Poezijos vertimai
Liubov Jakimčiuk (g. 1985) – ukrainiečių rašytoja, poetė. Gimė Ukrainos rytuose, Pervomaiske, Luhansko srityje; Luhansko nacionaliniame Taraso Ševčenkos universitete baigė ukrainiečių filologijos studijas, Kijevo-Mohylianų akademijoje studijavo literatūros teoriją, istoriją ir komparatyvistiką.
Dviejų poezijos knygų – „як МОДА“ („kaip MADA“, 2009) ir „Абрикоси Донбасу“ („Donbaso abrikosai“, 2015) – autorė. Pirmoji knyga – avangardistinė, su futuristiniais motyvais ir žaidimais. Antrojoje kalbama apie karą, Ukrainos rytus, apie skaudžią dabartį. Antrasis rinkinys tapo tikra literatūrine sensacija, tai viena populiariausių šalyje poezijos knygų. Skaudi, tikra, gyva, meistriškai parašyta. Čia publikuojami eilėraščiai iš šios knygos ciklo „irimas“ („розкладання“).
kaip užmušiau
visi mano giminės ryšiai dabar telefonu visų mano giminės ryšių dabar klausosi jiems smalsu, ką labiau myliu – mamą ar tėtį jiems smalsu, kuo serga mano bobutė, kuri kalba į ragelį: oi, ojoi. jie suintriguoti, ką galvoja sesuo apie savo vaikiną kuris anksčiau buvo mano visi mano telefono ryšiai kraujo viso mano kraujo klausosi jiems reikia žinoti, kiek nuošimčių ukrainiečių, lenkų, rusų, ar yra čigonų jiems reikia žinoti, kam tapau donore jiems reikia žinoti, ar krito hemoglobinas, ar virš manęs esantis stogas, ar galima statyti sienas iš ląstelių membranų tarp manęs ir mamos iškasta šimtai kapų ir nežinau, kaip visus peršokti tarp manęs ir tėčio skraido šimtai sviedinių ir aš nemoku vietoj jų matyti paukštelių tarp manęs ir sesers geležinės rūsio durys iš vidaus jos kastuvu paremtos tarp manęs ir bobutės skraistė iš maldų plonos šilkinės sienos, už kurių nejusti, visai nejusti tai labai paprasta, palaikyti giminės telefono ryšius tai labai pigu – papildyti sąskaitas nemiga ir raminamaisiais tai taip svaigina, klausytis svetimo kraujo, ausines užsimaukšlinus ypač kai mano kraujas šūviu pavirsta: nach! !
nuo senatvės
numirė senis ir boba per vieną dieną numirė vieną valandą vieną minutę – nuo senatvės, žmonės kalbėjo pastipo jųjų vištelė jų šuo ir ožka (o katės nebuvo namie) nuo senatvės, žmonės kalbėjo jų pirkelė sugriuvo daržinė virto griuvėsiais ir rūsį iš viršaus užbėrė žeme nuo senatvės sugriuvo, žmonės kalbėjo atėjo jųjų vaikai laidoti senio su boba Olia buvo nėščia Serhijus girtas o Sonia tebuvo trejų metukų ir jie visi numirė nuo senatvės, žmonės kalbėjo šaltas vėjas nudraskė geltonus lapus ir palaidojo po jais senį, bobą, Olią, Serhijų, Sonią nuo senatvės numirusius
vikšras
jos pirštai sužvarbo ir suplonėjo krenta vestuvinis žiedas dzingsi asfaltu jos pirštai virpa vėjyje kaip rudenio lapai kai pro kojas prašliaužia vikšras tanko vikšras pro pat dukrelės kojas prieina dviese ir įsako išskėsti rankas lyg plojimams stebeilija į pasą kartą, antrą čiupinėja jos pirštus su nuospaudomis randa ant jų nudegimų, tik nudegimų kur turėjo būti nuospauda ant smiliaus nuo snaiperio šautuvo jie pasako jos šaukinį o gal ir ne jos – kurva jie nurengia ją jie apžiūri ją jie atsigula užgula plūstasi devyniese (jos mėgstamas skaičius) mėlynais chalatais (jos mėgstama spalva) skylėtais kedais (jos mėgstamas apavas) devyniese ant vienos išsitaršiusios ne kurvos, o moters o jos mergaitė susirietė į kamuoliuką ji žiūri, neverkia paima mamos žiedą slepia burnoj, kaip šuo kaulą ir žiūri, kaip vikšras baigia praryti jos žaliąjį miestą
jis sako, viskas bus gerai
jis sako: subombino mokyklą, į kurią vaikščiojai jis sako: maistas baigiasi, nėr pinigų jis sako: humanitarinė iš baltų fūrų – vienintelis išsigelbėjimas jis sako: humanitarinė ką tik nuskriejo sviediniais mokyklos nebėr kaip čia dabar, mokyklos nebėr? ji tuščia, pramuštos skylės ar visai nebėra? kas nutiko mano nuotraukai, kabėjusiai garbės lentoje? kas nutiko mano mokytojai, sėdėjusiai klasėje? jis sako: nuotraukai? kam reikia tos tavo nuotraukos? jis sako: mokykla išsilydė – ši žiema baisiai karšta jis sako: mokytojos aš nemačiau ir neprašyk, kad pažiūrėčiau jis sako: mačiau tavo krikštamotę – jos jau nebėr sprukite meskite viską ir sprukite palikite trobą ir rūsį su abrikosų uogiene ir rožines chrizantemas, kurios stovi verandoje šunis iššaudykit, kad nesikankintų meskite šią žemę, palikite jis sako: nekliedėk, mes kasdien metame žemę – ant karstų jis sako: viskas bus gerai, pagalba jau greit jis sako: humanitarinė jau važiuoja
irimas
rytų fronte nieko naujo kiekgi galima – nieko naujo? prieš mirtį metalas įkaista o žmonės nuo jo – atšąla. nepasakokit man apie kažkokį Luhanską jis seniai jau tik hanskas lu sulygino su žeme, su raudonu asfaltu mano draugai tapo įkaitais ir nepasieksiu dabar necko, do necko iš rūsių, iš griovių, iš krūvų jų neištrauksiu o jūs rašot eiles, gražias kaip siuvinėta palaidinė rašot tobulai glotnias eiles pakylėtą auksinę poeziją poezijos apie karą nėra kare – tik irimas tik raidės ir visos jos – rrrrr Pervomaiską ištaškė į pervo ir maiską vis maišė ir maišė kaip pirmąkart ten vėl baigėsi karas o taika – neprasidėjo ir kur dabar cevė? kur mano Debalcevė? ten daugiau nebegims Sosiura daugiau nebegims jokie žmonės aš dairausi, mano akiratis susiaurėjo į trikampį, trikampį ir saulėgrąžos galvas nuleido pajuodijo, išdžiūvo, kaip aš jau siaubingai sena ir daugiau nebe Liuba tik ba.
antakiai
ne ne, juodos suknelės nevilkėsiu, juodų batelių neavėsiu, neryšėsiu juodos skarelės, pas tave ateisiu apsirengus baltai – jeigu teks ateiti vieną po kitu dėvėsiu devynis baltus sijonus atsisėsiu prieš veidrodį (jis bus užkabintas paklode) brūkštelsiu degtuką jis apdegs aš paseilėsiu jį nusipiešiu antakius juodus virš savųjų juodų ir turėsiu dvi poras antakių mano ir tavieji virš jų ne ne, juodos suknelės nevilkėsiu tik juodus antakius tavus nešiosiu.
varna, ratai
kai nebeliko miesto prasidėjo mūšis dėl kapinių o jau artėjo Velykos ir mediniai kryžiai ant šviežių kapų pražydo popieriniais žiedais – raudonais, mėlynais, geltonais, aitriai žaliais, oranžiniais, avietiniais linksmi giminės pylėsi degtinės o mirusiems – pylė tiesiai ant kapų o tie prašė dar, ir dar, ir dar, ir dar ir giminės vis pylė šventė šurmuliavo, šurmuliavo šventė kol žentas neužlipo ant minos šalia uošvės kapo o senelis spoksojo į dangų ir dangus jam užtemo o storulis trenkė stikliuką ir sugadino sutuoktinės tvorelę šukės pažiro jam po kojų kaip kruša iš debesies atėjo Velykos ir ant Anos Andrijivnos Voronovos kapo tupi varna vietoj paminklo. o ant Kolesnikivų šeimos kapų kur ilsisi Marija Viktorivna, Pilipas Vasiljovičius ir Mikola Pilipovičius stovi BTR’o ratai kas jie man, tie ratai ir ta varna? kas jie? jau nebepamenu
Vertė Marius Burokas