VIKTORAS RUDŽIANSKAS

Eilėraščiai

 

Dovilės Bagdonaitės piešinys

Dovilės Bagdonaitės piešinys

Po sukūrimo

 

I
 
simboliai ir istorija – miega.
retsykiais nusižiovauja herbo tigras –
balso neturi.
 
II
 
imperatorius nepasitiki žyniais, ministrais,
barzdaskučiais,
neprisimena savo kraujo grupės.
 
III
 
asmenybių ir biografijų vietoj
teliko letargas,
CV, aprangos ir žodžių formatas.
 
IV
 
jei nori, aš tau priminsiu slibiną, kuris inkštė,
neatlaikęs mūsų žvilgsnių,
kai žiūrėjome tiesiai jam į akis.
 
V
 
kas ten buvo parašyta? ne CV – mūsų
žvilgsniuose, kuo mes sirgom, kai buvom
prabudę?
 
(VI
 
neatsakysi
ar neprisimeni?)
 
VII
 
skambinu pasitikėjimo
telefonu – patikimai niekas neatsako.
daugiau nebėra kur.

 

Koko žūtis

 

laivo žiurkė nukaršo
nelyg denio grindys ėmė girgždėti
jos nugarkaulis
 
tik žūties pojūtis liko aštrus
 
suprato kad paskutinįsyk
graužia koko numestą duonos kampą
graužia ir žiūri jam gilyn
į akis
 
aistringiau nei
klaustų: kam tą skylę
gręži puodo dugne?

 

 

esu per miestą keliaujantis paminklas.
lėtas ir sunkus, neturiu vaizduotės:
nuolat užmetu akį į savo atvaizdą vitrinoje,
bandau neprarasti pusiausvyros,
neišsicentruoti, kad nesutrinčiau arbūzo,
kuriuo judu pirmyn visas 24 h,
be pietų pertraukos ir be išeiginių.
jeigu mane pavadintumėte apelsinų pardavėju,
pamanyčiau, kad skaitote svajonių knygą,
kurią kartais pavartau, kai perkaitina saulė.
naktimis įtariu: esu pašto ženklas,
patupdytas ant apskrito antspaudo.
iš tikrųjų pavydžiu pašto ženklams,
kurie snaudžia albumuose,
turi savo namus.
norėčiau susitikti skulptorių, mane užkėlusį
ant arbūzo, bet jei paklaustumėt – kodėl,
nerasčiau atsakymo. mano kūnas, atseit, –
iš vandens ir ugnies –
nesąmonė: vengiu gyvatvorių! bet labiausiai
bijau jų prižiūrėtojų. kad nenukirptų galvos.
(Ne)išaiškintas nusikaltimas
 
tegul jūsų lietpalčio kišenėje giliai miega
raminamųjų tabletės: nerasta pirštų atspaudų,
absoliučiai nėra už ko užsikabinti.
 
bandymas atskleisti šį nusikaltimą
būtų panašus į bandymą
atgaivinti tinkle pašvinkusią žuvį.
komisare, kas norėtų uostyti tokį kvapą?

 

Nekrologas

 

katinas krito kaip dvasios karys:
iš liūdesio
kad nemoka liūdėti (tai nebūdinga
žmonėms)
 
prieš tai
mintinai mokėsi majakovskį (iš
užverstos knygos)
 
negaliu pakeisti jų asmens kodų
ir katino asmenybės: visi geriausieji
užverčia knygas
 
stengiuosi juos išduoti
ir sekasi: sklinda
iš po (mano) smegenų apvalkalo
kačių (ėdalo) kvapas
ir kontūrai
(vilkų neišgraužto) ledlaužio
 
bandau išvėdinti sielą ir kambarį
kuriame žiūriu (animacinius) filmus
(iš serijos 2 × 2 = 2) po 22 h
ekrane (paskui savo uodegas)
šokinėja miklios voveraitės
vikriai mirga (sujudinto oro) šešėliai
 
P. S.
rašydamas šį nekrologą
privalėjau karpyti žodžius
kad (pasaulį) pasiektų
 
galūnės

 

Nakvynė Lisabonoje

 

gulime pasikloję pašto ženklą,
aplink skilinėja tuščios vyno statinės,
 
sausros danguje žvaigždės pasidengia rūdimis:
bandome prisivilioti rožę ir lapę
iš sapnų, atminties, nostalgijos:
atsukę veidus į vyno spalvos vėją,
akla sistema į eilutes guldome reginius,
atstumus tarp varpinių tylos,
 
naktį nuspalvina kraujo kvapo vynas,
 
nesuprantame, kuo tapome
per keletą dešimtmečių
nutolę nuo savo gimimo datos:
 
pasikeisdami degiojame ir užpučiame saulę,
atiduodame pagarbą savo šešėliams,
įspaustiems A4 formato grindinio lape,
 
užklotiems kitu pašto ženklu

 

Išvarymas iš ligoninės

 

ligonių kasa
nusikerpa kasą
 
keikiasi kulką nurijęs
snaiperis
ugniagesys protestuoja
 
narkomanas iš priekulės
ant sienos peiliuku išraižo
švirkštu pervertą
seselės širdį
 
klausausi
galvoje skambančio
antelių
bliuzo

 

Barmenės akyse

 

aštrus kavos aromatas, o diena nebyli ir kurčia.
už lango – automobilis, kokių trisdešimt septintųjų,
kaip laiko tvirtovė, retro žavesys,
išblizgintas iki ašaros, barmenės aky, nors girdėjau, kad
ašara Dievo aky;
gal ne ta –
nemoku susikaupti, neišmanau mąstyti; tavo akys
aiškiai per sausos, per aštrios, per kibios,
galėtų perverti kiaurai, supjaustyti mane į gabalėlius,
išlydyti žvilgsnio lazeriu,
likčiau toks, koks esu: viena išvirkščia kojine,
sužalotu pasitikėjimu savimi,
neištarčiau tau TU.
sulaukčiau lietaus ir eičiau bet kuria kryptimi, kol
tu ištirptum kaip cukrus, kaip druska,
ant gomurio teliktų pipiro prieskonis.
 
va!
 
karvelio šūdukas prikepa prie automobilio,
žiūrisi taip žemiškai,
blankiai.
įdomu, kaip atrodys ši diena, įgavusi
retro pavidalą?
kažin ar blizgės
kaip tas trisdešimt septintųjų automobilis?
greičiau – posūkis kairėn,
vairas – į dešinę.
jei dabar mane paveiksluotų,
norėčiau, kad fotografas būtų Algimantas
Aleksandravičius, nes, jei karvelis, kada nors sakykime,
ant manęs, kaip ant automobilio, tai
ir po 100 metų
mano žvilgsnis
neprarastų prasmės, gilaus susimąstymo,
niekas nė neįtartų,
kad šiuo momentu tebijojau
užkalbinti, tai
stebėjau tave per automobilio veidrodėlį
barmenės akyse.
 
 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.