Mūsų paskutinis Nobelis

Nobelio premija Svetlanai Aleksijevič: Stokholmas nevykėlių akimis ir atsisveikinimas su iliuzijomis. Ko verta laukti – ir ko laukti jau niekada neteks.

Tik prašau nepagalvoti, kad man pavydu.

Nors ką jau čia, žinoma, pavydžiu – kaip ir tie šimtai tūkstančių įvairiomis kalbomis rašančių įvairių autorių, šiuo metu bandančių rikiuoti žodžius į knygas.

Pavydžiu, kaip ir visas rašančiojo žmogaus porūšis, kuris taip gausiai pasklido po planetą per pastaruosius šimtmečius. Visi mes – net ir tie, kurie dar nė žodžio neparašė, bet ketina, – turime kartą per metus, spalį, imti pavydėti Nobelio literatūros premijos laureatams: baltu, juodu, žaliai raudonu ir kitų spalvų pavydu, tiesa, nuo ko kiekvienu konkrečiu atveju priklauso pavydo spalva, sunku pasakyti. Tikriausiai nuo amžiaus, jausmo stiprumo ir savų ambicijų laipsnio.

Toks literatūrinių džiunglių, mūsų sugalvotų, kad nebūtų taip liūdna ir vieniša, įstatymas.

Žinoma, mano ypatingasis pavydas – baltas, kaip dar neparašytos knygos pirmasis puslapis. Aš dar jaunas ir niekam nežinomas; dabar turiu į ką lygiuotis – ir norint lygiuotis, pavyzdžių toli ieškoti nebereikia. Juk viskas čia, po ranka: ir second-handai, ir raudonieji žmonės, ir karas su nemoterišku veidu. Pavydas – vienas iš kūrybos variklių ir skriaudų akumuliatorius. Pavydas verčia mus kalbėti.

Mūsų pirmasis Nobelis – didžiuodamasi tars tauta. Ir paskutinis – pridursiu aš.

Pavydėti galima ne tik dėl savęs. Man pasisekė: esu iš tų idiotų, kurie kažkada vylėsi ir tikėjosi, kad pirmąjį baltarusišką Nobelį gaus Alesis Razanavas. Ne prastai suklijuoti Nekliajevo tekstai ar bergždžias Marčiukas*. Razanavas – mes iš tikrųjų galvojome apie jį. Naivu, ar ne? Ir šiandien, 2015 m. spalio 8 d., kaip niekad aiškiai suvoki, ką darytum, jei premiją būtų gavęs Razanavas, kurio šiemet tarp nominantų net nebuvo.

Visų pirma – eitum į artimiausią parduotuvę butelio vyno. Nesvarbu, kokio: Razanavui netinka estetiškumas ir svarstyti kainas. Razanavas – tai griežtumas, minties šaltis ir gelmė. Žiemos upė. Bežodis tostas už baltarusių literatūrą, eilės, padeklamuotos sau pačiam rudeniniame parke. Razanavo knygų nereiktų ilgai ieškoti: štai jos, pačioje artimiausioje namų bibliotekos lentynoje.

Taip jau nutiko, kad Aleksijevič knygų ten nėra. Nes, kad ir kaip būtų gaila, tos knygos ne apie mus. Jų veikėjai – ne mes. Mes esame gyvi ir gyvename šiandien, ir šalis, kur visa tai vyksta, jau seniai ne Sovietų Sąjunga. Šiai šaliai jau išdygo pieniniai dantys. Ir mums norisi kalbėti: naujais balsais, apie mūsų šiandieną. Ir skaityti tai, kas iš tos šiandienos liks.

Razanavo eilės tuščiame ir šaltame Zialiony Lugo skvere. Ir pabaigai – linksmos mintys apie suglumusius oficialiuosius rašeivas ir būsimus furšetus. Ir malonus jausmas, kad ši ne itin pastebima kalba ir ši paslaptinga poezija buvo pastebėtos.

Nieko panašaus nenutiko ir jau nebenutiks.

Dabar mes su savo baltarusių kalba vėl atsidūrėme šešėlyje.

Kokia Rytų Europos literatūra labiausiai vertinama Vakaruose? Tokia, kuri atitinka jų įsivaizdavimą apie mus. Kuri visiškai patvirtina tą įsivaizdavimą. Kuri leidžia jiems, patenkintiems ir liūdniems, perskaičius visiškai teisėtai atsidusti: „Mes taip ir manėme.“

Iš mūsų niekas nelaukia įsitikinimų ir pasitikėjimo savimi. Svarbiausia, ko iš mūsų laukiama, – kad mes apmąstytume savo praeitį ir save pačius joje. Mūsų dabartis – per daug taki ir neaiški. Mūsų pretenzijos – nepagrįstos. Mūsų poetai ir filosofai – pernelyg nesuprantami. Jie ir atsirado pernelyg anksti – pasaulio smegenyse vietos Baltarusijai dar nėra, o filosofų jau esama: tikra nesąmonė. Apmąstykite tai, ką mes galime priimti ir įvertinti, – sako Vakarai. Kitkam dar per anksti.

Kaip tik tuo ir užsiima pirmoji baltarusių Nobelio premijos laureatė.

Malonu, kad jos darbas buvo įvertintas. Visada būna malonu, kai talentingo žmogaus pastangos neprapuola veltui. Nes labiausiai reikia bijoti tuštumos.

Malonu, kad pirmoji Tokį Apdovanojimą gavo moteris.

Malonu, kad tie negausūs, bet aršūs interneto svetainių „Radio Svaboda“ ir „Naša Niva“ komentatoriai, kurie taip ilgai ir negabiai persekiojo rašytoją, pagaliau pasprings savo išskyromis.

Malonu, kad…

Ir tai, tikriausiai, viskas. Dabar iš mūsų vėl ir dar stipriau ims tikėtis to, ko tikisi jau seniai. Geros literatūros rusų kalba. Sovietinės sielos, kurią mes patys jau seniai palaidojome ir kurią po truputį pamirštame, paslapčių išaiškinimo.

Svetlanos Aleksijevič pergalė, kad ir kaip mums norėtųsi manyti kitaip, – tai literatūros, rašomos baltarusių kalba, pralaimėjimas. Laimė, ne karine šio žodžio prasme, o greičiau sportine. Tiesiog keletas knygų, žurnalistės Svetlanos Aleksijevič parašytų rusiškai, Vakarų pasauliui pasirodė esančios daug suprantamesnės, įžvalgesnės ir išmintingesnės nei visa gražioji baltarusių literatūra su vagonais knygų ir spiečiais gyvų ir mirusių klasikų.

Apie ką čia kalbama: apie tai, kad būtent „didžioji ir galingoji“ yra sovietinės sielos kalba, ją mums ir siūloma laikyti sava, o kitos tarmės neišvengiamai nedera? O gal apie tai, kad baltarusių literatūra sąmoningai žengia ydingu saviapgaulės keliu? Ne tos temos, veikėjai, iškreiptas aktualumo suvokimas?

O gal tai tiesiog apvilta didybės manija.

Kokių pasekmių šis įvykis turės tūkstančiams grafomanų, kurie visi kartu tučtuojau pajuto, kad turi ką pasakyti pasauliui? Jokių, tik pavydo šalyje bus dar daugiau, o vertėjų iš baltarusių kalbos užsienyje – dar mažiau.

Yra dar ir toks klausimas: ką ši premija duos baltarusių literatūrai?

Tiesą sakant, greičiausiai nieko ypatinga. Baltarusija bus dar labiau siejama su rusišku kultūriniu pasauliu. Naujų tolstojų ir dostojevskių paieškos, mėgstama Vakarų nostalgikų pramoga, dabar neaplenks ir mūsų platumų.

O kas lieka? Nobelio premija turi tiek pat bendro su literatūra, kiek ir Georgijus Marčiukas. Jos negavo nei Joyce’as, nei Nabokovas, nei Kafka.

O štai Svetlana Aleksijevič gavo. Su tuo aš ją ir sveikinu. Nuoširdžiai, be džiaugsmo ir neapykantos. Galvodamas apie Razanavą, už lango melsvėjant šaltam vakarui.

 

Iš baltarusių kalbos vertė Marius Burokas

 

* Georgijus Marčiukas (g. 1947) – oficialiosios baltarusių rašytojų sąjungos narys, pagarsėjęs tuo, kad 2009 m. buvo oficialiai nominuotas Nobelio premijai.