GRAŽINA SKABEIKYTĖ-KAZLAUSKIENĖ

Ar lankytasi Lu kalne?

Donaldas Kajokas. Apie vandenis, medžius ir vėjus. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. 151 p.

Reta, kad į klausimą, apie ką knyga, galėtum atsakyti jos pavadinimu: „Apie vandenis, medžius ir vėjus.“ Vandenys, medžiai ir vėjai yra pagrindiniai Donaldo Kajoko naujausios knygos įvaizdžiai, drauge jie gali būti ir nuoroda į vieną iš estetinių knygos prieigų – senąją kinų poeziją. Viduramžių kinų poezijoje vandens telkinys, ypač upė, ir vėjas buvo vyraujantys gamtovaizdžio elementai. Kaip daugeliui kitų gamtos įvaizdžių, šiems, be tiesioginės, buvo suteikiama ir perkeltinė, su to meto kosmologinėmis ir ontologinėmis sistemomis sietina prasmė.

Vargu ar kinų estetikos principais Kajokas šią knygą grindė sąmoningai. Gal vieną kitą eilėraštį. Tačiau panašumai į kinų poezijos tradicijas pastebimi toli gražu ne viename kitame eilėraštyje – pastebimi vyraujančiame knygos pasaulėvaizdyje. Žinoma, racionaliai svarstant, dalį jų nesunku paaiškinti – panašumus sąlygoja priklausymas tam pačiam poezijos tipui: ir senoji kinų, ir Kajoko poezija yra meditacinė. Bet įžvelgtina ir slaptesnių, pasąmoninių kūrybos pradų veikmė – tai, ką Sigitas Geda kitados įvardijo lakiu pasakymu „slaptieji sielų suokalbiai“. Beje, apie sielą, jos slaptingą egzistenciją eilėraštyje „per pilnatį per klampią mėnesieną…“ kalba ir Kajokas. Kai trys Lu kalno angelai eilėraščio subjektui parodo jo paties sielą, pirmiausia ji išvystama pirmapradžiu laiku ir pirmapradėje erdvėje: „blėsavo markstėsi tarytum žarija / keisčiausia – stovinčiam vandenyje // svetur tolios viršukalnės lašely“, paskui vaizdas ima mainytis: „ir ji nubudo, mano siela, / tik ne ant lu kalno // gal ir lu kalno bet / platono oloje.“ Paskutiniais žodžiais kaip sielos buveinė įvardijamos dvi vienumon susiliejančios kultūrinės tradicijos – Rytų ir Vakarų. Šioje recenzijoje kiek daugiau dėmesio norisi skirti pirmajai – galimam sielos lankymuisi Lu kalne.

Pradėkim nuo vandenų. Šiame rinkinyje jie patys įvairiausi – lietus, migla, rūkas, tvenkiniai, jūra, bet daugiausia esama upių – tiek bevardžių, tiek turinčių geografinius ar mitinius vardus. Upė dažnai minima nusakant lyrinio subjekto lokalizaciją. Pirmajame rinkinio eilėraštyje „Ganytojas“, apgaulingo paprastumo kūrinyje, lyrinio subjekto pasaulio (tėvynės) minimalistiniu piešiniu, apsiribojančiu vos trimis objektais (namukas, avytė ir stikso upė), ženklinamos trys sąmoningai pasirinktos gyvenimo nuostatos: namukas – tenkintis mažu, avytė – turėti kuo rūpintis, ką globoti, Stiksas – džiaugtis gyvenimu, kol esi gyvenimui skirtoje upės pusėje. Upei struktūriniame eilėraščio modelyje tenka minčių raiškos posūkio vieta; po jos paminėjimo nuo gamtinių objektų vardijimo pereinama prie tiesioginio santykio su pasauliu išsakymo: „taip gera, pasauli [...].“ Eilėraščiu konstatuojama buvimo pilnatvė. Rinkinyje jos išgyvenimas gali būti išreiškiamas ne tik žodžiu gera, bet ir įvairiomis sąvokos gražu variacijomis, kaip eilėraštyje „Delta“, kuriame, – tai maga pažymėti, – apie pilnatvės būseną prabylama vėl nukreipus žvilgsnį į upę: „o šiauriau kiek – lygut / lygutėlė delta // tyki tyki / graži graži // tuo grožiu / kuris niekados // (nesibaigia? – ne, / kajokiuk, // mudviem jau perviršis būtų).“ Kinų poeziją primena grožėjimosi vandenyje atsispindinčiu mėnuliu motyvas: „vis grožies ir grožies / manimi sako // vienišas mėnuo / kurs upėj“ („Malonumėlis 3“). Upės akivaizdoje patiriamas darnos su savimi ir pasauliu jausmas, drauge suvokiama, kad egzistuoja šio potyrio aprėpties ir intensyvumo ribos, kitaip tariant, darnos išgyvenimas yra susijęs su saiko pajutimu. „Malonumėlyje 3“, kaip ir „Deltoje“, kalbama apie potyrio perviršį, kuris, nors pavadinamas malonumėliu, yra pavojingas: „būtų visiškas / perviršis, / malonumėlis // nepakelčiau tiek / brisčiau į upę toks // labai / labai li bo.“ Paskutinės eilutės – užuomina apie kinų poetą Li Bo, pasak legendos, paskendusį, kai Jangdzės upėje bandė apkabinti mėnulio atspindį. Minėtuose eilėraščiuose koncentruojamasi į upę reginčio lyrinio subjekto dvasinę savijautą, eilėraštis „Kalvarija, kur visko tiek, kad net“ kitoks, čia detalizuotas pačios upės vaizdas – Šešupe plaukiantys sūkurėliai. Eilėraštį galima suvokti kaip autentiško reginio spontanišką žodinį įvaizdinimą, tačiau to negana. Eilėraščio pavadinimas, sakytum, prieštarauja kūriniui. Pavadinimu kalbama apie žodžiais nenusakomą gausą, o eilėraščio tekste akcentuojamas tuštumas: pati upė – tuščia, sūkurėliai – tušti, meiliau juos pavadinant sukuriamas naujadaras tuštuliukai; taigi paradoksalus gausos ir tuštumo susiejimas atrodo tarsi Rytų kultūrai svarbios pirmapradės tuštumos idėjos poetinė realizacija.

Visų rinkinyje vaizduojamų upių aprėpti neįmanoma, bet dar knieti stabtelėti prie eilėraščių apie upės vaidmenį poeto gyvenime. Eilėraštyje „Tas pats krantas, arba vilk uodegą purvynu“ Neries upės vardu nurodoma reali Kajoko gyvenimo vieta. Tačiau ši upė svarbi ne tik geografinei tapatybei nusakyti, vien tik upės išskyrimas iš kitų topografinių objektų rodo ypatingą jos vietą savęs kaip poeto savivokoje: „Kiek save / pamenu, šiame // dumblėtame neries krante žemajame // [...] buvau / poetas – įsivaizduoji // ir niekas / kitas!..“ Upė, sakytum, privaloma poeto pasaulėvaizdžio dalis, ir kai realios upės prieš akis nėra, ji sukuriama – taip Sukilėlių prospektas, šalia kurio yra poeto namai, tampa upe Su. Ir dar – poeziją ir upės vandenis sieja neįtikėtinai panaši jų vizualizacija – besisukančių, šviesą skleidžiančių ratų vaizdiniai. Upės paviršiuje regimi dieviškai sukti ribulėliai (p. 67), tušti sūkurėliai, tvaskus tuštuliukas (p. 50), o poezijos esmė metaforizuojama: „poezija – kiek žodžių / žodžių, žodžių! // o spinduliuoja skleidžia / ratilais tik vieną nebylią patirtį – visų / visiems“ (p. 84). Sukimasis, ratas, šviesa – tai archetipiniai sakralumo žymekliai, kurie Kajoko knygoje gali būti interpretuojami kaip įslaptinta nuoroda į poezijos ir vandenų vienovę, priklausymą tam pačiam pradui, taikant kinų estetikos sąvokas, – visa aprėpiančiam vieniui.

Vėjams rinkinyje skirta mažiau vietos. Vėją gera stebėti, kai jis kaip žaidžiantis vaikas stebina elgsenos paradoksais: „gyvut gyvutėlis / tykus // dar / aptilo, pasislėpė // matomiausioje vietoje“ („Va, pusdienio ir nebėr. 11.45“). Vėjas ne tik ramios meditacijos objektas, bet ir skausmingų egzistencinių patirčių liudininkas, atpažįstamas ir po daugelio metų („jį ir šiandien / iš tūkstančio šuorų atskirčiau“), prikeliantis prisiminimą apie kažkada patirtą dvasinį virsmą („ir tuomet / aš pravirkau // kad – suvisam – / atvirkčiau“, „Buvo, tik nepamenu kurią vasarą“). Vėjai įvairūs: sūkuringi ir tykūs, gaudomi ir praslystantys pro šalį. Apibendrinant galima teigti, kad šio rinkinio eilėraščiuose vėjai – gamtos pasaulio gyvastis. Jie neatskiriami nuo sava laikomos erdvės, o svetimą erdvę ženklina vėjų nebuvimas: „ryčiausiam žemės pakrašty / kur skliautų nėr nei vėjų“ (p. 141).

Trečias rinkinio pavadinime išskirtas objektas – medžiai. Ieškant ryšio su senuoju kinų menu, pažymėtina, kad greta kalnų ir vandenų medžiai buvo nuolatinis peizažinės tapybos elementas. Kajoko eilėraščiuose dažniausiai jie šmėsteli kaip nežymi gamtovaizdžio detalė. Stebinčiojo žvilgsnis už jų užkliūva tada, kai nūnai regimas medis yra praeities ir dabarties mediatorius, kaip eilėraštyje „Yra ąžuolas, atlėks ir kėkštas“, kuriame ąžuolas su perkūno žyme yra paskata atminties akimis pažvelgti į nutolusią berniukišką paauglystę. Arba kai poetiniame akiplotyje medžiai pasirodo įgiję savybių, priešingų savo statiškai prigimčiai; antai eglaitė ir dvi tuopos išvystamos einančios „priemiestinių traukinių šerkšnotais bėgiais“ (p. 91). Palyginti dažnai medžio įvaizdžiui atstovauja krintantys lapai – šia medžio būkle, kaip ir tekančios upės ar gyvastingo vėjo, skleidžiasi kismo idėja. Esama ir slapto medžių ir poezijos ryšio: „po savo parašytus vis dar / rašomus eilėraščius // apmiręs vaikštai tartum / po semiramidės sodus“ („Il miglior fabbro“).

Vandenys, medžiai ir vėjai – tai apibendrintas poetinės rinkinio erdvės nusakymas. Ji beveik išskirtinai gamtinė. Stebėdamas gamtą, jausmais ir protu jai atsiverdamas, eilėraščių lyrinis subjektas patiria sąlytį su būtimi. Gamtos kontempliacijose veriasi būties neaprėpiamybė, kurioje, atitinkant kinų estetiką, visa egzistuoja nenutrūkstamame sraute: kaip minėta, rinkinyje telkiamasi į judėjimo, kismo apraiškas. Eilėraščiai – poeto užfiksuoti būties neaprėpiamybės fragmentai.

Nemaža šio rinkinio eilėraščių dalis yra būsenų įvaizdinimo poezija su egzistencinės paslapties šešėliu, vienur krintančiu ant viso eilėraščio, kitur vos šmėkštelinčiu. Ne sustingdytų akimirkų, o gyvų neilgai trunkančių jausenų – kartais kintančių, o kartais, suvokiant jų laikinumą, bandomų kiek įmanoma ilgiau išlaikyti tokių, kokios dabar išgyvenamos. Jas sužadina kūniškas savojo buvimo patyrimas juslėmis – retsykiais klausa, bet dažniausiai rega. Vienur emocinis jaudrumas neatskiriamas nuo refleksijos, kaip eilėraštyje „Žioplys pro pietinį šlaituką“, kuriame savistabos išvadą, kad niekas gyvenime jau nebejaudina („sužeist / nebegali“), ūmai paneigia žibuoklių šlaitukas („vangus toks o žvilgt / į akis – // ir per širdį žibuoklių / peiliu“). Sužeidimas žibuoklių peiliu – ekspresyvi jausminį potyrį perteikianti metafora, nors šiaip jau šiame rinkinyje metaforomis nesižarstoma. Yra eilėraščių, kur refleksyvus minties judesys stabdomas – telieka vien gamtos jausena: „lengvas šlaitas lietus drebulyno tankmė / ir nukritusių lapų sodrus violetas / viskas laikina tikra ir jei tu poetas / čia sustok ir nutilki daugiau jau anė / vieno žodžio lietus drebulyno tankmė / ir nukritusių lapų sodrus violetas„ („Stojus trumpam šiltų lietučių lapkričiui“). Jei tu poetas, čia sustok ir nutilki – šie iš pirmo žvilgsnio paradoksalūs žodžiai yra principinė poeto laikysena šioje knygoje. Čia vėl galima prisiminti kinų estetiką, šiuo atveju – neišsakomumo koncepciją, pasak kurios, pasaulio grožio ir esmės neįmanoma išsakyti žodžiais, garsais, formomis, esmė slypi tyloje, pauzėje ir neužpildytoje erdvėje.

Erdvumas, įvairiopa jo raiška yra vienas kertinių šio rinkinio poetiškumo principų. Eilėraštis kaip visuma neretai tvyro atviroje erdvėje: kaip būties fragmentas jis neturi ryškios fiksuotos pradžios ir pabaigos. Eilėraščio tekste tušti plotai žioji tarp frazių ar pavienių žodžių. Tiesiogine sąvokine kalba neišsakomus dalykus rafinuotoje poezijoje bandoma perteikti metaforomis. Tačiau Kajokas šiame rinkinyje linksta į paprastumą ir kliaujasi ne metaforomis, o akimis nematomu ir ausimis negirdimu komunikavimo būdu – dvasinėmis vibracijomis, intensyviau jaučiamomis nuo žodžių apvalytoje erdvėje.

Prieš pradedant kalbėti apie Kajoko knygos paprastumą, dera priminti, kad kinų estetikoje, be neišsakomumo, paprastumas, natūralumas ir spontaniškumas buvo pagrindiniai kūrybos principai. Paprastumas šioje knygoje – tai paprasto buvimo autentiškas įžodinimas paprasta kasdiene kalba. Knyga gali būti skaitoma kaip paprastų gyvenimo tiesų poetinė-filosofinė išsklaida. Jų esminės tokios: ramuma ir harmonija laiduoja buvimo pilnatvę, o tai pasiekiama išsaugant santarvę su savimi ir pasauliu ir stengiantis paprastoje kasdienybėje patirti aplinkumos gerumą ir grožį. Su gyvenimo paprastumu susijusi harmonija iš esmės patiriama eilėraščiuose, kuriuose kalbama lyrinio „aš“ balsu, o personažiniuose kūriniuose jos gali ir nebūti: ten ją suardo vaizduojamo asmens pakliuvimas į ekstremalią situaciją („Dykuma. Ant kopos…“), šiurpinančiai mįslinga jo elgsena („Tas, kur per audrą“), atsidavimas skausmą sukeliančiai nežabotai aistrai („2. Besame mucho“). Žinoma, ir lyriniam „aš“ ne visada lengva išlaikyti vidinį ramumą – apie tai byloja trumputis, vos keturių eilučių, eilėraštis apie mirtį grafiniais ženklais užšifruotu pavadinimu „(…:)))“. Eilėraštis, sakytum, gimsta dabar, šią kalbėjimo minutę. Jo pradžia – numanomas neištartas klausimas lieka už teksto ribų, o atsakymas formuluojamas neskubant, tarsi spontaniškai ieškant kuo tinkamesnių žodžių: pradedama vienas kitą tikslinančiais ir papildančiais neiginiais („ne, nebijau nelaukiu bet vis tiek“), paskui – eufemistinis laiko įvardijimas („kai mano kambario duris praversi“) ir dvejopas galimo veiksmo nusakymas („ir paprašysi ar jėga priversi“), tada pauzė, praryjanti kelis kalbos rišlumui reikalingus žodžius, ir galiausiai kreipinys, kurio priekyje tūkstantmečių senumo pasveikinimo formulė („ramybės tau, mirtie“). Neišsakymuose jaučiame mintijimo įtampą, o tekstu demonstruojama rami laikysena, liudijanti, kad darnus santykis su pasauliu nėra duotybė, jis priklauso nuo paties asmens sąmoningai pasirinktų nuostatų.

Atkreipiant dėmesį į rinkinio kalbos paprastumą, visų pirma pažymėtina, kad jo siekiama aktualizuojant šnekamosios, o dar tiksliau – sakytinės kalbos ypatumus. Kalba itin taupi – tokią vartojame bendraudami su labai artimu asmeniu, suprantančiu mus iš pusės žodžio. Vietoj pilnųjų sakinių – frazės, o kartais ir jos sutrumpinamos, paliekant pavienius žodžius ar net ir šių nuotrupas: „šį rytmetį šio priemiškio / sniegynuose / tačiau nebūtinai / rytoj ar kituose“ (p. 18), „amžinos spūstys gyvenimo sako nebėr / o man bėr vis ir bėr“ (p. 25), „kas miega su o kas be ko“ (p. 53). Tokia minimalizuotos verbalinės raiškos kalba dera dialoginės situacijos eilėraščiuose, kuriuose kalbėjimas nukreiptas į tekste įvardytą pašnekovą (vėją, vakarą, eilėraštį, vardu ar pavarde paminėtą asmenį); kartais vienas kitas pastarojo žodis fiksuojamas kūrinyje („ne, sako man / vakaras // taip, sakau / vakarui // ir abudu neklystam“, p. 45), bet dažniau kalbantysis yra tik lyrinis „aš“, pašnekovas išlieka nebylus. Daugžodžiauti nereikia, kai kalbiesi su savimi, taigi kartais kalbėtojas susidvejina („Dviese su savim į Kauną“, „Delta“). Pasitaiko eilėraščių, kuriuose lieka neaišku, kas yra tas, suvokiamas kaip antrasis dialoginės situacijos dalyvis, – klausiantis, kažkiek prieštaraujantis ar tylintis ir tik savo buvimu palaikantis pašnekesį („Apie gyvenimą“, „Beveik apie smuiką“).

Ekspresijos ir spontaniškumo kalbai suteikia emocijas ir požiūrį į kalbėjimo turinį išreiškiančių žodžių gausa: „tinginiauja – ėhė, kaip ir aš“ (p. 12), „bet šį rytą jau ne, šįryt – ai, / pats žinau“ (p. 33), „būdavo, žinoma, kur jau ne“ (p. 90), „šią naktų oras oho kiek / žvaigždžių“ (p. 77), „kopk krizendama / tiesą // sakant – man – / dzin!“ (p 34). Jais, taip pat kaip ir neištartais, nutylėtais žodžiais, sukuriamas natūralios kasdieniškos sakytinės kalbos įspūdis.

Kaip įprasta šnekamajai kalbai, Kajoko eilėraščiuose vietomis ji yra nenorminė. Sąmoningai išsaugoma viena kita buitinėje kalboje įprasta svetimybė (slauniajame, galopu, pabažnam, pripaškudinęs).

Laisvą, kai kada žaismingą santykį su kalba rodo naujadarų gausa (ginčytukai, leipaliukai, vienišuoti, rytmečiuoja, atsimels, tebezuikenančio, pamirčiui, veidrodyn). Laisvas yra ir elgesys su kalbinėje tradicijoje įsitvirtinusiais iš įvairių kultūrinių tekstų perimtais posakiais. Antai eilėraštyje „Rugpjūčio lankose“ žaidžiant į šunelę kreipiamasi krikščionims gerai žinomų pasakymų perdirbiniais: „palaidūne tu mano paklaikusi“ ir „sveika šunele, erkių pilnoji“.

Apskritai žaidimo apraiškų apstu visuose eilėraščių struktūros lygmenyse. Tai meistriški žaidimai garsiniais atitikmenimis: „arba nustėrsi turįs / stradivarijų“ (p. 48), „ir vienui vienas sėslus / debesėlis // besielis / tebesielis“ (p. 71), „labai / labai li bo“ (p. 17). Tikrovės suvokimo reliatyvumą atspindi žaidimai paradoksais. Žaidybiški yra nemaža dalis eilėraščių pavadinimų – ypač tie, kuriais nepiktai šaipomasi iš eilėraščių subjekto („Žioplys pro pietinį šlaituką“, „Kai gulėjau mirties patale, susirangęs apie savo bambą“, „Tomas Netikėlis“). Čia vėl reikia tarstelėti – žaidimų nevengė ir senovės kinų poetai.

Tiesą sakant, Kajoko knygos „Apie vandenis, medžius ir vėjus“ ir senovės kinų poezijos panašumų ieškojimas irgi yra žaidimas. Interpretacinis žaidimas tipologiniais atitikmenimis.

Bet ar poeto siela tikrai nesilankė Lu kalne?

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.