Sveiki patekę į literatūrinę Duchamp’o akimirką
Rembrandt. Besiilsintis liūtas. 1652
Postmodernizmas šiuo metu yra beveik nieko nereiškiantis terminas, nuvalkiotas dėl per dažno vartojimo ir nebetinkamas apibūdinti naujus skirtingo amžiaus ir tautybės autorius, kurie dažnai kartu sumetami po jo skėčiu: Benas Lerneris, Sophie Calle, Teju Cole’as, Tomas McCarthy, Alejandro Zambra, Siri Hustvedt, Michelis Houellebecqas, Sheila Heti, W. G. Sebaldas, Orhanas Pamukas ir Enrique Vila-Matasas – Barselonoje gyvenantis į septintą dešimtį įžengęs autorius, parašęs daugiau kaip 20 romanų, yra, ko gero, iš jų pats produktyviausias, tačiau mažiausiai žinomas.
Geriau juos būtų pavadinti „Tikrovės alkio“ (Reality Hunger) generacija pagal išmoningą ir pranašišką Davido Shieldso 2008 m. manifestą, skirtą šiuolaikiniam rašymui. Romanai, naudojantys tradicines pasakojimo, siužeto ir fabulos konvencijas, Shieldsui nebeturi prasmės. Tikrovė yra fikcija, o fikcija yra tikrovė. Kad tiksliau suvoktume, kaip patiriame šitą tikrovę, turėtume galvoti apie romanus taip, kaip galvojame apie meną. „Romanas daugeliui skaitytojų – ir kritikų – visų pirma yra „pasakojimas“, – rašo Shieldsas. – Tačiau meno kūrinys, kaip ir pasaulis, yra gyva forma. O toje formoje gyvena tikrovė.“ Tad jeigu forma dabar yra tokia svarbi – svarbesnė nei turinys, – kokią formą dažniausiai gauna šiuolaikiniai meno kūriniai? Koliažą. Tokia forma aptinkama ir „Tikrovės alkyje“. Be to, nusakydamas meninės produkcijos ateitį „Tikrovės alkis“ yra ir pats kaip jos pavyzdys: tai pastišas, sudurstytas iš sąmoningai „nuplagijuotų“ aforizmų, pateikiamų be kabučių. (Originalūs šaltiniai dėl teisinių priežasčių yra išvardijami rodyklėje, bet Shieldsas ragina skaitytoją juos iš knygos išplėšti.)
Tačiau pasirodžius „Tikrovės alkiui“ proza vystėsi toliau ir įgavo savitą specifiką. Nors visi šie romanistai (Lerneris, Calle, Cole’as etc.) aiškiai patys yra naratoriai, antrame jų tekstų plane atsispindi ir traumos šmėkla: Zambra rašo Pinocheto perversmo Čilėje šešėlyje, Sebaldas kasinėja holokausto prisiminimus, o Lerneris dokumentuoja kovo 11-osios traukinių sprogdinimų Madride pasekmes. Šiam žanrui visų pirma būdingas poringumas, noras išbandyti formų koliažą – Zambros „Ways of Going Home“ („Būdai sugrįžti namo“) ir Lernerio „10:04“ tapo eilėraščiais, kiti romanai kuria dialogą su muzika ir teatru. Daugelyje šių romanų įtraukta eseistinės prozos ar literatūros kritikos fragmentų – Jorge Carriónas (deja, neišverstas) į savo romaną „The Dead“ („Mirę“) įterpia net fikcinį literatūros kritikos gabalą. (Pastaroji žanrų sumaišymo technika gali kurstyti literatūros kritikų nerimą: kaip gali pasakyti ką nors apie knygą, kuri pati save recenzuoja?)
Svarbiausia, kad į šių romanų prozą įsipina fotografijos ir paveikslai. Tokie intarpai pirmiausia tarsi kelia esminį realizmo klausimą: ar gali romanas varžytis su fotografijos „tikrovės efektu“ ar paveikslo tekstūra? Šioje srityje rašytojai seka W. G. Sebaldu, kuris vizualinį meną naudoja ne kaip teksto papildymą, bet kaip jo inspiraciją. Sebaldo fotografijos, kaip pokalbyje su Aleksandaru Hemonu BOMB žurnale pažymėjo Teju Cole’as, „siūlo iššūkį. „Žiūrėkit, visa tai yra patvirtinimas“, – tarsi sako jis. Ir mes beveik tuo patikime – kol pastebime nedidelį įtrūkį tarp teiginio tekste ir fotografijos. [...] Jo nuotraukos [...] knygose kuria šiurpią, destabilizuojančią nuotaiką: mes galvotume, kad visa tai turėtų būti tiesa, bet žinome, kad taip negali būti.“ Sophie Calle romanas „Suite Vénitienne“ („Venecijos kambarys“) – slapčia jos darytų nepažįstamojo, kurį ji nusekė į Veneciją, fotografijų dienoraštis – Sebaldą perkelia į kitą lygmenį: pagrindinis veiksmas vyksta fotografijose, o tekstas, jos dienoraštis, atlieka interliudo vaidmenį – beveik kaip prierašai.
Šalia tikrų meno kūrinių intarpų romanuose daugelio tokių tikrovės fikcijų veiksmas rutuliojasi muziejuose ar šiuolaikinio meno parodose. Lernerio „Leaving the Atocha Station“ („Paliekant Atočos stotį“) įžanginė scena vyksta Prado muziejuje, kur pasakotojui už pačius paveikslus įdomiau stebėti, kaip muziejaus sargai dvejoja, ar prisiartinti prie keistai besielgiančio lankytojo. Romane „How Should a Person Be?“ („Kaip žmogui elgtis?“) Sheila Heti aprašo tris dienas meno mugėje „Art Basel“, o Michelis Houellebecqas „Žemėlapyje ir teritorijoje“ šaržuoja šiuolaikinį meno pasaulį. Siri Hustvedt romanas „What I Loved“ („Ką aš mėgau“) prasideda atrastu paveikslu, o jos naujausias kūrinys „The Blazing World“ („Ryškus pasaulis“) apnuogina sistemos šališkumą moterų atžvilgiu meno pasaulyje. Orhano Pamuko „Nekaltybės muziejus“ tapo tikru muziejumi Stambule.
Meno pasaulis prasiskverbė į literatūros pasaulį ir kitais būdais. Į daugelio meno mugių, tokių kaip „Frieze“ Londone ir „Frieze“ Niujorke, programas įtraukiamos rašytojų paskaitos. Hustvedt – jos parašytas meno kritikos veikalas buvo palankiai sutiktas – skaitė paskaitas Prado muziejuje ir Metropolitano meno muziejuje Niujorke. O pokalbyje, publikuotame šį pavasarį (taip pat BOMB žurnale), rašytojas Tomas McCarthy pasakoja, kaip buvimas menininkų kompanijoje jam, dvidešimtmečiui, atvėrė rafinuotesnį literatūros galimybių supratimą: „Tie žmonės apskritai buvo dinamiškiau įsitraukę į literatūrą nei daugelis „literatūros“ žmonių [...] ir atrodė, kad jų kūryba aktyviai ėmėsi viso literatūros modernizmo palikimo (panašiai kaip Bruce’as Naumanas sprendžia Becketto iškeltus klausimus ar, pavyzdžiui, Cage’as su Joyce’u). [...] Meno pasaulis – didele dalimi – suteikia platformą, kurioje gali būti energingai imamasi literatūros, ją transformuojant ir plečiant.“
Toks literatūros susiliejimas su vizualiuoju menu atrodo vis mažiau atsitiktinis ir vis labiau sąmoningas. Šiandienos avangardo rašytojai siekia būti konceptualiais menininkais ir nori, kad jų romanai būtų laikomi konceptualiuoju menu. Tai galbūt Duchamp’o akimirka literatūroje. Sveiki atvykę į romaną-redimeidą (ready-made – masinės gamybos daiktai, virstantys menu, – Ž. D.).
Panašiai kaip Marcelis Duchamp’as klausė, ar pisuaras gali būti menas, taip romanas-redimeidas klausia, kas gali būti literatūra ir kas ji turėtų būti ateityje. Vietoj mėginimų suprasti tikrovę per daugybę konkrečių detalių, visažinystę, daugybę požiūrio taškų ar dar ką nors, ko tradiciškai tikimės iš prozos, romanas-redimeidas siūlo idėją ar kelia klausimą. Jis labiau domisi koncepcija, slypinčia už meno kūrinio – už savęs paties – negu jo išraiška. Romanas-redimeidas pabrėžia pagrindinį konceptualiojo meno pranašumą (ar prakeiksmą): skirtingai nuo tradicinio vizualiojo meno, nebūtina pamatyti redimeido, kad jį „suprastum“. Bet jei jau nusprendei į jį pažiūrėti, bus taip pat kaip atsivertus romaną-redimeidą: nesi tik pasyvus meno stebėtojas, bet aktyviai dalyvauji jo kūrime.
Dvi ispanų rašytojo Enriquės Vila-Mataso neseniai išleistos knygos rodo, kaip giliai ši literatūros kaip konceptualiojo meno tendencija prasiskverbė į šiuolaikinės literatūros avangardą. Naujausiame Vila-Mataso romane „The Illogic of Kassel“ („Kaselio ilogika“) rašytojas tiesiogine prasme tampa šiuolaikinio meno paroda. Romane lengvai beletrizuojami tikri Vila-Mataso patyrimai meno parodoje „Documenta“ Kaselyje, Vokietijoje, kur 2013 metais jis buvo pakviestas dalyvauti savaitės trukmės rašytojų rezidencijos programoje. „Documentos“ kuratoriai jo paprašė, kad savaitę praleistų rašydamas nedidelio kinų restorano kamputyje. Vila-Matasui tai pasirodė absurdiška ir didžiąją laiko dalį (realiame) „Dschingis Khan“ restorane praleido miegodamas, kurdamas pokalbius tarp aplink esančių vokiečių ir kinų bei dėdamas pastangas išvengti vienintelio juo susidomėjusio keistuolio. Nors, atrodo, tuščiai leisdamas laiką restorane, Vila-Matasas pats tampa performansu, kuriuo „Documentos“ kuratoriai ir tikėjosi jį tapsiant. „Menas yra menas, o ką iš jo padarysite, priklauso nuo jūsų“, – sakė jam vienas iš kuratorių.
Vila-Matasas taip pat yra parašęs „A Brief History of Portable Literature“ („Trumpą nešiojamąją literatūros istoriją“) – ji išėjo 1985 metais, o šią vasarą perleista kartu su „The Illogic of Kassel“. „A Brief History of Portable Literature“ žalesnė nei antroji, tai aikštingas išdykavimas, slaptos literatūrinės „Šendžių“ (pagal „Tristramą Šendį“) draugijos klajonės. Tai, ko gero, geriausiai (su savinieka) apibūdinta pačios knygos puslapiuose kaip „kelionė, neturinti jokio tikslo ar siekio ir aiškiai beprasmiška“. Ši knyga yra avangardo katalogas – su užuominomis į Duchamp’ą, Walterį Benjaminą, Man Rayų, Georgią O’Keeffe, – ji parašyta tokiu stiliumi, kuris balansuoja tarp juokingo ir atgrasiai visažiniško. Čia justi pseudodokumentinė retrospektyva: iš gabalų sudurstytas tyrinėjimas įvykių, paskubinusių šios šlovingos trumpai gyvavusios slaptos draugijos, iš savo narių reikalavusios daryti nešiojamąjį meną, t. y. redimeidus à la Duchamp’o dėžė lagamine, galą.
Skaitomi kartu šie du romanai, skiriami trisdešimties metų, rodo Vila-Mataso mąstymo apie šiuolaikinio meno ir literatūros santykį raidą. Viena vertus, „A Brief History of Portable Literature“ tiesiog įgarsina šį Duchamp’o sekėjų gagenimą. Tai vos ne aukštosios kultūros fan fiction. Tačiau romane „The Illogic of Kassel“ Vila-Matasas ne tik mums pasakoja, kaip didieji menininkai mėgino kurti nešiojamąjį meną – jis tampa nešiojamojo meno dalimi. Irzdamas kinų restorane, rašydamas ar tik apsimetinėdamas, Vila-Matasas buvo oficialus „Documentos 13“ eksponatas, parodoje vykusi rašytojų rezidencijos programa „siekė „choriškumo“ akimirkų: abipusio įsipareigojimo pavyzdžių, garsių ar tylių; galimybės tiems balsams susitikti ir susijungti, be atviro reikalavimo, kad jie turėtų tai daryti“. Koncepcijos ir klausimai – kas, jei atsiskyrėlišką rašymo aktą paverstume viešu performansu? ar galime turėti privatumo viešoje erdvėje? – svarba lenkia patį atlikimą.
Tačiau tai nėra vienintelis romano-redimeido projektas: Vila-Matasas taip pat mums primena, kad nebegyvename kaip devyniolikto amžiaus prancūzų romanistai, tad turėtume nustoti rašyti pagal jų iš mados išėjusias, pseudomokslines realizmo konvencijas: „Mes bjaurimės realistu, manančiu, kad rašytojo uždavinys yra atgaminti, kopijuoti, pamėgdžioti tikrovę, tarsi savo chaotiška raida, milžinišku sudėtingumu tikrovė gali būti sugauta ir atpasakota, – „The Illogic of Kassel“ rašo Vila-Matasas. – Mus labai stebina rašytojai, tikintys, kad kuo labiau jie yra empiriški ir proziški, tuo arčiau priartėja prie tiesos, kai iš tikrųjų kuo daugiau detalių prikrauni, tuo labiau tai tave nutolina nuo tikrovės.“
Iš tiesų mūsų tikrovė panaši į konceptualųjį meną. Romane „The Illogic of Kassel“ Vila-Matasas mėgsta kartoti žodžius, kuriuos Mallarmé pasakė Manet: „Tapyk ne daiktą, o poveikį, kurį jis sukelia.“ Kitais žodžiais, meno poveikis dabar yra tapęs daug svarbesnis už drobę. Nenuostabu, kad šie žodžiai romane dažnai kartojami: „The Illogic of Kassel“ Vila-Matasas būtent tapo paties meno poveikį. Skaitytojas įgyja nepagražintą prieigą prie jo turtingo vidinio gyvenimo – visų jo rūpesčių, nuomonių ir patyrimų žiūrint į meno instaliacijas „Documentos“ parodoje. Vila-Matasui reikalingas aktyvus skaitytojas: kaip „Documentoje“ konceptualiojo meno instaliacijos reikalavo stebėtojo dalyvavimo kuriant prasmę, Vila-Matasas to paties reikalauja iš savo skaitytojų. „Menas yra menas, o ką iš jo padarysite, priklauso nuo jūsų“, – mums primena „Documentos“ kuratorius. Bandantis suvokti konkuruojančias interpretacijas, apdorojantis įvairias savo asociacijas, jausmus ir teorijas – toks yra naujo tūkstantmečio meno kūrinys.
„Redimeidiniai“ rašytojai, žinoma, tebėra šiuolaikinės literatūros pakraščiuose. Šiuo metu tiktai Pamukas ir Sebaldas žymūs tarptautiniu mastu. Cole’as ir Lerneris yra pakeliui į didesnį pripažinimą ir tikėtina, kad jų būsimieji romanai nuskambės plačiau, o Vila-Matasas ir Zambra turės palaukti daugiau savo kūrybos vertimų į anglų kalbą, kad jų nuopelnai būtų pripažinti; Sophie Calle galbūt amžinai liks pernelyg avangardiška. Nepaisant jų skirtingo komercinio pasisekimo, tokių rašytojų atsiradimas reiškia, kad esama bent jau nedidelės auditorijos, kuriai įdomu, kaip mes šiandien patiriame meną. Ir tikėtina, kad jaunesni šios kartos rašytojai kurs panašias knygas ir ateityje. Galbūt „redimeidiniai“ rašytojai ir patys įkvėps ne vieną redimeidinę savo pačių imitaciją.
newrepublic.com
Vertė Ž. D.
