KAREN ALKALAY-GUT

Poezijos vertimai

Karen Alkalay-Gut (g. 1945) – angliškai rašanti žydų poetė, anglų literatūros specialistė, redaktorė. Gimė Anglijoje, 1948 m. su šeima persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas, nuo 1972 m. gyvena Izraelyje. Šiuo metu – Tel Avivo universiteto profesorė emeritė, keliolikos poezijos rinkinių autorė.

 

Jos istorija

 

Man niekad nesisekė papasakoti jos istorijos
Tai ji praslysta pro šalį, tai aš pati netikra
Ar taip iš tikrųjų galėjo būt buvę, o kartais skaitau
Prieštaringas ataskaitas apie jos baigtį, arba pastraipa
Iš kieno nors parodymų išjudina atmintį, ir tos nelabos
dienos
Kai aš pirmąkart išgirdau, kas jai nutiko, sugrįžta.
 
Tai yra mano kraujyje:
Aš buvau pradėta tą dieną, kai žuvo mano teta.
Tai yra mano kraujyje.
Ji sprogdindavo traukinius.
Drąsa rasdavos iš atstatyto jos smakro
Ir dviejų jos vaikelių – ji matė savo akim
Kaip juodu suknežino į jos namų sieną.
Avramui buvo dvylika mėnesių, Mašai – dveji.
Vyriausieji pusbroliai.
Jie taip pat mano kraujyje – tai visa, kas liko.
 
Jei įstengiau aprašyt šiuodu kūdikius
Pajėgsiu papasakot ir visa kita –
Sekdama iš paskos tuo taku, kuriuo ji su vyru
Pabėgo iš vokiečių lagerio
Ir prisijungė prie Otrianskij Otriad, Briansko būrio
Lenino brigados, Lipianskojės girioje.
 
Kone jaučiu jos burną, siauras suspaustas lūpas
Kai ji palinksta virš mažutėlių minų
Rimta kaip toj savo vaikystės nuotraukoj
Kur sėdi su choru, bet jam nepriklauso:
Nesišypsanti tarp linksmų dainininkų,
Galbūt nenorėdama jausti poetiško džiaugsmo,
Galbūt skirta kažkam didingesniam.
 
Yra mažų mažiausiai trys ataskaitos apie jos mirtį:
Aba Kovneris, tas partizanas legenda, sakė, kad ją sučiupo
Vykdant užduotį ir pakorė. Šnekėjo nusukęs veidą
Į šalį, nevarstė manęs kaip visad tragiškomis akimis
Ir aš supratau, kad jis žino daugiau, nei nori sakyti.
 
Kiti memuarai byloja, kad ji atsiliko
Nuo besitraukiančio būrio, galbūt nėščia,
Ir buvo įkalinta Zetlyje*.
Kalėjimas supleškėjęs, galbūt per klaidą,
Ir ji tebuvusi viena iš to gaisro aukų.
 
Kai man pirmąkart tą istoriją sekė Mama –
Ji ką tik buvo išgirdusi ją iš kirpėjos
Aš buvau visai vaikas ir žiauriai ant jos supykau
Už tai, kad ji kūkčiojo, ašaros
Skruostais riedėjo nelygu sidabro rasa. Ji žinojo
Kad man rūpi tik mano pačios gyvenimas
Ir šios paskutinės naujienos
Apie jos jaunėlės sesers likimą –
Tai žlugusios viltys, tai galas.
Bet kam dar ji galėjo papasakot?
 
Tvarto pastogėje, – sakė mama, –
Jie ten slėpės penkiese – trys moterys
Ji ir jos vyras. Atėjo anie
Ir padegė tvartą. Vyras pirmiausia
Išvedė moteris, o jo žmona ėjo paskiausiai
Bet neišėjo – supleškėjo gyva.
 
Malka, Malka, išgelbėjusi visų mūsų gyvybes
Malka, kantriai laukusi mano tėvų, laivui
Juos vėl atgabenus į Dancigą
Kai jų neįsileido į Pažadėtąją žemę,
Išrūpinusi jiems žemės ūkio darbuotojų vizas
Ir išlydėjusi tą naktį, kai įžengė Hitleris…
 
Bet kokia čia istorija?
Visa, kas liko – išblukus nuotrauka
Pustuzinis sakinių niekieno nevartytuose atsiminimuose
Ir aš, neįstengianti užtikrintai papasakoti nė vienos istorijos.

 

 

„Prairie Schooner“, 2014, Nr. 3 (88)
Vertė Tomas Čepaitis

 

 

* Taip jidiš kalba buvo vadinamas Zietelos miestelis (dab. Baltarusijoje) (red. past.).

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.