Velykų savaitę

1925–1929 m. Rygoje leistas aukštos poligrafinės kokybės plataus kultūrinio profilio žurnalas „Perezvony“ („Varpų gausmas“). Rusų emigrantams skirto leidinio literatūros ir meno skyriui iš Paryžiaus vadovavo prozininkas ir vertėjas Borisas Zaicevas, jo pastangomis bendradarbiauti buvo prisikviesti tokie literatai kaip Ivanas Buninas, Marina Cvetajeva, Tefi, Saša Čiornas ir kt. Iš viso vis retėjančiu periodiškumu pasirodė 43 numeriai – iki bendrovės „Salamandra“, be šio žurnalo, Rygoje leidusios ir daugiau rusiškos spaudos, bankroto.

Žurnale buvo perspausdinta kiek „adaptuota“ (vietomis kupiūruota) Antono Čechovo apsakymo „Velykų savaitę“ (На страстной неделе, 1887) versija (ji nesutampa su kanonine kūrinio redakcija).

 

– Eik, jau skambina. Tik žiūrėk man, netriukšmauk cerkvėje, nes Dievas nubaus.

Mama įbruko man delnan keletą varinių monetų ir, mane jau pamiršusi, su ataušusiu lygintuvu rankose nuskubėjo virtuvėn. Aš puikiai žinojau, kad po išpažinties man neduos nei valgyti, nei gerti, todėl prieš išeidamas per prievartą suryju kriaukšlį baltos duonos, užsigerdamas dviem stiklinėm vandens.

Gatvėje visai pavasaris. Šaligatviai pasidengę rusva marmalyne, kurioje vietomis jau rodosi būsimų takelių įspaudai; stogai ir šaligatviai sausi; prie tvorų, pro molėtą pernykščią žolę veržiasi švelni jauna žaluma. Grioveliais linksmai čiurlendamas ir taškydamasis bėga purvinas vanduo, kuriame visai nesibodi maudytis saulės spinduliukai. Įvairios skiedrelės, šiaudeliai, saulėgrąžų lukštai greitai plaukia vandeniu, sukasi ir kabinasi už purvinos putos. Kurgi, kurgi plaukia šios skiedrelės? Galbūt iš griovelių jos pateks į upę, iš upės – į jūrą, iš jūros – į vandenyną… Aš bandau įsivaizduoti šį tolimą ir pavojingą kelią, bet mano fantazija išsenka, nepasiekusi jūros.

Priecerkvis sausas ir užlietas saulės spindulių. Jame nė gyvos dvasios. Aš nedrąsiai praveriu duris ir žengiu į cerkvę. Čia, prieblandoje, kuri man kaip niekad atrodo tamsi ir niūri, apima nuodėmės ir niekybės jausmas. Pirmiausia į akis krinta didžiulis nukryžiuotasis, jam iš šonų – Dievo Motina ir Jonas Krikštytojas. Milžiniškas sietynas ir langinės uždengti juodomis gedulingomis marškomis, šviestuvai mirksi baugščiai ir blausiai; o saulė tarytum sąmoningai aplenkia cerkvės langus. Dievo Motina ir mylimiausiasis Jėzaus Kristaus mokinys, pavaizduoti profiliu, tyliai žvelgia savo nepakeliamos kančios žvilgsniu ir nepastebi mano buvimo; jaučiu, kad aš jiems svetimas, nereikalingas; kad aš nei žodžiu, nei darbais negaliu jiems padėti; kad aš niekingas, nedoras berniūkštis, sugebantis tik krėsti šunybes, atžagarauti ir skųsti. Cerkvėje prieblanda darosi vis tamsesnė ir niūresnė. O Dievo Motina su Jonu Krikštytoju atrodo tokie vieniši. Už žvakidės stovi Prokopijus Ignatjevičius, senas atsargos kareivis, cerkvės seniūno padėjėjas. Pakėlęs antakius ir glostydamas barzdą jis pusbalsiu aiškina kažkokiai bobulytei:

– Rytmetinės pamaldos šiandien bus vakare. O rytoj laikrodis muš aštuntą. Supratai? Aštuntą.

O dešinėje, tarp dviejų plačių kolonų, ten, kur prasideda kankinės Varvaros valdos, prie širmos, eilėje stovi žmogeliai, laukdami išpažinties…

Aš taip pat judu link širmos. Po kojomis nieko nejaučiu, lyg oru sklęsčiau… Prieinu prie analojaus, kuris už mane aukštesnis. Akimirką mano akyse šmėsteli abejingas, nuvargęs šventiko veidas, bet vėliau matau tik jo rankogalius žydru pamušalu, kryžių ir analojaus kampą. Aš jaučiu šventiko artumą, jo abito kvapą, girdžiu jo griežtą balsą, ir mano skruostas, nukreiptas į jį, užkaista… Iš susijaudinimo daug ko negirdžiu, bet į klausimus atsakinėju nuoširdžiai, nesavu, kažkokiu keistu balsu; prisimenu vienišus Dievo Motiną ir Joną Krikštytoją, nukryžiuotąjį, savo motiną, ir man norisi verkti, prašyti atleidimo.

– Kaip tave vadina? – klausia šventikas, pridengdamas mano galvą švelnia epitrachilija.

Sieloje darosi lengva ir džiaugsminga. Nuodėmių – kaip nebūta, aš šventas, aš turiu teisę keliauti rojun. Man rodosi, kad aš kvepiu taip pat kaip ir abitas; išeinu iš už širmos prie diakono užsirašyti ir uostinėju savo rankogalius.

– Koks tavo vardas? – klausia diakonas.

– Fedia.

– O tėvavardis?

– Nežinau.

– Kaip tėvo vardas?

– Ivanas Petrovičius.

– Pavardė?

Aš tyliu.

– Kiek tau metų?

– Devinti eina.

Grįžęs namo, kad nematyčiau, kaip vakarieniauja, skubiai guluosi lovon ir užmerkęs akis svajoju, kaip gera būtų patirti kančių nuo Erodo ar Dioskūro rankos, gyventi dykumoje ir kaip senoliui Serafimui maitinti meškas, gyventi celėje, misti vien tik prosfora, vargšams išdalinti savo turtą, keliauti į Kijevą.

Girdžiu, kaip valgomajame dengia stalą. Valgys mišrainę, pyragėlius su kopūstais ir keptą sterką. Kaip man norisi valgyti. Aš sutinku iškęsti visas kančias, be motinos gyventi dykumoje, iš savo rankų maitinti meškas, bet iš pradžių suvalgyti nors vieną pyragėlį su kopūstais.

– Dieve, atleisk man, nusidėjėliui, – meldžiuosi užsidengęs galvą. – Angele gelbėtojau, gelbėk mane nuo piktosios dvasios.

Rytojaus dieną, ketvirtadienį, aš pabundu skaisčia ir švaria siela, kaip puiki pavasario diena. Į cerkvę traukiu džiaugsmingai nusiteikęs, drąsiai. Jaučiu, kad aš palaimintas, kad vilkiu prabangius marškinius, pasiūtus iš šilkinės medžiagos, likusios po bobutės mirties. Cerk-vėje visi džiaugiasi laime ir pavasariu. Dievo Motinos ir Jono Krikštytojo veidai ne tokie liūdni kaip vakar. Maldininkų veidai nušvitę viltimi ir tarytum visa praeitis seniai pamiršta, viskam atleista.

 

 

„Перезвоны“, 1926, Nr. 18

Vertė Donaldas Strikulis