Poezijos vertimai
Najwanas Darwishas (g. 1978) – palestinietis poetas, kritikas ir redaktorius, aktyvus Palestinos kultūrinio gyvenimo veikėjas. Gyvendamas tarp Jeruzalės ir Haifos, rašo apie palestiniečių meną keliems meno žurnalams ir portalams, dalyvauja daugelyje svarbių literatūros, teatro, vaizduojamojo meno, kūrybinio rašymo, kultūrinės žiniasklaidos ir leidybos projektų arabų pasaulyje ir Europoje. 2000 m. debiutavo poezijos rinkiniu, jo eilės šiuo metu jau išverstos į 10 kalbų. Šiai publikacijai eilėraščius autorius parinko pats.
Nebėra ką prarasti
Jeruzalė (I)
Stovėjome ant kalno, kad iškeltume tau auką, ir kai pamatėme savo kylančias rankas tuščias, žinojome, kad mes esame tavo auka. Tegu mirtingieji patenka į kitų mirtingųjų rankas. Tik tu viena visada išlieki. Ši sumišusi nepastoviųjų piligrimystė – argi tai tavo rūpestis? Mūsų rankos kyla tuščios. Mes – tavo auka.
Jeruzalė (II)
Kai palieku tave, suakmenėju, Ir kai grįžtu, suakmenėju. Vadinu tave Medūza, Vadinu tave vyresniąja Sodomos ir Gomoros seserim, Tu – krikšto dubuo, sudeginęs Romą. Nužudytieji murma savo eiles kalvose Ir sukilėliai priekaištauja savo istorijų pasakotojams. Tuo metu aš palieku jūrą ir grįžtu Į tave, grįžtu Šia nedidele upe, tekančia tavo nevilty. Girdžiu Korano skaitovus ir palaikų aprengėjus, Girdžiu užjaučiančiųjų dulkes. Dar nesulaukiau trisdešimties, o tu mane palaidojai ne kartą. Ir kaskart vardan tavęs Prisikeliu iš žemės. Tad tegrimzta į pragarą šlovę tau giedantys, Parduodantys tavo skausmo suvenyrus, Visi stovintys čia su manim, šioje nuotraukoje. Vadinu tave Medūza, Vadinu tave vyresniąja Sodomos ir Gomoros seserim, Tu – krikšto dubuo, kuris tebeliepsnoja. Kai palieku tave, suakmenėju, Ir kai grįžtu, suakmenėju.
Netgi kare
Svarsčiau, ar nepažiūrėjus į apatinę savo dalį, kur jaučiau skausmą, bet akimirką susilaikiau, bijodamas nerasti kokios nors savo dalies. Toliau leidausi laiptais, mano trūkstama dalis vis dar su manimi, ir štai ašai lipu į lovą savo nepilnu kūnu (vis dar nežiūriu), ir jau nebėra svarbu, kur kūno nuostolių patyriau, nė nebėra prasmės prisiminti, kaip buvau sužeistas. Netgi kare buvau tik praeivis.
Miegas Gazoje
Aš miegosiu, Fado1, kaip miega žmonės, kai krenta sviediniai, ir dangus yra plėšomas kaip gyvas kūnas. Taigi, sapnuosiu išdavystes, kaip sapnuoja žmonės, miegantys, kai krenta sviediniai. Pabusiu vidurdienį, kad paklausčiau radijo, kaip žmonės jo klausia: ar bombardavimas baigėsi? kiek žuvusiųjų? Bet mano tragedija, Fado, yra tai, kad žmonės yra dviejų rūšių: tie, kurie išmeta savo kančias ir nuodėmes į gatvę, kad galėtų miegoti, ir tie, kurie surenka žmonių kančias ir nuodėmes, sulydo jas į kryžius ir, jais nešini, marširuoja Babelio, Gazos, Beiruto gatvėmis nesiliaudami šaukę:
Ar jų bus daugiau?
Ar jų bus daugiau?
Prieš dvejus metus žengiau Pietų Dahijos2gatvėmis, tempdamas pastatų dydžio kryžių, tačiau kas šiandien neša kryžių ant išvargusios nugaros Jerušalaime. Žemė yra trys vinys, o gailestingumas – plaktukas: kalk, Dieve, kalk lėktuvais. Ar jų bus daugiau?
2009 m. gruodis
Nebėra ką prarasti
Padėk galvą ant mano krūtinės ir klausykis griuvėsių sluoksnių už Saladino medresės3 klausykis perskrostų namų Liftos kaime4 klausykis sugriauto malūno ir skaitymo pamokų ant mečetės grindų klausykis balkono šviesų užgęstančių paskutinį kartą Vadi al Salibo5 aukštumose klausykis minių, velkančių kojas ir klausykis jų sugrįžtančių klausykis metamų kūnų, klausykis jų kvėpavimo Galilėjos ežero dugne klausykis lyg žuvis ežere sergėjamame angelo klausykis valstiečių gyvenimų padabintais kraštais kaip kufijos eilėraščiuose išgirsk, kaip sensta dainininkės ir jų nesenstančių balsų klausyk, kaip nazarietės pereina pievą ir klausykis kupranugario vadeliotojo, nepaliaujančio manęs kankinti klausyk, klausyk ir leisk mums kartu prisiminti ir viską, ką girdėjome, užmiršti Padėk mano galvą ant savo krūtinės: klausausi dirvos klausausi žolės besikalančios pro dirvą Mes pametėm savo galvas iš meilės ir nebeturime ką prarasti
Pasaulis bus geras
Sūnau mano, aš miegu upės vagoje ir klausausi, kaip tu eini tiltu. Taip pat dėl tavęs miegu kalboje, tavo žodžiams visada pavyksta mane prižadinti. Pasaulis bus geras, jame nebus nieko, išskyrus meilę, – mano tau palikimą, nusverti tavo pečiams. Dalinkis ja ir „pasidalink į daugybę kūnų“6 – taip kaip Urva Bin al Vardas, rožės sūnus (nei tu neturi kito tėvo, nei rožė). ● Sūnau mano, miestai pavirto dantytais, ir visa tai buvo taip kvaila. Eikim į mišką. Šok ant mano pečių ir grįžkim į mūsų pradžią. Juokimės. Nuplausim šią upę mūsų gardžiu juoku – miške niekas nesijuoks iš tokio mūsų kvatojimo. ● Mano sūnau, pasigedau tavęs Aukos šventės išvakarėse. Tau būtų patikę žibintai, siūbuojantys Pranašo garbei. Būčiau pabudęs apyaušriu pasiklausyti giedojimų. Ar tai baimė? Ar iš džiugesio šitaip tempi man už rankos? Nebijok, mes nepasimesim… Dėl tavęs pabudau anksti ir susitaikiau su Aukos švente. ● Anapus metų, anapus šalių ir visko, ką slepia žemėlapiai, sergėju tave, o tu sergėji mane. Aš miegu upės dugne ir klausausi, kaip pereini tiltą.
Tapatybės kortelė
Nors kurdai garsėja esą žiauriu būdu – taip juokauja mano draugai, – aš, apkabindamas savo brolius keturiuose pasaulio kampuose, buvau švelnesnis už vasaros kvėpavimą. Aš buvau armėnas, kuris netikėjo ašaromis po istorijos sniegu, dengiančiu nužudytuosius ir žudikus. Ar taip baisu po visko, kas nutiko, numesti poezijos rankraštį į purvyną? Daugeliu atvejų buvau siras iš Betliejaus, aukštinantis savo brolio armėno žodžius, ir Konijos turkas, įžengiantis pro Damasko vartus. Neseniai atvykau į Vadi al Sirą7, kur mane pasitiko vėjo dvelksmas – jis vienas težino, ką reiškia atvykti iš Kaukazo kalnų, vien orumo ir protėvių kaulų draugijoje. Ir kai mano širdis pirmą kartą žengė Alžyro žeme, nė akimirkos neabejojau, kad esu berberas. Visur, kur ėjau, jie manė, kad aš – irakietis, ir tai nebuvo klaidingas spėjimas. Dažnai laikiau save egiptiečiu, amžinai gyvenančiu ir mirštančiu prie Nilo su savo pirmtakais afrikiečiais. Bet labiau už viską buvau aramėjas. Nenuostabu, kad mano dėdės buvo mažiausiai iš Bizantijos, o aš – Hidžazo8 vaikas, glostomas Sofronijaus ir Umaro9, užkariautoje Jeruzalėje. Nėra vietos, atsispyrusios užkariautojams, kurios žmonėms aš nepriklausiau; nėra laisvo žmogaus, su kuriuo manęs nesaistytų giminystės ryšiai, nė jokio medžio ar debesies, kuriems nebūčiau skolingas. Mano panieka sionistams netrukdo man pasakyti, kad buvau žydas, ištremtas iš Andalūzijos, ir kad vis dar pinu reikšmę iš to saulėlydžio gaisų. Mano namuose yra langas, atsiveriantis į Graikiją, ikona, žvelgianti Rusijos kryptimi, saldus aromatas, amžinai dvelkiantis iš Hidžazo, ir veidrodis, kuriame, vos prieš jį atsistojęs, matau save pavasario apglėbtą Širazo, Bucharos, Isfahano soduose. Ir būti arabu reiškia ne mažiau nei tai.
Atitraukti užuolaidas
Atitraukti užuolaidas ir pažvelgti į dangų Pamatyti medžių viršūnių mėgavimąsi vėjelio žaismu Pagalvoti, kad esi tik lankytojas šiame romane Ar choro sudarkyta melodijos nuotrupa… Minkšta lova verta dangaus Pabusti laisvam verta vienų gyvenimo metų Tada iš savo kambario daugiaaukščiame viešbutyje Žiūri į stogus žemai ir palydovines antenas, ir medžių viršūnes Ir klausi savęs: Kokia prasmė medžių viršūnėms siūbuoti Cementinėje girioje? Nors medžių viršūnės yra vieninteliai likę maži tavo džiaugsmai Mažytė paguoda Įženk į vidurdienį Kurį seniai pavertei savo rytu, pelėda! – Tavęs laukia gyvenimas.
Iš arabų kalbos vertė Julija Gulbinovič
1 Fado (port. „likimas“) – dainavimo stilius, paprastai liūdnas ir melancholiškas, išreiškiantis netektį ar susitaikymą su likimu. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos)
2 Pietų Dahija – Beiruto priemiestis, „Hezbollah“ citadelė, ilgalaikis Izraelio atakų taikinys.
3 Saladino medresė – buvęs mokymo centras, musulmonų karvedžio Saladino įkurtas Jeruzalėje XII a.
4 Palestiniečių kaimas netoli Jeruzalės, jo gyventojai buvo išvaryti 1948 m. Lifta yra vienas iš tų retų palestiniečių apleistų kaimų, kurie Izraelio valdžios nebuvo nugriauti. Tušti namai skylėtomis sienomis tebestovi kaip itin stiprus palestiniečių netekties simbolis.
5 Vadi al Salibas (arab. „kryžių slėnis“) – Haifos miesto rajonas. Kai dauguma jo gyventojų pabėgo 1948 m., Izraelio valdžios sprendimu tušti namai buvo ne nugriauti, bet užcementuoti.
6 Iš Urvos Bin al Vardo (arab. „rožės sūnus“), žymaus ikiislaminių laikų poeto, savo kūryboje itin garbinusio dosnumo ir draugystės dorybes, eilėraščio.
7 Vadi al Siras (arab. „sodų slėnis“) – Jordanijos sostinės Amano dalis. Ši vietovė ypatinga tuo, kad dykumos plynaukštę staiga pakeitė žaliuojantis vaismedžių slėnis. Vadi al Siro gyvenvietę įkūrė šviesiaodžiai raudonplaukiai čerkesai, pabėgę iš Šiaurės Kaukazo.
8 Hidžazas yra svarbiausias istorinis regionas dab. Saudo Arabijoje. VII a. čia susiformavo islamas, pranašas Mahometas padėjo Kalifato pamatus.
9 Sofronijus (apie 560–638) – Jeruzalės patriarchas, Rytų ortodoksų ir katalikų šventasis. Umarui ibn al Chatabui (577–644), vienam iš galingiausių ir įtakingiausių kalifų musulmonų istorijoje, 637 m. užkariavus Jeruzalę, išsiderėjo religinę laisvę krikščionims šiame mieste. Šis susitarimas yra žinomas kaip Umaro sutartis.
