Gyvenimas su banga

Octavio Pazas (1914–1998) – meksikiečių rašytojas ir diplomatas, vienas žymiausių XX a. Lotynų Amerikos autorių. Apdovanotas Miguelio de Cervanteso (1981), tarptautinėmis Neustadto („amerikietiškojo Nobelio“) (1982) ir Nobelio literatūros premijomis (1990). Tarp poezijos ir prozos balansuojanti kalbos virtuozo Pazo kūryba pasižymi siurrealistine vaizduosena, vyraujanti jos tema – egzistencinės vienatvės įveika erosu ir menine kūryba. Pazo kūrybinį palikimą sudaro 15 tomų poezijos, eseistikos, kritinių raštų.

 

Man brendant iš jūros, viena banga pralenkė visas kitas. Ji buvo lengva ir išstypusi. Nepaisydama kitų bangų, griebiančių ją už vilnijančios suknelės, šūksnių, ji pačiupo mano ranką ir kartu su manim nušuoliavo. Nenorėjau jai nieko sakyti, nes būtų nemalonu ją gėdinti prieš drauges. Be to, pikti vyresniųjų žvilgsniai mane stingdė.

Kai atvykome į kaimą, mėginau paaiškinti, kad mums nieko neišeis, kad gyvenimas mieste nėra toks, kaip jį galėjo įsivaizduoti naivi banga, kuri niekada nebuvo palikusi jūros.

– Sprendimas priimtas. Nebegaliu grįžti, – rimtai į mane pažvelgė.

Išbandžiau saldybes, griežtumą, ironiją. Ji verkė, klykė, glamonėjo, grasino. Privalėjau atsiprašyti. Kitą dieną pradėjau gailėtis. Kaip įlipti į traukinį, nepastebėtiems konduktoriaus, keleivių, policijos? Žinoma, taisyklėse nieko neminima apie bangų keliavimą traukiniais, bet būtent dėl šio nutylėjimo aišku, kad mūsų poelgis būtų griežtai vertinamas.

Po ilgų svarstymų atvykau į stotį likus valandai iki traukinio išvykimo. Atsisėdau į savo vietą ir, kai niekas nematė, ištuštinau vandens aparatą keleiviams, tada atsargiai supyliau į jį savo draugę.

Pirmas incidentas nutiko, kai šalia sėdinčios poros vaikai triukšmingai pareiškė norą atsigerti. Sustabdžiau juos ir pažadėjau pavaišinti limonadu ir gaiviaisiais gėrimais. Jie jau atrodė besutinką, tačiau prisistatė kita ištroškusi keleivė. Ketinau ir jai pasiūlyti gėrimų, bet mane sustabdė jos bendrakeleivio žvilgsnis. Ponia paėmė popierinį puodelį, pastatė prie aparato ir nulenkė rankenėlę. Kai puodelis buvo puspilnis, aš staigiai įsiterpiau tarp moters ir savo draugės. Ponia pažvelgė į mane apstulbusi. Kol atsiprašinėjau, vienas vaikas vėl nuspaudė rankenėlę. Per jėgą atlenkiau ją į pradinę padėtį.

Ponia prie lūpų pridėjo puodelį.

– Oi, koks sūrus vanduo! – šūktelėjo ponia, o berniukas aidu atkartojo jos žodžius.

Keli keleiviai atsistojo. Ponios vyras kreipėsi į konduktorių:

– Šis tipas pripylė į vandenį druskos.

Konduktorius iškvietė inspektorių.

– Taigi, tu kažko pripylei į vandenį?

Inspektorius iškvietė policininką.

– Taigi, tu apnuodijai vandenį?

Policininkas iškvietė kapitoną.

– Taigi, tu esi nuodytojas?

Kapitonas iškvietė tris pareigūnus. Pareigūnai mane, lydimą keleivių žvilgsnių ir švilpimo, nusivedė į tuščią vagoną. Artimiausioje stotyje mane išlaipino ir įgrūdo į kalėjimą. Dienų dienas joks žmogus su manim nesikalbėjo, neskaitant ilgų tardymų. Kai papasakojau visą istoriją, niekas manimi nepatikėjo, net prižiūrėtojas kraipė galvą, sakydamas:

– Slidus reikalas, tikrai slidus. Tu nenorėjai apnuodyt vaikų?

Vieną dieną mane nuvedė pas prokurorą.

– Painus reikalas, – pakartojo jis. – Atiduosiu bylą baudžiamajam teismui.

Praėjo metai. Galų gale mane teisė. Kadangi nukentėjusiųjų nebuvo, man skyrė švelnią bausmę. Netrukus išaušo mano laisvės diena.

Kalėjimo viršininkas pakvietė mane:

– Ką gi, esate laisvas. Jums pasisekė. Pasisekė, kad nebuvo aukų. Bet daugiau taip nedarykite, nes kitą kartą taip lengvai neišsisuksite, – pažvelgė į mane tuo rimtu žvilgsniu, kuriuo visi į mane žiūrėdavo.

Tą patį vakarą sėdau į traukinį ir po ilgos varginančios kelionės pasiekiau Meksiko miestą. Sėdau į taksi ir nuvažiavau namo. Prie namų durų išgirdau juoką ir dainavimą. Pajutau skausmą krūtinėje, lyg nelauktą bangos kirtį, kaip kad nutinka netikėtumui smogiant tiesiai į paširdžius: mano draugė buvo čia, kaip ir anksčiau, dainavo ir kvatojosi.

– Kaip tu grįžai?

– Labai paprastai: traukiniu. Kažkas, išsiaiškinęs, jog tai tik sūrus vanduo, išpylė mane ant variklio. Kelionė buvo sunki: greitai tapau balta garų skiautere, vėliau nulijau smulkiu lietumi. Labai sulieknėjau. Netekau daug lašų.

Banga pakeitė mano gyvenimą. Namai tamsiais koridoriais ir dulkėtais baldais prisipildė oro, saulės, šnabždesių ir žalių bei mėlynų atspindžių, tapo namais su daugybe linksmų atgarsių ir aidų.

Kiek daug bangų yra vienoje bangoje ir kaip paplūdimys, akmuo ar molas jai yra tarsi siena, krūtinė ar galva, apvainikuota putomis! Net apleisti kampai, niekingi dulkių ir nuosėdų pilni kampai buvo palytėti jos trapiomis rankomis. Visa ėmė juoktis, visur spindėjo šypsniai. Apleidusi kitus namus, gatvę, miestą, šalį, saulė mielai valandų valandas pasilikdavo senuose mano namų kambariuose. Buvo tokių naktų, kai labai vėlai žvaigždės apstulbusios stebėjo ją paslapčiomis išslenkančią iš mano namų. Meilė buvo žaidimas, amžinas kūrimas. Visa buvo paplūdimys, smėlis, visada gaivūs patalai. Jei apkabindavau ją, ji didžiuodamasi pakildavo, nepaprastai laiba, kaip tuopos kamienas, ir greitai šis gležnumas prasiskleisdavo baltų plunksnų fontanu, šypsenų pliumažu, kuris nusileisdavo man ant galvos ir nugaros ir padengdavo mane baltumu. Arba ji išsitiesdavo prieš mane begalinė kaip horizontas, kol aš pats tapdavau horizontu ir tyla. Tiršta ir vingri ji apgaubdavo mane tarsi muzika arba didelės lūpos. Jai būnant šalia, vis užplūsdavo ir nuslūgdavo glamonės, kuždesiai, bučiniai. Įbridęs į jos bangas, permirkdavau visas iki kaulų ir po akimirkos atsidurdavau aukštai, svaigulio viršūnėje, kur paslaptingai laikydavausi, kad paskui krisčiau kaip akmuo ir pajusčiau, kaip švelniai it plunksna leidžiuosi į sausumą. Neįmanoma su niekuo palyginti miego tuose vandenyse, nubudimų pažadintam tūkstančio laimingų šviesos rimbų, puolimų, kurie pasišalindavo kvatodami.

Bet aš niekad nepasiekiau jos būties šerdies. Niekad nepaliečiau to mazgo, kuriame susipina skausmas ir mirtis. Galbūt bangose nėra tos slaptos vietos, kuri padarytų moterį pažeidžiamą ir mirtingą, to mažo elektrinio mygtuko, viską susiejančio, sutraukiančio ir išlyginančio iki alpulio. Jos jausmingumas, kaip moters, buvo banguotas, tik tai nebuvo koncentrinės, bet ekscentriškos bangos, besiplečiančios vis toliau ir toliau, iki pasiekdavo kitas galaktikas. Meilė jai reiškė išsiplėsti į nutolusius kontaktus, žibėti su tolimiausiomis žvaigždėmis, apie kurių buvimą net nenutuokėme. Bet jos vidus… ne, ji vidaus neturėjo, tik tuštumą, panašią į sūkurį, kuris mane įtraukė ir dusino.

Gulėdami vienas priešais kitą, pasitikėjome, šnabždėjomės, šypsojomės. Susiraičiusi ji nusileisdavo man ant krūtinės ir ten skleidėsi kaip kuždesių augalija. Ji dainavo man į ausį, mano kriauklytė. Ji virsdavo nuolankia ir permatoma, gulėdavo prie mano kojų lyg gyvūnėlis, ramus vanduo. Tokia skaidri, kad galėjau išskaityti visas jos mintis. Kartais naktimis jos oda nušvisdavo fosforu ir apkabinti ją buvo tas pats, kas apkabinti ugnimi ištatuiruotos nakties gabalėlį. Bet ji taip pat tapdavo juoda ir karti. Netikėtai imdavo riaumoti, dūsauti, ūžti. Jos dejonės pažadindavo kaimynus. Išgirdęs bangą, jūros vėjas braižydavo namų duris arba garsiai stūgaudavo ant stogų. Debesuotos dienos erzindavo ją, ji laužydavo baldus, piktžodžiaudavo, įžeidinėdavo mane, pilkai ir žalsvai užsiputodavo. Spjaudėsi, verkė, keikėsi, pranašavo. Ji buvo priklausoma nuo mėnulio, žvaigždžių ir šviesų iš kitų pasaulių, todėl keitė nuotaikas ir išvaizdą tokiu būdu, kuris man rodės fantastiškas, tačiau buvo nelyginant nerami jūra.

Ji ėmė skųstis dėl vienatvės. Pripildžiau namus kriauklių ir geldučių, valtelių, bet jas iš pykčio sudaužydavo (kartu su mano galvoje kasnakt kylančiais vaizdiniais – jie nuskęsdavo jos rūsčiuose arba maloniuose sūkuriuose). Kiek mažų lobių buvo prarasta per tą laiką! Bet mano valčių ir tylios kriauklelių dainos jai nepakako. Pripažįstu, pavyduliaudamas žvelgiau į žuvis, nardančias po mano draugę, glamonėjančias jos krūtis, miegančias tarp jos kojų, puošiančias jos plaukus šviesių spalvų blyksniais. Tarp jų buvo ir ypač atstumiančių bei žiaurių, mažųjų akvariumo tigrų didelėm šaltom akim ir dantytais kraujo ištroškusiais nasrais. Nežinau, dėl kokios priežasties mano draugė jautė malonumą žaisdama su jais, begėdiškai tuo rodydama, kad šie jai labiau patinka, o aš esu linkęs nutylėti viso to priežastį. Ji valandų valandas praleisdavo viena su šiomis siaubingomis būtybėmis.

Vieną dieną nebeištvėriau, plačiai atvėriau duris ir pradėjau juos vaikyti. Lanksčiai ir vaiduokliškai jie sprūdo man iš rankų, o ji kikendama ėmė mane daužyti, kol nukritau. Maniau, kad paskęsiu. Ir kai jau buvau prie mirties, visas pamėlęs, ji nuleido mane ant kranto ir apipylė bučiniais. Jaučiausi pažemintas ir tuo pačiu metu užmerkiau akis nuo geidulingo kalbėjimo, nes jos lipšnus balsas man kuždėjo apie saldžiąją nuskendusiųjų mirtį.

Atsigavęs ėmiau jos bijoti ir nekęsti. Buvau apleidęs savo reikalus. Dabar pradėjau susitikinėti su bičiuliais, atnaujinau senas ir svarbias pažintis. Pasimačiau su drauge iš jaunystės laikų. Gavęs pažadą, kad niekad niekam neišduos paslapties, papasakojau apie savo gyvenimą su banga. Niekas moters taip nejaudina, kaip galimybė išgelbėti vyrą.

Mano atpirkėja pasitelkė visus savo gebėjimus, tačiau ką gali moteris, apribota vieno kūno ir sielos, prieš bangą, kuri nuolat keitėsi, bet visad išlikdavo ta pati nepaliaujamame kisme. Atėjo žiema. Dangus papilkėjo. Rūkas užklojo miestą. Dulksnojo šaltas lietus. Mano draugė verkė kiekvieną naktį. Dieną ji užsisklęsdavo savyje nyki ir grėsminga, mikčiodama vieną skiemenį, lyg kampe murmanti senė. Ji tapo šalta, miegoti su ja reiškė drebėti visą naktį ir jausti, kaip pamažu stingsta kraujas, kaulai, mintys. Ji pasidarė neprieinama, maištinga. Aš vis dažniau išeidavau ir vis ilgiau nesugrįždavau. Ji garsiai dejuodavo savo kamputyje. Tarsi plieniniais dantimis ir ėsdinančiu liežuviu laižė ir graužė sienas, trupino jas. Nemigo naktimis priekaištaudavo man. Sapnuodavo košmarus, kliedėdavo apie saulę, apie didelį ledkalnį, plūduriuojantį po juodu dangumi lyg mėnuo ilgomis naktimis. Ji mane įžeidinėdavo. Keikdavosi ir juokdavosi, o namai buvo pilni klegesio ir vaiduoklių. Iš gelmių iškviesdavo aklas, vikrias ir bukas pabaisas. Įsikrovusi elektros, nutrenkdavo viską, ką paliesdavo. Jos saldūs apkabinimai tapo smaugiančiais virvių mazgais. Jos žalsvas lankstus kūnas buvo nepermaldaujamas rimbas, kuris vis plakė, plakė, plakė.

Pabėgau. Baisiosios žuvys nuožmiai juokėsi. Kalnuose tarp aukštų pušų ir uolų kvėpiau šaltą ir lengvą orą kaip mintį apie laisvę. Po mėnesio grįžau. Apsisprendžiau. Buvo taip šalta, kad šalia marmurinio židinio, netoli užgesusios ugnies, radau ledo statulą. Buvau abejingas jos varginančiam grožiui. Įkišau ją į didelį drobinį maišą ir išėjau į gatvę su miegančiąja ant pečių. Viename užmiesčio restorane pardaviau draugui barmenui, jis iškart suskaldė ją į gabalėlius ir atsargiai supylė į indus gėrimams šaldyti.

 

Iš: Octavio Paz. Arenas movedizas; La hija de Rapaccini. Madrid: Alianza Editorial, 1994

Vertė Simonas Bernotas