Pasiuntinių suolelis
Pasėdėjome ant suolelio, prisiminėme pradžią, pasidžiaugėme tuo, kas pasiekta, sukurta, padaryta. Mintys nesulaikomai nubėga į laikus, nutolusius per pusę amžiaus. 1963 metų vasarą, po ilgo pastangų maratono, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio sesuo Valerija Čiurlionytė-Karužienė įgyvendino puoselėtą svajonę – Čiurlionių šeimai priklausiusiuose namuose Druskininkuose įsteigė M. K. Čiurlionio memorialinį muziejų. Prasidėjo Jos projekto – pasitelkus muziejų paversti Druskininkus kultūros centru – įgyvendinimas. Šis įvykis iš esmės pakeitė Druskininkų statusą (vidine struktūra miestelis tuomet labiau priminė kaimą, tačiau turėjo vieną išskirtinį bruožą – vasaros mėnesiais sulaukdavo daugybės gydomųjų vandenų priviliotų, trumpalaikių, besikeičiančių poilsiautojų, pakeisdavusių vietovės gyvenimo ritmą).
Gerardas Raitas Šatūnas. Rubenso namas. Belgija. 1993
Miestelyje atsirado muziejus (dabar jis jau yra paminėjęs savo veiklos pusės amžiaus sukaktį, šią vasarą muziejuje vykęs penkiasdešimtasis koncertų sezonas suteikė galimybę groti kelioms kartoms geriausių Lietuvos atlikėjų, svečiams iš daugelio pasaulio šalių). Tūkstančiams lankytojų muziejus papildė žinias apie Lietuvą, apie M. K. Čiurlionį. Reguliariai tam tinkamose erdvėse mieste imtos rengti dailės parodos, veikė dailės būreliai moksleiviams.
Galima ilgai vardinti pokyčius, tiesiogiai susijusius su M. K. Čiurlionio sugrįžimu į Druskininkus, su muziejaus augimu, veikla. Šiais metais minimos 140-osios M. K. Čiurlionio gimimo metinės, o pirmieji renginiai, skirti šiam Lietuvos menininkui, muziejuje vyko jau nutolusiais 1965-aisiais. Per pirmąjį muziejaus formavimosi, veiklos dešimtmetį jo buvimą mieste pajuto visi – miestelio bendruomenė, mokyklos, sanatorijos… Įsimintini 1975 metai, M. K. Čiurlionio šimtųjų gimimo metinių minėjimo renginiai: atidengtas paminklas mieste, biustas muziejaus kiemelyje, pastatytas muziejaus administracinis pastatas.
Nuaidėjus jubiliejiniams renginiams, jų paskatinti per dešimtmetį mieste susibūrę dailininkai ėmėsi iniciatyvos įsteigti dailės mokyklą. Biurokratinio pasipriešinimo būta stipraus, tačiau užteko entuziazmo, užsispyrimo, geros valios ir visos kliūtys buvo nugalėtos – Druskininkų dailės mokykla 1976 metais priėmė pirmuosius mokinius. Sudarytos dvi klasės: viena iš penktokų, kaip numatyta įstatuose, o į kitą priimti visi norintys iš skirtingų aukštesniųjų klasių. Ketveri metai su jais bendrauta, besimokančiųjų kasmet daugėjo. 1980 metų pavasarį M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje vyko baigiamųjų darbų gynimas. Iš jau pablukusių kieme darytų nuotraukų žvelgia jauni veidai. Žinai jų tolesnius likimus, gyvenimo vingius. Kai kurių buvusių mokinukų vaikai jau seniai baigė tą pačią mūsų mokyklą.
Pradėjau tuo, kad pasėdėjome ant suolelio, kaip M. K. Čiurlionis sakė, „pasiuntiniams paskirto“, kur keičiasi kartos, kur jau pavargę beeidami senoliai užleidžia vietą jauniems, linkėdami laimės, sėkmės ieškant žalios gyvenimo prasmės, vilties spalvos. Sėdėjome su Gerardu Raitu Šatūnu. Jau minėtoje nuotraukoje jis rimtas, žvelgiantis kažkur į tolį. Greta klasės draugas Algis Uždavinys, ant žolės prie kojų pasistatęs baigiamąjį grafikos darbą, kiti bendraklasiai, mokytojai… Kiekvienas vertas atskiro išsamaus pasakojimo.
Paminėjau Algį Uždavinį (1962–2010), jau užbaigusį gyvenimo kelią, tačiau spėjusį nueiti labai toli, aprėpti sunkiai įsivaizduojamas veiklos, tyrinėjimų platumas: filosofas, menotyrininkas, kultūrologas, lyginamųjų civilizacijos studijų specialistas, orientalistas. Už kiekvienos įvardintos mokslo srities – tyrinėjimų rezultatai, moksliniai darbai, išleistos knygos. Darbų įvertinimas – profesorius, habilituotas mokslų daktaras. Rašydamas apie dailę, apie parodas, ne kartą geru žodžiu minėjo bendraklasio, dabar jau plačiai žinomo dailininko Gerardo Raito Šatūno kūrinius, akcentuodamas, parodydamas visiems jų meninę vertę, kurią patys įžvelgti ne visada pajėgėme.
Dabartinė proga mudviem su Gerardu susitikti ir dar kartą pasikalbėti apie jo kūrybą – Vilniuje, Lietuvos dailininkų sąjungos būstinėje, surengta jo kūrinių paroda. Parodoje plačiai pristatytas jo kūrybinių ieškojimų diapazonas: nuo monumentaliosios tapybos iki grafikos, įvairiomis technikomis atliktų molbertinės tapybos darbų. Mūsų vaikų karta paženklinta demonstratyviu laisvės troškimu, savarankiškumo siekimu, noru pažinti pasaulį iš arti, veržlumu.
Gerardas Raitas Šatūnas. Laidojimas po dangumi. 2012
Gerardas dailės studijoms pasirinko Estiją. Baigęs Talino dailės akademiją, grįžo su monumentaliosios tapybos dailininko diplomu, o nelikus varžančių sienų išvyko į platųjį pasaulį: Belgija, Olandija, Danija… Vienur ilgiau, kitur trumpiau pabūdamas, godžiai sėmėsi patirties, sugebėdamas integruotis, pajusti šalies dailės ritmą, įsitraukti į vietos dailininkų veiklą, dalyvauti jų rengiamose parodose, rengti savo kūrinių personalines, susirasti užsakymų, juos sėkmingai vykdyti. Man, po ilgos priverstinės išvykos pažinti svetimų kraštų sugrįžus į Lietuvą, neliko nė mažiausio noro ieškoti laimės kitur, tačiau bandau tolerantiškai žiūrėti į kitų ieškojimus, bandau juos suprasti, pateisinti, pamatyti tuose ieškojimuose racionalų grūdą, tačiau ne visada pasiseka.
Nebūtina pradėti nuo Vilniaus. Sekmadienio rytais Druskininkų bažnyčioje kaskart žiūriu į Gerardo sukurtus vitražus, įkomponuotus centrinėje navoje, šalia didžiojo altoriaus. Džiaugiuosi. Imponuoja taikliai surasta nepretenzinga kalbėjimo maniera, spalvinis sprendimas, turiu galimybę palyginti su kitais jo sukurtais vitražais, pajusti ieškojimų kryptis, kaip jie skirtingai atsispindi vitražuose ir sieninėje tapyboje – freskose. Tapybos darbuose kaip vienas iš svarbių elementų patraukia dėmesį meistriškai atliktas piešinys. Kitas ne mažiau svarbus komponentas – paveikslo koloritas. Neretai nesudėtingas siužetas sugretinamas su skambiu, galingu spalviniu akordu; tai dar akivaizdžiau sudėtingose kompozicijose, kur bendrą įspūdį sustiprina laisvas tapybos priemonių, įvairių medžiagų naudojimas.
Atskira kalba būtų apie Gerardo grafiką. Čia ryškiai atsiskleidžia kampuotas autoriaus charakteris, užsispyrimas „darysiu, kaip aš noriu“, pasiruošimas ginčytis. Žinodamas, kokie jo gabumai, kaip puikiai jis yra perpratęs dailininko profesijos subtilybes ir niuansus, supranti, kad iš daugybės grafikos technikų, tiek klasikinių (ksilografija, linoraižinys, ofortas ir kt.), tiek modernių, atsirandančių vis naujų, nesunkiai galėtų įvaldyti bet kurią ir sėkmingai kurti. Gerardas visas šias perspektyvas atmeta ir savo grafikos lakštus kuria didelio kruopštumo, sunkaus, preciziško darbo reikalaujančia grotažo technika. Ant paruošto juodo popieriaus lapo piešinys išgaunamas skalpeliu pašalinant viršutinį sluoksnį, atveriant apačioje esantį baltą popierių. Rezultatas – vienintelis originalas, be galimybės tiražuoti, iš karto padidinantis kiekvienos graviūros vertę. Visi grafikos lakštai pasižymi sudėtinga kompozicija, simbolių gausa, užuominomis į pasaulinės dailės išmanymą, diskutavimu, savo pozicijos išsakymu. Kūriniai ne iš karto atsiveria žiūrovui, reikia susikaupimo, simbolių prasmių perpratimo.
Gal ta vidinė jėga ir verčia keliauti. Kas iš šalies žiūrinčiam gali pasirodyti kaip nereikalingas blaškymasis, jam yra vidinė būtinybė, nenugalimas ieškojimų poreikis, savęs, esmės ieškojimas, bandymas visa tai mums perteikti. Kaip sakė jo bendramokslis Algis Uždavinys: „Esmės ieškančius žmones supa gėris, ir Dievas juos gelbsti…“
