Akimirkų mailius

Lygiai pakirptos viename aukštyje palei šaligatvį eina gyvatvorės šakos. Virš jų kilimėlio balta siena, kas sprindis, kas žingsnis tokia pat, tokia pat, tokia pat panaši į save, laiko juostą vienodo dydžio langų su skirtingais vaizdais stikluose. Pirmame – medis ir namas su numeriu, kitame – krepšinio skydas debesyse, trečiame – gimnastikos sienelė po slyvomis su užrašu „Sportas – sveik“, ketvirtame – ant sienos „ata“ ir visai nesportiškas valytojos veidas po juo, penktame – už debesio atspindžio slepiasi saulė, paslėgta balta sienos juosta, kuri eina iš kairės į dešinę, apsisuka ir vėl eina iš dešinės į kairę.

 

Sukandęs aprūdijusių vinių dantis, pilkų lentų lieptas brenda į šaltą vandenį. Mažėjantys šlapių kojų pėdsakai iš šio dangaus upės kranto veda į kitą, kur tuopų atspindžiai plaka debesį, išlindusį iš po liepto. Krante nerimsta prie medžio pririštas šuo, o lojimas, nesušlapdamas kojų, šokinėja debesų atspindžiais paskui nuplaukusį šeimininką.

 

Nuo namo stogo pašokusi kuosa sparnų sieksniais suskaičiavo 24 eglių viršūnes, besislapstančias tarp beržų, ir nutūpė ant kito penkiaaukščio. Žvilgsnis užsliuogė ant televizijos antenos, balansuodamas nematomomis rankomis tarp namų įtemptu lynu nustraksėjo atgal, kliudė pakelėje pritūpusią zylę ir paskui ją nukrito į kiemą, kur cyvi, cyvi, cyvi, cyvi cypauja vaikų apstotos sūpynės, garsiai skelbiančios atšilimą ir margučių dažymo rytą.

 

Baltos vertikalės cik, cak, cok, cuk straksi daugiabučių namų languose, joms pritaria įstrižainės ir horizontalės. Krepšinio aikštelėje oriai raitosi balti ovalai, apskritimai, tiesės, tapsinčių batų vaikomas garsiai daužo asfaltą oranžinis rutulys, pakilęs į orą nubrėžia tarp namų grakščią kreivę, paliečia balto stačiakampio vidurį, atšoka, šnypšdamas neria į tinklą ir žaidimą pašeria tritaškiu.

 

Rėmuose po stiklu snaudžia pastele nupieštas peizažas. Įšliaužęs į dirbtuvę pro langą saulės spindulys glosto molbertą, stalą, paletę, o kai fotoaparatas spragteli, sustingsta ir iš ryto dienoraščio iškirptas lopinėlis pasitraukia iš užmarštin šlubuojančio akimirkų karavano.

 

Didelį mišką, aukštą anglių kalną, paverstą dūmais, dangui atidavė kaminas. Tylos melodijas jame švilpiniuojantis vėjas gerai pamena keletą dešimtmečių trukusį triukšmingą fabriko gyvenimą, kuomet cukraus kalnus vežė iš jo stenėdami, pūškuodami garvežiai. Šiandien tik skersvėjai perskaičiuoja naujai išdaužtus cechų langus, maišo, pjudo, aprauda, kryžmina balandžių pulkus, o pavargę siurbčioja burbuliuojančios tylos viralą.

 

Balose ant ledo slidinėja eglių viršūnių šluotelėmis kutenami debesys, juokiasi ligi ašarų – vasario pabaiga, o žąsys jau parskrenda! Ašaros degina ledo kailinius, vėjas juos sulankstęs greitai paslėps karjerą juosiančių išbalusių žolių spintoje. Tai pamačiusios žuvys iš nuostabos išsižios ir nebeužsičiaups ligi kitos žiemos pirmo ledo, nors ir po ledu jos neužsičiaupia. Gerai, kad kalbėti nemoka.

 

Paleistas iš betoninio vamzdžio kalėjimo, upeliukas, neskaidriu vardu Šūdupis, tyliai bėga gilia, krūmais apaugusia griova, skalbia savo tamsią praeitį, lenda po trimis rąstais ir stora lenta pažymėta pėsčiųjų perėja, skubėdamas įpuola į geležinio tilto atspindžius ir nuo turėklų šoka į Ventą pirštais užsikišęs ausis, išprotėjusio traukinio bildesio vejamas. Venta raibuliuoja, riečiasi, atsitiesia, užsigeria bevardžio šaltinio vandeniu, varto vandens ratilų akis ir apsvaigusi vejasi valtį irkluojantį žveją su džiugesiu širdyje, su kietai dantis sukandusia lydeka po suolu tarp kojų.

 

Liepų, klevų, ąžuolų apsuptas namas mirksta Ventoje, kol šalnos upę užkloja ledo paklode, numeta ant jos sniego pagalvę ir panardina atspindžius į atostogų miegą. Tada jie sapnuoja žuvis tarp debesų, vandens dangumi plaukiantį lėktuvą su bombų konservais, kurie sproginėja praeito šimtmečio kare, muša žuvis ir degina nesudegina namo, ant kurio pamatų stovi tas, kuris sapnuoja.

 

Fotokadro rėmelyje balta linija dalina pusiau didelį žalią į du mažesnius. Kairėje auga Daugėlių žolė. Dešinėje žolę mindo ir niekuo nekaltą kamuolį spardo futbolininkų būrys. Teisėjas kelia prie lūpų švilpuką, sirgalių nuotaikos krinta, butelyje alaus lygis nusileido net žemiau 5 laipsnių ribos. Žalio pušyno fone žaliuoja futbolo vartų tinklas, kuriuo vėjas gaudo futbolininkus, sirgalius, teisėjus ir gelsvą skydą su užrašu „Daugėliai – Svečiai 5:0“.

 

Baloje atsispindi traktoriaus siluetas. Silueto centre tupi varlė ir akis išvertusi meiliai spokso į kvarkiantį traktorių. Iš rytų į vakarus pro varlę plaukia debesys ir pasiekę balos kraštą susigeria į suplūktą kiemo žemę, kuria eidamas turi be perstojo peržengti balose be perstojo kurkiančius traktorius, tik juose netupi varlės išverstomis akimis.

 

Baltoje pirties sienoje žaliuoja nepermatomo stiklo blokelių langai. Dviejose orlaidėse karštą orą kaitina vantos. Vėsus oras iš lauko lenda į vidų ir užkaitęs šoka laukan. Kartais išraudęs išeina pro duris su mėlynomis trumpikėmis, rūko pilvą įtraukęs, krūtinę išpūtęs ir ketvirtą kartą eina perti savęs už kvailumą, parodytą vakar su draugais, alumi, degtine, be užkandos, be prisiminimų, su nubrozdintais keliais, alkūnėmis, su mėlyne paakyje, su pilku šešėliu nuo šlepečių, šliaužiančiu prie baltos sienos ir mėlynuojančiu, kai lipa aukštyn tarp antro ir trečio žalio lango.

 

Už lango stiklo slepiasi kažkas šaltas. Stiklas už aprūdijusių plieno grotų saugo saulės apšviestos mokyklos atspindį. Mokykloje pertrauka, vaikai už langų žiopčioja ir moja varnėnui, kuris dvyliktą kartą per pertrauką tarp pamokų prisipažįsta žmonai, kad kaimynei yra abejingas, ir pats save giria paplakdamas sparnais šonus.

 

Rudu nudažyta mirusio vyro išskaptuota pelėda tupi ant geltono obels kamieno, žiūri į našlę Janiną žaliu apvedžiotomis baltomis akimis, puikuojasi mėlynais sparnais, rodo baltą snapą, saugo jos svogūnų, ridikėlių ir braškių eiles nuo ilgapirščių, kurie net nežino, kad jie čia auga, mat tvora apie daržą aukšta, joje nė plyšelio, tik Janina žino, kur raktą įkišti. Ji kasdien laisto daržą, kasdien žiūri į pelėdą žaliu apvedžiotomis baltomis akimis, pariša žaliuojančius agurkus, padūsauja atsirėmusi į pelėdą ir nupeša po kojomis kylančias piktžoles.

 

Sunku stulpo šešėliui, kuris saulės nemato. Į atspindį baloje žiūrėdamas, savo tamsą teįžiūri ir paskendusį žvyrą tarp debesų. Nedidelis atstumas ir menki skirtumai tarp balos akmenų – debesų, o ir stulpas į žemę įkastas, į dangų įsmeigtas. Šešėlio uodegą prikabinusi, saulė šaiposi iš jo, o kai nusibosta, slepiasi nutraukdama ir uodegą. Tik tada jis būna nepririštas prie žemės, prie debesų balose, nors retai taip nutinka. Jei ne saulė su šešėliu, tai elektrikai su laidais…

 

Medžiai viršūnėse laiko pakėlę tiltą per Ventą, ant kurio čirškia šarka, stūgauja vėjas, kol juos nuveja atlekiantis traukinys, o jo keliamas triukšmas nusiveja paskutinį vagoną į Pavenčius, Telšius, į Klaipėdą. Kai nutyla, iš Ventos išlenda užsimiegojęs bebras ir, žveją pamatęs, uodega jo atspindžiui tvoja taip, kad tas ištykšta, apsvaigintas plaukia po tiltu ir dar kartą pavirsta į nieką.

 

Atsirėmęs į nieką, lieptas nutrūksta ore. Jis niekur neveda, tik kviečia užlipti, pažiūrėti į save tarp debesų, tarp paukščių, lėktuvų, tarp žolių, varlių, žuvų, iš dangiškų aukštybių stebėti prieš srovę plaukiantį veidą, kuriuo atbulas rėplioja vėžys ir grasina iškirpti iš dangaus, sudraskyti aukšlių plakamos srovės kilimą su tavo atvaizdu.

 

Ledo lytys šnekina viena kitą, šnara, traška ir brazda tarp upės krantų. Bristi į vandenį, nardyti, plaukti, taškytis negalima – neršia vėgėlės. Ką tik gimusią saulę suvyniojusi į kruviną miško juostą aušra krikštija upėje.

 

Pro plyšį išlindusi medžio šaka liudija už tvoros pasislėpusią liepą. Šaka rodo į gelsvai rusvų plytų sieną. Už jos mėlynų dūmų debesyje sėdi sargas, stebi ir garsiai kontroliuoja televizijos serialo kriminalistų darbą. Kai šie pagauna vagį, pagiria, aplaisto įvykį iš po stalu paslėpto buteliuko, užsigeria šalta arbata, pasižiūri pro langą į kiemą, išėjęs palaisto liepos kamieną ir dirba toliau.

 

Kad poilsiautojai nesivoliotų ant žemės ir neliūdėtų, paplūdimyje buvo pastatytas suolas. Pavargę nuo saulės, nuo maudynių, nuo alaus pertekliaus, jie sėdėjo ant suolo, žiūrėjo į medžių atspindžius vandenyje, bet linksmumas jų nelankė. Tada į vandenį įbrido geležinė šliaužykla ir pamėlynavo. Kai nuo jos į vandenį šliuožė vyrai, juokėsi moterys, kai moterys šliuožė, juokėsi visi, o kai vaikai šliuožė, tai juos pagavo toks linksmumas, kad visi šlapiomis kelnėmis liko ir po namus išsilakstė sausomis persimauti.

 

Sunku pasakyti, kaip beržas, juodalksnis, liepa užlipo ant betoninių bokštų. Vyšnias aukštybėse pasodino varnėnai, obuolį į šviesų rytojų užmetė pionierius Julius. Greičiausiai vėjas sėklų ir žemių prinešė ten, o kam tie betoniniai bokštai buvo pastatyti, šiandien sunku nustatyti net galvą aukštyn užvertus.

 

Ilgai nuo saulės ligi žemės kosmosu lėkė šviesa, kol atsitrenkė į virtuvių langus, atšoko ir prikibo ant raudonos blokinio namo sienos virš šaltyje pražilusio alyvų krūmo, po kuriuo Mirta padarė didelį reikalą ir nubėgo palikusi nedidelę dalelę savęs. Tiesiog kosminės reikšmės akimirka – pavargusios šviesos atspindys įamžina Mirtos kasdienybę.

 

Tarp dangaus ir žemės, tarp debesų virš tolimo miško, virš tolimo tvenkinio, virš krūmų po kojomis, virš geležinkelio bėgių ant įtempto plieno laido, kuriuo elektra skuba iš kažkur į kažkur, tupi paukštis, žiūri į fotografą ant bėgių, kuris reguliuoja geležinkelio pylimo laiptų turėklą, taiko juo tiesiai į paukštį, mažas juodis neišmano kompozicijos gudrybių, kraipo uodegą, virškina kirminus, supasi, čiulba, o kai į nedidelę galvą šauna mintis, lekia jos nurodyta kryptimi nesidairydamas.