatorijos nenaudojamose patalpose klases celėmis pasiskirstę menininkai dūzgė tyliai ir produktyviai. Suinteresuoti svečiai dažniausiai varstė baltarusės Volgos Ščerbinskajos darbovietės duris. Kadangi ji nebeapsikentė tvyrančios tylos, plenerininkų patronas Andrius Mosiejus parūpino radijušką. Aišku, stočių padalos žymeklį kaipmat pasukau prie 94,3 MHz, kur transliuojamas kurorto radijas, įsikūręs, kaip ir pridera radijo stočiai, Druskininkų autobusų stotyje! Vakarui gerokai ir šiltokai įvakarėjus, plenerininkės ėmė aiškintis, kieno koks zodiakas.

– Aš buvau Liūtas, – sako Ela Karavanova, – bet vaikystėj sulaužė mano charakterį.

 

Per Druskininkus valia eiti pusžingsniais. Nes nėra galutiniausio tikslo ką pasiekti. Absoliuti teisė suinteresuotai ir smalsiai stabčioti prie švedinio šermukšnio, prie juodauogio šeivamedžio, prie elegantiškojo japoninio puošmedžio (ar tikrai kvepiančio karamele?), prie europinio pūkenio, prie vešliausio šakotojo eglūno (klaidingai mano laikyto diemedžiu), prie viena kita atžala težymimos buvusio didžialajo juodojo šilkmedžio vietos Mizarų gatvėje. Galų galiausiai būti užvaldytam valdingo noro įsiropšti į kininę katalpą – nugvelbti tų žavingų trisdešimtcentimetrinių ilgaankščių. Ir ką?

 

Alfonsas Šuliauskas dalijasi dar karštutėliais įspūdžiais iš Oslo, kur tenykščiame nacionaliniame muziejuje regėjęs fantastišką Edvardo Muncho ir van Gogho parodą tandemą. Alfonso visada įdomu klausytis. Ne veltui jo žodis ir jo nuomonė Druskininkų šviesuomenės ratuose gerbiami ir laukiami. O už poros savaičių kepyklėlėje „Boulangerie“ manęs lauks paties autoriaus užrašyta jo įvairiažanrių dailės darbų irgi poezijos, prozos, straipsnių rinktinė „Kelionė akimirkos taku“. Žvilgt dešinėn – plenerininkės Ievos Bunokaitės raudonutėlė striukė kontrastuojančiai dera su žydra kaklaskare. Žvilgt kairėn – prie atlapų durų šypsosi po vandens sveikatinimo procedūrų įkaitusi Genovaitė Skrabulienė. Užsimerkiu – Krystynos Wantuch trižiedė dešinioji plaštaka tyliai įtrina, skrupulingai įtrina pastelę.

 

Akyloji skaitytoja Goda Characiejienė interneto svetainėje www.bernardinai.lt publikuotame tekstuke apie plenerą mirksniu aptinka porą tik nereikliam kalbos vartotojui nesvarbių klaidelių. „Pakėlė didėliausią aitvarą“ aukščiausiojo laipsnio būdvardyje ant „e“ nereikalingą tašką. Ir – tarp išvardytų daugiskaitos vietininkų „gatvėse, kavinėse, viešbučiuose, muziejuose“ neatidžiai suvienaskaitintą „sanatorijoje“. Bet manykime, kad klaida (kurią lietuvių kalbos žodynas aiškina kaip nesąmoningą nukrypimą nuo taisyklės, nuo tiesos) neišmuša vėžio iš vėžės, o skaitytojo – iš skaitomo. Klaidà kaip kláida šlitinėja po margą pasaulį ir nejuntamai nejuntamiausiai strykteli mumysna.

 

Plenerininkų – kur jau ten, kur dar čia – nebuvo apeiti ir piniginiai ekonominiai reikalai. Štai baltarusis Borisas Karavanovas šmakšt ištraukia dvi ukrainietiškas grivinas ir, sulaukęs akivaizdžios domios paklausos, jąsias be teisės grąžinti perleidžia šviesiaplaukės lenkės Annos Greszczyńskos-Nowińskos piniginei. N-tąjį pietų metą Volga dešiniąja most! dešimt tūkstančių rublių banknotu. Kad būtų aiškiau vokti šiosios valiutos valiutiškumą, ji čia pat pateikia paprasčiausią pavyzdėlį. Vienas važiavimas maršrutiniu autobusu kainuoja keturiolika tūkstančių rublių. Aha, tuoj suprantamiau. Juk ne faktas yra esmė, o palyginimas. Nepalyginę, nepasilyginę, nesusilyginę su kitais – esamaisiais ar būtaisiais – nė krust neišgyventume.

 

Dailininkų ekipažas suktelėjo Naujasodėn, – o kaip kitaip! – Antano Česnulio žemynan. Pats gaspadorius, kaip visada, atviras ir svetingas visiems pas jį užsukantiems, jo labybėsna įžengiantiems. Mostaguoja ranka ką dėstydamas, bravūriškai dėvi laikraštkepurę – vėliau ją padovanoti prašė išsiprašė Valerijus Baida. Ar pastebėjote: kieme plieskia raudonos ir geltonos dideliausios jurginų galvos?! Be Onutės Česnulienės rankų ir širdies jos nebūtų tokios kerinčiai pavergiančios mano ir tavo vyzdžių.

Sandros Sabinės Jaundalderės darbo stalelis ir Druskininkų rugsėjo 28-osios dangus

Sandros Sabinės Jaundalderės darbo stalelis ir Druskininkų rugsėjo 28-osios dangus

Pro pat prašurmuliuojanti Ratnyčia išplukdo iš liežuvio, iš istorijos, de profundis dainą po dainos. Klausykimos, va lenkiškai, klausykimos, štai latviškai. Nemanykit, kad nepraveria burnos mūsų visų mieliausiasai bičiulis Andrius. Dar ir kaip! Tuotarp Volga, aišku, neištveria neišbandžiusi Antano Česnulio baltakakčio kumelioko. Ropšte užsiropščia. Iš tikrųjų toli gražu ne vien dėl to, kad būtų apspista fotografuojančiųjų.

 

Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimimo dieną varpininko Vinco Kudirkos gatvėje įrankiais skalambija kelio remontininkų kuopelė. Pjaustomų šaligatvio plytelių dulkės virsta tirštais tumulais. Prie centro „Dainava“ neskubrom gelsta didžialapės mandžiūrinės aralijos. Ant tiltelio per santaką stoviniuoja plepusis Eduardas Levinas iš Izraelio. Ankstarytį prie Piłsudskio ąžuolo trainiojasi susiskliautęs baltakailis juodastimburis katinaitis. Vytauto gatvės namo Nr. 5 gėliadaržyje, žiū, kokie vešlūs ir skaidrūs vėlyviai! Andrius krizena iš visų plaučių – matydamas mane, mūvintį treningais.

– Tu atrodai kaip poilsiautojas. Ar prajuokinau?

– Prajuokinai. Aš iš perlinės vonios, – nekaprizingai teisinuosi. Ir pats juokiuosi, kad Andrius juokiasi.

 

Dzūkijos miškai tą šeštadienį plenerininkams toli gražu nebuvo dosnūs. Per tris stabtelėjimus, per tris apvaikščiojimus surinktas puskrepšiukis heterotrofinių organizmų. Tik Anna buvo pagirta tarp moterų, tik Anna buvo pagirta tarp vyrų! Ji vienintelė aptiko vienintelį baravyką. Kiti komandos nariai Silva Jakavonienė, Krystyna Wantuch, Andrius Mosiejus, Ela Karavanova, Alfonsas Šuliauskas rankaliojo dominuojančias ūmėdes ir jųjų giminaites. Bet vis tiek, prašom – Silva su Andriumi turguje papirko lašinukų ir bulvių, o „Mūzos“ virėjėlė kepėjėlė Algimanta Jurkonienė tuosius grybus ekstrasensiškai padaugino ir gardžiausiai užtaisė.

 

Stypsau vėsiarankių sutemų glostinėjamas tarp poros jaunylių robinijų (šitokį povėlį metą žieduotų!). Pahipnotizuotai žiopsau į mėlynuojančią Dievo Motinos ikonos „Visų gedinčiųjų džiaugsmas“ cerkvę, nevalingai klausausi po kojomis grojančios kanalizacijos. Kvaišalinga pilnatis, pasiteliūškavusi debesynų draiskanose, sprūstelėjo aukštėliau ir įsitaisė virš vilos „Nykštukas“. Mano kišenėje tarpusavyje susičeža Elmos Šturmaitės akvarelių parodos „Išlietos mintys“ bukletas, Šv. Jokūbo gatvės „Coffee Inn“ čekiukas, UAB Druskininkų autobusų parko paslaugos už WC kvitas, UAB „Draugystės“ sanatorijos paciento medicininės reabilitacijos suteiktų paslaugų reabilitacinio gydymo procedūrų kortelė (programa 5435/15) ir tulpmedžio lapas.

 

Valerijus prie „Nykštuko“ jau paskutiniausiai potėpiauja Mikalojaus Konstantino Čiurlionio portretą. Paprašo manęs stabtelėti, sunerti ant krūtinės rankas. Štai šitaipos, štai šitaipos Čiurlionio rankos bent keliais gyvaplaukiais bus dabar panašios į manąsias. Tatai amžinoji tiesa: mes kopijuojame, mes nusižiūrime, mes dauginame, mes dalijamės, mes klonuojamės. Be to – nė krust.

Maduoniškė Maija Jakoviča pasakoja, kad pro „Draugystės“ sanatorijos antro aukšto pravirus langus išvydusi šokančiuosius ir išgirdusi besiliejančią muziką spontaniškai prisiminė Federico Fellini „Amarcord“.

 

Andrius (kas gi kitas?) iškėlė (tiksliau – nuleido nuo balkono) ant vilos „Nykštukas“ Latvijos Respublikos vėliavą. Praeiviai turėjo pilnutėliausią teisinę laisvę manyti, kad čia persikėlė Latvijos ambasada. Arba paprasčiausiai galėjo jiems smilktelėti, kad būtent „Nykštuke“ vyksta visų Latvijos nykštukų ir nykštukių konferencija. Menininkė ir poetė Sandra Sabinė Jaundalderė skambina savo vyro gamintomis kanklėmis, pasakoja apie Lačplėsį, galop tarsteli: galite klausti apie Latviją. Ką, pavyzdžiui, latviai veikia žiemą? Andriaus liežuvis ekspromtu pagarsina atsakymą: važiuoja į Siguldą ir leidžiasi bobslėjum.

Kaķis, – tikina latvė Maija, – ištarti sudėtinga. Mat „k“ minkštasis tariamas beveik kaip „t“.

Кошка проще, – juokiasi lenkė Anna.

U kotov – svoi akcent, – atitaria Antakalnio gatvės gyventoja lietuvė Rūta Žukauskaitė.

 

Druskininkų pašto kieme nublokštas didžiaformatis skuduras. Priėjus arčiau skuduras virsta ant fotodrobės atspausto paveikslo kopija. Taip ir taip, kaip neatpažinsi! – tai Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslas „Karalių pasaka“. Patobulintas alkidiniais dažais, antspauduotas kibiro dugno monotipijom, papeckiotas cemento skiediniu. Man išsiaiškinti absoliučiai nesudėtinga: „Karalių pasaka“ statybininkų naudota kaip idealus patiesalas!

Borisas aiškina, kad ivrite nėra žodžio „spalva“. Yra tik „dažai“ ir „atspalvis“.

 

Mažosios galerijos kiemelyje su didžiausiomis raudonrožėmis glėbiuose stoviniuojančios „Draugystės“ sanatorijos moterys. Neilgtrukus žiedai perkeliaus į dailininkų rankas. Iš Čiurlionio sodelio per žalią tvorą savo tvirtą ranką tiesia bibliofilas Aleksandras Mažrimas. Sakau jam, kada gi – po velnių! – šalia esantys Mažoji galerija ir Čiurlionio muziejus taps atviri vienas kitam. Tai yra kada juos skiriančioje tvoroje bus įtaisyti varteliai, kada bent bus pralaužti keli štankietai, kad atsivertų plyšys? Kad tosios kultūros landžiotų viena pas kitą. Prie tos tvoros atrėmęs ramentą, telefono fotoaparatu oficialų vyksmą fiksuoja Kęstutis Bieliukas. O mano akyse šast ir sustingsta obuolį krimsnojantis fotografas Rimantas Kvaraciejus ir šalia stabtelėjusi ryškiagėlišką striukelę dėvinti šypsalūpė žurnalistė Ramunė Šeštokienė.

 

Medos Dilinskienės paveiksle „Aksesuarai“ blykstelėjo koljė brangakmenio raudona akis, galvą vangiai suktelėjo perkarėlis ilgasnukis šuva. Kitoje svetainėje brėkšmos sekundę vos girdimai – ogi nugirdau! – sušnarėjo tingiai ir palaimingai susikutulojusioji baltadrobėse. Tai – „Meilė Paryžiuje“. Prie šių Medos kūrinių, impozantiškai gyvenančių viešbutyje „Violeta“, stoviniavau amžinybę. O kad spalio 14-ąją išvysiu pačią autorę – žavią ir skrybėlėtą – Vilniuje, Lietuvos nacionalinės Unesco komisijos salėje, per Vaidoto Janulio parodos „Vidinės atminties archyvas 4“ atidarymo sambūvį, nė menka mintis nebuvo krebždelėjusi.

 

Žiūrėkime, žiūrėkime, kaip elegantiškai šoka baltakarūnės rožės mielosios mecenatės Violetos Kaubrienės rankose, įteiktos plenero seniūno Boriso! Borisas Karavanovas iš Arielio – tikras pušininkas, nes pro jo akis nepraslysta nė viena išskirtinesnė kurorto pušis. Teisybės dėlei privalau neslėpti, kad dailininkas nutapė ir kavinės „Širdelė“ šypseningąją barmenę Rasą Petrušienę, be abejonės, podraug su visais tuometiniais „Širdelės“ lauko (vos neparašiau „laukiniais“) buvėjais. O man, keliadieniui, Borisas ištiesė Josifo Brodskio eilėraščių knygaitę „Новые стансы к Августе“. Skirtukas joje – 2015 metų rugpjūčio 20-osios nemokamas bilietas į Ermitažą.

 

Naktį, slankiodamas pašaliais, pabaliais ir paribiais, išvystu žmogystų porą, prisišliejusią prie Antano Šnaro skulptūros „Briauna“. Mano ausų membranosna ataidi pokimiai spiegimėliai, ok, poraižiai griežimėliai. Girgždutėliausiai pergirgžda tamsa, nugirgžda save nešantis Nemunas, užgirgžda Aukščiausiojo pasąmonė. Mano telefonan pypteli teležinelė: „Vilos „Kolonada“ kambaryje nr. 115 skleidžiasi sienrožės, kambaryje nr. 115 baigiasi tualetinis popierius, menksta šviesa, glęžta laikas čia. Vonios sienos pakraščiu keblinėja faraoninė skruzdė. O smegenų pusrutulius sprogdinanti pilnatis virš Grūto, pilnatis virš Gardino, pilnatis virš Druskininkų!“ Iš įpročio sulojęs darsyk apsuku bergždžią, bet simbolišką garbės ratą ir iškinkau bėrį.

 

Kavinėje „Mūza“ fotografas ir skulptorius Gintaras Žilys klestelėjo prie fortepijono „Estonia“, o latvė Sandra Sabinė, nuo galvos iki rankų, nuo rankų iki kojų vilkėdama raudonai raudonai, suko raudonąjį šokį raudonajai rožei. Giedojo vasnojančios visų reginčiųjų širdys! Neištvėręs gurkštelėjau „Alitos“ viskio.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.