Eilėraščiai

 

Kaip kine

Vis greičiau ir greičiau gyvenimas bėga,

jau turėjo uždusti, sustoti, bet ne -

nesulėtinęs žingsnio klampoja per sniegą,

o ištirpus ledams ima lėkt kaip kine.

 

Vienas kadras – išdygo, kitas – sunoko,

kol jie keičiasi, vysta ir byra žiedai.

Prieš akimirką šoko ir mirė iš juoko,

bet nenumirė, tik nusidažė juodai.

 

Net pajuodęs gyvenimas didina tempą,

krenta suodžiai ir lapai juodi ant visų,

dieną veja naktis, o vaivorykštę lempa, -

nesuspėjo prašvisti, žiūrėk, jau tamsu.

 

Mirga įvykiai, pozos, raizgosi, pinas,

dvokia prakaitu salėje, tvoskia karščiu.

Nematyti vaizdai, nenuspėjamas kinas, -

kuo jis bėga greičiau, tuo daugiau paslapčių.

 

 Rudasis lokys

 

Guliu susirietęs irštvoje,

šildausi savo kvapu,

mintu savo syvais,

iš delno dydžio lėkštutės

ateina tragiškos žinios,

kartu – sensacingi gandai

apie visą pasaulį,

plačiai nusidriekusį

į keturis šonus

ir nieko nežinantį

apie šią neįšalusią irštvą

neįžengiamoj girioj,

kur veda tik vienas takelis,

bet ir tas užpustytas.

 

 Kiškynės saloje

 

Išmirusiam kaimelyje

Kiškynės saloje

gyveno dvi pavargėlės,

augino jos triušius.

Maitino juos kopūstlapiais,

o pačios sau, beje,

iš to, kas liko,

virdavo barščius.

 

Kai polaidžio galybė

išlauždavo ledus,

jų triušiai lipo sienom,

daržely skendo rūtos…

Gyvenimas tarp lyčių

nebuvo joms saldus,

tačiau ir neapkartęs,

ne juodas kaip degutas.

 

Jos niekam nerūpėjo,

nebuvo giminių,

kurie aguonoms žydint

jų aplankyt atklystų.

Jokių medžiotojų,

jokių valdžios žmonių,

jokių į salą

atsibastančių turistų.

 

Ar jos ten tebevargsta,

deja, aš nežinau,

vienatvės neatlaikiusios

galėjo išsikelti.

Kadaise toj saloj

savaitę gyvenau,

kol šiaip ne taip sulopiau

kiaurą savo valtį.

 

 Žąsys lietuje

Liūtis prapliumpa nežadėta, nelaukta,

nebėr kada pasiekti savo olą,

tad puola švelniaplaukė gyvata

kiek kojos neša slėptis kur papuola.

 

Stichijos siausmas suveja būrin

visus, kas kruta, – ir draugus, ir priešus –

po vienu krūmu, vargo kambarin

ar po lapu gražuolės varnalėšos.

 

Žavu, kad esama jėgos, kuri

staiga nutilt ir nusižemint gena.

Vien baltos žąsys kiemo vidury

kaklus ištempusios linksmai gagena.

 

 Supančiotos gėlės

 

Tris paras

gėlės stovėjo supančiotos

ir verkė tamsoj,

jų dejonę

girdėjo tik mažos muselės,

atlydėjusios jas į seralį.

 

Jos suprato,

kad gėlės vergauja,

puošdamos nykų gyvenimą.

 

Bet kam tada pančiai, -

gal bijoma,

kad naktį jos išlakstys?

 

Tai būtų gražu,

jei gėlės kaip katės

mėnesienos takais

sugrįžtų namo

į gėlynus…

 

 Matanzas

Pavasarį, kai nubirę klevo žiedai

užkloja takus ir žolynus

ir išdažo senąjį parką gelsvai,

vis nuklystu į tvoskiantį uostą Matanzą.

 

Geležinkelio bėgiai, pastatai ir vagonai –

tarsi apsnigta viskas,

apnešta dulkėmis,

gelsvomis lyg klevo žiedai.

 

Ventiliatoriai ūžia,

kaukia siurbliai ir sirenos,

vaitoja dreba vamzdynai,

geltoni debesėliai skraido

mums prieš akis,

kai kopiam į kraunamą laivą.

 

O trapo viršuj

šokoladinis bocmanas

brūkšteli delnu per bortą,

palaižo pirštą ir juokiasi – cukrus!

 

Viskas paprasta –

uostas apsnigtas cukrum,

gelsvuoju kubietišku cukrum, -

semk smėliuką nuo žemės

ir saldink arbatą.

 

Netgi po daugelio metų

kiekvieną pavasarį,

kai einu per nugeltusį parką,

vis knieti brūkštelti delnu suoliuką

ir palaižyti pirštus.

 

 Mūsų miestelis

 

Gyčiui Padegimui

 

Tada miestely buvo dvi siuvėjos,

viena šluba, kita pusiau akla.

Vanduo per užtvanką pakalnėj liejos,

ant kalno skambalavo mokykla.

 

Malūnas nebedirbo, šulėj rodė kiną,

po kino mergos šoko su mergom.

Kas nepanoro eit į davatkyną,

tas vasarą ropodavo vagom.

 

Suprantama, bažnyčia raudonavo

miestelio vidury kaip visada.

Giedoriai gėrė, kunigas šveplavo,

o vaistininkas buvo su barzda.

 

Žmoneliai čia bučiavosi, čia pyko, -

gyvenimas languotas kaip skara.

Miestely buvo daug gražių dalykų,

užvis gražiausia – kapinių tvora.

 

●

 

Jaunystėj amžini nesusipratimai

dėl tų apnuogintų jausmų,

o ypač dėl fantazijų.

 

Iš lūpų virptelėjimo,

iš krestelėjimo paausy

jauna vaizduotė prikuria istorijų,

su kuriomis varžytis

įstengia tik sapnai.

 

Gruoblėtas šarvas gelbsti ne visus,

įkaitęs kraujas kūno gelmėse

neleidžia pasinerti į nirvaną.

 

Kuomet aistra įkalinta,

jos proveržiai daug baisesni,

jokie sapnai jiems neprilygsta.

 

Jauna vaizduotė,

nusidraskius drabužius,

per pūgą lekia iš paskos

pasivaidenusiam drugeliui.