Odė Sprauniui (pasisakymas literatūros vakare)
Dovilės Bagdonaitės piešinys
skaitysiu aš
nes pristatytas esu kaip dr. Rimantas Kmita o tokie su dr. visuomet skaito iš lapo tad etiketui nusižengta nebus ir lūkesčiai vakaro svečių nesugriauti bet pradžią dr. praleis, nors galėtų ir pasakyti, kad girdite Arūno Sprauniaus balsą, paminėti, lyg ir tarp kitko, kad gimė Raseiniuose, o studijavo Šiauliuose, pedagoginiam, kad ir pedagogo karčią duoną valgė, o paskui metėsi į šiltesnius vandenis, žurnalistu ėmė dirbti, rašytoju būti sostinėje, nors pedagoginių gaidelių net ir neatidus skaitytojas išgirstų, kad ir šiame Sprauniaus raginime wash vaike and go [...] kalba literatūros kritikas ir daktaras humanitarinių mokslų kalba jisai ir galvoja, ką aš čia kalbu, kam įdomu visa tai ai geriau tai jau eičiau eičiau ir rašyčiau nes rašymas yra jo darbas o ne kalbėjimas yra jo darbas rašytų kokį siaubingai mokslinį tekstą tyrinėjimą lietuvių grožinės literatūros analizuotų sau atsilošdamas tarkime mazdos įvaizdį šiuolaikinėje lietuvių poezijoje analizuotų priglusdamas prie stalo rašomojo į žodynus beigi enciklopedijas droviai dirsteldamas ir besiaiškindamas ir paaiškėtų tada jam, o ir kitiems jis paaiškintų, kaipgi yra vis dėlto su tomis mazdomis lietuvių poezijoje šiuolaikinėje štai Grajausko eilėraštyje mazda yra raudona raudona raudona lyg nudirta oda ir rėkia ta mazda labai negana to, kad raudona ir jai skauda, kad žaizdos ir kraujas lyrinis eilėraščio herojus jaučiasi irgi siaubingai egzistenciškai rėkia, skundžiasi, dejuoja nes jautrus yra lyrinis herojus ir skausmą jam kelia pasaulis Sprauniaus gi Arūno poezijoje neminima mazdos spalva, kritikas spėja, kad būtų ji kokia mėlyna, bet galėsite patys paklausti, kokia jos spalva ir ar tik kartais nėra čia ta vieta, kai gyvenimas autoriaus susiliečia su fikcija, ar nėra čia tie vadinamieji autobiografiniai momentai poeto kūryboje nes mazdoms autorius iš tiesų neabejingas aiškino kartą jis kritikui kad varikliai jų labai geri, kad nerūdija ir kad kritiko opelis korektiškai tariant kritiko opelis nėra pats geriausias pasirinkimas ir nenuslėpkime čia, kad įsižeidė kritikas dėl opelio, kad jautrūs būna ir kritikai, juoba ir autorius ankstesnėje poezijoje opeliui skyrė visą opusą „opeliuko pasakojimas“ apie ryžtingų bruožų markę bet tiek jau to grįžkime į siužetą taigi ne spalva čia svarbiausia mazda Sprauniaus poezijoje ne tik kad be žaizdų, ji be variklio, bet kaip rimtame animaciniame multike labiau šelmiška ir žaismingai gal net paslaptingai žaisminga ir kritikas bandytų daryti apibendrinimus išvadas dėstyti nes reikia juk išvadų nėra ir negali būti čia jokių žaizdų o tai žaizdotoje šiuolaikinėje poezijoje lietuvių herojiškai reta nes žaizdota ne tik mazda Grajausko poezijoje, žaizdu Parulskiui tėvo ir Dievo žaizdu žaizdu ir Stankevičiui, o ir Mariui Burokui, ką jau čia slėpti, išleidusiam knygą žaizdotu viršeliu, žaizdotu dizainu žaizdotas dizainas – galėtų tikti ir Sprauniaus poezijai tik pastarojo vaikino atveju nėra nieko anapus dizaino nėra ir būti negali nei žaizdų, nei kraujo, nei skausmo, anei tikrojo džiaugsmo dizainas yra pradžia ir pabaiga ir liūdina tai ir gąsdina tai paprastai nemažai lietuvių literatūros kritikus beigi žinovus krečia visą širviško žaizdotumo tradiciją nes poezija ir yra ta transporto priemonė, kuri veža visus ten, anapus dizaino o Spraunius lieka va stotelėje ir vėjas draiko jo geltonus plaukus ir žvilgsnis sklinda turgaus platybėse ir marškinėliai jo su mikimauzo atvaizdu nes tai, ką jis čia mato, stulbina jį ir verčia šypsotis, nes vyksta čia šventė ir karnavalas nes dalyvauja jis nuolatinėje kvailių puotoje, nors taip ir nesako, sako taip tik nesubtilus kritikas, nors ir su daktaro laipsniu o Spraunius tai šypsosi ir dedasi šlovinąs su visais iškilius prekių ženklus, kad kritiko kartą teiravosi pagyvenęs skaitytojas, pagyvenęs, patyręs ir manantis, kad nepraradęs jisai dar žodžio šmaikštaus, juo pasinaudodamas ir klausė jis kritiko: ir kiekgi autoriui sumokėjo tos firmos, išvardintos eilėraštyje „mylintieji“ kritikas jaunas buvo ir visai nešmaikštus suglumo irgi sutriko bandė rimtuoju prieš juoką eiti herojiškai stoti niekas nepatikėjo, bet vis tiek viduje kritikas manė žinąs šios poezijos kodą slapta galvojo ir svarstė visaip kodėl gi iškilių literatūros kritikų akiratin nepakliūva poeto Sprauniaus eilėraščiai gal per daug jie iškilūs, gal ir poezija ta neatleistinai per daug įdubusi gal išties, gal išties nieko nėra anapus, o jau kai taip atsitinka, tai yra vadinama postmodernizmu, o jau kai vadinama postmodernizmu, tai nieko gero nelauk kai Kavolis Lietuvon atkakęs kalbėjo, kad čia dar nėra jokio postmodernizmo, o jau pulkai sukilę kovoti prieš jį ir kovojo nuoširdžiai beigi aistringai dar prieš dešimt metų apsižvalgęs kitas kritikas Alfonsas Andriuškevičius irgi sakė, nėra Lietuvoj tikros postmodernistinės poezijos na, gal tik Abrutytę išskyrus nes nėra tikro tuščiaviduriškumo iš esmės kalbėjo apie tą patį – nėra taip, kad už dizaino nieko nebūtų nes lietuvių poezijoje už dizaino slypi gilios kalbos šaknys sėdi Dievas su angelais plyti į visas puses nusidriekusi dramatiška individo egzistencija o čia nieko gal ir ne visai nieko, kartais nuolankiai tokiai poezijai suteikiamas žaidybiškumo būdvardis bet ką jis gali reikšti palyginus su anksčiau minėtomis kategorijomis agrarinėje lietuvių kultūroje jis gali būti palydėtas atsainiu „tik“ tik žaidimas gražiais dizainėliais žodžiu, animacija visa tai, žiūrint lietuviškai, animacija, o ne poezija kartais paišyta, kartais kompiuterinė animacija, o kartais plastilino, nes kas juokingiau būti gali negu animacija iš plastilino kaip sakė griškovecas kaip taikliai pasakė rusų rašytojas bei dramaturgas tasai „Как можно живому человеку показывать кукольные мультфильмы?“ nerašo Spraunius krauju kaip koks Širvys, kaip koks Aistis rašo jis rašalu, ai, ką aš čia, iš kur tas rašalas ant stalo jo lipdo laptopu tokius poetinius plastilinus iš pradžių juokinga juokiesi juokiesi, kol galiausiai supranti, ne taip kažkas, kažkas čia ne taip ir matai, kad jau nejuokinga nebesišypsai jau, vypsai tik persikreipęs ir supranti kad visi tie plastilinai ir animacija šita siaubingai tikra, kadangi anapus jos nieko nėra tik vaikai gali tikėti, kad anapus pasakų kaži kas slepiasi bet kai nieko nėra, kai nieko nėra iš tikrųjų tai ir lieka ta plastilininė tikrovė, vienintelė tikrovė sesuo ištikimoji ir nepatinka tas kažkaip, nors ir nerėki kaip mazda raudona bet nepatinka kad rinkimus laimi plastilinas ir dizainas taip tyčia čia apie politiką užsiminiau, nes žymus yra Spraunius politikos reikalų apžvelginėtojas […] taria paskutinį savo žodį netrumpą žodį savo animacinis literatūros kritikas o apie poeziją dar pasakyt ką galėtų kritikas žaliasai gal tik tai, kad ne visai jis teisingai anksčiau pakalbėjo, kad nesą nieko anapus dizaino, kad tuščiaviduriškumas visiškas šitoje šiapusinio dizaino poezijoje bet ne visai vis dėlto kiek aistros ir kiek pasijos tame karnavale ir tikra ta pasija, tikrų tikriausia nesvarbu, kad higieninė neva paviršutiniška, nebūna paviršutiniškų pasijų bet štai pasijos emocijos ir intymumas žmogaus įsikūnija viešuose gestuose, prekių ženkluose jie tampa svarbiausia žmogaus tapatybės vieta o tai jau nepaviršutiniška (niekaip neužmiršiu, kaip kartą ginčijausi su renesanso literatūros tyrinėtoja kurią sukrėtė mano rimtu veidu pasakyta mintis, kad šiuolaikinio žmogaus tapatybė sufokusuota sporte) ir žmogus nemano, kad jo savęs supratimas yra paviršutiniškas už dizaino jis mato tikrovę, kuri irgi yra dizainas ir tokia baugi grandinėlė: už dizaino dar gali būti kitas dizainas ir dar kitas o už teksto gali būti koveris ir koverio koveris o žodis negali būti parašytas ant švaraus lapo negali būti ne palimpsestas ir tai ne išmislas koks o tikriausia tikrovė anava skaitau aš prieš vakarą šitą, kas ir ką pakalbėjęs apie Spraunių yra ir randu tokį štai sakinį: „Spraunius yra vienas iš nedaugelio, kurie po Nepriklausomybės bandė rašyti kitaip, naujai, kiek įmanoma adekvačiau mūsų laikų situacijai, kuri buvo ir greičiausiai liks apibūdinama postmodernizmo sąvoka.“ Ir skliausteliuose (Antanas A. Jonynas) galvoju aha, iš tikrųjų, ir aš kažkaip panašiai galvoju galvoju sau galvoju, kol narcisizmo pagautas atsiverčiu seną recenziją savo apie Letos pliažus saulėtus ir randu ten aukščiau minėtąjį sakinį kaip savo ir pagavo mane puikybė, kad Jonynas kad pirmininkas rašytojų sąjungos mano žodžiais kalba paskui, patyręs, kad tas sakinys daug dažniau aptinkamas kaip Jonyno, o ne kaip Kmitos ne juokais nusigandau, gal ir išties jis yra Jonyno tik aš kažkaip jį būsiu nuplagijavęs nors paskui supratau, kad be reikalo džiūgauju ir be reikalo nerimauju kad tekstai keliauja savais keliais kad autorių niekas netikrina, nes juk nieko nėra anapus diskurso o autoriaus pavardė yra tik dar vienas ženklas, puošmena ar kokią kitą funkciją atliekanti etiketė beje, tokių itin daug Sprauniaus eilėraščiuose nuorodų su puslapiais man tos nuorodos visuomet atrodė kažkokios ironiškos nes kur tu matęs, kad eilėraštis turėtų išnašas na gal dar Marčėno Metrikai galėtų būti paminėti bet į ką jos nurodo, kieno autorystę gina? o mes ką, mes tiesiog esame tekstuose.lt esame koveriai copy paste ir atia
