INDRĖ AUDENYTĖ

Recenzijos

Kūnas ir vaizduotė

 

Kerry Shawn Keys. Pienas. Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys. K.: Kitos knygos, 2013. 247 p.

 

„Vario burnas“ pakšteliu į lūpas už puikų šios knygos viršelį – lakonišką, taiklų (nurodantį vieną iš knygoje dominuojančių temų – seksualumą); juk knygas imame skaityti susivilioję viršeliu. Beveik dvidešimtmetį Lietuvoje gyvenančio amerikiečių poeto, prozininko ir vertėjo Kerry Shawno Keyso knygos „Pienas“, išleistos vos 700 egzempliorių tiražu (vingrius tekstus išvertė Laimantas Jonušys), apibūdinti vienareikšmiškai veik neįmanoma. Vagiu knygos viršelyje įspaustą Andriaus Jakučiūno mintį, kuri atstotų kone visą recenziją: „Tai išnykusių ribų, miglotos tapatybės, sunkiai klejojanti knyga: čia susilieja poezija, proza ir drama, nelikę skirties tarp dvasingo ir vulgaraus, tarp išradingo ir tiesiog netalentingo, tarp išprotėjusio ir iškrypėliško.“

„Piene“ sugula scenarijai, pasakojimai, parabolės, farsai. Absurdas, sąmonės srautas, gašlumas, isteriškos baimės, biurokratijos kritika, beskonybė, provokacija – tik keletas sąvokų, apgraibomis apčiuopiančių Keyso prozos ypatumus. Mėgstamas autoriaus pasakojimo dalyvis – žmogaus kūnas (dažnai dulkinamas, neretai jam trūksta kokios dalies, tarkim, kojos, protarpiais jis valkatauja arba yra nužudomas), linkstama suniokoti ir personažo stabilią psichinę būseną. Neretai pasakotojas – nepatikimas (tarkim, kieno perspektyva pasakojama pirmame tekste „Opuncija“ – žmogaus ar šuns?), erzinantis skaitytoją. Tekstai intensyvūs, pergrūsti: „Atsiverčiu senutėlį motinos iškarpų albumą – mamos, kaip ji pabrėždavo. Įsižiūriu į visas tas laikraščių iškarpas, kuriose ji išlepinta, baisi mažė, spindinti šventeiviška paauglė, jos sužadėtuvės su prasčioku, jos darbas ir santuoka, šešėliai ir gausybė efektingų pozų, falo baimė, ašarų upeliai dėl artėjančios mirties, jos pamėgtas sadizmas, jos mylima savastis, aktyvistės veikla, jos kaltė“ (p. 94). Kai kurių tekstų vulgarumas kiek priartina Keysą prie amerikiečių prozininko Charleso Bukowskio kūrybos.

Keysas, atrodo, mėgsta žaisti su skaitytoju: netikros nuorodos į kitus tekstus (pavyzdžiui, Samuelio Becketto ar Franzo Kafkos kūrybą) verčia knygą skaityti įtariai, atsargiai ir nuolatos persvarstyti peršamas reikšmes. „Šiame tune nėra delfinų“ – sako vieno teksto pavadinimas. Šiuose tekstuose yra visko, išskyrus nuobodulį ir saldybes – sakau aš.

 

Skausmo ministerija

 

Gonçalo M. Tavares. Jeruzalė. Romanas. Iš portugalų k. vertė Arvydas Makštutis. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. 240 p.

 

Ne, tai ne Dubravkos Ugrešić knygos „Skausmo ministerija“ recenzija, nors tą knygą labai verta paskaityti mūsiškiams, išnešusiems kudašių į užsienį. Visgi minėtosios knygos pavadinimas prilimpa, įvardijant portugalų rašytojo Gonçalo M. Tavareso knygos „Jeruzalė“ problematiką. Skausmas – kone savarankiškas knygos personažas, sustingęs koncentracijos stovyklose žuvusių kūnų krūvose ar pulsuojantis veikėjos Milijos kūne. Būtent skausmas – naktį, nežinomame mieste – išgena vidutinio amžiaus Miliją penktą ryto ieškoti atviros bažnyčios. O Teodorą Busbeką iš namų naktį išvaro seksualinis alkis. Tomis pačiomis gatvėmis, užsikišęs ginklą už marškinių, slankioja Hinerkas, su juo prasilenkia tėvo ieškoti išslinkęs jaunasis Kaasas. Prostitutė Hana skuodžia gatvėmis, žvalgydamasi dingusio vyriškio.

Tavareso pasakojimas – it filmas, kuris prasideda jau įpusėjus veiksmui. O tuomet visiškai neskubant (ir maloniai erzinant skaitantįjį) judama atgal į praeitį, plečiant personažų istorijas, sujungiant jas į vientisą dėlionę. Naktyje apgyvendinti personažai – iš pažiūros panašiai keisti ir įtartini. Kurie iš jų – bepročiai, pamišėliai, o kurie – sveikieji? Tarkim, kaip žiūrėti į utopinius daktaro Busbeko užmojus: „Jeigu jis perprastų, kaip mąsto Istorija, vertintų ją kaip protaujantį organizmą, pagrįstų tai dokumentais, grafiniais tyrimais bei formulėmis ir paaiškintų amžių vyksmą. Ir Teodoras pasiektų tą tikslą, kurio jau tūkstančiai žmonių – mažų ir didelių, taikių ir piktų – ne kartą bandė siekti: valdyti Istoriją“ (p. 53–54). Daugiasluoksniame romane nagrinėjamos smurto, skausmo, beprotybės temos, atspindimas aukos ir budelio vaidmenų reliatyvumas (mėgstamiausias pavyzdys: neįgalus berniukas, pašiepiamas bendraamžių, tranko kumšteliais nukaršusiai savo senelei per nugarą, nors kartą pasijusdamas stipresnis už kitą). Masina laukti kitų vertimų, mat tarp gausybės autoriaus knygų „Jeruzalė“ kol kas yra vienintelė išversta į lietuvių kalbą.

 

Ilgai ir laimingai

 

Francis Scott Fitzgerald. Sugautas šešėlis. Apsakymai. Iš anglų k. vertė Daiva Daugirdienė. V.: Sofoklis, 2014. 208 p.

 

Prarastosios kartos atstovas, Prinstono auklėtinis, amerikiečių literatūros įvykiu įvardijamo romano „Didysis Getsbis“ autorius Francis Scottas Fitzgeraldas liejo ir puikius apsakymus. Prieš metus lietuviškai išleistas rinkinys „Sugautas šešėlis“ – žavi knyga apie praėjusį laiką, kai poros sukosi džiazo ritmu, o Amerikos visuomenė pamažu kratėsi konservatyvumo gniaužtų.

Fitzgeraldas pažino ir mėgo prabangų gyvenimą, tad ne menkesnio kalibro yra jo kūrinių herojai. Apsakymo „Reksė Martin-Džouns ir Velso princas“ veikėja Reksė, žuvus tėvams, paveldi septyniasdešimt penkis milijonus, keliauja su penkiais šunimis ir trimis tarnaitėmis, o ją įsimylėjęs Džonas jai sužavėti surežisuoja spektaklį. Apsakymuose merginos – drąsios koketės trumpai kirptais plaukais (tuomet tai dar buvo nauja ir netikėta), kurioms septyniasdešimt devyni sambūriai per Kalėdų atostogas – kasdienybė. Vaikinai jau penkiolikos metų rašo pjeses, o šilti jausmai būna arba patvarūs („Meilė naktyje“) arba trumpai galiojantys („Jokūbo kopėčios“), bet visuomet labai svarbūs absoliučiai visiems personažams. Be nelaimingos meilės, gyvenimą kartais apsunkina nebent tik karas, kuris, tiesa, praeina stulbinamai lengvai, kaip bjauri lietinga diena, po kurios plyksteli giedra. Fitzgeraldo apsakymuose dominuoja idealios, kone pasakiškos meilės, kūrybinės kančios, sėkmės visuomenėje temos. Kalba gyva, žaisminga: „Vieną balandžio rytą į Niujorko uostą grakščiai įplaukė didingasis „Majestic“. Niekinamai prunkščiodamas prasilenkė su keliais buksyrais ir vėžlio greičiu judančiais keltais, mirktelėjo išsipusčiusiai jaunutei jachtai, piktai gargsinčiu garo švilpuku nuvijo kažkokį kelyje pasipainiojusį galvijus plukdantį laiviūkštį“ (p. 9).

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.