Liūtas ir šunelis

Levas Tolstojus su dukterimi Tatjana Hasproje, Kryme. 1902

Londone rodė laukinius žvėris ir už žiūrėjimą ėmė pinigus arba šunis ir kates kaip ėdalą laukiniams žvėrims.

Vienas žmogus užsinorėjo pamatyti žvėris: gatvėje jis pasičiupo šunytį ir atsinešė į žvėryną. Jį įleido pažiūrėti, o šunytį paėmė ir įmetė į narvą liūtui, kad suėstų.

Šunelis paspaudė uodegą ir įsispraudė į narvo kampą. Liūtas priėjo ir jį apuostė.

Šunelis atsigulė ant nugaros, pakėlė letenėles ir ėmė vizginti uodegą.

Liūtas pajudino jį letena ir apvertė.

Šunelis pašoko ir atsistojo prieš liūtą ant užpakalinių kojelių.

Liūtas žiūrėjo į šunelį, kraipė galvą, bet jo nelietė. Kai šeimininkas numetė liūtui mėsos, liūtas atplėšė gabalą ir paliko šuneliui.

Vakare, kai liūtas atsigulė miegoti, šunelis atsigulė greta jo ir padėjo galvą jam ant letenos.

Nuo to laiko šunelis gyveno viename narve su liūtu, liūtas jo nelietė, ėdė, miegojo drauge, o kartais su juo žaidė.

Kartą vienas ponas atėjo į žvėryną ir atpažino savo šunelį; jis pasakė, kad šunelis jo, ir paprašė žvėryno šeimininką jį atiduoti. Šeimininkas norėjo atiduoti, bet kai tik pradėjo šunelį šaukti, kad paimtų iš narvo, liūtas pasišiaušė ir suurzgė.

Taip liūtas ir šunelis pragyveno viename narve ištisus metus.

Po metų šunelis susirgo ir padvėsė. Liūtas nustojo ėsti, tik vis uostinėjo, laižė šunelį ir lietė jį letena.

Kai suprato, kad šunelis numirė, jis staiga pašoko, pasišiaušė, pradėjo daužyti uodega sau per šonus, metėsi ant narvo sienos, ėmė graužti sklendes ir grindis.

Ištisą dieną jis daužėsi, blaškėsi po narvą ir riaumojo, paskui atsigulė šalia negyvo šunelio ir nutilo. Šeimininkas norėjo išnešti šunelį, bet liūtas nieko prie jo neprileido.

Šeimininkas galvojo, kad liūtas pamirš savo sielvartą, jeigu jam duos kitą šunelį, ir įleido į jo narvą gyvą šunelį; bet liūtas iškart sudraskė jį į gabalus. Paskui letenomis apglėbė šunelį ir taip gulėjo penkias dienas.

Šeštą dieną liūtas numirė.

Vertė Rytis Radavičius