Kaimynė
Gyvenu aš ramioje gatvėje Aaaa… Na, gal tik iš pirmo žvilgsnio taip atrodo. Kas šiandien gali užtikrinti, kas gali prisiekti, kad gatvė rami? Tiesa, dabar jau lauke nesimato vaikų, jie ištisai žaidžia savo kompiuterinius žaidimus. Bet kaimynai, gyvenantys kiek pakalniau gatvės, mėgsta leisti laiką su svečiais iki vėlaus vasaros vakaro. Jie taip triukšmauja, kad kyla nemalonus jausmas, jog puotaujama mano namuose. Ir nepamirškime visų tų žmonių, vedžiojančių šunis ir mezgančių pokalbius kaip tik po mano langais, be paliovos keliančių į padanges savo augintinių teigiamybes. O tiesiai prieš mano namus gyvena mūsų gatvės pažiba Jachna. Didelė ir stora it spinta, ir net pūga, viesulas ar tornadas nepajėgtų pajudinti jos iš vietos.
Kiekvienas jos išgirstas gandelis, kiekvienas jos išvystas vaizdelis, išnešiojamas po kaimynus, sklinda lyg ugnis sausą vidurvasarį. Pavyzdžiui, ji užmatė poną Henrį, einantį po pietų į svečius pas ponią Aną, kai šios vyras buvo darbe… Ir, kaip sakoma, nėr dūmų be ugnies. Ir gandas plinta lyg nevaldoma liepsna. Kyla klausimas, kaip ji tai galėjo pamatyti iš savo namų? Juk būtų reikėję per palangę persisverti vos ne 180 laipsnių kampu, norint išvysti kaimynės namą. Jaunystėje, matyt, bus dirbusi cirke, ne kitaip. Aš net maniau, kad ji mato viską, net ir tai, kas vyksta jai už nugaros, – kaip musė, turinti tūkstantį akių.
Vieną kartą laiškanešys į jos pašto dėžutę įmetė man skirtą laišką. Ji sulaukė, kol grįšiu iš darbo, ir paskambino į mano duris. Kai atidariau, ji žengė žingsnį į priekį savo galijotiška koja, kad negalėčiau uždaryti durų. Ji žirgtelėjo koją kuo plačiausiai, nelyginant Napoleonas, žygiuojantis į karą Egipte. Jis stovėjo tvirtas it geležis piramidžių smaigalių fone ir žvelgė į milžinišką Egipto dykumą. Šitaip stovėdama, mano kaimynė siurbė į save visa, ką jos akys sugebėjo įžiūrėti.
Paskui ji pradėjo kalbėti:
– Nikolička, štai tau laiškas, – (ji visus tujina), – kurį laiškanešys per klaidą įmetė į mano pašto dėžutę.
Aš padėkojau jai ir pasiūliau taurelę degtinės. Jau seniau buvau pastebėjusi, kad Jachna turi potraukį svaigalams.
– O, Nikolička, malonu turėti tokių kaimynų.
Koja ji vis dar blokavo duris, kol žvilgsniu siurbė visas mano svetainės detales. Po pusvalandžio, po trijų ištuštintų taurelių, man pasisekė išgarbinti ją iš namų. Ko jūs dar norėtumėt? Juk reikia palaikyti gerus santykius su kaimynais – nežinai gi, kas gali nutikti…
Turtuolė aš niekad nebuvau. Turėjau pasislėpusi keletą auksinių auskarų ir šiek tiek pinigų miltų dėžutėje. Jums įdomu, kur? Virtuvės spintelėje. Kas gi ieškos pinigų miltuose? Visas mano palikimas, kurį labai branginau, tebuvo auksinis rusiškas rublis. Kaskart ištraukus jį iš stalčiaus, kur paprastai laikydavau, mano akyse pasirodydavo ašaros. Šis rublis buvo glaudžiai susijęs su mano šeimos istorija.
Po karo šimtai tūkstančių pabėgėlių iš Rytų Europos ėmė grįžti į savo gimtąsias vietas. Deja, jie rasdavo tik išdegintas tuščias plynes, kur viešpatauja vien pikti vėjai.
Tuo pat metu buvo įkurta daug DP* išvietintiems žydams, kurių didžiuma buvo išlaisvinti iš nacių koncentracijos stovyklų, daugiausia Vokietijoje.
Mano tėvas, grįžęs iš Rusijos, kartu su keliais draugais porą mėnesių gyveno tokioje stovykloje. Pinigai, kurių buvo susitaupęs karo metais, greitai ištirpo. Visą kelią atgalios tėvas turėjo mokėti agentams, kad šie padėtų jam sėkmingai įveikti upes ir kalnus. Beveik be grašio kišenėje jam pavyko kirsti valstybių sienas ir pasiekti DP stovyklą.
Su mažu lagaminėliu, prikimštu nunešiotų drabužių ir skylėtų batų, jį vis dar lydėjo viltis pradėti naują gyvenimą.
Prie stovyklos vartų jis staiga išgirdo, kad yra šaukiamas:
– Jankeli!
Iš pradžių tėvas nesusigaudė, kam jo prireikė.
– Tu manęs neprisimeni? Moišė! Moišė, tavo draugas. Kiek šposų miestelyje kartu esam prikrėtę, kiek kartų drauge juokėmės?
Negalėdami susilaikyti, juodu apsikabino ir apsiverkė. Kai atsipeikėjo, Moišė supažindino su savo žmona ir vaiku.
– Kokie tavo planai?
– Mes norime gauti vizas į Australiją. O tu?
– Aš – Prancūzijon…
Tik dabar Moišė pastebėjo, kad jo draugas atrodo kaip didžiausias neturtėlis, ir suprato, jog susidūręs su žmonėmis, kuriuos reikia „tepti“, duoti kyšių, negalės įgyvendinti savo ketinimo.
– O, Jankeli, mano drauge! Ai, ai, ką karas iš mūsų padarė! Aš tau paskolinsiu truputį pinigų, o kai nuvyksi į Prancūziją, grąžinsi. Tu esi sąžiningas, ir aš tavim visiškai pasitikiu.
Juodu užėjo į Moišės kambarį, ir šis pakvietė „balandėlę“ – savo vienintelę dukterį.
– Sara, nešk čionai savo paltą.
Iš pradžių mano tėvas nesuprato, ką tas rengiasi daryti. Jam visai nesinorėjo, kad dėl jo Moišė parduotų savo dukrelės paltą. Tačiau šis tuoj išpjovė palto sagas, paėmė peilį ir perskyrė sagas per pusę. Tuo metu sagą sudarė dvi metalinės dalys. Jos buvo suspaudžiamos nedideliu spaustuvu ir apvyniojamos odos atraižėle. Vieną po kito iš atskirų sagų Moišė ištraukė keturis auksinius rublius. Jis padavė mano tėvui tas keturias monetas ir tarė:
– Važiuok sveikas. Ir lai išsipildo tavo svajonė.
Iš gautųjų keturių rublių tėvas išleido tris. O iš ketvirtojo padarė mano mamai kaklasaitę su rubliu medalione.
Būtent šią kaklasaitę dabar aš laikau savo rankose, ir tai man yra brangiausias bei gražiausias tėvo atminimas.
Kiekvienas turi kokį daiktą, kuris sieja jį su šeima, su tėvais, – paveikslą, taurę, marškinius, suknelę…
Man ši kaklasaitė buvo įrodymas, kad draugystė yra esminis ir vienintelis prasmingas dalykas, ištvėręs net ir anuos laikus. Paglosčiusi grąžinau kaklasaitę į įprastą vietą – stalčiaus kertėn.
Likimas lėmė, kad po savaitės vagių gauja „aplankė“ mūsų kvartalą. Gabūs vagišiai prasiskverbdavo į butus ir namelius ir pirmiausia ištuštindavo šeimininkų stalčius, pasiimdami visas brangenybes.
Kai policija atvykdavo surašyti akto ir apklausti gyventojų, niekas iš aplinkinių neturėdavo nė menkiausio siūlo galo, už kurio būtų galima užsikabinti aiškinantis nusikaltimą.
Vieną gražią dieną atėjo mano eilė.
Grįžusi iš darbo, pastebėjau praviras duris. Lengvai jas stumtelėjusi pamačiau, kad namuose viskas apversta aukštyn kojom.
Kaip beprotė puoliau prie stalčiaus ir tuojau patyriau, kad kaklasaitės nebėra, kad ją paprasčiausiai pavogė. Aš apsiverkiau.
Stojo naktis, bet aš vis dar negalėjau atsipeikėti. Daugiau nei valandą išsėdėjau tamsoje. Nepajėgiau net pajudėti. Vėliau iškviečiau policiją ir užpildžiau visokius blankus, bet be jokios vilties, kad vėl pamatysiu savo brangenybes. Kitą dieną man paskambino į duris. Kaimynė. Jachna!
„Pasigailėk! Palik mane vieną“, – pagalvojau.
Ji panaši į varną. Ji nori žinoti visas smulkmenas, kad galėtų platinti žinias visam kvartalui. Kai atvėriau duris, ji prabilo:
– Įleisk mane, Nikolička. Aš tau kai ką pasakysiu.
Kodėl būtent man? Neturėjau jėgų priešintis, be to, koja ji prilaikė duris, tad buvau bejėgė nekviestąją viešnią išprašyti.
– Mano brangioji drauge…
Aš tuoj supratau, kad ji nori išlenkti taurelę.
– Visi kvartalo gyventojai nekenčia manęs, bet tu, man atrodo, esi kitokia. Prieš porą dienų, kai atvyko policija, aš nepapasakojau jiems, ką mačiau, ką galėčiau paliudyti. Visas kvartalas lai prasmenga po velnių, bet aš neleisiu, kad su tavim būtų blogai elgiamasi. Ką iš tavęs paėmė?
Aš jai papasakojau visą istoriją ir priežastį, kodėl mane taip nuliūdino kaklasaitės dingimas.
Po paskutinės burnelės ji greitai išėjo, ir aš nesupratau, kas ją taip paveikė. Ką ji matė ir ko nenorėjo pasakoti? Kaip ten bebūtų, po dviejų dienų atidariusi savo pašto dėžutę pamačiau joje storą voką. Čiupinėdama siuntą apčiuopiau kažkokį apskritą daiktą. Tuoj pat atplėšiau voką ir – savo didelei nuostabai – pamačiau numylėtąją kaklasaitę. Sėdėjau giliai susimąsčiusi, nesuprasdama, kas gi čia nutiko, kol prisiminiau Jachnos žodžius, kurių tada nesupratau. Ar ji pažinojo tuos vagis? O gal tie vagys buvo vietiniai? Vienas dalykas tačiau man tądien paaiškėjo – pasaulis laikosi ant trijų banginių: draugystės, degtinės ir… jachnų.
„Afn Shvel“, 2015, Nr. 366–367 Iš jidiš kalbos vertė Chaimas Bargmanas
* DP (angl. displaced persons) – perkeltųjų asmenų stovykla (vert. past.).
